VISUOMENĖ
2023.11.17.Kad ir toli, bet vis Lietuvoj...
Henrikas Juškevičius
Radijo technika pradėjau domėtis, kai man suėjo dešimt metų. Radęs laikraštyje patarimus, kaip pačiam pasigaminti detektorinį radijo imtuvą, griebiausi darbo. 1945-aisiais namų griuvėsiuose Klaipėdoje buvo galima rasti visko, ko reikia, o tankisto ausinės buvo tikras lobis. Nuo tų ausinių viskas ir prasidėjo. Jos detektoriniam imtuvui netiko. Ant lentynos didėjo pasidarytų imtuvų skaičius – nė vienas neveikė. Klaipėdos centre Turgaus gatvės 13-ojo namo stogai buvo apipinti didžiausiom antenom – ir jos nepadėjo. Tėvukas griežtai paliepė antenas nuimti, kol neatėjo saugumo darbuotojai pasidomėti, kas čia per radijo centras.
Pagaliau radijo būrelyje pionierių namuose man paaiškino, kad kaltos vokiškos ausinės. Jų atsisakiau – ir imtuvai atgijo.
Klaipėdos K.Donelaičio mokykloje fizikos mokytoja Sofija Rubaževičienė – talentinga pedagogė, kurią vadinome „mamyte“ – pasiūlė prie fizikos laboratorijos sukurti radijo mėgėjų būrelį. Nepraleidau nei vieno užsiėmimo.
Baigęs gimnaziją aukso medaliu, ketinau studijuoti Kauno Politechnikos institute. Bet perskaičiau skelbimą apie penkias vietas Leningrado Elektrotechnikos ryšių radijo fakultete, kur buvo žadama padidinta stipendija, o dar ir Lietuva žadėjo padėti „nacionaliniam“ kadrui. Buvo ir kitas Leningrado privalumas. Ten jau buvo praėjęs „porevoliucinis niežulys“ ir niekas labai nesiknaisiojo tėvų biografijoje. Būtent dėl šios priežasties į Leningradą išvažiavo į Sibirą ištremto Klaipėdos gimnazijos direktoriaus dukra Audra Trukanaitė, gimnazijos inspektoriaus politinio kalinio sūnus Laimis Rubaževičius. Mano tėvas Sibiro išvengė, bet autobiografijoje buvo nuslėpęs, kad iki 1940 metų dirbo policijoje, tiesa, ne politinėje, o kriminalinėje. Dėl to mes vis kilnojomės iš vietos į vietą, kol apsistojome Klaipėdoje. Tėvas patarė nerizikuoti ir studijas rinktis kuo toliau nuo Lietuvos.
Nesigailiu patekęs į Leningradą. Konkursas į institutą buvo milžiniškas, bet su aukso medaliu priėmė be egzaminų. Kambaryje gyvenome septyni lietuviai – du „radistai“ ir penki „telefonistai“. Institutas garsėjo gerais dėstytojais ir geromis laboratorijomis. Grupėje dauguma buvo leningradiečiai iš šeimų, pergyvenusių šio miesto blokadą. Jie mus laikė užsieniečiais, mes vaikščiojome su tautiniais kaklaryšiais, vėliau – su Baltijos šalių klubo „Baltikum“ kepuraitėmis. Studijuoti buvo nelengva, krūvis labai didelis. Tačiau institute įgytos žinios, dėstytojų įdiegta analizės ir sprendimų priėmimo sistema vėliau labai padėjo dirbant su užsienio specialistais. Nesikuklindamas galiu pasakyti, kad dažnai jutau savo išsilavinimo pranašumą.
Baigęs institutą ir grįžęs į Vilnių nekantriai laukiau paskyrimo Lietuvos ryšių ministerijoje. Mano diplominio darbo tema buvo „Lietuvos viduriniųjų bangų siųstuvų sinchroninio darbo galimi privalumai“. Įgyvendinus mano studentiškus pasiūlymus, stočių girdimumas būtų pagerėjęs. Tačiau tuometinis Ryšių ministras N.Belianinas pasiūlė ministerijoje skyriaus viršininko pavaduotojo vietą. Aš priminiau jam, kad baigusio studijas dvejus metus negalima skirti į administracinį darbą. „Tada dirbsi eiliniu inžinieriui“,- nukirto jis ir paskyrė mane į Lietuvos radijo ir televizijos centro laboratoriją su kone stipendišku atlyginimu. Davė kambarėlį Algirdo gatvėje, esančiu virš siųstuvų, trukdančių Vakarų radijo stotims. Prie vartų stovėjo sargybinis su šautuvu, o kai prasidėdavo „Amerikos balso“ ar BBC trukdymo seansas, virš lovos kabanti lempa pradėdavo šviesti.
