VISUOMENĖ
2023.11.09. Europos šalių kino forumas „Scanorama“ lapkričio 9–19 dienomis
„Scanoramos“ atidarymas: Kanuose apdovanota kinematografinė puota
Lapkričio 9 d. prasidėsiantis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ žada rinktinėms patirtims ir kino menui skirtą programą. Festivalį atvers vietnamiečių kilmės prancūzų režisieriaus Trano Anh Hungo filmas „Gurmaniška aistra“ su įsimintinu aktorių Juliette Binoche ir Benoît Magimelio duetu, įvertintas už geriausią režisūrą Kanų kino festivalyje.
„Režisierius Tranas Anh Hungas panardina į nepakartojamą kinematografinių ir juslinių patirčių pasaulį, persmelktą pagarbos senosios Europos, gyvenimo meno ir kino kultūrai. Didžiųjų meistrų tapybos darbus primenantys kadrai jaudina turtingomis metaforomis, o talentingų aktorių vaidyba subtiliai ir niuansuotai perteikia daiktiškojo pasaulio ir jausmų grožį“, – įspūdžiais dalijasi kino festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.
Vizualiai turtinga juosta pasakoja apie Dodeną Bufaną, garsų prancūzų gurmaną, jau dvidešimt metų kiekvieną dieną leidžiantį virtuvėje su savo asmenine virėja. Jie mėgaujasi vienas kito draugija, ruošdami išskirtinius patiekalus jo klientams ir bičiuliams iš viso pasaulio. Suprasdami vienas kitą iš žvilgsnio ar nebylaus gesto, jie ilgainiui panyra į gilesnius jausmus. Jis pametęs dėl jos galvą ir desperatiškai nori vesti. Ji nusiteikusi skeptiškai, ir mano, kad dabartinė padėtis yra ne prastesnė, o gal net geresnė už tradicinę santuoką. Nesugalvodamas nieko geresnio, Dodenas ryžtasi įteikti savo gyvenimo meilei brangiausią įmanomą dovaną – pagaminti jai vakarienę.
Režisierius atskleidžia, kad rašydamas filmo scenarijų pagal Marcelio Roufo romaną „Dodeno Bufano gyvenimas ir aistra“, iš karto numatė vaidmenį Juliette Binoche. Pasak jo, tai aktorė, kuriai pasirodžius ekrane, viskas tarytum atgyja. Benoît Magimelį jis vadina aktoriumi, apdovanotu ypatingu vidiniu lengvumu ir gebėjimu atsiduoti įvykių tėkmei. Susitikę filmavimo aikštelėje jie sukūrė gyvenimo džiaugsmo ir ramybės persmelktą atmosferą, kuri akimirksniu įtraukia į pasakojimą ir nepaleidžia iki paskutiniųjų filmo kadrų.
Tranas Anh Hungas – nuolatinis pagrindinių kino forumų svečias ir prestižinių apdovanojimų laureatas. Jo pirmasis ilgametražis filmas „Žaliosios papajos kvapas“ (1993) buvo įvertintas „Auksinės kameros“ apdovanojimu už geriausią debiutą Kanų kino festivalyje ir „Cezario“ apdovanojimu už geriausią ilgametražį vaidybinį filmą, o juosta „Dviračių rikša“ (1995) – „Auksinio liūto“ apdovanojimu Venecijos kino festivalyje.
Rinktinės kino patirtys
ir duoklė kino menui
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristatė šių metų festivalio programą, kurioje – Europos kino meistrų ir pripažintų aktorių pavardės, kino dailininkas ir „Oskaro“ laureatas Allanas Starskis, Nacionaline kultūros ir meno premija įvertintų lietuvių vaizduojamojo meno kūrėjų filmai ir pagarbos gestas legendiniam teatro režisieriui Jonui Jurašui.
„Komponuojant kiekvienų metų programą, svarbu tvirtas jos stuburas. Šiais metais jį išaugino tradicijų ir meninės įvairovės darna, didžiųjų pavardžių ir ateities kino balsų dialogas. Žiūrovus kviesime atsiverti kino meno atradimams ir apmąstyti kūrinių vertes. Jas kuria ne tik tarptautinis pripažinimas pagrindiniuose kino forumuose, bet ir režisierių drąsa žengti į neištyrinėtas teritorijas, atveriančias naujus horizontus“, – šių metų festivalio programos pagrindinę idėją pristatė kino festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.
