VISUOMENĖ
2023.11.17. VISA ŽEMĖ IR VISKAS, KAS JOJE YRA, PRIKLAUSO DIEVUI
RIMA KONDRATAVIČIENĖ
JONAS KONDRATAVIČIUS
.jpg)
Jonas Kondratavičius prie namo pirmo „vainiko“, 2009 m., Palielukis
(Nuotr. iš šeimos albumo)
Aš vakar lauką apėjau – rugių...
(Sekmadieniais taip lankė
tėvas juos kadaise...)
Linksta tokios brandžios
grūdo pilnos varpos,
jog duoną jau regiu...
Girdžiu, kokia tyla,
kai pirkioj kepa
ant ajero, kopūsto lapo.
Juntu ir čia pasklidusį
šviežio kepalo kvapą...
- - - - - - - -
Kartais taip darosi liūdna,
kad tik retas žino,
kaip kvepia rugiai
ant laužo paskrudintoj varpoj
ar motinos apglostyta,
lino rankšluosčiu apklostyta,
kryžiumi ženklinta
šiemečio rugio duona...
Ir nors jau prieš kelias dešimtis metų patirti, bet liko neužmirštami tie kvapai ir skoniai, kurie lydėjo iš tėviškės namų į nepažįstamą, gana sudėtingą, prieštaringą pasirinkto gyvenimo kelią. Dar rugio varpą, kad ir vogčiomis nuskintą kur nors pakeliui laukuose, gali paskrudinti ant lauželio, o namie kepamos duonos kvapas jau nebus pakartotas, ir to skonio dažnai reikia tolokai ieškoti.
Laikas negailestingai keičia žmogaus sukurtus daiktus, jų turinį, pavidalus, likimų istorijas, tačiau gamtos tvarka, kur šeimininkauja dėsnis, nepajudinama: jeigu nori valgyti naminę duoną, privalai išlaukti visus metus, kai pasėji grūdą į dirvą. Todėl ir važinėdavo kauniečiai į Zervynas – apie 130 km, kad parsivežtų ir sau, ir kaimynams tikros naminės duonos. Taigi kryžiuojasi duonos keliai ir skoniai po visą respubliką arba net ir toliau, bet naminis skonis kuo toliau, tuo didesnė retenybė.
.jpg)
Atokvėpio valandėlė. Jonas ir Rima Kondratavičiai 2014 m.
‒ Su vyru norėjome sukurti kaip tik tokius namus, į kuriuos visuomet norėtų sugrįžti mūsų vaikai su savo šeimomis, kad jie žinotų, jog yra labai mylim ir visada laukiami. Jiems visuomet bus duonos ant mūsų stalo, kurią beje jau 10 metų valgome tik naminę ‒ iš savo
užaugintų rugių. Retai kada valgome pirktinę... – sako Rima Kondratavičienė.
‒ Tampa aišku, kad jūsų gyvenimo būdo pasirinkimas susijęs su svajone? ‒ kreipiuosi dabar jau į ūkio šeimininką.
‒ Manau, visi svajoja. Juk svajonės ‒ mūsų postūmis į priekį. Jeigu žmogus nesvajotų, būtų panašus į robotą. Pagrindinis mūsų gyvenimo būdas, profesija, kurią įgijome prieš 30 metų, prasidėjo nuo svajonės. Tada buvo paprasta svajoti, nes vyko valstybės ir verslo pertvarkymas visoje Lietuvoje – perėjome iš socializmo į privatų verslą, iro kolūkiai, ir atsirado ūkininkai, turėję vieną svajonę, – jie taps savo žemės valdytojai, augins javus ar gyvulius, iš to užsidirbs ir pragyvens. Ir mūsų tokia svajonė buvo. Aš pirmas buvau labai užsidegęs, o tada ,,uždegiau“ ta svajone ir savo žmoną – taip mes kartu pradėjome ūkininkauti, ‒ prisimena Jonas Kondratavičius.
