VISUOMENĖ
2024.01.10. VALSTYBĘ ŽUDANTI LIETUVIŲ KALBOS IŠDAVYSTĖ
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Kai suįžūlėję lietuvių kalbos priešai atvirai pradėjo niokoti gimtosios mūsų kalbos tradicijas, šviesios atminties mano Mokytojas Vilniaus universitete Vincas Urbutis (1929-2015), Baltistikos katedros profesorius, habilituotas daktaras, garsus baltų etimologijos ir žodžių darybos tyrėjas, savo lėšomis išleido kuklią, bet krūpčioti verčiančią knygelę „Lietuvių kalbos išdavystė“. Šis itin garbingo kalbininko žodis turėjo priversti sunerimti. Deja… Lietuvių kalba lyg pateko į tamsios praeities laikus, kai jai buvo iškilusi mirtina grėsmė. 2007 metų lapkričio penktą dieną Rašytojų klube įvyko diskusija, kurioje svarstyta, ar atsisakymas lietuviškai rašyti kitų tautų vardažodžius yra europėjimas, ar lietuvių kalbos išdavystė? Prisiminkime didžiojo tautos dainiaus Justino Marcinkevičiaus žodžius, kuriuos jis tarė tą dieną: „Regime štai ką: lietuvių kalba tapo politikos įkaite, politizuotų kalbininkų ir kalbos tvarkytojų belaisve. Ji prievartaujama savo namuose. Mūsų akivaizdoje“. Keistomis aplinkybėmis žuvusio profesoriaus Jono Kazlausko bendrakursis, bičiulis ir ištikimas lietuvių kalbos gynėjas Justinas Marcinkevičius vėliau susilaukė plačiai ir agresyviai organizuotų išpuolių, šmeižtų… Iki šiolei šio mūsų amžiaus Maironio vardas teršiamas, niekinamas jo indėlis į lietuvybės išsaugojimą, jo neįkainojamas indėlis į Nepriklausomybės atgavimą. Net neaišku, kada Vilniuje, jau laisvos Lietuvos sostinėje, turėsime deramą paminklą Poetui. Taurūs ir tikrai pagarbos verti Širvintų, Druskininkų vadovai nebijo bolševizmo besiilginčių „nomenklatūrinių“ atliekų. Jie pirmi įamžins brangaus mūsų širdžiai Kūrėjo atminimą.
O kaip su ta Konstitucijoje įteisinta „valstybine kalba“? Ar ji tik 14 straipsnio deklaracija? Ar mūsų gyvenimo realybė? Dažnas neabejingas pilietis patvirtintų, kad lietuvių kalba kaip valstybinė iki šiolei vis dar yra tik ateities projektas, kuris gana sparčiai praranda savo pozicijas. Kad visada antilietuviškai nusiteikusiems „oponentams“, pilantiems vandenį ant kalbos naikintojų malūno, nekiltų noras pradėti „ginti“ kitataučių „teises“, paklausykime, ką pasakė žinoma politikė, buvusi viceministrė Renata Cytacka. Ji labai teisingai pastebėjo: „Atsiprašau visų, bet kalbėjausi ir su lituanistėmis, ir su švietimo skyriais, ministerija. Nepritaikyta programa – reikia kuo greičiau peržiūrėti lietuvių kalbos dėstymą, visą programą, nes dabar susidarėme nuomonę, programa tokia, kad neišmoktų mūsų vaikai lietuvių kalbos. O mes turime padėti, kad mūsų vaikai kuo geriau išmoktų lietuvių kalbą“. Kiekvienas išmintingas asmuo supranta, kokią didelę dovaną jis gauna išmokdamas dar vieną kalbą. Ypač savo tėvynės, gimtinės kalbą. Kai prieš daugelį metų Lietuvoje lankėsi Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnevskis, viena lenkiškos mokyklos moksleivė jam pateikė „provokacinį“ klausimą dėl lietuvių kalbos. Su kokia pagarba ir dėmesiu lietuvių kalbai jai atsakė Prezidentas. Tuo metu dirbau šioje mokykloje ir surengiau lituanistinį dešimtokų projektą. Visa susitikimo medžiaga buvo įrašyta į magnetofono juostą. Jos vertimas į lietuvių kalbą buvo paskelbtas žurnale „Gimtasis žodis“. Ši medžiaga tikrai istorinės svarbos. Ir jos poveikis buvo neabejotinas. Kaip ir Jo Šventenybės Jono Pauliaus antrojo kreipinys – „Litvini polskiego pochodzenia“. (Lenkų kilmės lietuviai). Lenkų