21-ąjį festivalį atvers gyvenimo ir kino menui dedikuotas vietnamiečių kilmės prancūzų režisieriaus Trano Anh Hungo filmas „Gurmaniška aistra“ su įsimintinu aktorių Juliette Binoche ir Benoît Magimelio duetu, įvertintas už geriausią režisūrą Kanų kino festivalyje. Vizuali ir tapybiška juosta, nukelianti į 19 a. Prancūziją, žada pojūčių puotą kino gurmanams, kurioje pagarbą kultūros tradicijoms pratęsia moters modernėjimo istorija.
Kino meistrai iš Kanų, Berlyno ir Venecijos kino festivalių
Pagrindinėje festivalio programoje „Kertant Europą“ išsirikiavo svarbiausiuose kino forumuose įvertinti filmai. Vienu ryškiausių jos akcentų taps Yorgoso Lanthimoso „Prasti reikalai“, pelnę Auksinio liūto apdovanojimą Venecijos kino festivalyje.Ne mažiau laukiama ilgametės „Scanoramos“ bičiulės, britų režisierės Joannos Hogg, naujausia juosta „Amžinoji dukra“ su Tilda Swinton, kuri atliks net du vaidmenis. Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje dalyvavęs filmas, kurio vykdomuoju prodiuseriu tapo Martinas Scorsese, pratęs ankstesniais metais pristatytus režisierės filmus „Suvenyras I“ ir „Suvenyras II“, pelniusius kino kritikų ir sinefilų simpatijas.
Portugalų režisieriaus João Canijofilmas „Blogas gyvenimas“, pelnęs Sidabrinį lokį Berlyno kino festivalyje, ir antroji diptiko dalis „Gyvenimas blogas“, tame pačiame festivalyje pretendavęs į „Encounters“ apdovanojimą, atiduos pagarbą Ingmaro Bergmano kino estetikai ir įsimins ryškiais moterų portretais.
Vokiečių kinui atstovaus pagrindiniu Berlinalės programos „Panorama“ atradimu tapusi turkų kilmės vokiečių režisieriaus Ilkerio Çatakiosocialinė parabolė „Mokytojų kambarys“ ir vokiečių kino grandės Margarethos von Trottos „Ingeborg Bachmann – kelionė į dykumą“ apie vieną svarbiausių pokario austrų literatūrosasmenybių, talentingai įkūnytą aktorės Vicky Krieps – „Scanoramos“ žiūrovams ji pažįstama iš ankstesniais metais didžiulio žiūrovų dėmesio sulaukusių atidarymo filmų „Korsažas“ ir „Bergmano sala“.
Juodojo humoro gerbėjų laukia prancūzo Quentino Dupieux „Janikas“, pripažintas geriausiu Europos filmu Lokarno kino festivalyje. Negailestingas šiuolaikinės visuomenės kritikas, rumunų režisierius Radu Jude provokuos naujausia juosta „Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“, Lokarno kino festivalyje įvertinta Specialiuoju žiuri prizu. Socialinės tematikos gelmę atvers rumuno Cristi Puiu „MMXX“, dalyvavęs San Sebastiano kino festivalio konkursinėje programoje, o prancūzų režsierės Stéphanie Di Giusto kostiuminė drama „Rozali“ su išraiškingu aktorių Nadios Tereškevič ir Benoît Magimelio duetu apmąstys išorinio grožio ir bjaurumo temą – filmas buvo pristatytas programoje „Ypatingasis žvilgsnis“ ir buvo nominuota „Queer“ palmės šakelei Kanų kino festivalyje.
Karo tematiką festivalyje tyrinės ukrainiečių režisierių Vitalijaus Manskio ir fronto linijoje filmavusio Jevgeno Titarenko „Rytų frontas“ – sukrečianti gyvybės naikinimo studija pristatyta Berlyno kino festivalyje.
Lenkų kinui atstovaus Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje dalyvavusi Małgorzatos Szumowskos kūniškumo ir pažeminimo istorija „Moteris iš...“bei Olgos Chajdos „Imago“, sugrąžinantis į praėjusio amžiaus 9-ąjį dešimtmetį maištingos menininkės akimis.