‒ Ar šiandien nesigailite dėl tokios lemties, pasirinkimo?
‒ Nesigailime, nes svajonės išsipildė ir dar ligi šiol pildosi, kol dar galime dirbti ir kurti ūkį kartu.
‒ Neklausiu, kiek žemės apdirbate. Svarbiau, kas jums žemė ? Kodėl taip jus pririšo?
‒ Visų pirma, žemė ‒ iš tėvų, o mes, deja, to didžiulio skonio žemei nejaučiame. Žinome tiek, kiek mums pasakodavo tėvai, kokia jiems ta žemė brangi, pamaitinanti. Ji ir aprengdavo, ir apaudavo: mūsų kraštuose sėjo linus ir kanapes, avis augino, perdirbdavo į audeklus ir vilną ‒ žmonės taip vertėsi, taip išgyveno, apsirengdavo, pasimaitindavo ir vaikus taip savo užaugino. O mūsų laikais, kai pradėjome ūkininkauti, jau pramonė buvo užkariavusi didžiąją perdirbimo dalį, ir mes neturime tokio gilaus ryšio su tuo išgyvenimu ir apsirūpinimu viskuo iš nedidelio žemės ploto. Mūsų ūkininkavimo pradžia buvo daugiau pramoninė, keleto krypčių. Mes linų nesėjome ir avių neauginome, kad galėtume pasisiūti kailinius.
‒ Visgi kodėl pririšo jus žemė?
‒ Pirmiausia todėl, kad daug investavome. Pradžiai turėjome gyvulių: jie yra ilgalaikis turtas ‒ juos sudėtinga padauginti, o tada sunku ir atsisakyti, nes labai daug darbo, jėgų ir pastangų įdėti reikia, juos auginant. Darbo atžvilgiu yra daug paprasčiau su javais. Juk negali vienais metais sugalvojau ūkininkauti, įsigyti techniką, sėklą, grūdams sandėlius pasistatyti, o po metų viso to atsisakyti... Taip nevyksta, nes žemės ūkio verslas ‒ ne vienos dienos darbas. Čia kalba eina apie dešimtmečius, kad susikurtum, o tada, jeigu ir norėtum atsisakyti, nemanau, kad taip greitai pavyktų.
‒ Kuriuos savo gyvenimo momentus išskiriate kaip svarbiausius ? Kodėl?
Svarbiausia, manau, pati ūkininkavimo pradžia, kai užsidegimas buvo liepsnojantis, didžiulis... Neseniai sakiau, kad dabar iš mano svajonių liko tik nuodėgulys, nes dauguma jų jau įgyvendintos, kaip toje dainoje, „dūmas pamiršta pelenus...“ Tai taip ir mūsų svajonės. Tiesa, svajonės dar visiškai pelenais nevirto, bet kažkada, kai negalėsiu ūkininkauti, greičiausiai ir mes, kaip tie pelenai, liksime nuo tų svajonių, nuo tų dūmų atskirti. O grįžtant į svarbiausią gyvenimo momentą, ūkininkavimo pradžią, labai džiugu, kad tuomet buvo labai daug entuziazmo, nors ta pradžia nebuvo labai lengva, mes nuolat matėme perspektyvą. Darbas darbą vijo, vis planuodavome padaryti tą ir aną, nusipirkome daugiau žemių, tada techniką įsigijome, paskui išsilygino viskas gyvenime. Mūsų svajonė pradėjo nuosekliai tekėti kaip upelis, į kurį įsilieja keletas intakų, ‒ viskas įstojo į vėžes ir dabar srūva lygiai, kaip didelė upė...
‒ Esate pasakęs, jog norite palikti žemę tokią, kokią paveldėjote iš savo tėvų? Taigi kokią, kad norite išsaugoti?