Radijo ir televizijos centro laboratorijoje sutikau nuostabų žmogų, talentingą inžinierių Bronių Žalėną. Jis labai taktiškai nurodydavo mano klaidas. Sužinojęs apie mano finansinę situaciją, jis pasiūlė „Kalba Vilnius“ savaitraščiui rengti technikos klausimų ir atsakymų puslapį. Ten mokėjo honorarą. Susidraugavau su Radijo ir televizijos vyr. inžinieriumi Zenonu Bilevičium. Jis pasiūlė technikos skyriuje vesti techninio parengimo pamokas. Už pamoką mokėjo vos po rublį, bet užtat kokios gražuolės ateidavo į pamokas!
Radijo ir televizijos centrui vadovavo rusas Leonidas Žukovas, kuris Joną Januitį, vadovavusį Radijo ir televizijos komitetui, laikė nacionalistu. Bet vėliau įsitikinau, kad Maskvoje gindavo Lietuvos reikalus – mat jam darė įspūdį, kad lietuviai daugiau dirba, nei šneka, o gerdami nepasigeria.
Lietuvoje ryšiai vystėsi gana neblogai. Daug ką nulėmė Lietuvos specialistų Kosto Birulio, Romo Brašiškio, Algio Putelio, Antano Vaisos, Kosto Onaičio, Eduardo Dautarto, Leono Ignotavičiaus entuziazmas. Jeigu ir apsipykdavome, intrigų niekada neregzdavome.
Laboratorijoje man neleido užsisėdėti, po metų paskyrė radijotelecentro vyresniuoju pamainos inžinieriumi, o dar po metų Z.Bilevičius pasiūlė užimti jo vietą – tapau Radijo ir televizijos vyriausiuoju inžinieriumi ir kolegijos nariu , praktiškai pirmininko pavaduotojų technikos reikalams. Man buvo dvidešimt penkeri metai. Prieš kurį laiką radau tų metų savo nuotrauką. Dieve, pagalvojau, koks idiotas galėjo tą bernelį paskirti į postą, atsakingą už Lietuvos televizijos ir radijo techninės bazės vystymąsi! Bet nebuvo specialistų. Ir etatų taip pat. Tad buvo nutarta panaikinti šlavėjos etatą ir įvesti vietoj jo vyriausiojo inžinieriaus etatą.
Čia dirbdamas sutikau daug savo darbui pasišventusių žmonių: minėtą Z.Bilevičių, J.Radzevičių, V.Davydovičių, L.Bogdanovičių. Tačiau vien entuziazmo nepakako. Reikėjo naujos aparatūros ir naujų patalpų. (Likimo ironija: radijas ir televizija Konarskio gatvėje buvo įsikūrusi kurčnebyliams skirtame pastate...) O aparatūra buvo skirstoma Maskvoje.
Zenonas Bilevičius, jaunas ir impozantiškas vyras, naudojosi Maskvoje Radijo ir televizijos komiteto techninės valdybos damų prielankumu. Galėjau tik stebėtis, kaip rūsti dama po Zenono komplimentų prie vieneto prirašydavo nulį ir vietoj vieno magnetofono gaudavom dešimt.
Teko ir man tos diplomatijos išmokti. Nikita Chruščiovas buvo uždraudęs respublikose be Maskvos leidimo statyti kultūros ir sporto objektus, o mums mirtinai reikėjo naujo pastato. Su Plano komisijos kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojų Julium Špokevičiumi išvažiavome į Maskvą leidimo statybai gauti. Kad SSRS Palno komisijos pirmininkas Nikolajus Baibakovas išduotų tokį leidimą, reikėjo gauti iš įvairių organizacijų dvidešimt dvi vizas. Gal kada parašysiu romaną „Dvidešimt dvi vizos“. Pasiėmiau atlyginimo avansą pusei metų į priekį išlaidoms Maskvoje Ir... po dviejų savaičių Lietuvos Plano komisijos pirmininkui A.Drobniui padėjome ant stalo Baibakovo leidimą su dvidešimt dviem vizomis. Po to pusę metų mano žmona Izabelė Samuilytė, Lietuvos radijo diktorė, su magnetofonu bėgiojo po miestą darydama reportažus: jai vienai reikėjo išmaitinti mažą dukrelę ir apetitu nesiskundžiantį vyrą...
