VISUOMENĖ
2024.01.10. Lietuvių muzikologą Arvydą Kazimierą Karašką atminti
Lidija Veličkaitė
Korespondentė
Praėjus mėnesiui po iškilaus muzikologo, pianisto, kariljonininko, enciklopedininko, folkloristo, kolekcininko, vieno Lietuvos kampanologų draugijos įkūrėjo, Kauno kariljonininkų atrankos komisijos pirmininko Arvydo Kazimiero Karaškos netekties (2023 11 07) jo giminės, artimi bičiuliai susirinko Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Tai vienintelė vieta Lietuvoje, kurioje galima išvysti kovų už tautos laisvę simbolius. Paminklas už Lietuvos laisvę pastatytas 1921 m. generolo Vlado Nagevičiaus iniciatyva. Čia išvysime nežinomo kareivio kapą su niekada neužgęstančia ugnimi. Istorikė dr. Aušra Jurevičiūtė sako, kad atvykę užsieniečiai ir pamatę ugnį supranta, kad čia palaidotas nežinomas kareivis, nes ugnies degimas visame pasaulyje atpažįstamas kaip nežinomo kario kapo atributas. Šiame sodelyje esančiame varpinės bokšte 1937 m. įrengtas kariljonas, turintis 49 varpus (iš jų didžiausias sveria apie 750 kg.) Tad atvykta pasiklausyti kariljonininko Raimundo Eimonto atliekamų kūrinių, kuriuos jis, kaip pagarbą, skyrė savo geradariui A. K. Karaškai, skambindamas F. J. Gossec „Gedulingas maršas“, anonimus „Pulcherima Rosa“ ir itin A. K. Karaškos mėgstamus kūrinius: A. Skriabino Preliudą Nr.6, M. K. Čiurlionio „Beauštanti aušrelė“, J. Naujalio „Vai žiba žiburėlis“, B. Dvariono „Prie senos varpinės“ J. Tallat-Kelpšos „Ant kalno karklai“, R. Eimonto – Trys lietuvių liaudies dainos.
Vilnius. Valdovų rūmai. 2023 m. Koncertuoja A. K. Karaška. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Pasibaigus koncertui, prie varpinės bokšto susirinko visi atvykusieji iš Vilniaus ir Kauno padėkoti kariljonininkui R. Eimontui už tokį iškilmingą muzikologo A. K. Karaškos paminėjimą. R. Eimontas apgailestavo netekus tokio drąsaus, garbingo ir sąžiningo žmogaus. Jis pasakojo, kaip 2018 m. gavo pakvietimą važiuoti su koncertine kelione į Prancūziją (Dižoną). Kadangi kurį laiką neturėjo leidimo groti kariljonu, tad kreipėsi į Kauno savivaldybę, kad prieš kelionę jam leistų atlikti trejetą autorinių koncertų, kuriuos ruošėsi skambinti prancūzams. Prieš tai A. K. Karaška buvo tapęs Kauno kariljonininkų atrankos komisijos pirmininku. Jau po pirmojo koncerto A. K. Karaška pagyrė R. Eimontą už puikią techniką ir specialiai iš Vilniaus atvažiuodavo į sekančius R. Eimonto koncertus. Ir taip jie tapo labai geri draugai, kartu keliavo į Prancūziją ir grįžus A. K. Karaška pasirūpino, kad R. Eimontui būtų leista Kaune groti kariljonu. nes jis to tikrai vertas. Taip pat rekomendavo priimti jį į Lietuvos kampanologų draugiją.
A. K. Karaškos jauniausioji sesuo fortepijono mokytoja ekspertė Nijolė Karaškaitė padėkojo už tokį gražų jos brolio paminėjimą. Ji priminė, kad brolis labai mėgo A. Skriabino, M. K. Čiurlionio kūrinius groti. Jie tada gyveno Panevėžyje, brolis mokėsi Vilniuje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Kai grįždavo namo, visada skambėdavo A. Skriabino ir M. K. Čiurlionio muzika. Jos pasiklausyti susirinkdavo šalia namų ir kaimynai ir draugai. Ji dėkinga broliui, kad ir jai įskiepijo šią gražią muziką, kuri lydi ją visą gyvenimą. Primindama brolio reiklumą, sakė, kad jis niekada nemokėjo savęs tausoti, viską stengėsi padaryti kuo geriausiai. Be muzikinės veiklos, straipsnių rašymo, jis dar mokėjo gražiai piešti, tapyti. Kol dar buvo studentas, namuose darydavo dekoracijas ir jaunesniems savo broliams ir sesėms surengdavo spektaklius. Pasižymėjo ir sporto srityje, visur būdavo pirmas: bėgime, šuolyje į aukštį ir į tolį, taip pat žaidė krepšinį. Sesuo Nijolė sakė, kad brolis paveldėjo tėvo labai didelius muzikinius sugebėjimus teorijos ir harmonijos srityse. Tėvas Adolfas Karaška mokėsi tuometinėje Kauno konservatorijoje ir dar būdamas studentu netgi pavaduodavo sergančius profesorius (harmonijos srityje).
Dainininkė Eglė Gerasimovaitė taip pat geru žodžiu prisiminė A. K. Karašką, ypač kelionę į Prancūziją, jo organizuotumą įtraukiant visus į programą. Net ir ją, nors ji važiavo dainuoti, įtraukė į programą keturiese skambinti varpais lietuvišką sutartinę.
Buvęs I kurso studentas Ričardas Mekionis, prisimena savo dėstytoją A. K. Karašką, kuris jam dėstė muzikos teoriją, kaip tolerantišką, draugišką, gana reiklų, ne eilinį humoro jausmą turintį žmogų. Jo nuomone, šis žmogus neturėjo jokių neigiamybių. Okupaciniais laikais vyravo daug suvaržymų, bet dėstytojas leisdavo studentams laisvai pasireikšti.
Nors buvo šaltas vakaras Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje stovėti, bet taip šiltai prisimindami ir muzikantą ir dėstytoją, taip pat nuostabų organizatorių A. K. Karašką, jautėmės atidavę pagarbą šiam žmogui.
Atgal