‒ Dabar save įvertini per kalbas, bendraudamas su naujaisiais ūkininkais. Buvau liūdnai nustebintas: nors ir išsilavinę, baigę žemės ūkio aukštuosius mokslus, jie žiūri i žemę kaip verslininkai. Tai reiškia, kad šiandien, rytoj iš žemės gali turėti pelną, o po dešimčių metų ta žemė gali likti visiškai nualinta, jau nereikalinga tiems šeimininkams... Deja, jų požiūris į žemę ‒ tik kaip į priemonę pasipelnyti. Mane stebina tokie „ūkininkai-verslininkai“, kurie galbūt turi ir dirba derlingesnes, geresnes žemes bei gauna geresnį pelną, nei mes, priesmėliuose ūkininkaudami, bet jų elgesys žemės atžvilgiu agresyvus. Liūdina ir gąsdina tai, kad jie, pasitelkę mikrobiologiją, trąšomis ir naujausiomis nanotechnologijomis pasiryžę iš žemelės išspausti, ką įmanoma. O kaip visa tai atsilieps ateityje, dar neištirta iki galo. Tuo susirūpinusi ir visa Europa, jau yra gręžiamasi į žaliąją – tausojančią žemdirbystę, kad nenualintų dirvos. Europos žemėlapyje žemės klasifikuojamos spalvomis – nederlingos, nualintos, be mineralų, be humuso dirvožemis žymimas raudona spalva. Taip norėtųsi, kad tos raudonos spalvos būtų kuo mažiau.
Mes tvarkome daugiau nei 14 metų ekologinį ūkį: man labai svarbu žemę palikti visavertę, derlingą, svarbu atsižvelgti į tai, ko gamta nori iš mūsų, juk atsidėkodama ji mums daug padovanos. Tai turėtų būti lygiaverčiai mainai: aš žemei – žemė man. Man nuostabą kelia, kad viskas užprogramuota Kūrėjo: dirbant žemę, labai norisi išnaikinti piktžoles, o jeigu ir neužsėji kur nors lopinėlio, žemė pati užsisėja žolėmis. Panašu, kad Dievas numatęs, jog tokiu būdu ji pati apsisaugo nuo korozijos ir pasimaitina, šaknimis pritraukdama maistingas medžiagas, o nuvytusios piktžolės sudaro natūralią trąšą – humusą. Žemė pripildyta gyvybės, tad negalì į ją žiūrėti, tik kaip į verslą.
‒ Kokius ūkininko, kaip žmogaus, bruožus laikote svarbiausiais?
‒ Be bruožų ūkininko ir negali būti (juokiasi), nes jeigu jis tik ir liks svajonėse ar pavydѐ, tai nieko ir nepasieks. Reikia užsispyrimo, gilaus tikėjimo svajone, nebijot nesėkmės. Su saule kelti, su saule gulti...
‒ Kaip vertinate didelės dalies visuomenės požiūrį į ūkininkus, jei net garbi politikė, ES parlamentarė, džiūgauja, balsavusi prieš ūkininkus?
‒ Aš irgi buvau nustebintas, kai prieš kelis dešimtmečius buvo į Lietuvą atvykusi aukštuomenės atstovė iš Amerikos. Iš jos lūpų nuskambėjo žodžiai: „...fermeriai čia sėdi su batais purvinais.“ Liūdna, kai įsivaizduojama, jog ūkininkas yra atstumtasis, prasčiokas, kad neišsilavinęs... Nors po truputį lyg ir keičiasi požiūris. Apgailestauju, kad ir aš pats, būdamas didesniuose priėmimuose ar renginiuose, ne visuomet išdrįstu garsiai pasakyti: ,,Aš – ūkininkas.“ Atrodo, jog aplinkiniai gali susidaryti negatyvų požiūrį.