Kartą būnant komandiruotėje Maskvoje kadrų skyriaus viršininkas paklausė, ar nemoku kokios nors užsienio kalbos. Klaipėdoje gimnazijoje mums anglų kalbą dėstė mokytojas Jonas Užpurvis. Įžengęs į klasę, jis demonstratyviai išmetė į šiukšlių dėžę mūsų vadovėlius ir pasakė: „Jūs, raudoni paršeliai, po trejų metų kalbėsite angliškai“. Po ketverių metų jį išvežė į Sibirą už nesovietinius mokymo metodus, bet mes jau kalbėjome angliškai.
Kadrų skyriaus vedėjas apsidžiaugė, kai pasakiau, kad moku angliškai. Pasirodo, Prahoje atėjo laikas keisti Tarptautinės radijo ir televizijos organizacijos (OIRT) Technikos centro direktorių. Vieta lyg ir priklauso Sovietų Sąjungai, bet vistiek jis renkamas ir tvirtinamas OIRT Vykdomosios tarybos. Kandidatas būtinai turėjo mokėti anglų, prancūzų ar vokiečių kalbą. Maniau, kad tai nerimta, bet, grįžus į Lietuvą, draugas perspėjo, kad jo mergina saugume klausosi mano pokalbių. Patarė man liautis telefonu pasakoti politinius anekdotus. Supratau, kad tai ne juokai.
1966 metų spalio 13 d. įvyko Vykdomasis tarybos posėdis ir mane išrinko OIRT technikos centro direktoriumi. Visi buvo už, išskyrus 76-metį, šeštą kartą vedusį Lenkijos televizijos ir radijo prezidentą. Jis pareiškė: „Jūs ką, išprotėjote? Jūs norite, kad mums pasaulyje atstovautų jokio tarptautinio patyrimo neturintis jaunuolis?“ man buvo 31 metai. Lenkas buvo teisus. Vienintelis mano patyrimas buvo savaitės kelionė į Rytų Vokietijos radiją.
Teko paskelbti pertrauką. Čekai, vengrai, vokiečiai, suomiai palaikė mano kandidatūrą. Nors ir iš Sovietų Sąjungos, bet lietuvis. Lenkas nusileido. Po pertraukos pareiškė: „Jaunystė didelis trūkumas, bet, pats įsitikinau, greit praeina““.
Tik atvažiavus į Prahą teko kibti į darbą. Svarbi OIRT veiklos sritis buvo pasikeitimas televizijos laidomis Intervizijos sistemoje. Intervizija organizavo kasdienį žinių pasikeitimą, taip pat dideles tarptautines transliacijas. Vienos sudėtingiausių buvo televizijos ir radijo laidos iš olimpinių žaidynių. Dar neapšilus kojų reikėjo važiuoti į Meksiką tartis dėl olimpinių žaidynių transliacijos.
Nuėjau į Meksikos ambasadą vizos. Viskas buvo gerai, kol nepamatė sovietinio diplomatinio paso. Su tokiu pasu vizos reikėjo laukti pusę metų ir dar duoti pirštų antspaudus. Kadangi su olimpinių žaidynių organizaciniu komitetu Meksikoje sutartis reikėjo pasirašyti jau kiitą savaitę, nebuvo tikslo laukti vizos.
Grįžęs į darbą, paskambinau į Ženevą Eurovizijos generaliniam direktoriui Henrikui Harui, kad į Meksiką neatvyksiu, o pasiųsiu jam laišką-įgaliojimą, kad jis pasirašytų sutartį ir Intervizijos vardu. Mano bendravardis kažką numykė ir kažkodėl pasakė, kad laiško nereikia. Kitą dieną pasigirdo skambutis iš Meksikos ambasados: „Ponas Juškevičiau, ar turite su savim pasą?“ Patvirtinau, kad turiu, ir man buvo pranešta, jog ambasados darbuotojas atvyks įspausti vizą į mano pasą. Apie pirštų antspaudus neužsiminė. Nesupratau, kas vyksta. Vėliau supratau, kad visam gyvenimui gavau profesinio solidarumo pamoką.
