VISUOMENĖ
2023.10.26. Prisiminimai iš praeities
A.J.Redeckas
Būdamas mokinys lankiau Obelių vidurinę mokyklą.Grįždamas iš mokyklos užsukdavau pasiimti pas laiškinikę Justinienę užsakytos ,,Tiesos“.Laiškininkę Justinienę vadindavo todėl ,kad jos vyras buvo vardu Justinas. Tai buvo nedidelė , bet darbšti moterelė.Tada laikraštį turėdavo primigtinai užsisakyti šeima. Dar mus mokinius spausdavo užsisakyti mokykloje.Ta Justinienė su dideliu krepšiu ,pilnu prikrautų laikraščių išnešiodavo korespendenciją kaimo žmonėms. Ji, kiek pamenu, rūpinosi ir savo ūkeliu: prisikapodavo žagarų kurenimui, rūpinosi pasodybinio sklypo įdirbimu. Jos vyras Justinas į šiuos reikalus nesikišdavo. Jis siudavo kailinius ir kitokį apsirengimą, pagrodavo armonika. Bandė ir mane išmokyti groti armonika, bet nieko gero nesigavo.Jie turėjo tris sūnus. Vienas sūnus buvo tuoj po karo pašauktas į sovietų armiją. Buvo jau Vilniuje ir papaskirtas į dalinį. Su to pačio kaimo draugu iš dalinio pabėgo. Draugas išsigando, kad gali blogai baigtis, pasivijo ir grįžo į dalinį, o Justino sūnus dingo. Ir iki šiol jo likimas nežinomas. Kartą užėjau pasiimti laikraščio. Pas Justiną kambaryje sėdėjo žmogus. Nepamenu ar mane paprašė pasilikti ar aš pats sugalvojau pasilikti. Tada Justinas pradėjo pasakoti kaip jis atsidurė prie žydų šaudimo vietos. Pasakoja ,kad pasikvietė kaimyną, pasikinkė arklį ir turėjo važiuoti pro Obelių miestelį link Aleksandravėlės pas gimines. Bevažiuojant už Obelių Antanašės kaime juos sustabdė, liepė pririšti arklį ir eiti padėti užkasti sušaudytus žmones. Justino kaimynas nuėjo, o Justinas sako ką norit tą man daryk aš neisiu.Taip jis ir liko vežime laukti pakol baigėsi egzakucija.Toliau pasakoja,kad iš po žemių išlindo graži žydaitė ir prašėsi paleidžiama. Lietuviai, kurie buvo surinkti talkininkauti norėjo paleisti, bet vokietis –nein –ir sušaudė. Žmonėms prieš sušaudant, liepdavo nusirengti viršutinius drabužius. Po viso, tuos drabužius sukrovė į vežimą ir atvežė į Obelių miestelį. Iškraunant drabužius, Justino kaimynas bandė kažką nugvelbti, bet gestapininkas pastebėjo ir atėmė.Taip jie tuščiomis grįžo namo. Kadangi šis pasakojimas buvo apie 1956-1958 metus, šių žmonių jau seniai nebėra gyvų, bet neaiškių klausimų kyla, o paklausti nebėra ko. Gal tada dar buvo pasakota ir daugiau smulkmenų, bet neišliko atmintyje.Tada būdamas jauno amžiaus tuo nesidomėjau ir apie tai mažai buvo kalbama. Čia man iškyla klausimas kaip reikia vertinti šiuos žmones : ar jie yra žydšaudžiai, ar atsitiktiniai stebėtojai , ar kraupių įvykių liudininkai.?Kaip juos vertintų Kurlianskienė?
Dar vienas prisiminimas. Tėvukas pasakojo, kad prieš karą kažkur prie Obelių dvaro buvo iškasta didelė duobė. Kažkokio sutikto tarnautojo ar pareigūno paklausė, kam ta duobė. Tas atsakė, kad ruošiamasi karui ir tai yra apkasai. Tėvukas sako, tarnavau kariuomenėje, dalyvavau mokymuose, bet apkasus kasdavo kitaip. Kas iškasė duobes prie kurių buvo sušaudyti Obelių žydai, neteko girdėti. L.Aide skiačiau, kad vienoje apylinkėje buvo vokiečių surinkti jauni vyrai ir nuvežti kasti duobių, o kitą dieną išduoti balti raiščiai ir jiems nurodyta atvykti į nurodytą vietą vykdyti sargybą. Taip jauni vyrai tapo žiaurių įvykių liūdininkais.Gal kai kur buvo ,kad ir nusikaltimus padarė.Atrodo vokiečių okupacijos laiku civiliams buvo draudžiama turėti ginklą.Todėl reikėtų skirti nusikaltėlį nuo dalyvio.Reikėtų paanalizuoti ar tinka ant holokausto kapų užrašas,, čia vokiškieji fašistai ir lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai“.Gal vietoj žodžių ,,lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai“ reikėtų rasti tikrinius žodžius tiems, kurie vykdė nusikaltimus.
(ar tiktų toksužrašas- Lietuvos partizanus šaudė sovietiniai kariai ir lietuviškieji boševikiniai aktivistai. Turin bendrinį žodį- stribai) Kai studijavau Kaune , gyvenau pas tokius senukus, kurie anksčiau gyveno Tauragėje. Tas senukas pasakoja, kad birželio 22 dieną Tauragėje turėjo vykti liuteronų tikinčiųjų, išeinančių iš bažnyčios, pagromas, bet tam sutrukdė prasidėjęs karas. O šitam senukui,lietuviai, kurie buvo paimti saugoti žydus pasakojo, kad kai juos varė šaudyti ,žydai kalbėjo apsauginiams,,, mes jūsų nespėjom sudorot, dabar jūs mus...“
Okupantas, kuris ir koks jis bebūtų lieka okupantu. Bet yra ir šiokių tokių skirtumų.Neteko girdėti ir skaityti,kad vokiškasis okupantas būtų tyčiojesis Lietuvoje iš aukų. Tuo tarpu bolševikinis okupantas kartu su koloborantais įvairias būdais tyčiojosi iš gyvų ar žuvusių aukų. Suėmus sužeistą partizaną,stengdavosi iki mirties kuo labiaiu iškankinti, palaikyti pusiau pusgyvį ,reikalaudami išduoti kitus kovotojus. Nors nuo antrojo pasaulinio karo praėjo jau daugiau kaip 70 metų , bet bolševikinis paveldas liko. Tai šiandien matome ir girdime kaip taikūs žmonės rusiškojo fašizmo naikinami Ukrainoje, terorizmas ir karo veiksmai Artimuose Rytuose.Turime būti būdrūs ir viskam pasiruošę.
Atgal
.jpg)