Žmonės dažnai užmiršta pagrindinę savo išgyvenimo sąlygą – maistą. Jis gyvybiškai reikalingas: jei tu nebūsi prisipildęs savo pilvo, tai tau nerūpės nei muzika, nei šokiai, nei kultūra, nei mados... Mes dabar turime tiek maisto pertekliaus, kad duona nėra aukso vertės, deja... Dabar duona – tai visiškai paprasta ir labai primityvu, kasdieniška. Žmonės ieško ko nors įmantriau. Apskritai maistas labai nuvertintas, jis tiesiog švaistomas, o kiti dalykai, ne tokie gyvybiškai svarbūs, regis, didesnės vertybės nei duona.
‒ Kaip vertinate Seimo, vyriausybės veiksmus ūkininkų atžvilgiu?
‒ Keista, kad vis dar įstatymus ir programas ūkininkams teikia tie, kurie gimę ir sėdi mieste, daugiaaukštyje, savo ofise, niekada nelietę žemės. Jie kuriaplanus žemdirbiui, ką jis turi sėti, kokia sėkla, kokiu tankumu. Kartais susidaro įspūdis, kad jie geriau žino ir už žemdirbį, nes yra baigę mokslus ir gali diktuoti tiems, kurie kiekvieną dieną ne tik vaikšto po savo žemę, bet ir liečia ją savo rankomis. Įvairių žemės ūkio programų kūrėjai gali diktuoti taisykles ar reikalavimus, kurių turi laikytis ūkininkai. Apmaudu, kad labai dažnai sprendimams ne tik kad pritrūksta logikos, bet netgi būna žalingi žemei. Jaučiame tokį lengvą chaosą: liūdina, kad labai stambūs „ūkininkai-verslininkai“ prasigyveno, nors Seimas žadėjo apsaugoti nuo to Lietuvą. Kai kurie prasigyvenę taip, kad jiems priklauso labai dideli plotai itin derlingų žemių ir ilgą laiką jie turės pelningą verslą. Matant tokią situaciją, naujiems Seimo ar Vyriausybės nariams ir peršasi išvada priimti tokius įstatymus, kad galėtų atimti dalį pelno ar apriboti didžiuosius. O dėl to nukenčia ir mažieji, kurie dirba, stengdamiesi nenualinti žemės, bet prievarta įstatymų įspraudžiami į rėmus. Ir, deja, taip sukuriamas nekoks vaizdas apie žemdirbius. Ryški tokia tendencija, kad įstatymai, nuostatos, taisyklės kelia nusivylimą ir žalą ūkiui, o žemdirbys parodytas kaip neišmanantis.
‒ Kas labiausia apsunkina ūkininko veiklą ?
‒ Nors kartais ūkininkas ir viską padaro, pasitelkdamas savo patirtį, žinias ir darbą, bet dažniausiai viską padiktuoja ir galutinį tašką padeda gamta – klimatas ir oras. Ir ta nežinomybė yra Kūrėjo rankose. Bet kai dar įstatymais kaišiojami pagalius į ratus, tai tuomet tikrai viską apsunkina. Ūkininkas dalį žemės gali užsėti pasirinktais javais, kitą privalo žolėmis. Nors suprantama, jog ūkininkai siekia pelno sau, kad galėtų išgyventi ir savo šeima pasirūpinti. Suprantama, kad, nusialinę žemę, po 10 metų tikrai liksime ne tik kad be pelno, bet gal dar ir su nuostoliu. Ir, regis, mūsų valdžia, priimdama įstatymus, atima iš ūkininko šitą supratimą. Ir agrarinių institutų profesoriai iš „dangaus“ nuleidžia taisykles, kur ir kuo turime užsėti, nes, anot jų, tik tuomet žemė pagerės. Dažnu atveju, vykdydami tokius paliepimus ir užsėdami žemę pagal nurodymus, dažnai ir dėl nepalankų gamtos sąlygų mes, ūkininkai, gauname labai mažą pelningumą. O paradoksas dar ir tas, kad savo buhalterinėje apskaitoje turime atspindėti, kad tie nurodymai ir pateiktos programos, pagal kurias dirbome, davė mums pelną. Deja, iš piršto laužti dalykai prasilenkia su realybe...