Pasirodo, Europos radijo ir televizijos sąjungos (EBU) prezidentas, BBC generalinis direktorius seras Hjugas Grinas nusiuntė telegramą Meksikos organizaciniam komitetui: “Jei ponas Juškevičius per 24 valandas negaus vizos, Eurovizijos delegacija į Meksiką neatvyks. Tai reikštų, kad Europa netransliuos televizijos ir radijo laidų apie Meksikos olimpines žaidynes. Pagarbiai – seras Hjugas Grinas“. Štai taip.
Meksikos olimpinės žaidynės buvo visapusiška mokykla. Pirmą kartą tokiu mastu buvo transliuojamos laidos apie olimpines žaidynes į Europą. Transliacijai vadovavo maža grupė: vadovas - vakarų Vokietijos atstovas Ernstas Braunas, Ispanijos – Tomas Garsija, Italijos – Victorio Boni ir aš, Intervizijos atstovas. Visi jie vyresni ir turintys patyrimą Romos ir Tokijo olimpinėse žaidynėse. Labai nuoširdžiai man padėjo. Televizijos ir radijo technologiją aš už juos neblogiau žinojau. Tačiau kai man davė čekių knygutę ir pasakė, kad čia lėšos, su kuriomis turiu užtikrinti Intervizijos transliaciją, - nežinojau nuo kurio galo pradėti.
Lietuvos komandos olimpinėse žaidynėse nebuvo, tačiau atvyko lietuvių sportininkų ir žurnalistų. Pasistengiau, kad žurnalistai turėtų leidimus į stadioną. Algis Matulevičius gavo leidimą su savo nuotrauka ir mano pavarde.
Organizavome pirmąją tarpžemyninę radijo konferenciją. Aktyviai bendradarbiavo Niujorke dirbęs žurnalistas Albertas Laurinčiukas. Meksikoje studijoje susirinko lietuviai sportininkai, o Vilniuje radijo studijoje – žurnalistai. Aparatinėje Meksikoje prie pulto sėdėjau aš, šalia stovėjo iš JAV atvykęs skautų vadas, įtariai į mane žiūrėjęs. Nuskambėjo melodija „Lietuva brangi...“ Abudu apsiašaroję pažiūrėjome vienas į kitą. Žodžių nereikėjo. Prasidėjo pirmoji pasaulyje tokia konferencija. Užsieniečiai tokių konferencijų nedarė, nes jiems nereikėjo – jų žurnalistai laisvai keliavo.
Deja, po daugelio metų Lietuvos radijo fonotekoje šios konferencijos įrašo neradau.
Darbas Tarptautinėje televizijos ir radijo organizacijoje buvo didžiulė mokykla. Radijo ir televizijos organizacijoms paprastai vadovavo ryškios asmenybės. Visada prisiminsiu Japonijos televizijos ir radijo NHK generalinį direktorių Jošinorį Majedą, Azijos tarptautinės televizijos ir radijo generalinį sekretorių Čarlį Mozes, Šveicarijos Radijo ir televizijos generalinį direktorių Bezansoną, BBC generalinį direktorių serą Hjugą Griną, OIRT generalinį sekretorių Jaromirą Hrebiką. Jo dukra išmoko lietuvių kalbą ir išvertė nemažai knygų iš lietuvių į čekų kalbas. Su ja draugavusi mano žmona išvertė čekų klasikos rašytojų Boženos Nemcovos ir Iraseko knygų į lietuvių kalbą.
Tarp Intervizijos televizijos ir radijo organizacijų vadovų ypač buvo gerbiamas Lietuvos televizijos ir radijo komiteto pirmininkas Jonas Januitis. Nors Intervizijos narėmis buvo kelios Sovietų Sąjungos respublikos – Lietuva, Latvija, Estija, Baltarusija, Ukraina, Moldavija, tačiau Januitis buvo savarankiškas ir tuo sukeldavo nemažai problemų Sovietų Sąjungos delegacijos vadovams.
1971 metų vasarą Varšuvoje įvyko Intervizijos vadovų susitikimas. Jame Sovietų sąjungai atstovavo Valstybinio televizijos ir radijo komiteto ;pirmininkas Sergejus Lapinas. Buvome apgyvendinti užmiesčio vilose. Išėjęs pasivaikščioti susidūriau su Lapinu. Jis pasiūlė pasivaikščioti kartu. Lapinas buvo protingas, bet tvirtos partinės orientacijos žmogus. Paklausė, ar mačiau V.Žalakevičiaus televizijos filmą „Visa teisybė apie Kolumbą“. Pasakiau, kad mačiau ir man patiko. Lapinas pareiškė, kad filmas televizijai netinka, nes perdaug „dostojevskiškas“. Jo nuomone, tokį filmą galima būtų parodyti ribotam skaičiui kine, bet ne televizijoje, kurią mato šimtai milijonų žmonių. O pasirenkant programas svarbiausias principas turi būti partiškumas. Aš paklausiau, ar yra du partiškumo principai – vienas kine, kitas televizijoje. Lapinas sustojo, įdėmiai pažvelgė į mane ir pareiškė: „Jūs ne tik neprotingas, bet ir nachalas“. Pasisuko ir nuėjo. Supratau, kad mano tarptautinė karjera baigėsi.
