VISUOMENĖ
2023.10.13. KOL ESAME GYVI
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, LŽS narys
Kol mes gyvi, galime mąstyti. Galime apie save ir kitus mąstyti. Ir vertinti galime. Pagal savo supratimą savo nepakartojamą gyvenimą. Tik reikia užfiksuoti fakto autentiškumą, nušviesti įvykį tokį, kokį matome, koks, mūsų giliu įsitikinimu, yra iš tikrųjų.
Suprantame: naikina tautos kalbą – naikina pačią tautą! Kai kas negali to suprasti, arba dėl kokių tai priežasčių, nenori to suprasti. Antilietuviškų pagundų daug. Ir gerai apmokamų nestokojama. Kai kam būtų geriau, kad iš viso apie tai nebūtų kalbama. Tyloje piktavaliai greičiau pasieks tikslą! Tačiau kaip pasiekti, kad gimtosios kalbos ir tautos gynėjai tylėtų? Kaip rodo Lietuvos praktika, geriausia juos apšmeižti ar kaip nors nepriimtinai, nemaloniai išvadinti. Išpurvinti ir tegu sau plaunasi, jeigu išgali. Žinoma, labai neperlenkiant lazdos. Nes yra šalies teisėsauga ir teisėtvarka.
Kitas dalykas, ne šalies periodika. Tada viskas lyg ir susipina: atsiranda kvislingų klestėjimo metas, iškyla satrapų, kolaborantų, leftistų ir net gauleiterių personažai. Visi mato tai, ką nori matyti. Skaitytojui sunkiau susiorientuoti. Nebent kalbama apie aiškius dalykus, nors ir neaiškiai ar klaidinančiai juos pateikiant.
Daugumą domina tarpvalstybiniai santykiai, dauguma suinteresuoti, kad jie vystytųsi normaliai pariteto pagrindu. Dauguma, bet ne visi, todėl ir susiduriame su kai kam nepriimtiną žodį lenkinimas, polonizacija, keičiamą akultūracija. Taip neva nebus įtampos nei tarp skirtingų tautybių šalies gyventojų, nei tarp kaimynių valstybių. Yra manančių, kad tiesos nuslėpimas, o ne tiesos žinojimas, pagerins skirtingų tautų žmonių santykius. Tačiau, sakysime, apie lenkų okupuotą Vilniaus kraštą, apie okupantų vykdytą brutalią krašto gyventojų polonizaciją, apie okupantų lenkų ir sulenkėjusių asmenų vykdytą lietuvių kalbos genocidą, dabartiniai vakarų slavai ir suslavėję asmenys stengiasi minimą procesą sušvelninti ar net kitaip pervadinti – akultūracija, kai pasikeitimai vyksta be prievartos, geranoriškai. Ir net kai kurie šalies istorikai pasidavė polonizacijos įtakai, o su jų nuomone nesutinkančius išvadino bukagalviais.
Be žmonių žinomų prisiminimų, išgyvenimų lenkų okupacijos sąlygomis, Vilniaus krašto lietuvių padėčiai suprasti tarpukariu yra labai svarbus Vilniaus vaivadijoje 1936 m.lapkričio 6 d. okupantų sukviestų vaivadijos policijos, apygardos teismo, pasienio ir karinės žvalgybos vadovai, o taip pat apskričių saugumo referentai, kurių kiekvienas skaitė pranešimą apie apskrities viešąją ir politinę padėtį. Dokumentas turėjo žymą griežtai slaptai, laikyti užrakintą. Jis turėjo aiškų direktyvinį pobūdį. Ši, vadinamavaivadijos saugumo referentų konferencija, vyko po to, kai Lenkijos valdžia 1935 m. pabaigoje buvo pradėjusi prieš Vilniaus krašto lietuvius naują planingą represijų akciją, kuri truko iki 1938 m. kovo mėn. Lenkijos saugumiečiai lietuvių veikloje matė pavojų Lenkijai: lietuvių švietimo ir kultūros organizacijos steigė lietuvių mokyklas ir vaikų darželius, kuriuose buvo mokoma lietuvių kalbos, ugdoma meilė lietuvybei. Štai koks pavojus buvo Lenkijai! Prie lietuvių lenkinimo prisidėjo ir bažnyčia – ypač tos parapijos, kur kunigai buvo lenkai. Lietuvius kunigus, kur polonizacija vyko vangiai, pagal okupacinės valdžios pranešimą, vyskupas iškeldavo, o į jų vietą atsiųsdavo kunigus lenkus, nemokančius lietuvių kalbos. Prie įtariamų, taip pat ir saugumo organų sektinų dokumente buvo apibūdinti, sakysime, imkime tik Švenčionių apskrityje dirbę 17 lietuvių kunigų, kaip prisidedančių prie lietuvių neva šovinistinio darbo.