Mano diedukas turėjo nedaug žemės, bet jis žinojo, kad reikia ketvirtadalį užsėti karčiais lubinais, kad tai bus trąšos, o kitais metais sulauks gausaus derliaus, ir šeima turės duonos. Ir mano diedukui nereikėjo jokių įstatymų ir taisyklių, nei Smetonos reformų, nei Stalino nurodymų. Tuomet buvo tik gamtos įstatymas, o dabar esame priversti nuo to nusigręžti ir laikytis mums primestų, kartais iš piršto laužtų įstatymų, nurodymų. Mūsų rajone kai kurios augalų kultūros neauga, bet turime laikytis valdžios taisyklių. Pavyzdžiui, šiemet dalį žiemkenčių tenka atsėti vasariniais javais, o tai mūsų ūkyje labai išbalansuos sėjomainą.
.jpg)
Po „Metų ūkis“ apdovanojimo. Iš kairės Jonas Kondratavičius, Rima Kondratavičienė,
ūkininkas Edmundas Samauskas, Varėnos savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Jonas Kalanta.
2009 m., Kaunas. (Nuotrauka iš šeimos albumo)
Planavau, kad ūkyje žiemkenčių bus 60 hektarų, o dabar, laikantis taisyklių, mano ūkyje lieka tik 22 hektarai. Bijau, jog nereikėtų jų visai išnaikinti, kad turėčiau rudenį žiemkenčių sėklos, tai palieku tą pasėlį. Nors inspektoriai gali prisikabinti, nes pasėlis retesnis ir sėjomaina gausis neišlaikyta pagal juos, o man reikės rašyti raštus ir pasiaiškinti, kodėl taip įvyko. Taigi vos ne kriminalas! Nesgi ūkininkas ,,eina prieš įstatymus“...
Tačiau kaip elgtis, jam visų pirma diktuoja gamta. Turėjome prasižengti taisyklėms, nes pasėlis žiemą iššalo. Ir mus tikrinanti įmonė „Ekoagros“ jau klaus, kodėl taip įvyko. Rudenį reikės rašyti pasiteisinimus, kodėl mūsų derlingumas toks mažas. Peršasi išvada, kad ūkininkas nėra savarankiškas, reikia laikytis sistemos. Ačiū Dievui, dar nėra taip, kaip būdavo kolūkių laikais, kai varydavo kombainus į laukus ir liepdavo kulti dar žalius javus, nes kažkas kažkur pradėjo... Paskutiniu metu įstatymai itin apriboja ūkininkų veiklą.
‒ Ką keistumėte žemės ūkio politikoje, jeigu turėtumėte tokias galias?
‒ Ūkininkas neformuoja politikos, gal greičiau ją kritikuoja(juokiasi). O jeigu pradėsi politikuoti, tai ūkininkavimui neliks laiko.
‒ Kaip vertinate nepriklausomos Lietuvos nueitą 30 metų kelią? Kas, jūsų nuomone, atsitiko, kad dabar tokia susiskaldžiusi, susipriešinusi Lietuvių tauta?
‒ Ačiū Dievui, kad Lietuva laisva, ačiū ir tiems, kurie susitelkė ir savo metu atstovėjo laisvę ir vienybę. Tik vėliau kažkaip viskas ėmė irti, įsisteigė nemažai daug žadančių partijų. Svarstau, gal ir Lietuvai reikėjo pasirinkti tik dvi pagrindines partijas. Matome, kad ir konservatoriai pakeitė savo veidą. Dabar jie patys pripažįsta savo klaidas, anksčiau galvojo Lietuvą padaryti gražesnę, kad ji būtų demokratiška, konstitucinė valstybė, o ne tai, kaip jie trokš valdžios.