Grįžęs į Prahą, pranešiau žmonai, kad pamažu krautųsi lagaminus. Praėjo ruduo. Vieną gruodžio vakarą pasigirdo telefono skambutis. Skambino Maskva. Pranešė, kad kalbėsiu su lapinu. Pagalvojau – praneš, kad nešdinčiausi į Vilnių. Bet jis pranešė kitokią žinią – kad aš esu paskirtas jo pavaduotoju ir kitą savaitę turiu būti Maskvoje.
Iš pradžių net nesupratau, apie ką jis kalba. Lapinas aiškino, jog priimtas nutarimas vystyti spalvotąją televiziją bei tobulinti palydovinę. Jiems reikalingas specialistas, turintis tarptautinį patyrimą. Tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Man buvo 36 metai, aš buvau jauniausias tarp einančių tokias pareigas. Maskvoje irgi daug kas tuo stebėjosi: vieni sakė, kad aš politbiuro nario Grišino giminaitis, kiti – kad sušaudyto komunisto Vinco Mickevičiaus-Kapsuko giminė...
Mane paskyrė ne tik Valstybinio komiteto pirmininku, bet ir Tarpžinybinės komisijos spalvotai televizijai vystyti pirmininku. Komisijos nariai buvo daugelis ministrų ir komitetų pirmininkų pavaduotojai (net ir karinės pramonės ministerijų).
Taip prasidėjo ilga 19 metų kelionė Maskvoje. Tai buvo patys sunkiausi, bet ir įdomiausi metai. Valstybinis televizijos ir radijo komitetas buvo atsakingas už visos šalies radijo ir televizijos vystymąsi. Buvo skiriamos lėšos moksliniams tyrimams, naujos technikos kūrimui ir jos įsigijimui. Daug dėmesio skyriau ryšių linijų kontrolei, nes radijo relinės linijos dirbo blogai. Kai ryšių administracija ir personalas ėmė netekti premijų, padėtis pradėjo taisytis. Pramonės atstovai mėgo girtis, kad jų technika geriausia pasaulyje. Teko surengti keletą parodų ir pakviesti šalies vadovus, kad jie galėtų palyginti japoniškas ir sovietines kameras, magnetofonus ir kitą techniką. Pramonės ministrai buvo nepatenkinti, bet kai pavyko įtikinti valdžią, kad pramonei už radijo ir televizijos aparatūros kūrimą reikia mokėti ne mažiau nei už karinių įrengimų konstravimą, pajutau ministrų ir įmonių vadovų pagarbą.
JAV prezidento Niksono vizito metu pasirašiau sutartį su Amerikos televizijos kompanijomis CBS, NBC ir ABC dėl bendradarbiavimo vizito metu. Tačiau kai kompanijos į savo studiją pasikvietė akademiką Andrejų Sacharovą, kilo problemų. Saugumas pareiškė man pretenzijas. Paaiškinau, jog pasirašytoje sutartyje numatyta, kad amerikiečiai į savo studiją gali atsivesti ką nori. Kitą dieną amerikiečiai pakartotinai pasikvietė A.Sacharovą. Apsauga man paskambino, įsakiau įleisti. Interviu su Sacharovu metu signalas su Amerika nutrūko. Supratau, kad tai padaryta už mūsų studijos ribų.