Vilniaus vaivadijos saugumo referentų konferencijoje taip pat buvo keičiamasi patirtimi, kaip vykdyti represijas prieš lietuvių nacionalinį sąjūdį.
Skelbtos medžiagos besidominčiam lenkų okupuotu Vilniaus kraštu yra nemažai. Čia pasinaudosime Rytų Lietuvai skirtos knygos medžiagos apibendrintais duomenimis, iš kurių matome, kad vien tik per 1936 m., prasidėjus planingoms represijoms prieš Vilniaus krašto lietuvius, iš buvusių daugiau kaip 150 privačių lietuvių mokyklų liko neuždarytos 22, o iš buvusių minėtų metų pradžioje daugiau kaip 160 skaityklų tebeveikė tik 30.
Tais pačiais metais okupacinė valdžia uždarė apie 300 lietuvių draugijų skyrių, ištrėmė iš pasienio zonos apie 30 lietuvių inteligentų, daugiau kaip 60 kartų neleido lietuvių saviveiklininkams surengti vakarėlių ir kt.
Iš lietuvių organizacijų, skaityklų ir pavienių asmenų atėmė teisę naudotis radijo aparatais, konfiskavo lietuvių laikraščius už tai, kad buvo aprašytos lenkų vykdytos lietuvių represijos arba vien už tai, kad vartojama spaudoje „Vilniaus krašto“ sąvoka.
Pas lietuvius okupantai rengė kratas, valstiečius, išnuomavusius patalpas lietuvių mokykloms ir organizacijoms, apdėdavo baudomis, dideliais mokesčiais; kai kuriuose kaimuose sukurstyti lenkų šovinistai daužė lietuvių skaityklų langus, naikino lietuvių pastatytus kryžius, net užpuldinėjo pavienius asmenis.
To laikotarpio suvaržymus išgyvenę tėvai ir vaikai neprisimena atvejų, kad lietuviai laisvanoriškai atsisakė gimtosios lietuvių kalbos ir pradėjo mokytis lenkų kalbą, kaip dabar kai kas teigia. Atvirkščiai, kilęs nepasitenkinimas okupantais lietė ir lenkų kalbą, kurios lietuviai nenorėjo mokytis, net buvo pašiepiama, kad okupantų kalba nemaloni ausiai, panaši į gyvačių šnypštimą.
Okupantų lenkų įvykdytų piktadarysčių Vilniaus krašte sąrašas ilgas, visko neišvardinti. Bet to, kas yra žinoma ir dokumentuota, užtenka suprasti vadinamos akultūracijos esmę, kuria norima pakeisti neva nebuvusios ir dabar lenkų orumą žeidžiančios polonizacijos, kuri, kaip rodo polonizaciją išgyvenusių asmenų prisiminimai ir dokumentai, Vilniaus krašte buvo ir brutali, ir žiauri.
Istoriją reikia stengtis žinoti tokią, kokia buvo.
Atgal
.jpg)