Lietuvą skaldo tai, kad mes, kai pralaimime, to nepripažįstame ir neatsiprašome už klaidas, o teigiame, kad kažkas kitas dėl to kaltas.
Trukdo klestintis žmonių savanaudiškumas, siekis sukurti sau palankius įstatymus, susirasti ir suburti aplink sau palankius žmones – pirštai linksta į save. Paisoma savų ambicijų, interesų, o į bendrą žmonių gėrį mažai atsižvelgiama.
‒ Kokią matote ateitį tiek valstybėje, tiek žemės ūkyje? Ar dar bus kam dirbti Lietu- vos laukus, sėti rugį?
‒ Perspektyvoje – liūdna: manoma, kad po 50 metų žemė gali atšilti 5 laipsniais. Gamtoje ryškiai jaučiami klimato pokyčiai. Jeigu iš tiesų bus gamtos atšilimas, nulemtas žmonių sukurtos pramonės, tai žemės vaizdas bus liūdnas. Mūsų pasaulio galingieji dar vis neskuba tankų perdirbti, nestato vėjo jėgainių, jiems vis dar atrodo, kad reikės su kažkuo kovoti. Jie vis dar ruošia galingas raketas ir ketina kariauti. Jeigu žemė atšils dar 5 laipsniais, tai po 10 metų karas bus vienareikšmiškai pralaimėtas, ir tie ginklai, karo technika bus niekam neįdomi ir nereikalinga....
‒ Kaip vertinate besikeičiantį požiūrį į šeimą, tradicines vertybes?
.jpg)
Po apdovanojimo LR prezidentūroje. Iš kairės Lietuvos Respublikos Prezidentas
Gitanas Nausėda, Rima Kondratavičienė, Jonas Kondratavičius, Indrė Siaurusiavičienė. 2022 m.
(Nuotr. iš šeimos albumo)
.jpg)
Saldi akimirka LR prezidentūroje. Iš kairės Jonas Kondratavičius, Rima Kondratavičienė. 2022 m .
(Nuotr. iš šeimos albumo)
‒ Per daug greitai jos pakito. Manau, analitikai išnagrinėję tą žino. Juk seniau sukurdavo šeimas, tuokdavosi jaunesni, iš karto susilaukdavo keleto vaikų. O dabar jaunimas bando kažką įrodyti ‒ gyvena ne santuokoje 5-10, o kartais ir daugiau metų, siekia karjeros. O kai jau nutaria susilaukti vaikų, tai prireikia medikų pagalbos, taikant dirbtinį apvaisinimą ir pan. Čia psichologinė saviapgaulė, kai jauni žmonės mąsto, kad gera taip sau gyventi, neskubėti vaikų susilaukti. Toks savęs įtikinėjimas žalingas ne tik patiems, bet ir visai žmonių kartai, visam pasauliui. Tai baisus melas, kurio perspektyvoje galime išnykti kaip tauta, neduok, Dieve, ir kaip žmonių rasė. Susidaro tokia nuomonė, kad reikia gyventi taip, kad būtų gera man, o visa kita nesvarbu. Savanaudiškumas ir sau malonumo, pasitenkinimo ieškojimas atveda ir prie nukrypimų – tų pačių lyčių santuokų, savęs ir savo lytiškumo paieškų ir t. t. Žmonės stengiasi pataikauti savo užgaidoms, jie nenori gyventi dėl savo vaikų, manydami, kad tai suvaržys jų laisvę.
Panaši ir Rimos Kondratavičienės nuomonė:
‒ Mano didžiausias turtas – vaikai, jie į pasaulį atėjo patys. Mes su vyru neplanavome tiksliai, kiek turėsime vaikų. Kaip mano močiutė sakydavo: ,,Kiek Dzievulio duota, tiek ir bus.“
Vyriausioji – Indrė gimė man dar studijuojant mediciną, antroji po dvejų metų pasaulį išvydo Jovita, o, kai pradėjome ūkininkauti, 1992 metais gimė Mindaugas, tada Rimgaudas ir Kęstutis bei pati jauniausioji – Gabija.
