VISUOMENĖ
2023.12.22. Labiausiai gal trūksta ne pinigų...
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Sekmadienį nemaža Lietuvos šeimų, kol jos dar nesunaikintos, sės prie švento Kūčių stalo. Šis sakinys pagrįstai kelia du klausimus. Pirmas jų – kodėl ne visos šeimos? Ogi todėl, kad katalikai mūsų šalyje sudaro tik nepilnus tris ketvirtadalius gyventojų. Stačiatikiai su mumis nešvenčia. Jų bažnytinis kalendorius smarkiai atsilieka. Nors bandome patys save įtikinti, jog mūsų tikėjimo pusbroliai grįžta į Konstantinopolio patriarcho globą, smarkiai apsirinkame. Ir politiką, ir tikėjimą tebediktuoja raudonasis Kirilas. Todėl ir požiūris į taip vadinamą „operaciją“ visiškai nesutampa su mūsų daugumos požiūriu. O gal kas matė jų mitingus prieš brolių pietų slavų skerdynes? Nieko panašaus! Ir mūsų kalbos jie atkakliai nesimoko. O kam? Juk pažadėta, kad jų „nepaliks bėdoje“. Todėl jie kuo ramiausiai ir laukia. O kai neva nuo persekiojimo atbėga dar tūkstančiai bendraminčių, laukti pasidaro ne tik drąsiau. Jau ir jėga šį tą reiškia. Tiesa, tarp atbėgėlių yra ir „fašistų“. Bet juos demaskuoti nebus sunku. Dar ne tokius sutvarkė. Dabar atkreipkime dėmesį į netikinčius nei Dievu, nei velniu. Pasirodo, toks kone kas penktas Lietuvos pilietis...Tokia statistika. Na, kas link antro klausimo – apie šeimas, tai atsakymas irgi tikriausiai aiškus. Kas už šeimą, tas „maršistas“. O žodis maršistas jau keiksmažodis. Ypač, jei šalia jo priduri nieko bendra neturinčią pravardę „Celofanas“. Taigi ir Kūčios, ir šventos Kalėdos jau neprimena tų šiuolaikinių politikos ir istorijos žinovų pasmerktų Smetonos laikų… Senoji karta beveik visa išmirusi, jaunimas užsieniuose, o šiaip taip „ištraukę“ klipatos nieko nebereiškia. Netgi Laisvę pasirašę signatarai vienas po kito palieka varganą pasaulį. Štai ir istorinę Vasario šešioliktosios dieną gimęs signataras profesorius B.Genzelis paliko mus Kalėdų išvakarėse.
Apie ką per šventas Kūčias kalbės smarkai išretėjusios šeimos? Norėtųsi malonių, švelnių ir padrąsinančių žodžių. Prašom! Po Kalėdų pradės ilgėti dienos. Ačiū už tai partijai ir… vyriausybei! Pszepraszam! Pardon! Izvinite! Užsimiršau. Taip kalbėjome sovietiniais laikais. Ar jau neprisimenate to linksmo kalambūro: „Prošla zima, nastalo leto, spasibo partija za eto!“ Tačiau ar šiandien kai kas apie „laimėjimus“ nekalba tuo pačiu tonu? Pinigus švaistome į kairę ir į dešinę. Bet draugams pedagogams jų nesuradome. Dešimtmečiais „statėme“ stadioną. Už milijonus! Paskui vėl už milijonus jį griovėme. Išsinuomotą dujų „geldą“ (atsiprašau už netikėlių sugalvotą vardą) sutikome su mero dūdos fanfaromis, bet dujos tik brangsta… Būtų galima prisiminti daugybę „ikonominių“ sprendimų, skolinimųsi ir kitų keistenybių, bet apie tai prie švenčių stalo – nė mur mur! Pasidžiaukite, kad didės pensijos, algos, kad Lietuva tai šen, tai ten išgarsėja savo inovacijomis, ovacijomis, indikacijomis… O kitąmet vėl subanguos didinga Dainų šventė! Triskart valio! Yra ką prisiminti ir pasidžiaugti. Net