VISUOMENĖ
2023.10.16. DVIGUBAS POŽIŪRIS
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, LŽS narys
Dabar Lietuvoje tapo aktualus švietimo klausimas. Pažiūrėkime į šį reikalą plačiau – per lietuvių kalbos mokymo, mokymosi prizmę. Visais laikais lietuvių kalba tarnavo, padėjo lietuvių išlikimui. Lenkams inkorporuoti lietuvių nepavyko, rusams asimiliuoti – irgi. Visa viltis jiems beliko šalyje palikti (pasilikę) jų tautiečiai. Ne visi, bet dalis. Kai kur vadinama penktąja kolona.
Rusų diaspora paskutiniu laiku kol kas lyg ir prigeso, užtai lenkų išliko aktyvi, nuo seniausių laikų – agresyvi. Ypač Vilniaus rajone ir, nepaisant Lietuvos Lenkijos draugiškų tarpvalstybinių santykių, lenkai, ne tik okupantų lenkų palikuonys, kišasi į Lietuvos vidaus gyvenimą, kuris, jų manymu, turėtų būti tvarkomas pagal lenkų grupės Lietuvoje interesus. Atrodo, nors ir turi lenkai svečioje šalyje savo ministrę, vis tiek ne visai rimta. Bent kai kuriems lietuviams taip atrodo. Tik juokai tai maži: Konstitucinis ne Lenkijos, o Lietuvos teismas išaiškino, kad lenkų interesai Lietuvoje yra aukščiau lietuvių interesų!
Vasaros pradžioje Seime vyko diskusija dėl Švietimo gairių
Prisiminė vasaros pradžioje Seime vykusi diskusija dėl Švietimo gairių. Dokumento projektas buvo seniai paruoštas, bet lenkų atstovų blokuojamas. Viena blokavimo priežasčių, lenkiškoms mokykloms numatyta per daug lietuvių kalbos ir literatūros pamokų! Įsiminkime, per daug lietuvių kalbos ir literatūros pamokų! Prisiminkime: maždaug prieš metus kilusį lenkų erzelyną, reikalaujant nuolaidų lenkams, stojantiems į Lietuvos aukštąsias mokyklas – lenkų vaikai nekalti, kad neišmoksta valstybinės kalbos, nes lenkiškose mokyklose per mažai lietuvių kalbos pamokų! O kad patys lenkai prašė ir reikalavo sumažinti lietuvių kalbos pamokas, o jų vieton įtraukti fizikos ir kitų dalykų pamokas, jau pamiršta. Svarbu triukšmauti ir atkreipti etninės tėvynės politikų dėmesį ir dar labiau šaukti apie Lietuvoje skriaudžiamus lenkus, ypač, kad Vilniaus rajone nestokojama lenkų okupantų agresyvių palikuonių ir jų antilietuviškų, Valdemaro režisuojamų renginių. Nuo šių antilietuviškų reikalavimų nenusišalino ir Lietuvos Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė – Nielsen, iš esmės pritardama lenkų siūlomam Švietimo gairių projekto pakeitimui. Žinant Lenkijos valstybės požiūrį į rytų kaimynių sovietinę praeitį, negali nesistebėti lenkų atlaidumu Lietuvos sovietinei praeičiai – jiems neužkliūva Lietuvoje vis dar esantis sovietinis reliktas – mokyklos kita, ne valstybine ugdomąja kalba. Lenkiškų, kaip ir kitų ne valstybine ugdomąja kaba mokyklų, neturi Lietuvoje būti! Neturi! Antras valstybėje žmogus Viktorija, galbūt, nežino kokia Lietuvoje valstybinė kalba. Gal nereikėtų stebėtis, ji ne lietuvė. Visoje Europoje priimtas švietimo kelias yra valstybėje ugdymas šalies oficialiąja kalba. Šito paiso ir mūsų kaimynės Latvija ir Estija, oficialiai paskelbusios, kad eina visoje Europoje priimtu švietimo keliu. Lietuva, turbūt atsižvelgdama į šalies vadovų, kaip spaudoje buvo rašyta, prolenkišką orientaciją, neskuba to daryti.
Anais laikais buvo nelabai pageidaujamas žodis lietuvis. Rašinio tekste vieną kartą paminėjus, dar lyg ir nieko, o jau tris kartus lietuvį paminėjus, buvo plyšaujama nacionalinės nesantaikos kurstymu ar pan. Savo laiku poetas Bernardas Brazdžionis šaukė tautą GPU užguitą. Nacionalinės nesantaikos kurstymas visais laikais buvo ir yra blogybė, bet jeigu dabar būsi tuo, nors ir nepagrįstai, apkaltintas, tai nei Prezidentas, nei Konstitucinis teismas, nei, atrodo, lietuvybės nemėgstančios Viktorija ir Ingrida ar Evelina, neužtars, juolab neapgins. Gal teks pasekti Bernardu ir kreiptis į tautą: šaukiu aš tautą antilietuviškų gaivalų užguitą. Žinoma, reikia visada galvoti. Reikia ypatingai galvoti per artėjančius kitų metų rinkimus.
Atgal
.jpg)