Anksčiau dažnai daugiavaikę šeimą vertindavo kaip asocialią. Kai tekdavo tvarkyti kokius nors dokumentus ir lankytis valstybinėse įstaigose, pasakiusi, jog turiu šešis vaikus, sulaukdavau keistų žvilgsnių. Suprantu, kad kiekvienas turi savo nuomonę, bet aš manau, kad daug vaikų šeimoje – nuostabus dalykas. Vieną vaiką auginti daug sunkiau, nei visą jų būrį. Jie vienas su kitu turi žaidimų, reikalų, taip auga ryšys, bendravimas, savos taisyklės, gyvenimo supratimas, atsakomybė. Juk kai tėvų nebus, broliai ir sesės turės vienas kitą. Vaikai yra mano mokytojai, aš mokausi iš jų, kaip jie moka gyventi, kaip jie moka bendrauti, kaip jie moka kalbėti. Kartais iš šalies stebiu, kaip jie bendrauja su savo vaikais, mano anūkais, ir mąstau, kad aš, ko gera, taip nemokėdavau su jais kalbėti...
Šeimos šventė 2022 m., Palielukis.|
(Nuotrauka iš šeimos albumo)
Vaikai juokauja, kad esame duondaviai tikrąja to žodžio prasme. Savo vietos ūkyje ir šeimoje negaliu išskirti į du atskirus aspektus, tai labai vientisa. Esu laiminga. Manau, visa ko laimė ir ramybė slypi nuostatoje, kad neskirstau, kam daugiau reikia dėmesio. Kiekvienas rūpestis ar darbas ateina savo laiku. Reikia pagalbos ūkyje – dirbu ten. Bet daugiau esu „namų“ žmogus. Mėgstu ramybę, tvarką. Turiu galvoje dvasinę ramybę, nes mūsų namuose tylos būna mažai, o ypač, kai suvažiuoja visi vaikai ir anūkai. Galim verstis per galvas, žaisti kamuoliu, tvarkytis ir viską daryti, ką tik sugalvojam. Kiekvieną kartą mokausi ir stengiuosi priimti viską, ką gaunu iš Viešpaties, o jeigu reikia, tai ir atiduoti. Atiduoti viską į Jo rankas. Tik Dievas žino, kas mums geriausia.
Džiugina ir tai, kad mūsų yra ta šeima, kurią pastebėjo ir įvertino aplinkiniai, šalia gyvenantys bendruomenės nariai. Jie ir pateikė mūsų šeimą ir mane, kaip kandidatę, gauti LR Prezidento Gitano Nausėdos ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“. Ordinas teikiamas už nuopelnus motinystei ir globai, už atsakingumą, pasiaukojimą, įkvepiantį pavyzdį savo bendruomenei ir visai visuomenei.Džiaugiuosi šiuo įvertinimu.
Bet didžiausias mums su vyru yra Dangaus įvertinimas – tai mūsų 3 dukros, 3 sūnūs, 2 anūkai ir 2 anūkėlės.
Apie žemės ūkio darbus, problemas, ateities perspektyvas paprastai kalba vyrai. Tačiau sena lietuvių patarlė primena, kad tris namų kampus laiko moteris. Koks moters vaidmuo jūsų šeimos gyvenime?
Užgavėnės. 2009 m., Palielukis
(Nuotrauka iš šeimos albumo)
‒ Mūsų namų, mūsų šeimos darna ir laimė yra didelis mano žmonos nuopelnas. Juk Šv. Rašte parašyta, jeigu žmona bus nuolanki, paklusni vyrui, tai jis bus patenkintas ir jam seksis. Nors atrodo, kad viskas priklauso nuo vyro, bet labai svarbu šeimoje ‒ žmona, kaip ji toleruos, kaip pritars, kaip palaikys morališkai ir visapusiškai, tai tada ir vyras įgauna stiprybės, ir jį lydi sėkmė, ‒ pripažįsta Jonas Kondratavičius.
