VISUOMENĖ
2023.11.17. SAULĖ IR DEBESYS
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, LŽS narys
Šviesulys danguje. Saulė. Šviesos ir šilumos skleidėja, Gyvybės palaikytoja visoje mūsų planetoje. Saulei prilyginti galime nebent savo širdžių Saulę – Tėvynę, su amžinąja lietuvių sostine, Gedimino miestu Vilniumi.
Ryškus šviesulys mūsų žemėje – Vilnius. Lietuvybės židinys nuo seniausių laikų, išgyvenęs įvairius egzistencijos periodus – pakilimus, nuosmukius, bet esantis ir džiuginantis lietuvių širdis. Gedimino miestas – Lietuvos širdis, Lietuvos Saulė, lietuvybės, lietuvių egzistencijos šaltinis.
Kaip saulę danguje kartais pridengia debesys, taip ir Šviesulį žemėje kai kam rūpi pritemdyti. Bandymų būta įvairių. Girdime prieštaraujančius: ne jis vienas, Vilnius, toks ypatingas, gražus miestas. Lietuvoje daug gražių miestų. Suprantama, skaisčioji Saulė – Lietuva globoja daug savų saulių!
Žinoma, Tėvynė nušviesta gyventojų meile, gausi dosnumu, garsi lietuvybe ir patriotizmu. O Gedimino miestas, mūsų valstybės sostinė – mūsų širdžių miestas, Lietuvos Saulė. Nuo seno jis – lietuvybės šaltinis. Lietuvybės stuburas – mus vienijantis valstybingumo simbolis. Su lietuvių kalba, kurią norima sunaikinti. Sunaikinus kalbą, sunyks ir tauta, o kol kas lietuvių valstybės stuburas, palaikomas ne tik lietuvių, bet ir kitų mąstančių, supratingų žmonių, ant savo žemės tvirtai stovi. Ir stovės. Perlojoje prie paminklo Vytautui Didžiajam užrašyta, kad jis bus gyvas, kol bus gyvas nors vienas lietuvis. Kreipinį papildykime Vilniumi – jie abu bus gyvi, kol bus gyvas nors vienas lietuvis.
Tačiau, kaip mums neatrodytų keista, XXI a. randasi žmonių, pretenduojančių į mūsų sostinę ir mūsų dar išlikusias žemes.
*
Vertingi žinių šaltiniai ne tik istorinės knygos, bet ir šeima, giminės: dėdė Lietuvos Respublikos Ministras pirmininkas, kitas dėdė kunigas; sovietinių tardytojų nukankinta teta; nuteistas 25 metams kalėti Vorkutlage dėdė ir kitas dėdė, nuteistas 10 metų kalėjimo; tetos šeima, ištremta į Krasnojarsko kraštą – tada įvardintų baisiais klasiniais priešais, liaudies priešais. Mokykloje aiškino, kad liaudies priešų, buržuazinių nacionalistų, ministro pirmininko ir dvasininko geriau neminėti. Man su seserimi buvo neaišku, kuo šie geri, malonūs žmonės nusikalto. Tėvai, šarmoti nuo amžiaus ir gunktelėjusiusnuo gerų darbų, sakė, jie buvo lietuviai, o kai suaugsite patys suprasite.
Ir Tėvynėje, bendraudamas su jais – buvusiais politiniais kaliniais ir doktorantūroje Maskvoje susipažinęs su įslaptintais dokumentais, įsitikinau, kokie tai buvo šviesūs ir protingi žmonės.
Mano viešbučio kaimynai ir draugai doktorantūroje buvo profesoriai iš Berlyno ir Varšuvos. Jų pasiūlymu, pasikalbėti politinėmis temomis išeidavome į simpatišką olimpinį kaimelį ar prie pat jo ošiantį beržynėlį. Doktorantams jau buvo truputį pravertos uždarų fondų durelės. Kremliuje savo mintyse paskendome būdami generalisimo darbo kabinete, anot vėliau iškilusio Nikitos Sergejevičiaus, vado rankos iki pat alkūnių buvo paskendę žmonių kraujyje.
