VISUOMENĖ
20223.01.05. LIETUVIAI SOVIETINĖJE RUSIJOJE (Iš spaudai parengtos knygos „Po Stalino pjautuvu ir kūju“)
Vytautas Indrašius
Rašytojas, kraštotyrininkas
Žinias apie Lietuvos gyventojus, po 1917 m. likusius gyventi sovietinėje Rusijoje pradėjau rinkti 1984 m. Tuomet dar sutikdavau vieną, kitą lietuvį, dalyvavusį 1917 m. bolševikiniame perversme ir Pilietiniame kare. Jau buvo praėję dešimtmečiai nuo košmariškų 1937 – 1938 m. represijų. Ilgesnių bendravimų valandomis vienas kitas atsiverdavo ir pasakodavo apie patirtus išgyvenimus, kančias, praradimus. Tuomet rinkti ar gauti žinias buvo gana paprasta. Pradėjau nuo Utenos ir Zarasų rajonų. Važinėdamas po kaimus, užklausdavau senolių, kas iš jų krašto po 1917 m. negrįžo į Lietuvą, kokiame Rusijos mieste liko gyventi, kuo ir kur dirbo. Po to siųsdavau užklausimus į tuometinius adresų biurus, daugumoje nurodydamas tik pavardes ir gaudavau adresus. Prasidėdavo susirašinėjimai, susitikimai, papildymai iš sovietinės Rusijos archyvų. Kaupėsi vertingi duomenys, nuotraukos. Visa tai buvo pagrindas būsimai knygai.
Nuo senovės laikų žmonės migravo: ieškojo derlingesnės žemės, palankaus klimato, geresnių pragyvenimo sąlygų sau ir savo šeimai. Migruoja ir dabar po Europos valstybes, maišydami tautybes, rases, prarasdami tėvynę ir svetur ieškodami kitos.
Lietuva geografiškai atsidūrusi Europos kryžkelėje, apsupta didžiųjų valstybių, bene daugiausia prarado tautiškumą, netekdama išvykusių savo piliečių ir priimdama į savo glėbį kitataučius.
.jpg)
Stalinas
Po 1795 m Lietuvos ir Lenkijos padalinimo, atsidūrusi Rusijos imperijos sudėtyje, suskirstyta į Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijas, Lietuva per 120 metų, iki pirmojo Pasaulinio karo, bene daugiausia prarado lietuviškumo. Ieškodami darbo, lietuviai vyko į Rusijos didmiesčius, ypač į Peterburgo ir Maskvos gubernijas. Vieni grįždavo atgal, kiti tvirčiau įsikūrę likdavo gyventi Rusijos vietovėse. Būrėsi į bendruomenes, katalikiškas organizacijas, turėjo lietuvišką spaudą. Įsigalėjus sovietiniai diktatūrai, visa tai buvo užgniaužta. Pasilikę gyventi sovietinėje Rusijoje, lietuviai kūrė mišrias šeimas, prarasdavo tautiškumą ir jų lietuvišką kilmę atsekti buvo galima tik iš pavardės.
1917 m. bolševikų sukelta revoliucija, 1918 – 1922 m. Pilietinis karas tarp raudonųjų ir baltųjų, nualino Rusiją, sukėlė bedarbystę fabrikuose ir gamyklose, badą derlingose Rytų Rusijos gubernijoje. Didžioji dalis Lietuvos piliečių tuo laikmečiu grįžo į gimtąsias sodybas. Dalyvavo Nepriklausomybės kovose, darbu stiprino mūsų valstybiškumą.
Tačiau nemaža dalis Lietuvos piliečių, po 1917 m. liko sovietinėje Rusijoje, ypač tie, kurie 1918 m. buvo mobilizuoti į raudonąją armiją. 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašant Lietuvos ir sovietų Rusijos taikos sutartį, buvo įteisintos Lietuvos piliečių grįžimo sąlygos. Didžioji dalis lietuvių, tame tarpe 1863 m. sukilimo tremtinių palikuonys iš Pavolgio, grįžo namo. Tačiau kita dalis, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių iki 1922 m. negalėjo grįžti, vėliau prarado tokią galimybę. Jie liko gyventi visose sovietinės Rusijos gubernijose, ypač Ukrainoje ir Baltarusijoje.