Visų trijų kompanijų atstovai susirinko pas mane. Užtikrinau, kad tai tikrai ne mūsų specialistų klaida ir atsiprašiau už nesklandumus. Kitą dieną ant mano stalo gulėjo „Amerikos balso“ laidos tekstas, kur buvo pranešama apie mano pareiškimą. Tekstas buvo pabrauktas raudonu pieštuku su trimis šauktukais ir klaustukais po Sergejaus Lapino parašytu šūksniu: „Kaip Jūs išdrįsote???!!!“
Mano angelu sargu daugelį metų buvo Lietuvai palankus Aleksandras Jakovlevas. Jis tuo metu dirbo CK agitacijos ir propagandos skyriaus vedėjo pavaduotoju ir buvo labai įtakingas asmuo. Apgynė jis mane ir vėliau, kai Gorbačiovo laikais saugumas pareikalavo, kad vietoj jų Vakarų stočių trukdymą apmokėtų Radijo ir televizijos komitetas. Kai aš pasakiau, kad mokame už programų transliavimą, o ne už jų trukdymą, saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas paklausė: „Koks skirtumas? Ir čia radijo stotys, ir ten“. Atsakiau, kad Sveikatos ministerijai kapinės nepriklauso. Buvau pakviestas pasiaiškinti į Centro komitetą. A.Jakovlevas paklausė, ar galima tas stotis panaudoti kokiam nors naudingam tikslui. Istorija pasibaigė tuo, kad Reikjavike per M.Gorbačiovo ir R.Reigano susitikimą buvo susitarta nutraukti trukdžius, o stotys aplink Maskvą buvo panaudotos respublikų radijo programoms transliuoti. Nedaug kas žino, kad per šias stotis Maskvoje buvo transliuojamos V.Landsbergio kalbos, kritikuojančios Michailą Gorbačiovą.
Spalvotos televizijos vystymui šalyje didelės įtakos turėjo 1980 metų olimpinės žaidynės Maskvoje. Aš tuo metu buvau tarptautinio olimpinio komiteto televizijos ir radijo komisijos narys. Iš savo olimpinių žaidynių transliacijos patyrimo supratau, kad senasis Ostankino centras negalės užtikrinti žaidynių transliacijų. Reikėjo statyti naują centrą su daugybe televizijos ir radijo studijų, reikėjo naujų įrengimų, kilnojamų stočių. Mane paskyrė atsakingu už olimpinę televiziją ir radiją. Liko treji metai iki olimpinių žaidynių. Ten, kur turėjo būti naujasis televizijos ir radijo centras su 22 televizijos studijomis ir 100 radijo studijų, vienišas ekskavatorius kasė duobę.
Japonijos televizijos „Asahi“ prezidentas Miura, žiūrėdamas per TV centro langą, paklausė Sergejaus Lapino, ką ten ekskavatorius kasa. „Kapą Juškevičiui“,- atsakė Lapinas. Niekas netikėjo, kad per tokį trumpą laiką pavyks pastatyti naują TV ir radijo centrą, sukonstruoti ir pagaminti naujus įrengimus, paleisti naujus palydovus, pagaminti 70 kilnojamųjų stočių, daugiau nei tūkstantį komentatorių kabinų.
Dėl karo Afganistane vakarų šalys paskelbė embargą aparatūros įvežimui į Sovietų Sąjungą.
Aš turėjau patyrimo su Šiaulių televizijos gamykla. Ten dirbo kvalifikuoti inžinieriai, darbo kultūra buvo aukštesnė negu kitose įmonėse. Pasiūliau Ryšių pramonės ministrui Erlenui Pervišinui pavesti Šiaulių gamyklai olimpinės televizijos aparatūros ruošimą. Pervišinas atvirai paklausė, ar mano pasirinkimo nelemia nacionalinės simpatijos, nes gamyklai ir respublikai toks užsakymas buvo labai naudingas. Patariau pasiųsti grupę specialistų iš ministerijos į gamyklas ir palyginti, kur technologinė disciplina geriausia ir specialistai kvalifikuočiausi.
Šiaulių gamyklos direktoriai Povilas Morkūnas, Leonas Jankauskas, dabartinis Premjero patarėjas Vytautas Juškus pasirodė esą puikūs organizatoriai ir draugiški kolegos. Šiaulių televizijos įrengimų gamykla ne tik sugebėjo pagaminti olimpinėms žaidynėms aparatūrą, bet ir tapo svarbiausiu įrengimų spalvotai televizijai tiekėju visai šaliai ir eksportui.
Lietuvos specialistai ir vadovai turėjo gerą vardą Lietuvoje. Buvo konkretūs, daug nekalbėdavo, vykdydavo pažadus. Kėlė pagarbą ir tai, kad rėždavo į akis nemalonią tiesą, nedrebindami kelių. Kai į Maskvą važiuodavo Algirdas Brazauskas ar Plano komisijos pirmininkas Aleksandras Drobnys, SSRS Ministrų taryboje man sakydavo: „tavo kunigaikščiai atvažiuoja“. Buvau liudininku, kaip per Ministrų tarybos posėdį Aleksandras Drobnys, pagrasinus jam, kad Lietuvos institutai negaus lėšų, atrėžė: „Na, ką gi, duokite į Pamaskvę, pažiūrėsim, ką atgausit“.