Įsiminė parašyta disertacija, pagal KGB konfiskuotą Vilniaus oro uoste išvykstančių iš Lietuvos žmonių medžiagą. Mikrojuostelė su Lietuvos katalikų bažnyčios kronika buvo surasta išvykstančiojo burnoje po danties auksine karūnėle.
*
Vilniaus universiteto mūsų istorikų kurse studijavo šeši būsimi mokslininkai su mokslo laipsniais ir vardais, rašydami disertacijas galėjo susipažinti su miesto įstaigų specfonduose laikomais spaudiniais, ypač jeigu rašai apie taip tada vadintų buržuazinių koncepcijų kritiką. Mes, studentai, aspirantai tarp savęs pasikalbėdavome apie disertacijoms naudojamą medžiagą.
Tarp gausybės leidinių, mano vardijamų, tėvai prisiminė tautininkų Laisvąją Lietuvą, į kurios publikacijas disertacijoje bandžiau pažvelgti per proletariato diktatūros prizmę. Anot tėvų, ir dėdžių, buvusių politinių kalinių, buvo toks laikas, ką padarysi, bet reikia stengtis pagal galimybę kiek galima plačiau, daugiau įvardinti šaltinius, o jau pats laikas viską sustatys į savo vietas.
Kai apsigyvenau Čikagoje (JAV), nuėjau į „Laisvosios Lietuvos“ redakciją 71-ojoje gatvėje. Su redaktoriumi Juozu Žemaičiu ilgai ir draugiškai kalbėjomės. Pelnėme vienas kito pasitikėjimą. Pasirodo, jis žinojo daugiau, negu aš galvojau. Suprato. Jam pasiūlius ir man sutikus, paskyrė mane laikraščio redaktoriaus pavaduotoju.
Išsilaikiau Čikagoje egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti. Nustebino prie Market parko įsikūrusio banko mane aptarnavusi darbuotoja, kalbėjusi lietuviškai geriau negu kai kurių Vilniaus bankų darbuotojai. Iš uždirbto honoraro nusipirkau lengvąją mašiną ir važinėjau po rytinės Amerikos valstijas, užsukdamas į Kanadą ir Meksiką. Rinkau medžiagą apie lietuvius emigrantus, daugiausia jaunus nelegalus, ir spausdinau laikraštyje. Tada aiškiai supratau, kai kuriuos debesis ar debesėlius ir kad absoliučios laisvės niekur nėra, bet reikia skirti valstybės-daugumos žmonių valią nuo oligarchų gobšumo prievartos.
Šalies ir užsienio studentai, tarp kurių artimiausi giminaičiai-vaikaičiai, studijavo JAV ir Nyderlandų universitetuose, pasakojo apie įvairių šalių studentų nusiteikimą. Gyvenimas tikrai margas.
Ir, žinoma, gyvenimo atspindys, žiniasklaida, su darbuotojų, kūrėjų supratimu, sugebėjimais ir ydomis, vienus vienąkart džiuginanti, kitus kitąkart liūdinanti, bet visada jei ne visiems, tai kuriems nors reikalinga.
Suprantama, jau anksčiau paaiškėjo, kad nuteistieji kankinti, ištremti, išvežti žmonės buvo prieš okupantus nusistatę savo Tėvynės patriotai, savo žemės Šviesuliai, kurių užtemdyti nepajėgė politiniai debesys. Jie mylėjo Lietuvą ir daugumos jų širdyse karaliavo Vilnius, apsigynęs nuo visų negandų, Lietuvos Šviesulys.
*
Nuslinkę amžiai neužgožė istorinės atminties. Lietuvos didysis kunigaikštis – Aukštaitijos karalius (vokiečių kronikoje Rex de Owsteiten) Gediminas, po medžioklės nakvojo dabartinio Vilniaus vietoje ir susapnavo ant aukšto kalno staugiantį Geležinį vilką. Valdovui krivių krivaitis išaiškino, kad čia iškils, bus pastatytas svarbus miestas. Neries ir Vilnelės upių susitikime buvo supiltas piliakalnis ir ant jo pastatyta pilis.