Šiaurietiškoji linija
Šiaurietiškąjį horizontą atvers danų režisieriaus Nikolajaus Arcelio istorinė drama „Pažadėtoji žemė“ su aktoriumi Madsu Mikkelsenu, dalyvavusi Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje, ir talentingo suomių režisieriaus Aleksio Salmenperäs „Burbulas“, pasakojantis drąsią jaunos merginos brendimo istoriją, įvertintą Šiaurės Tarybos apdovanojimu. Šiaurietiškos gamtos grožio prieštaringumą atskleis režisierės Margreth Olin dokumentinė juosta „Žemės dainos“, kurianti vizualiai pribloškiančią odę apie gamtą ir žmogų.
Šiaurietiško humoro įvairovę atskleis islando Hafsteinno Gunnaro Sigurðssono „Šiaurietiški patogumai“ ir švedo Ernsto De Geero „Hipnozė“, pagrindinio vaidmens atlikėjui Herbertui Nordrumui pelniusi geriausio aktoriaus apdovanojimą Karlovi Varų kino festivalyje.
Konkursinės programos: Europos kino atradimai ir tarptautinės žiuri
Svarbius kino atradimus žada pernai įkurtas ir programoje įsitvirtinęs tarptautinis „Scanoramos“ ilgametražių filmų konkursas, jungiantis drąsiai savitos meninės raiškos ieškančius filmus ir jų kūrėjus, pelniusius kino kritikų simpatijas pagrindiniuose kino forumuose. Konkurso vertinimo žiuri šiemet – Austrijos kino akademijos vykdomoji direktorė Katharina Albrecht-Stadler, Lokarno kino festivalio meno vadovas Giona Antonio Nazzaro, kino režisierė Mitra Farahani, kurios filmas „Iki penktadienio, Robinzonai“ tapo praėjusių metų „Scanoramos“ ilgametražių filmų konkursinės programos laureatuir kino režisierė Isabelle Stever, pernai programoje dalyvavusi su filmu „Šuolis“.
Šiais metais ilgametražio kino konkursinėje programoje išsirikiavo „Scanoramos“ žiūrovams gerai pažįstamo Oles Giæverio „Leiskite upei gyventi“, Baso Devoso „Mažas pasaulis“, Tios Kouvo „Laikas su šeima“, João Salavizo ir Renée Nader Messoros „Palmės žiedas“, Enos Sendijarevič „Saldūs sapnai“, Itsasos Aranos „Merginos neprapuls“, Virginios Eleuteri Serpieri „Amor“, Pios Rönickes „Klajojančios girios“, Ninnos Pálmadóttir „Vienatvė“, Marynos Vrodos „Stepnė“ ir Isabellos Eklöf„Kalakas“.
Trumpametražio kino konkursinė programa „Europos blyksniai“, 2008 m. prasidėjusi kaip Baltijos šalių konkursinė programa „Naujasis Baltijos kinas“, šiemet sulaukė dvigubai daugiau paraiškų nei ankstesniais metais ir įsitvirtino kaip svarbus mažųjų kino formų kino konkursas Europoje.
Praėjusių metų „Europos blyksnių“ laureato, austrų režisieriaus Marko Siegfriedo Gerstorferio, trumpametražis filmas „Nematoma riba“ šiemet laimėjo studentišką „Oskarą“ ir varžysis dėl 2024 m. geriausio trumpametražio filmo „Oskaro“ statulėlės. Geriausio lietuviško trumpametražio filmo laureato, režisieriaus Arno Balčiūno filmas „Blausos“ buvo pripažintas Metų geriausiu studento darbu Nacionaliniuose kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“.
Šiemet trumpametražio kino programoje „Europos blyksniai“ išsirikiavo 22 filmai iš 11 šalių, kuriuos vertins tarptautinė komisija – Linco kino festivalio „Crossing Europe“ vadovė Sabine Gebetsroither, kino programų sudarytojas ir šiuolaikinio meno kuratorius Petteris van Hoffas, kino kritikė, scenaristė, Berlinalės programos „Panorama“ atrankos komisijos narė Anna Melikova. Tarp konkursantų – 4 jaunųjų lietuvių kūrėjų trumpametražės juostos: Silvijos Kuodytės „Ja tibia ubju“, Pijaus Mačiulskio „Naiku“, Gretos Bertauskytės „Mommy“ ir Agatos Tracevič „Plica Polonica“.
