VISUOMENĖ
2023.11.10. APIE ABSOLIUTINIMĄ
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, LŽS narys
Prie auditorijos pasitinka studentas ir sako: dėstytojau, neklausykite šio kurso studentų, visas kursas meluoja. Mąstau: negerai... Betgi studentas iš šito kurso, vadinasi, sutiktasis meluoja. Ir plačiai atlapoju auditorijos duris.
Studentai geros nuotaikos, energingi. Buvo įvairių klausimų. Pavyzdžiui, apie Lietuvos skriaudžiamus lenkus. Ne kuriuos nors konkrečiai, o visus. Nerašau neva skriaudžiamus lenkus, nes, anot Lietuvos lenko, brutaliai skriaudžiamus, ką pripažįstantys lietuvių mokslininkai: vienas jų, paplaukiojęs Lenkijos upėmis, pasijutęs jaunesniuoju lenkų broliu, dėl atitinkamo postringavimo net pelnė Lenkijos valdžios apdovanojimą, kitas, bendraudamas su lenkais, įtikėjo akultūracija, kurios lietuviai neva nesupranta, nes yra bukagalviai, tiesiog per griežti kaimynams. Manyčiau, ne per griežti, o adekvatūs, atsikirtę, jog suvulgarinti tikrovę ir nutolti nuo tiesos, nesvarbu profesorius ar direktorius, gali tik tikri bukagalviai. Jų bendramintė, nagrinėdama litvinizmo klausimą, nežiūrint aukšto mokslo statuso, irgi nugrybauja į lankas. Taip jau nutinka: kai nori ką nauja pasakyti, o neturi ką, užsipulk savuosius, tikrai pelnysi svetimųjų dėmesį, gal net sulauksi kaimyninių valstybių vyriausybių apdovanojimų.
Atkreipkime dėmesį į absoliutinimą, suabsoliutinimą. Suabsoliutinimas. Jis gyvenime plačiai išsikerojęs: žydšaudžių tauta, tie nelieka skolingi – skundikų tauta. Apie visus apibendrinimai kalbama. Skirtumas tik – apie vienus plačiai, apie kitus beveik nutylima. Arba: kolaborantų tauta su kvislingais ir satrapais. Ne apie ką nors konkrečiai, o apie visus arba bent apie kurį nors socialinį sluoksnį. Kai atrodė tai aktualu desovietizacijos laikotarpiu, dėl nuspėjamų priežasčių, nutylėta, o dabar prisiminta. Gal todėl, kad būtų galima į politines paraštes nustumti nepageidaujamus konkurentus, rinkimuose pretenduojančius į aukštus postus, kurių naujieji kritikai labai norėtų. Absoliutinimas absoliutinimui nelygu. Ir taip be galo. Pasitaiko paaiškinimų: absoliuti tiesa: rašo absoliučią tiesą. Absoliučios tiesos šalininkų užtenka, o argi ji, absoliuti tiesa, yra? Tačiau absoliutinti daug kam norisi.
Tautybės, jų daugybė. Sakysim Osmanų imperijos janyčarai (nauji kariai) pagrobia kaimynų vaikus ir vaikai jau suauga kitokių įsitikinimų negu jų biologiniai tėvai. Netgi tėvus išžudo. Tiktai tada dar nebuvo valstybių sienų, nebuvo vardijama ir tautybės, ir į tai apskritai nebuvo kreipiamas dėmesys. Iki nacionalinių valstybių susidarymo. Žmonių maišymasis vyko anksčiau ir dabar. Taip ir panašiai – be galo. Nėra įsivaizduojamos grynos tautybės. Yra tik vienas grynas dalykas – žmonės, visa kita išvestinis, įsivaizduojamas terminas, pramanas. Niekada nežinai kokie akivarai slypi žmoguje.
Kai tėvai skirtingų tautybių, tautybė pasirenkama. Tokiu atveju individas pasirenka pavardę, tautybę pagal vieno iš tėvų turimą, arba atžala gali pati pasirinkti ir visai skirtingą. Yra manančių, kad vaikas persiima vieno iš tėvų gyvenimo pajauta, nors abu tėvai jam turi įtakos. Tėvai pirmieji mokytojai, išmoko atžalą kalbėti. Pagal Vydūną, kalba yra dvasios išraiška, kurios šviesą siunčiame į kalbą, nušviečiančią mūsų gyvenimą. Gal todėl nedraugų, priešiškai nusiteikusių asmenų, mūsų kalba labiausiai puolama, norint suduoti smūgį tautai. Lietuvių kalba buvo draudžiama ir ja kalbantys persekiojami, tremiami. Atstumas, išskyręs žmones, juos skatino rašyti, o rašymas vėl suartino. Atsiradę tautybės, jų įvardijimas vienos tautybės žmones irgi suartina. Ir išskyrimą absoliutinti sunku, nebent sunaikinimą. Bet irgi – sakoma, mirties nėra...
Tik gyvieji ne visada susimąsto, pavyzdžiui, kokią žalą visuomenei daro žiniasklaidos kalbos klaidos. Pavyzdžiui, sporto renginių, rungtynių komentatoriai. Suprantama, yra protingų savo profesiją išmanančių žmonių, tačiau užsispyrėliai, lyg kokie asilai, su išviršiniais dėjimais į krepšį, o išradingesni jau pagarsino metimą į krepšį iš apačios, su rotacijomis ir t. t., kaip LRT Sveikinimų programos vedėja su anūkais, proanūkiais ir net su proproanūkiais ir kitų, gal ir išmanančių savo darbą, betgi dėl kažkokių priežasčių su viena kita kalbos šiukšle neatsisakančių kalbos darkymo, – šaukštas deguto, gadina visą lietuvių kalbos medaus statinę. Tokios šiukšlės gajos, nes plačiai ir dažnai tiražuojamos.
Savo laiku Vydūnas teigė: Dar mūsų kalbininkai turi ir uždavinį kalbos dvasią išlaisvint iš svetimybių.
Žmonės turi išsilaisvinti nuo alogiškų apibendrinimų, absoliutinimų. Mes visi turime stengtis savo kalboje išsilaisvinti nuo svetimybių!
Atgal
.jpg)