Prieš mirtį Gediminas visą didžiulę LDK teritoriją padalijo savo sūnums ir dviem broliams. Vilnių valdyti pavedė jauniausiam sūnui Jaunučiui, kurį, po tėvo mirties, nuo valdžios nušalino jo broliai Kęstutis ir Algirdas. Gedimino sūnus Algirdas, XIV a. viduryje su brolio Kęstučio pagalba, tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tai buvo stiprus valdovas. Tris kartus su kariuomene nužygiavo į Maskvą, du kartus ją sudegino, Lietuvai pajungė Kijevą ir kt., labai padidino tėvo Gedimino valdytą teritoriją. Tada dar valstybės neturėjo sienų, buvo valdančiojo valdos. Algirdas, Livonijos kronikoje vadintas Lietuvos karaliumi (lot. Rex Letwinorum), kovojo su kryžiuočiais, sumušė lenkus, besibraunančius į lietuvių žemes.
Prisimindami Lietuvos istoriją mūsų tėvai, draugai dainuodavo: Sveikas Vilniaus mieste, Saule Lietuvos...
*
Lietuva protingų, išsilavinusių, mylinčių Tėvynę žmonių kraštas, bet pasitaiko ir išimčių. Protas be meilės savajam kraštui gali tapti žalingu. Netgi kenksmingesnis, negu priešiškai nusiteikusių svetimšalių. Radosi savųjų nepatenkintų lietuvybe, lietuviškumu, kurie iš viso neigė lietuviškumo, kaip po tokio, buvimą, šliejosi prie nelojalios savai valstybei propagandos.
Keičiantis aplinkybėms, vėliau lietuvybė, lietuviai tapo tarsi ašaka tiek vakarinių, tiek rytinių slavų – grobuonių agresorių – gerklėje!
Po Lenkijos įvykdytos mūsų sostinės ir pietryčių Lietuvos aneksijos, Lietuvoje buvo žinomas okupuotų lietuvių pasipriešinimas lenkų grobuoniškumui, patirtos represijos, kurios neįstengė nuslopinti patriotizmo, prieraišumo lietuvybei, meilės Lietuvai.
Ne tik dainose, bet ir padavimuose, pasakojimuose, legendose, mituose kalbama apie prie Vilnelės ir Neries ant kalvų švytintį pasakišką miestą su ištikimais miestelėnais ir su ant aukšto stataus kalno stovinčia, ne žemiškų galių turinčia, valdovo pilimi. Šitas miestas daugiau ar mažiau dominuoja kiekvieno lietuvio širdyje. Mūsų Vilnius, mūsų Lietuvos Saulė, nušviečianti kelią, kuriuo mes jei ne visi, tai didžioji dauguma lietuvių ir mūsų draugų, susipratusių žmonių, einame.
Dėl suprantamų priežasčių, apie kurias bus vėliau pasakyta, atsirado manančių, jog Lietuvoje netikslinga ne pirmąją šalies sostinę vadinti saule, pamirštant ar nežinant, kad Vilnius nuo senovės buvo ir lietuvybės židinys. Mūsų širdyse skamba: Sveikas Vilniaus mieste, Saule Lietuvos, Kas negina Vilniaus, neapgins tautos!
Ištikimybė savo šaliai buvo vertinama patriotizmu, bet okupantų – kaip nusikaltimas, neleistinas pasipriešinimas lenkų valdžiai. Lietuvoje tapo populiarus supoetintas posakis: Mes be Vilniaus nenurimsim...
Matote, baisimasi žiniasklaidoje, kokie nesugyvenami, agresyvūs yra lietuviai. Ką gi: uch tie agresoriai, tikri nenaudėliai lietuviai!
*
Gal yra ir nenaudėlių. Pasirodo, demagogai įtikino ir kai kuriuos mūsų istorikus, iš esmės prisidedančius prie Lietuvos istorijos trynimo. Tie trintukai yra žinomi, dedasi geriečiais taikdariais: esą, lietuviams reikia laikytis santūriai, tada jokių tarp etninių nesusipratimų nebūsią.
Mūsų Seimo nariai, tegul ir nevisi, žino tikrąją padėtį ir dėl jos pergyvena, todėl Seimo nariai Audronius Ažubalis, Laurynas Kasčiūnas pasiūlė sudaryti geresnes sąlygas mokyklose visam Lietuvos jaunimui geriau susipažinti su buvusia tikrove.