„Oskaro“ laureatas Allanas Starskis
Industriniams renginiams skirtoje programoje „SCA kryptys“ šiais metais svečiuosis „Oskaru“ už geriausią kino dailę Steveno Spielbergo filmui „Šindlerio sąrašas“ 1994 m. įvertintas Allanas Starskis, vėliau pelnęs Cezario apdovanojimą už kino dailę Romano Polanskio filmui „Pianistas“. Taip pat antrus metus iš eilės meistriškumo seminarus ves scenarijų rašymo konsultantas Gualberto Ferrari, kurio konsultacijoms atrinkti 6 kino scenarijai iš 19, dalyvavusių konkurse.
Lietuvių premjeros ir pagarba kino paveldui
Lietuvių kino gerbėjų laukia dvi tarpdisciplininio meno kūrėjų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų, premjeros – Deimanto Narkevičiaus pirmasis lietuviškas ilgametražis 3D filmas „Čiulbanti siela“, sulaukęs žiūrovų ir kino kritikų dėmesio Marselio kino festivalyje, bei ribas tarp kasdienybės ir kūrybos trinanti Dainiaus Liškevičiaus dokumentinė juosta „Modernus butas“. Legendinio teatro režisieriaus Jono Jurašo spektaklio pagal Kazio Sajos pjesę istoriją atskleis kino žurnalistės ir režisierės Aistės Stonytės dokumentinė juosta „Mamutų medžioklė“, šiais metais atversianti festivalį Kaune.
Programoje „Atvira Lietuvos kino istorija“ –nepamirštamas Arūno Žebriūno televizijos serialas „Turtuolis, vargšas“ (1984) pagal to paties pavadinimo amerikiečių rašytojo, dramaturgo ir scenaristo Irwino Shaw romaną, žavintis Nelės Savičenko aktoriniu debiutu bei Jūratės Onaitytės ir Liubomiro Laucevičiaus sukurtais veikėjais. Almanto Grikevičiaus filmas „Ave, vita“ (1969) pagal vieną įdomiausių lietuviškų scenarijų, sukurtą Grigorijaus Kanovičiaus ir Vytauto Žalakevičiaus, kvies pagerbti šių metų pradžioje iškeliavusį žydų kilmės lietuvių rašytoją, scenaristą ir vertėją. Taip pat bus pristatytas sovietinio kino sklaidos institucijose saugotas vertingas kino paveldas – Kanų, Venecijos ir kituose pagrindiniuose kino festivaliuose pristatyti ir įvertinti Sakartvelo režisierių Nanos Džordžadzės, Lanos Gogoberidzės ir Lianos Eliavos filmai.
Kinas ir jo antrininkas: televizijos archyvai
Praėjusiais metais kino ir teatro santykius apmąsčiusi teminė programa „Kinas ir jo antrininkas šiais metais pakvies į antrąją dalį, skirtą pripažintų režisierių kūriniams televizijai. Prisiekusių sinefilų lauks Ingmaro Bergmano „Apeigos“, Larso von Triero „Medėja“, Jeano-Luco Godard’o „Mažos kino kompanijos iškilimas ir nuopuolis“, Rainerio Wernerio Fassbinderio „Pajungtas pasaulis“, Bela Tarro „Makbetas“, Agnes Vardos „Nausikaja“ ir Christiano Petzoldo „Cuba Libre“.
Eksperimentinio ir žanrinio kino teritorija
Alternatyvų kino horizontą, aprėpiantį kinematografinius eksperimentus, žanrinius filmus ir retai rodomus klasikos kūrinius, festivalyje atvers programos „Galvok ką nori“ ir „Naktinės būtybės“.
„Galvok ką nori“ akcentais taps Jeano-Luco Godard’o „Filmo, kurio niekada nebus anonsas: „Lėkšti karai“, šiais metais išėjusio kanadiečių avangardinio kino kūrėjo ir Jono Meko bičiulio Michealo Snow „Bangos ilgis“ ir „<--> Pirmyn-atgal“ bei kanadiečių režisieriaus Deniso Côté „Panelė Kenopsija“.