Man visą laiką knietėjo bent apytikriai sužinoti, kiek gi lietuvių gyveno sovietinėje Rusijoje. Tikslios statistikos, manau, niekam ir niekada nepavyks nustatyti. Nes dalis lietuvių po 1863 – 1864 m. sukilimo carinių žandarų buvo ištremti į Samaros, Tomsko, Novosibirsko gubernijas ir daugiausia nutautėjo. Kita dalis, pirko žemes ir kūrėsi Baltarusijos gubernijose, tie ilgiausiai išsaugojusi lietuvybę. Tad šie mano parinkti duomenys iš visos Rusijos gyventojų surašymo 1897 m., 1926 m., 1939 m. statistikos ir 1936 – 1938 m. represinių žinynų, tai tik maža dalimi atsako į pateiktą klausimą.
1897 m. gyventojų surašymo duomenis Rusijos imperijoje gyveno 1,207510 lietuvių tautybės piliečių; (594,422 vyrai, 613,088 moterys). Didžioji dalis jų 1918 – 1922 m. grįžo į Lietuvą.
1926 m. gyventojų surašymo duomenimis visoje TSRS gyveno 41,463 lietuvių tautybės piliečiai.
Tame skaičiuje Leningrado mieste 5833 lietuviai, Leningrado srityje - 7191 lietuvis. Iš viso: 13,024 (Leningrado srities statistikos skyriaus žinynas „Naselenije Leningradskoj oblosti“, 1929 m.
Tame skaičiuje Maskvos mieste 2756 lietuviai, Maskvos srityje –3333. Iš viso: 6089 lietuviai.
Tame tarpe: Baltarusijoje 6853, Ukrainoje – 6795, Uzbekijoje – 311, Turkmėnijoje - 65
1939 m. gyventojų surašymo duomenimis visoje TSRS gyveno 32,624 lietuvių tautybės piliečiai
Tame skaičiuje Leningrado mieste 4721 lietuvis, Leningrado srityje 1208. Iš viso: 5929 lietuviai.
Tame skaičiuje Maskvos mieste 2239 lietuviai, Maskvos srityje - 640. Iš viso: 2879 lietuviai
Tame tarpe: Baltarusijoje – 4284, Ukrainoje – 5193, Gruzijoje - 342, Azerbaidžane – 232, Armėnijoje – 16, Turkmėnijoje – 91, Uzbekijoje – 334, Tadžikijoje – 43, Kazachijoje – 818, Kirgizijoje – 55 (www.demoscope.ru statistika).
Sugretinus 1926 m. ir 1939 m. TSRS gyvenusiųjų lietuvių skaičius 41,463 – 32,624, matome, kad per 13 metų dingo 8,839 lietuviai, Baltarusijoje – 2569, Ukrainoje – 1502. Tikėtina, kad dalis lietuvių kurdami šeimas su kitatautėmis, vaikus įvardino rusais, baltarusiais, ukrainiečiais, kita dalis lietuvių žuvo stalinistinių represijų metais.
Rusų istorikas A. Duginas knygoje „Slapti SSSR NKVD archyvai 1937 – 1938“, tarpe įvairių tautybių represuotų asmenų, nuo 1936 m. sausio 1 d. iki 1938 m. liepos 1 d. randa 2818 represuotus lietuvius (psl. 280). Be abejo, tai labai nepilni duomenys. Į šį skaičių nepatenka lietuviai tarnavę raudonojoje armijoje, neapima sąjunginėse respublikose gyvenusių asmenų. Taigi šis skaičius labai artimas mano daromai prielaidai.
Knygoje talpinu beveik 360 Lietuvos piliečių biografijų: lietuvių, lenkų, rusų. Tai tik dešimtoji dalis iš sukauptos ir vis pasipildančios archyvinės medžiagos. Per jas norėjau parodyti, kokių aplinkybių verčiami mūsų tautiečiai liko sovietinėje Rusijoje, paryškinti jų prievartinį dalyvavimą malšinant valstiečių, kovojusių už savo ūkius, sukilimus, tarpusavio skerdynes Pilietinio karo metu, badmečius 1921 - 1923 m. Pavolgyje, 1933 – 1934 m. – Ukrainoje ir kitose gubernijose, 1936 – 1938 m. stalinistines represijas, kančias blokadiniame Leningrade ir politrukų kulkomis genamus karius į mirtinas atakas, taip vadinamajame 1941 – 1945 m. Didžiajame Tėvynes kare.
Tauta turi žinoti savo piliečių, gyvenusių kitose valstybėse, likimus. Tai mūsų istorijos neatsiejama dalis. Kiek man žinoma tokias knygas turi išleidę latviai ir lenkai, o sovietinių represijų metais žuvusių tautiečių biografijas renka ir saugo visos tautos.
Atgal