Pasirodžius spaudoje skaitytojų palankiai sutiktiems lietuvių kalbos mokslininkių straipsniams (tokių straipsnių skaitytojai norėtų ir ateityje), sunerimę, pavadinkime, išmanieji skaitytojai reikliau pažvelgė į ypatingumą pretenduojančių istorikų darbą bei visuomeninę veiklą ir pamatė kas tai per istorikai, žmonių pavadinti bumbulais.
Bumbulai užsipuolė gerbiamus Seimo narius Audronių Ažubalį, Lauryną Kasčiūną bei kitus už lietuviškumą, už patriotizmą. Vienas bumbulų, kuriam dar pritarė bumbulaitis su bumbulaite, savo veiklos nublokšti į nepavydėtiną sovietinę darganą, pareiškė: lietuvybėje nėra kaip po tokios lietuvybės, todėl nerandančių lietuvybės, bent jau bumbulų įsitikinimų vertos, suakultūrino jų ir kai kurių kaimynų žinomais pramanais. Atsirado akultūrizmo mįslė. Rodos, ir tyčia nesugalvosi, lenkų okupuotame Vilniaus krašte lietuviai patys atsisakė gimtosios lietuvių kalbos, savo kultūros ir pan., aiškiau pasakius, pasiprašė būti polonizuojami! Galima sakyti, kad lietuviai patys save okupavo! Bumbulų rebusas: neišmanėliai teklaidžioja nelietuvybėje, ieškodami lietuvybės. Negali gi jie pasisakyti, kad patys neturi lietuviškos pajautos, kad patriotizmo sąvoka jiems per sunki suprasti, todėl maišoma su jų išsigalvotais teiginiais ir kylančiomis ar kilsiančiomis grėsmėmis. Kai kuriems, net norintiems, negali pasisekti tamsią išdavystės naktį, išdavus neišduodamą, ieškomą surasti tamsiame, iškeistame į svetimybes kambaryje, kur jos iš viso nėra.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad nepatenkintieji lietuvybe, lietuviškumu, iš viso neigė lietuviškumo, kaip po tokio, buvimą. Kai kurie jų vadovavosi požiūriu – skaldyk ir valdyk. Džiūgavo kai kurių žemaičių noru turėti savo pasus ir, tada jau ne žemaičių manymu, bandyti atsiskirti nuo Lietuvos. Pokalbiuose ginčijo ir kai kurias kalbos problemas ir kad dzūkai nėra pietų aukštaičiai ir pan. Suskaldę demagogija unitarinę valstybę, jie norėjo dviejų kalbų, matyt, kad greičiau išsilydytume globalizacijos katile ir savo nedraugų užmačiose. Piktnaudžiavo istoriniais faktais. Matote, žemaičiai turi savo sostinę Telšę (Telšiai) ir jokio Vilniaus nereikia. Suprantama, kad juos palaikančių nedideliame skaičiuje buvo ir kitataučių. Ar už jų tik nekyšojo svetimųjų ausys.
Kitataučių buvo ir pokaryje, kai Vilniaus vardą buvo mėginta pašalinti iš istorijos. Didysis tautų vadas, brangus draugas, mylimas tėvas ir brolis pasiūlė Vilnių pervadinti generolo Černiachovskio vardu. Tada to tirono siūlymas buvo įstatymas. Vilnius netapo Černiachovskiu, manoma, dėl generalisimo mirties.
Neišdegė Kremliui ir sumanymas turėti imperijos Šiaurės Vakarų kraštą, tegu net vadinamą Lietuva, bet be lietuvių.
Michailui nepavyko, bet tokios idėjos, atrodo, rado atgarsį (pasinaudokime bumbuliška patirtimi): Aušrinė Prietema, Artūras Paukščiakalbis, Evelina Nesavakėdė (kirčiuojamas kaip pas lenkus – priešpaskutinis skiemuo), Viktorija Svetimoji, Alvydas Bukagalvis, Alfredas Bukabebris ir jų bendraminčiai iš nevisai lietuviško Lietuvos Seimo ir t. t., sakyčiau, beprotiškai darkydami, žalodami lietuvių kalbą, siekė nuspėjamų tikslų: sunaikinus kalbą sunyks tauta. Taigi, debesys apgobė vieną gražiausių iš išlikusių seniausių indoeuropiečių kalbų. Su suluošinta kol kas dar lietuvių kalba žiniasklaidos pagalba ugdomi hibriukai, kurių atžalos jau gyvens jei ne Šiaurės Vakarų krašte, tai abitautėje respublikoje be lietuvių kalbos. Juk buvo tokia Abiejų tautų respublika su sostine Krokuvoje! Ir Vilnius tokiai respublikai nereikalingas, kaip ir lietuvių kalba nereikalinga!