Prancūzų režisieriaus Bertrando Mandiko filmas „Barbarė“, Kanuose nominuotas Queer palmės šakelei, įtrauks į sinefilišką ir teatrališką feministinę „Dieviškąją komediją“, o kanadietės Arianes Louis-Seize juosta „Vampyrė humanistė ieško savižudžio-savanorio“, įvertinta Venecijos kino festivalyje, pakvies nuotaikingai apmąstyti asmeninius ir etinius pasirinkimus.
„Scanoramos“ pagrindinis konkursas: ryškūs naujojo Europos kino atradimai
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristatys išaugusią ir sustiprėjusią tarptautinę ilgametražių filmų konkursinę programą, kurioje laukia įdomiausi ir ryškiausi, pagrindiniuose kino forumuose dėmesio sulaukę naujojo Europos kino režisieriai ir jų kūriniai.
„Įsteigdami pagrindinį konkursą, siekėme atspindėti gyvus šiuolaikinio Europos kino procesus, sukurti tinkamą matomumo bei įvertinimo erdvę stipriausiems jų dalyviams, palaikyti talentingus, naujus horizontus atveriančius kūrėjus. Tarptautinė programa įgijo dar aiškesnius ir ryškesnius kontūrus, kuriuos brėžia įsimintinus filmus pristatantys režisieriai, išsiskiriantys kūrybine drąsa ir pagarba kino menui“, – teigia kino festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.
Praėjusiais metais įkurtas ir „Scanoramos“ programoje įsitvirtinęs tarptautinis ilgametražių filmų konkursas pristato savitos meninės raiškos ieškančius kino kūrėjus ir jų filmus, pelniusius kino kritikų ir žiūrovų simpatijas Kanų, Berlyno, San Sebastiano, Toronto, Geteborgo ir kituose svarbiausiuose kino festivaliuose.
Šiemet konkursinėje programoje išsirikiavo „Scanoramos“ žiūrovams gerai pažįstamo norvego Oles Giæverio „Leiskite upei gyventi“, belgo Baso Devoso „Mažas pasaulis“, suomės Tios Kouvo „Laikas su šeima“, portugalų João Salavizo ir Renée Nader Messoros „Palmės žiedas“, olandės Enos Sendijarevič „Saldūs sapnai“, ispanės Itsasos Aranos „Merginos neprapuls“, italės Virginios Eleuteri Serpieri „Amor“, danės Pios Rönickes „Klajojančios girios“, islandės Ninnos Pálmadóttir „Vienatvė“, ukrainietės Marynos Vrodos „Stepnė“ ir švedės Isabellos Eklöf„Kalakas“.
Konkurso vertinimo žiuri šiais metais – Austrijos kino akademijos vykdomoji direktorė Katharina Albrecht-Stadler, Lokarno kino festivalio meno vadovas Giona Antonio Nazzaro, kino režisierė Mitra Farahani, kurios filmas „Iki penktadienio, Robinzonai“ tapo praėjusių metų „Scanoramos“ ilgametražių filmų konkursinės programos laureatu,ir kino režisierė Isabelle Stever, pernai programoje dalyvavusi su filmu „Šuolis“.
Antrąjį festivalio savaitgalį festivalio lankytojų lauks pokalbis „Kino klube“ su režisiere ir žiuri nare Mitra Farahani. Praėjusių metų laureatė aptars meninius ir politinius procesus, vykstančius šių dienų Europos kine, bei apžvelgs konkurse dalyvaujančius filmus. Pokalbį tiesiogiai transliuos LRT.