garsus mano Mokytojas Juozas Miltinis pavydėtų tokių linksmų spektaklių, kuriuos mums ištisus kelerius metus demonstravo politikai, analitikai ir… Ne, ne! Geriau pamirškime. Po Naujųjų bus tiek spektaklių, scenarijų ir artistų, kad turės užsidaryti visos vaidybos įstaigos ir koncertų salės. Kova dėl postų Daukanto aikštėje, minkštoje kėdėje ES viršūnėje ir kukliame „mūsų“ seimelyje bus tokia, kad neliks akmens ant akmens. Ateinantys metai bus ypač ypatingi ir ypatingai lemtingi. Jeigu sugebėsime išsipagirioti po visų politinių injekcijų, tai gal ir susigaudysime, kas yra kas. Tik nepamirškime PSO (Pasaulio Sveikatos Organizacija) pranešimo, kad dabar jau ne širdies ir kraujagyslių ar kitos ligos pjauna žmoniją. Dabar į pirmąją vietą išsiropštė psichikos ligos! Jau kas penktas, pasak eskulapų, trenktas. Kas gali garantuoti, kad kaip tik tokio ir neišrinksime į valdžią? Juk iki šiol rinkome. Kartais atvirai prisipažindami: „Nors pasijuoksime!“ Bet kažkodėl nesijuokėme. Daugiau verkėme.
O kaip su tais perkūniškais pinigais? Ar tikrai jų turime tiek, kad jau nebežinome kur dėti? Negražu prisipažinti, bet jų tikrai turime. Valdžia puikiai žino, kiek tų milijonų esame prikaupę savo sąskaitose. Todėl pamažėle ir leidžia augti kainoms. Ne tik elektrai, bet ir duonai kasdieninei. Žino tai ir tuntas vagių, šmirinėjančių po mūsų kompiuterius ir mobiliuosius. Ir ką jūs manote. Nusimelžia iš patiklių sąskaitų turėtojų ne tūkstančius, o milijonus! Jums nepasigirdo – milijonus! Oficialiai turime kelis šimtus milijonierių ir net kelis milijardierius. Tai oficialiai. Bet kiek jų yra iš tikrųjų, vienas Dievas težino. O visokioms valdžios kontoroms kažkodėl atrodo, kad patys turtingiausi pensininkai. Kai Valstybė lenda į skolas, ir dar giriasi, kad taip reikia, eiliniam prašalaičiui tai nesuvokiama. Jam ima dingotis, kad kažkam trūksta ne pinigų, o proto… Niekada Lietuvos valstietis nepirko arklio už skolintus pinigus. Ir apskritai skola buvo laikoma kilpa ant kaklo. Lietuva su kilpa ant kaklo – kažkodėl laimėjimas. Inovacijų stebuklas! Aš stengiuosi „į skolą“ net kojinių nepirkti. Geriau su prakiurusiomis iki kitos pensijos pavaikštinėsiu. Bet tai aš. Aš ne valstybė. Aš tik jos mokesčių mokėtojas. Bet ačiū jai už pensiją. Sąžiningai kas mėnesį daugiau nei penktadalį jos grąžinu į biudžetą. Vargšai mano tėveliai taip išauklėjo. Jie gyveno tais prakeiktais Smetonos laikais. Ir kažkodėl jų nekeikė. Keikė „išlaisvintą“ Lietuvą, kai viską atėmė, suvarė į kolchozus… Ir aš, deja, vis dar tikiu. Lietuva tikiu. Tokia, kokią turėjome. Tarp dviejų pasaulinių karų. Tikiu, kad ji jau čia pat. Šalia. O gal jau kitais metais? Po visų trejų rinkimų? Ar girdit, broliai ir seserys? Būkime vieningi. Kaip mūsų Himne pasakyta. Ir dar – „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi!“ Dėl šviesos man truputį baugu. Kaip ir Jo Ekscelencijai. Pasirašydamas biudžetą Jis irgi apgailestavo... Ir vėl pritrūko… pinigų? O gal ne pinigų? Kai per maža šviesos, tai trūksta proto. Ne pinigų…
Atgal