Dar jų pamėgtas arkliukas yra kalbos apie dirbtinį nacionalinės neapykantos kurstymą, kartais iš piršto išlaužtos ir kam nors taikomos. Geresniam kaimynių sugyvenimui galėjo gi pasiūlyti Lenkijos parlamentui praturtinti, papildyti lenkų abėcėlę lietuviškomis raidėmis, bet bevelijo regzti planus kaip labiau iškraipyti lietuvių moteriškas pavardes, jas labiau priartinant prie lenkiškų. Lietuvių kalbos specialistai aiškino priimamų dokumentų žalą lietuvių kalbai, bet gal nutautėję asmenys neatsižvelgė. Liko išeitis patiems lietuviams nepasiduoti nutautinimui.
Lietuvių dainuojamoje žinomoje dainoje atsirado eilutės: Sveikas Vilniaus mieste, Saule Lietuvos, Kas apgina Vilnių, neišduos tautos!
*
Skaitai kaimynų ar jų diasporos Lietuvoje spaudą, tikrai ne komiksus ar kitokius humoro leidinėlius ir neatsistebi, pasirodo Vilnius tai ne mūsų, vadinasi ne Lietuvos saulė. Štai tau, kad nori... Nei Gediminas, nei jo sūnūs neturėjo nė lašelio lietuviško kraujo... Matote, paaiškinama publikacijoje, lietuviai nepagrįstai savinasi slavų iškilius asmenis. Pasirodo, mums žinomas Gedimino sūnus Algirdas buvo pasisavintas lietuvių ir taip tikrasis Olgierd tapo Algirdu. Olgierd už gerus darbus buvo paskelbtas stačiatikių šventuoju, tik kitu vardu ir jam Vitebske buvo pastatytas paminklas.
Jau minėjau, kad prieš mirtį Gediminas savo sūnums pavedė valdyti atskiras savo plačios imperijos sritis. O Algirdas dar keleriopai padidino tėvo valdytas žemes.
Piktavalių spaudoje ir toliau atseit ne juokaujama: baltarusių etnosas buvęs LDK stuburas. Išeitų, ir mes nebesame lietuviai. Vytautas – nepatikėsite – buvo baltarusis. Mūsų istorinės asmenybės susipynusios tarpusavyje, todėl jas bandoma panaudoti nekilniems tikslams. Štai kaip trinama LDK istorija.
Mūsų istoriografijoje lyg ir aiškus dalykas, dar galima nebent patikslinti: kiek sūnų – septynis ar aštuonis – turėjo Gediminas, o, pasirodo, yra rimtesnių dalykų, va kaip išeina.
*
Pasirodo, Lietuva negali turėti saulių, negali turėti ir didžiavyrių. Vienoje publikacijoje klausiama: kada pamilsime Vytautą Didįjį už jo niekšybes? Su jomis susipažinę, mes patys pervadinsime Vytautą Mažuoju. Taip, reikia suprasti, bus atitaisytas istorinis teisingumas. Bet, kad Vytauto Didžiojo darbai ir veiksmai nesiskiria nuo karaliaus Mindaugo ar kitų iškiliųjų Lietuvos vyrų Gedimino, Algirdo bei kitų Lietuvos valdovų. Na, nebent skiriasi detalėmis: Vytautui pabėgti iš įkalinimo pilyje padėjo žmona Ona ir jis išvengė savo pagalbininko likimo – mirties, išliko nenužudytas. Žalgirio mūšyje panaudojo kryžiuočius suklaidinusią strategiją ir taktiką, kritikų pavadintą bailumu.. Visa kita lyg ir kaip kitų Lietuvos valdovų ar Europos karalių, pavyzdžiui, Prancūzijos karalių ar kitų monarchų, gyvenime. Bet, matote, reikia išplėšti iš istorinio konteksto ir ekstrapoliuoti į dabartį. Tai yra sulyginti šia prasme nesulyginamus dalykus ir surasti mažąjį valdovą, bet kad ir pavogus vežtą Vytautui nukaldintą auksinę karaliaus karūną, valdovas nuo to nesumažėjo! Niekaip neišeina jo sumažinti – Didysis ir yra Didysis Vytautas, ir ne tik karybos srityje – Lietuvos Saulė! Debesys nepajėgia jo užtemdyti.