‒ Ko reikia, kad šeimoje gyvuotų santarvė?
‒ Tam reikia tolerancijos, supratimo, atjautos. Nereikia stengtis užgožti vienam kito. Žmogus dažnai nori, kad kažkas juo pasirūpintų, jam pataikautų, o pats nelinkęs patarnauti. Esame užmiršę atjautą.
‒ Ar turite išskirtinių pomėgių ir kaip sekasi juos įgyvendinti?
‒ Išskirtinių pomėgių neturiu. Laisvu laiku patinka tekinti, turiu tekinimo stakles, mėgstu klausytis muzikos per patefoną ‒ esu sukaupęs vinilinių plokštelių kolekciją. Neapsikraunu taip, kad mano hobis virstų priklausomybe.
‒ Ar lieka laisvalaikio? Jeigu taip, koks jis būna?
‒ Taip. Kadangi ūkis yra augalininkystės, tai darbai sezoniški. Lyjant galime pailsėti, žiemą daugiau laisvo laiko. Mėgstame su žmona pakeliauti. Esame aplankę Meksiką, Indiją, Tailandą, Egiptą, Turkiją, pakeliavome Europoje.
‒ Koks ūkininko kultūrinis gyvenimas, kokie renginiai prieinami? Jeigu ne, tai kodėl ir kas turėtų šiais dalykais daugiau pasirūpinti?
‒ Varėnoje kasmeti vyksta Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis, būtinai pasinaudojame šia galimybe ir rudenį lankomės spektakliuose. Manau, kad reikia tik noro turėti, nes šiandien viskas pasiekiama ‒ sėdi į automobilį ir pirmyn į koncertą, filmą. Paskutinis nutikęs smagus įvykis: pasakiau žmonai, kad apsirengtų, pasipuoštų ir, jai nieko nežinant, nusivežiau į Tomo Džonso koncertą. Labai nudžiugo. Juk ūkininkas ‒ pats sau šeimininkas, tikrai gali susiplanuoti laiką ir dalyvauti kultūriniame gyvenime.
Dar pastebėjimas, kad dažnas lietuvis, užuot nusipirkęs cigarečių pakelį ir alaus butelį, pasitaupytų tuos pinigus, tad galėtų nuvykti ir į kokią kelionę. Tik prioritetus reikia susidėlioti ir valios turėti.
‒ Gal dar norite ką pridėti?
‒ Norisi visiems palinkėti, kad duona būtų skalsi ir jokie materialaus pasaulio dalykai neužgožtų žmogiškumo. Išlikime nuoširdūs, tikri sau ir kitiems. Mylėkime ir tausokime žemę ‒ ji mums duoda duoną, savo vaikams ir anūkams palikime ją nenualintą. Nors mes dažniausiai linkę kritikuoti visus, neužmirškime, kad visuomet galime pasimelsti už valdžią ir už tuos žmones, kurie mums nepatinka. Viskas – Dievo rankose.
„Viešpaties yra žemė ir visa, kas joje yra, pasaulis ir kas jame gyvena.“
(Psalmės 24:1)
1999-ais ir 2004-ais metais Kondratavičių ūkyje lankėsi Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus.
Keletas apdovanojimų:
2008 m. Žemės ūkio ministerijos rengtame konkurse „Lietuvos kaimo spindulys“ Kondratavičių šeima nominuoti kaip „Žemdirbiškiausia šeima“.
Lietuvos ūkininkų sąjungos organizuotuose konkursuose „Metų ūkis“ du kartus, 2002 ir 2007 metais, buvo trečios vietos nugalėtojai, tris kartus – 1997, 2010 ir 2017 metais – antros vietos ir 1999 metais – pirmos vietos nugalėtojai.
.jpg)