ir lietuvių kiršinimas visada buvo Rusijos imperijos tikslas. Kol nesuprasime, kad tai priešiškų jėgų veikimas, vis atsiras puolančių lietuvius už jų „nacionalizmą“. O užgrobtą Lietuvą priversti palikti okupantai neatsisakė ir niekada neatsisakys kėslų vėl paversti Lietuvą Rusijos gubernija. Nejaugi pamiršome neva lenkišką projektą „Krasnyj Solečnickij rajon“? Toks pats taikinys yra ir kaimynė Lenkija. Ją įmanoma užkariauti tik sunaikinus Lietuvą. Pirmiausia tai daroma siekiant kuo plačiau ir giliau įdiegti Lietuvoje rusų kalbos vartojimą. Latviai ir estai jau atsitokėjo. Jie pradeda suvokti, kad atkaklus noras kalbėti tik rusiškai ir mokytis tik rusų kalbos nėra vien buitinis „pragmatizmas“. Tai politinio Rusijos projekto įgyvendinimas, aukojant pačių rusų ateitį, nustumiant juos į socialinio ir kultūrinio degradavimo pašalę. Masinis „pabėgėlių“ srautas į Baltijos šalis – apgalvota akcija. Jeigu taip „bloga Rusijoje“, kad reikia iš jos bėgti, tai kodėl „bėgama“ su savo „maldaknyge“? Kodėl nenorima tapti tos naujos šalies, naujos tėvynės piliečiais? Estija ir Latvija planuoja atsisakyti mokymo rusų kalba. Jos puikiai supranta, kad be kalbos neįmanoma jokia integracija ir pilietybė. Kas nenori tapti visaverčiu piliečiu, turi visas galimybes grįžti į savo „mylimą Rusiją“. Ten tokie plotai, kad lengvai sutilptų net kelios Rusijos… Bet tikslas ne tas. Tikslas „atkariauti“ „prarastas“ „iskonno ruskije“ žemes.
Kad šis tikslas ne „sąmokslo teorija“, prikišamai rodo ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo svajonė, kad Rusija Baltijos šalyse plės rusiškų mokyklų tinklą! Naiviems mūsų „švietėjams“ ir dar naivesniems seimūnams tenka priminti, kad didžiulėje Rusijos teritorijoje yra vienintelė lietuviška mokykla – Maskvoje, pavadinta Jurgio Baltrušaičio vardu. O rusiškų mokyklų Lietuvoje yra tiek daug, kad lietuviukams jau lengviau patekti į rusišką, o ne į lietuvišką mokyklą. Mat lietuviškos mokyklos nuolat uždarinėjamos. Beje, rusiškų mokyklų kur kas daugiau nei lenkiškų. Nors lenkų Lietuvoje daugiau nei rusų. Kas taip rūpinasi „vyresniojo brolio“ atžalų auklėjimu ir lavinimu ne valstybine kalba? Gal tamstos turite atsakymą? Statistika ir geografija rodo, jog tautinėmis kalbomis mokyklų tinklas labai tankus – pradinės, progimnazijos, pagrindinės, gimnazijos… Kai tokios išskirtinės sąlygos, kodėl Rusijai nemestelėti pinigų Lietuvai pagaliau visiškai „surusinti“? Tai, ko nespėjo padaryti carai ir bolševikai, atvirai ir ciniškai padarys pati Lietuvos valdžia… Vos tik pamatys maišą pinigų, kaip mat taps rusiškų „privačių“ mokyklų globėja. Kuo tai gresia? Gal pasiklausykime, ką pastebėjo iškili kone keturiasdešimties Tarptautinės Ukrainos mokyklų asociacijos Europoje prezidentė Olena Vnukovska. „Mums sakė, kad Lietuvoje nėra rusiškų mokyklų, tvirtindami, kad jos yra lietuviškos. Patalpas mums siūlė bent trys Vilniaus mokyklos rusų kalba, o mes galvojome, kad bus išlaikytas mūsų mokyklos modelis: vaikai mokysis lietuviškose mokyklose, o šeštadieniais pamokos vyks ukrainiečių kalba. Vaikai, kurie pradėjo lankyti tas 18-a rusiškų mokyklų Vilniuje, iš tiesų, pasirodo, mokėsi ne lietuvių kalba, o rusų. Nutikdavo ir taip, kad mūsų pirmaklasiai sulaukdavo tokių pareiškimų: „Mes jūsų ten nepribaigėme, tai pribaigsime čia…“ Štai kokiais grasinimais švaistosi Lietuvos valstybės pinigais išlaikomų mokyklų auklėtiniai. Kaip jaustis tai išgirdus poniai Vnukovskai, ilgus metus vadovavusiai Tarptautinei