Dar apie slavišką ekstrapoliaciją. Lietuvos karaliai Lietuvoje tradiciškai vadinami valdovais. Vilniuje atstatyti Lietuvos valdovų rūmai – Lietuvos karalių rūmai. Tačiau pas slavus rasime ir kitokį valdovų išaiškinimą – Lietuvos valdytojai, Lietuvos valdytojų rūmai. Ne veltui Rytuose baigę universitetus, institutus istorikai mokytojai yra manęs klausę ar tikrai kada nors Lietuva buvo suvereni, nepriklausoma valstybė, jeigu ji teturėjo tik valdytojus, vadinasi buvo vasalas, o kas buvo Lietuvos siuzerenas? Gal kas iš slavų, pavyzdžiui, iš Riurikovučių... Nelengva suprasti tokius Lietuvos vaikų mokytojus.
*
Ne tik minėti Seimo nariai, bet ir kiti skaitytojai stebisi kai kuriomis lenkų diasporos Lietuvoje paleistais tamsiais debesimis – skleidžiamomis idėjomis ir nesupranta, gal tai sąmoningas skirtingų tautybių žmonių kiršinimas. Juk taip paprasta: demokratinėje valstybėje: gyvenkite Lietuvoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, viešoje erdvėje kalbėkite valstybine kalba ir niekam nekils problemų, kurios minimos žiniasklaidoje.
Minėti Seimo nariai buvo kritikuojami dėl per didelio, kritikų nuomone, lietuvių kalbos pamokų skaičiaus siūlymo lenkų kalba ugdomosiose mokyklose. Kritikams neužkliūna sovietinis reliktas – mokyklos ne valstybine kalba! Tiek to.
Šįmet lenkų atstovai mūsų Seime blokavo Švietimo gairių paruoštą dokumentą, atseit lenkiškoms mokykloms numatyta per daug lietuvių kalbos ir literatūros pamokų! Kiek anksčiau kilo lenkų erzelynas, reikalaujant nuolaidų lenkams, stojantiems į Lietuvos aukštąsias mokyklas: lenkų vaikai nekalti, kad neišmoksta valstybinės kalbos, nes lenkiškose mokyklose per mažai lietuvių kalbos pamokų! Per mažai! O kad patys lenkai prašė ir reikalavo sumažinti lietuvių kalbos pamokas, o jų vieton įtraukti fizikos ir kitų dalykų pamokas, jau pamiršta. Svarbu triukšmauti ir atkreipti etninės tėvynės politikų dėmesį ir dar labiau šaukti apie Lietuvoje skriaudžiamus lenkus, ypač, kad Vilniaus rajone nestokojama lenkų okupantų agresyvių palikuonių ir jų antilietuviškų, Valdemaro režisuojamų, renginių. Sunkūs švininiai debesys plaukia Lietuvos padange.
Apibendrinamai pasakius, mes dažnai nutylime antilietuviškus išsišokimus vien dėl kažkokio efemeriško politinio korektiškumo. Tai prisideda prie to, kad mūsų tauta sparčiai nyksta. Prie to prisideda visokiausi istorijos trintukai su išverstaklišiais profesoriais. Gal mums tikrai nesiseka susitvarkyti su Lietuvos istorija?
*
Ne tik minėti Seimo nariai, bet ir kiti skaitytojai stebisi kai kuriomis lenkų skleidžiamomis idėjomis ir nesupranta, gal tai tikrai sąmoningas skirtingų tautybių žmonių kiršinimas. Juk taip paprasta demokratinėje valstybėje – pasikartokime: gyvenkime Lietuvoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, viešoje erdvėje kalbėkime valstybine kalba ir niekam nekils problemų, dėl kurių verkšlenama, pykstama.