Jonas Januitis nuolat buvo kaltinamas nacionalizmu, nes Lietuvos radijo ir televizijos programų lietuvių kalba trukmė buvo didžiausia visoje SSRS. Nepaisė jis ir draudimų be Maskvos leidimo kurti televizijos filmus. Kolegijos [posėdžių metu cituodavo Lapinui žiūrovų ir klausytojų laiškus, kuriuose buvo dėkojama už naujus filmus, ir sakė, kad jam liaudies balsas svarbesnis už biurokratų nurodymus. Po kolegijos posėdžių išlenkdavom taurelę ir atvirai pasikalbėdavom. Lietuva turėjo galingiausius siųstuvus savo užsienio programoms. Man pavaldi technikos valdyba juos skirdavo Lietuvai, nes su valdybos darbuotojais Januitis visada buvo draugiškas.
Atvykęs į Lietuvą jį visada aplankydavau. Kai parašė knygą, nuoširdžiai jam pasakiau: „Jonai, niekada gyvenime nebuvai toks raudonas, kokiu save knygoje parodei“. Jis tik liūdnai palingavo galva.
Darbas Maskvoje buvo nelengvas, bet įdomus. JAV prezidentų Niksono ir Reigano vizitų metu bendradarbiavau su jų aplinkos žmonėmis ir su jais pačiais. Įtemptai teko dirbti per Brežnevo ir Gorbačiovo valstybinius vizitus į kitas šalis. Tai buvo sudėtingiausia ir sunkiausia mano darbo dalis.
1985 metais mano kabinete apsilankė amerikietis milijardierius Tedas Terneris, su kuriuo nuo to laiko mus sieja artima draugystė. Jis buvo susirūpinęs, kad tarp JAV ir Sovietų sąjungos gali kilti karas. Jam nepatiko, kad sovietiniai sportininkai nedalyvavo Los Angelo olimpinėse žaidynėse, o amerikiečiai – Maskvos. Pasiūlė organizuoti olimpines žaidynes. Paaiškinau, kad tai gali daryti tik Tarptautinis olimpinis komitetas. Tuomet Tedas pasiūlė organizuoti „Geros valios“ žaidynes ir net joms vardą čia pat sugalvojo. Pasipylė skambučiai ir priekaištai, kodėl bendrauju su tuo bepročiu amerikiečiu. Tačiau visi buvo priversti nutilti, kai Terneris Maskvos žaidynėms paskyrė 26 milijonus dolerių, o Sietlo – 36 milijonus, pakviesdamas iš Sovietų Sąjungos ne tik sportininkus, bet ir jų šeimas. Medžiodamas su juo ir jo žmona aktore Džeine Fonda (Jane Fonda) ir ilgus vakarus diskutuodamas su jais, supratau, kad jie tikri idealistai ir talentingi žmonės. Gaila, išsiskyrė. Tedas – didelis mergišius ir to neslėpė. Su milijonais, skirtais tarptautinėms žaidynėms, jie labai lengvai išsiskyrė, bet kai žvejojant spiningu du dolerius kainuojanti blizgė įkibo aukštai medyje, o mus lydintis jaunuolis pasiūlė nupjauti siūlą, Terneris pasipiktinęs pats dėl dviejų dolerių ropštėsi į medį. Aš supratau – milijardierium niekada nebūsiu.
1990 metais į Maskvą atvažiavo UNESCO generalinis direktorius Federikas Majoras. Aukštų svečių garbei Užsienio reikalų ministerija ruošdavo pietus ar vakarienes, į kuriuos kartais pakviesdavo valstybinių komitetų pirmininkų ir ministrų pavaduotojus. Į vakarienę buvau pakviestas ir aš. Federikas Majoras sėdėjo priešais mane. Kalbėjom, juokavom. Vėlai vakare pasigirdo skambutis iš Užsienio reikalų ministerijos, kad kitą rytą anksti turiu pusryčiauti su Federiko Majoru. Aš pasipriešinau: tegul eilės tvarka kiti eina pusryčių. Pasirodė, kad pusryčiausim tik dviese.