Konkursinės programos nugalėtojui atiteks 7 000 eurų piniginis prizas, kurį įsteigė Vilniaus miesto savivaldybė. Ryškiausi pirmieji ir antrieji režisierių filmai, atrinkti į pagrindinį konkursą, taip pat pretenduos į septynių Europos kino festivalių tinklo „Judantys vaizdai – be sienų“ (Moving Images – Open Borders) įsteigtą „New Vision Award 2024“ apdovanojimą. Laimėtojas įvertinamas piniginiu prizu ir parodomas visuose tinklo festivaliuose, kuriuose per metus apsilanko virš 250 000 žiūrovų. Tinklui priklausanti „Scanorama“ „New Vision Award 2023“ apdovanojimui nominavo vieną praėjusių metų konkurso dalyvių, islandų režisieriaus Guðmunduro Arnaro Guðmundssono juostą „Nekaltos būtybės“, kurį šis filmas laimėjo.
Tarptautinės ilgametražių filmų konkursinės programos partneris – Vilniaus miesto savivaldybė.
„Scanorama“ atvers sovietinių laikų kino paveldą: lietuviški serialai ir Sakartvelo režisierių moterų filmai
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ atvers kino paveldą – nepamirštamus, praėjusio amžiaus 7–9 dešimtmečiais sukurtus lietuvių serialus pagal pasaulio literatūros kūrinius ir pagrindiniuose pasaulio kino festivaliuose įvertintus 8–9 dešimtmečiais pasirodžiusiusSakartvelo režisierių moterų filmus.
Nepamirštami legendinių lietuvių aktorių – Nelės Savičenko, Jūratės Onaitytės ir Liubomiro Laucevičiaus, Valentino Masalskio – sukurti veikėjai ir įsimintinos istorijos specialiuosiuose seansuose Lietuvos didžiuosiuose miestuose; Kanų, Venecijos ir kituose pagrindiniuose kino festivaliuose pristatyti ir įvertinti Sakartvelo režisierių moterų filmai, atskleidžiantys savitą gruzinų kino kultūrą – festivalio lankytojų laukia neeilinė pažintis su kino istorija.
„Įsimintinus kino istorijos puslapius verčiantį diptiką padiktavo būtinybė reflektuoti savo kino istoriją ir apžvelgti platesnį laikmečio kontekstą. Prieštaringai vertinamas istorinis laikotarpis sovietinėje tikrovėje pateikė kūrybinius suvaržymus ir laiką pralenkusių, nuostabą ir pagarbą kūrybinėms ambicijoms keliančių kino pavyzdžių. Šiandien jie atspindi daugiasluoksnius istorinių aplinkybių nulemtus kūrybinius procesus ir įrodo, kad kiekvienas laikmetis nusipelno įdėmaus ir įvairiapusiško žvilgsnio“, – teigia festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.
Nepamirštami serialai
Programa „Atvira Lietuvos kino istorija“, kiekvienais metais aktualizuojanti lietuvių kino istoriją ir jos dialogą su mūsų kino dabartimi, kvies prisiminti įsimintinas serialų istorijas ir apmąstyti, kodėl stipriausi lietuvių režisieriai sovietmečiu sukūrė geriausius serialus pagal pasaulinės literatūros kūrinius.
Režisieriaus Arūno Žebriūno televizijos serialas „Turtuolis, vargšas“ (1984) pagal to paties pavadinimo amerikiečių rašytojo, dramaturgo ir scenaristo Irwino Shaw romaną ir jo pirmoji dalis „Šeima“ ne tik praveria langą į Vakarų pasaulį, bet ir žavi Nelės Savičenko aktoriniu debiutu bei Jūratės Onaitytės ir Liubomiro Laucevičiaus sukurtais veikėjais. Serialas pristatė talentingų aktorių ir operatorių darbą plačiajai visuomenei bei paklojo pamatus profesionaliajai serialo žanro tradicijai lietuvių kine.
Gražina Arlickaitė atkreipia dėmesį, kad sovietinei cenzūrai buvo priimtini kairiųjų pažiūrų užsienio rašytojai, kritikuojantys „supuvusį“ kapitalistinį Vakarų pasaulį, tačiau „Turtuolis, vargšas“ tapo sėkminga išimtimi tarp sovietinėje erdvėje įprastų ideologiškai „teisingų“ ekranizacijų. Remdamasis stipria I. Shaw pasakojimo dramaturgija, A. Žebriūnas vaizduodamas emigrantų gyvenimą Amerikoje susitelkė į amžinųjų klausimų gelmę ir laikui nepavaldžią šeimos griūties temą. Dokumentiniai kadrai, fiksuojantys tuometinį gyvenimą Amerikoje, suteikė filmui gyvybės ir autentikos bei leido išvengti cenzūros, mėgusios tiesmukai brėžti niūrias gyvenimo užsienyje perspektyvas.