Nusiskundžiama, kad Vilniaus mieste ir rajone mažėja lenkų. Blogai, bet ką padarysi, bene visuose Lietuvos rajonuose yra ištuštėjusių kaimų. Bet besiskundžiančių rūpestis krypsta kitur – kad dėl to nebūtų Vilnius lituanizuojamas. Štai kur šuo pakastas! Pateikiamas paaiškinimas: Vilniuje gyvena lenkai, žydai, rusai, lietuviai... Čia basliai lekia į lietuvių daržą, kodėl tik lietuvių kalba?! Galvokite ką norite, bet lenkų nereikėtų liesti: bumbulas už savo veiklą gavo Lenkijos valdžios apdovanojimą!
Na ir svarbiausias bumbulo su bumbulaičiu išmąstymas – akultūracija: lietuviai savo noru atsisakė lietuvių kalbos, lietuviškos kultūros ir t. t. Vilnius ir pietryčių Lietuva – patys pasirinko polonizaciją. Lenkų okupacija tai pramanas, nebent lietuviai patys save okupavo! Nieko sau debesys – antilietuviškas kratinys! Panašūs profesorių išmąstymai ar prielaidos glumina, nes yra paskelbti duomenys, kas dėjosi okupuotame Vilniaus krašte. Turinčius priešingą nuomonę išvadino bukagalviais, kitus ūsuotais bebrais, besinaudojančiais sovietinėmis klišėmis. Pas juos pačius yra sovietinių klišių, žinoma, išverstų į kitą pusę. Tai kuo jie ne profesoriai išverstaklišiai? Tikrų tikriausi bebriūkščiai, kremtantys lietuvybės šaknis. Kai nieko nauja žmogus negali pasakyti, o laukia pagyrimų ir apdovanojimų, tai griebiasi bet ko.
Minėta daina prašosi papildymo: Sveikas Vilniaus mieste, Saule Lietuvos, Tas Saulės nevertas, kas negina jos.
*
Iš visų pusių atslenka debesys, debesėliai, kuriuose prasilenkiama su tikrove, bet kartais pasitaiko vienas kitas lyg ir suprantamesnis.
Buvo pranešta, kad Lietuvoje gyvena trijų tautinių mažumų atstovai (kai kas klaidingai prie tautinių mažumų prideda ir tautines bendrijas). Tautinių mažumų reikalams spręsti yra atskiras departamentas.
Lietuvoje yra pulkas įvairaus meistriškumo sportininkų iki aukščiausio rango, lygio atletų, komandų ir armija sportuojančių, besimankštinančių gyventojų, paliktų ministerijai, kuri, kaip rodo mokytojų streikai, nelengvai sprendžia švietimo problemas, o čia dar papildomi darbai...
Iš JAV informacijos žinome, kad JAV iš biudžeto yra finansuojamos švietimo įstaigos, kuriose mokymas, ugdymas vyksta valstybine kalba.
Negi Lietuva yra turtingesnė už Ameriką...
Na, gal ir neturtingesnė, bet pinigai yra svarbūs siekiant valdžios, asmeninės gerovės, tačiau visada aukščiausiąja vertybe išlieka žmogaus gyvybė.
Svarbu apsiginti. Pabrėšim, kiekvieno žmogaus gyvybė yra didžiausioji vertybė. Gal žinomomis publikacijomis ir pasisakymais, kaip kenksmingais debesimis, norima apnuodyti žmonių gyvenimus, ardyti santarvę. Vargu ar tokios publikacijos nepalieka pėdsako ir pačių autorių galvose. Tikriausiai nelengva būti Lietuvoje visiems ir viskam lietuviškam svetimiems.
Kokius beparinktume žodžius ir frazes, bet, mūsų manymu, savųjų išdavimas, beatodairiškas nukrypimas į svetimybes neva ieškant istorinio naujumo, anksčiau ar vėliau primins, kad išliko jiems patiems nebesuvokiamos prasmės ilgesys.
Atgal
.jpg)