F.Majoras pasiūlė man važiuoti į :Paryžių dirbti UNESCO generalinio direktoriaus pavaduotoju. Pasakiau, kad turiu pagalvoti. Nors galvoti nebuvo ko, pasiūlymas mane sudomino, tačiau turėjau suderinti su Centro komitetu. Paskambinau Aleksandrui Jakovlevui – jis pažadėjo pasitarti su Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoju Eugenijumi Primakovu. Su A.Jakovlevu jau buvo susiklostę neformalūs santykiai, ypač po jo vizito į Lietuvą, kur jis palaikė „Sąjūdį“. Po valandos A.Jakovlevas pranešė, kad jis siūlys Gorbačiovui paskirti mane Radijo ir televizijos pirmininku. Pasakiau, kad vargu ar tikslinga skirti pirmininku lietuvį, kuomet didėja įtampa tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos. Jis pasakė pagalvosiąs.
Paskambinau Užsienio reikalų ministrui Eduardui Šavarnadzei. Jis pasakė – sutik bematant, aš tave palaikysiu. Tuomet įkalbėjau Jakovlevą netrukdyti man vykti į Paryžių.
1990 metų rugsėjo 2 dieną atskridome į Paryžių. Generalinis direktorius ispanas Federikas Majoras – mokslininkas, filosofas, poetas, popiežiui Pauliui VI artimas žmogus, buvo man ne vadovas, o draugiškas bendradarbis. Man teko viena sudėtingiausių UNESCO darbo sričių – komunikacija ir informacija. Tai kova už spaudos laisvę, žurnalistų teises. Per savo darbo laiką ne kartą pavyko ištraukti iš kalėjimo mirčiai nuteistus nekaltai apkaltintus žurnalistus, išvaduoti iš kalėjimo ir leisti emigruoti Kubos žurnalistams.
Malonu, kad Lietuva vysto naujas technologijas, tik kai pradedama abejoti, ar reikia kaimui greitaeigio Interneto , prisimeni amžiną mūsų klaidą – tiesti per siaurus kelius ir statyti per mažus oro uostus ir geležin kelio stotis. Pavyko įtikinti Lietuvos valdžią, kad Lietuvai naudinga turėti prie UNESCO nuolatinę atstovybę. Užsienio reikalų ministerija periodiškai vis mėgina ją sujungti su ambasada Paryžiuje, o juk Lietuva niekada nebūtų gavusi tiek UNESCO projektų ir tiek kultūros objektų nebūtų patekę į UNESCO Kultūros paveldo sąrašą – tai didelis ir Ugnės Karvelis bei Inos Marčiulionytės veiklos nuopelnas. Vilniaus senamiesčio ir Kuršių Nerijos įtraukimui man teko nemažai padėti Ugnei, bet Kernavę, kryždirbystę Ina sugebėjo įtraukti į sąrašą be mano pagalbos. Beje, A.Brazauskas ir V.Adamkus visada palaikė atstovybės idėją ir suprato jos reikšmę.
Naujas UNESCO generalinis direktorius japonas Koichiro Matsura paprašė manęs organizuoti UNESCO reformą. Permainos palietė ne tik komunikacijų ir informacijų sektorius, teko keisti ir UNESCO struktūrą, kurioje jau buvo daugiau „generolų“ nei eilinių. Vietoj 200 direktorių teko palikti 70. Atlikus reformą, į UNESCO sugrįžo JAV. UNESCO galima dirbti iki 62 metų. Man sukako 65 ir nutariau išeiti. Direktorius man pasiūlė vadinamojo vieno dolerio kontraktą. Diplomatinis statusas tas pats, bet gauni pensiją, o ne algą, tik apmokamos tarnybinių kelionių išlaidos. Tokius kontraktus su UNESCO turi Butros Butros Galis, Peros de Queljos, buvę Suvienytų Tautų generaliniai sekretoriai. Kompanija nebloga. Esame UNESCO Generalinio direktoriaus patarėjai.
Kuomet manęs klausia, koks skirtumas tarp pavaduotojo ir patarėjo, pasakoju anekdotą. Sena moteris turėjo katiną, kuris vaikščiojo stogais. Jai tai nusibodo ir katiną iškastravo. Tas vėl naktimis stogais eina. Moteris klausia: „Suprantu, kodėl anksčiau vaikščiojai stogais, bet ką dabar ant stogų veiki?“ „Dirbu patarėju“,- atsakė katinas.
Atgal
.jpg)