Kino kritikė Neringa Kažukauskaitė pabrėžia, serialo „Turtuolis, vargšas“ išliekamosios vertės kontūras leidžia su ramiu susidomėjimu žiūrėti jį ir šiandien. Pasak jos, tai vienas geriausių lietuviškų televizijos filmų, kuris spalvingai ir patraukliai, bet išsaugodamas žanrui būdingą tradicinį psichologinį pasakojimą, perteikia dramatišką ir įdomią Džordachų šeimos istorija. Serialas įsimena puikiais aktorių darbai, – net epizodiniai vaidmenys ilgam įstringa į atmintį, – iš kurių norėtųsi išskirti N. Savičenkos debiutą kine ir L. Laucevičiaus sukurtą tiesiog sukrečiantį Akselio Džordacho veikėją – žmogų be galo mylintį savo šeimą, bet nebeturintį jėgų už ją kovoti. Nors ir sukurtas laikais, kai buvo privaloma „kritiškai“ rodyti „supuvusį kapitalistinį pasaulį“, filmas išvengė grubaus idėjinio schematiškumo, o kiekvienos serijos pradžioje rodoma dokumentinė JAV kronika tik pagyvina filmo stilistiką.
Atsisveikinant su Grigorijum Kanovičium
„Atviros Lietuvos kino istorijos“ programą papildys režisieriaus Almanto Grikevičiaus filmas „Ave, vita“ (1969). Vaidybinė juosta pagal vieną įdomiausių lietuviškų scenarijų, sukurtą Grigorijaus Kanovičiaus ir Vytauto Žalakevičiaus, kvies pagerbti šių metų pradžioje iškeliavusį žydų kilmės lietuvių rašytoją, scenaristą ir vertėją. Nacionaline kultūros ir meno premija įvertinto G. Kanovičius literatūra suteikė istorijai žmogiškąjį matmenį ir atskleidė Lietuvos bei Rytų Europos žydiškojo pasaulio turtingumą, o scenarijus filmui „Ave, vita“ atskleidė jo gebėjimą kurti modernią kino pasakojimo struktūrą.
Sovietinio kino archyvas: išskirtinė kino kultūros retenybė
Festivalio rengėjai atvers ir kitą svarbų kino kultūros klodą – ilgus metus sovietinio kino sklaidos institucijoje kauptą paveldą. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, ši kino sklaidos įstaiga buvo pavadinta „Lietuvos kinu“, o jo archyvuose liko ir sovietmečiu sukurti Lietuvos kino studijos filmai ir galybė Lietuvos kino teatruose rodytų, skirtingų tuometinių respublikų kino studijose sukurtų filmų bei cenzūros paženklintų garsių užsienio režisierių kūrinių.
Kartu su lietuviškosios filmotekos idėjos iniciatore, kino kritike Živile Pipinyte „Lietuvos kino“ archyvą peržiūrėjusi kino kritikė N. Kažukauskaitė pabrėžia, kad retai posovietinei šaliai pavyko išsaugoti tokį turtingą archyvą, todėl jis atskleidžia ne tik įvairialypę sovietinio ir ne tik kino praeitį, bet ir kino paveldo trapumą bei pažeidžiamumą. Kino kritikė neatsitiktinai pamini Gruzijos kiną – didžiąją jo dalį sunaikino gaisras, o galbūt vienintelės išlikusios filmų kopijos saugomos mūsų archyve. Šalia jų nugulė ir sudėtingą likimą patyrusio Vidurinės Azijos regionui priklausiusių posovietinių šalių kino fragmentai, jau nebeveikiančių kino studijų juostos.Taip pat saugoma daug Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, buvusioje Čekoslovakijoje, VDR, Jugoslavijoje pagamintų filmų.