Ukrainos mokyklai Paryžiuje? Bėgdami nuo vilko ukrainiečių vaikai užbėgo ant rusiškos meškos neva broliškoje Lietuvoje? Šis išpuolis ne vienintelis. Vilniuje į vaikus netgi šaudyta. Tiesa, kol kas tik iš pneumatinio ginklo. O mano vaikystėje, kai Kėdainiuose buvo įrengtas karinis aerodromas ir visą miestą užplūdo kariškiai su šeimomis, lietuvį (berods gydytojos vaiką) nušovė tėvo pistoletu rusų karininko vaikas. Savo ausimis girdėjau, kaip ateivių mokyklos paaugliai garsiai džiaugėsi: „Teper litovcy nas bojatsa!“ (Dabar lietuviai mūsų bijo!) . Kraupus įvykis niekur nebuvo viešinamas, nežinau net kaip jis baigėsi. Bet iki šiol prisimenu tuos baisius džiūgavimus, nes visa tai išgirdau prie pat cerkvės, kurią paskui itin globojo V.Uspakichas... Bet juk lygiai taip pat rusų okupantai elgiasi užgrobtose Ukrainos teritorijose! Okupuotame Mariupolyje tėvai verčiami vaikus atiduoti į rusišką mokyklą. Kas nesutinka, tam bus atimtos tėvų teisės, o vaikai bus atimti ir atiduoti „susipratusiems“ kolaborantams arba išvežti į Rusiją… Ten jau įkalinti tūkstančiai pagrobtų ukrainiečių vaikų! Okupuotose Ukrainos miestuose ukrainietiškos mokyklos tiesiog uždarinėjamos. Ar visokie mūsų „teisių gynėjai“ tuo domėjosi? Ar jie pritaria ukrainiečių vaikų atidavimui į rusišką globą? Kai kam žinotina, jog Europos Sąjungoje praktiškai nėra iš mokesčių mokėtojų išlaikomų tautinių bendrijų mokyklų. Jeigu jų atsiranda, tai jos yra privačios. Neseniai pradėta tautinių mažumų mokyklų išsilavinimo lygio stebėsena atkreipė dėmesį, kad šių mokyklų pasiekimų rezultatai ryškiai atsilieka nuo valstybine kalba dėstomų mokyklų rezultatų. O juk Valstybės priedermė sudaryti sąlygas, kad kiekvienas vaikas pasiektų aukščiausią jo mąstymo ir kompetencijos lygį. Labai teisingai pastebėjo profesorius Vytautas Radžvilas, kad rusakalbės mokyklos Lietuvoje ugdo Rusijos piliečius. Tokiu būdu vyksta masinė Lietuvos kolonizacija. Pasinaudojant sumaniai organizuota „migracija“, be šūvio „tolerantiška ir patikli Lietuva“ taps priešo grobiu. Jau pastebėta, kad lietuviai, kaip ir anais laikais net tarpusavyje ima kalbėti… rusiškai. Niekas nekariauja nei su rusų kalba, nei su rusų kultūra. Lietuva tiesiog ginasi nuo iš šalies organizuoto nutautinimo. Bet ar tai daroma pakankamai išmintingai ir nuoširdžiai? Keista, bet kai laikinai einantis pareigas švietimo ministras tik puse lūpų užsiminė apie grėsme tampančią problemą, labiausiai pasišiaušė tariamų patriotų klika. Gal jiems pasivaideno, kad rusai jau „grįžo“ ir laikas vėl prabilti „Lenino kalba“? Nors, kaip sakė M.Gedvilas, gal pirmiau reikėtų grįžti į Markso kalbą? Tik neaišku, kokia tai kalba, nes abu didieji politikai buvo žydų tautybės.
Lietuvių kalbos išdavystė žudo valstybę. Mes pamiršome ne tik profesoriaus V.Urbučio paviešintą niekšybę. Mes visiškai pamiršome Mikalojaus Daukšos verstoje Vujeko „Postilėje“ su giliu rūpesčiu ir skausmu parašytą lietuvių kalbos teisių gynimo manifestą. Jo „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“ žodžiai turėtų būti iškalti granito plokštėse kiekviename mieste ir miestelyje. Kad neužmirštume, jog „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas“. Išduodami kalbą, mes išduodame save. Savo tėvynę ir savo vaikų ateitį. Nežudykime savo Valstybės. Mūsų visų Lietuvos. Saugokime savo tėvų kalbą, kaip ją mums sugebėjo išsaugoti juodžiausiais spaudos draudimo metais mūsų seneliai. Tai pats didžiausias mūsų turtas. Mūsų šventenybė.
Atgal