„Archyvas stebina neįtikėtina tematine ir stilistine įvairove. Jį galima tyrinėti įvairiais skerspjūviais ir parašyti ne vieną tiriamąjį darbą. Lietuvių kino istorijai šis archyvas svarbus ir nacionaliniu požiūriu – jame saugomos ir kitose šalyse sukurtos juostos, kuriose figūruoja lietuvių aktoriai, operatoriai, kompozitoriai. Tai praplečia lietuvių kino suvokimą tuometiniame kontekste“, – pasakoja N. Kažukauskaitė.
Sovietinis Sakartvelo režisierių moterų kinas: autentika ir tarptautinis pripažinimas
Padedami Ž. Pipinytės ir N. Kažukauskaitės, festivalio rengėjai G. Arlickaitės iniciatyva sudarė programą, pristatančią tai, kas jame ir šiandien turi išliekamąją vertę – sovietmečiu kūrusių Sakartvelo moterų režisierių filmus, sulaukusius didžiulio pasisekimo savo šalyje ir pelniusius tarptautinį įvertinimą pagrindiniuose kino festivaliuose.
Programoje išsirikiavo „Cinema“ (rež. Liana Eliava, 1977), pristatytas Venecijos, Melburno, Salonikų ir Vienos tarptautiniuose kino festivaliuose, „Diena, ilgesnė už naktį“ (Lana Gogoberidzė, 1983), pristatyta Kanų konkursinėje programoje – 1992 m. režisierės filmas „Pečioros valsas“ pelnė Auksinį liūtą Venecijos kino festivalyje – ir „Robinzonada arba mano senelis anglas“ (Nana Džordžadzė, 1987), Kanų kino festivalyje pelniusi „Auksinės kameros“ apdovanojimą, skiriamą už geriausią debiutinį filmą.
Neringa Kažukauskaitė atkreipia dėmesį, kad programa pristatys labai svarbią paveldo dalį, atskleidžiančią savitą gruzinų kino kultūrą. Pasak kino kritikės, pastaruoju metu dažnai pabrėžiamas moterų vaidmuo kine, bet atvėrus minimą archyvą paaiškėjo, kad ir tuo metu buvo nuosekliai kuriančių moterų. Sakartvelo režisierių kūryba pasižymėjo savita intonacija, švelniu ir subtiliu, gruzinams būdingu humoro jausmu, dėmesiu paprastam žmogui, gyvenančiam absurdiškoje sovietinėje tikrovėje, ir turtingomis metaforomis – pasakojimai apie įprastą kasdienybę apmąstydavo universalias temas.
Gražinos Arlickaitės teigimu, sovietinio laikotarpio Sakartvelo kinas – išskirtinis reiškinys sąjunginių kino studijų kontekste. Jis turėjo ryškiausią balsą, pasižymėjo autentiška menine raiška ir kalbėjo sakartveliečiams aktualiomis temomis, bet pelnė didžiausią tarptautinį populiarumą ir ankstyvą pripažinimą, o aktyviai kuriančios režisierės moterys atskleidė skirtį tarp tuometinio Sakartvelo ir Lietuvos kino peizažų.
„Įdomu tai, kad tuo metu Lietuvos kino studijoje ilgametražių vaidybinių filmų nekūrė nė viena kino režisierė. Turėjome keletą dokumentininkių, bet moterys mūsų kine atsirado vėliau, o tuo metu, kaip skelbė legendinio Vytauto Žalakevičiaus scenarijaus pavadinimas, pasaulis priklausė vyrams. Trijų talentingų režisierių filmus pristatanti programa atskleis ryškų ir spalvingą sovietmečiu kūrusių moterų pasaulį, kuriame autentiškas kultūrinis koloritas atveria gerokai platesnius kontekstus“, – į kino istorijai skirtus seansus kviečia „Scanoramos“ įkūrėja ir meno vadovė.
Programos „Atvira Lietuvos kino istorija“ partneris – Lietuvos kino centras. Serialo „Turtuolis, vargšas“ pirmoji dalis „Šeima“ ir filmas „Ave, vita“ bus rodomi Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Vilnius), Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Kaunas) ir Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje (Klaipėda).
„Turtuolis, vargšas“ seansus Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Vilnius) pristatys aktorė Nelė Savičenko, Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Kaunas) – aktorė Jūratė Onaitytė, Klaipėdoje – režisierius ir aktorius Valentinas Masalskis.
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 9–19 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje ir Visagine.
Atgal
.jpg)
