VISUOMENĖ
2023.10.06. Simono Daukanto mokslinis indėlis tautos švietimui
Ruslanas Baranauskas
humanitaras
Lietuvos istorikas, publicistas, didaktas, profesionalus šaltinotyros specialistas Simonas Daukantas (1793-1864) neabejotinai yra viena iš reikšmingiausių asmenybių kultūros metraštyje. Jo paliktų darbų gausa, kreipimasis į liaudį kaip į Nacionalinio išsivadavimo iš carinės Rusijos priespaudos subjektą, kolegų humanitarų ištyrinėtas pakankamai nuosekliai ir argumentuotai. Šio Žemaitijos šviesuolio universalumas, smalsumas, daugelio sričių išmanymas yra vertas pasigėrėjimo ir įamžinimo.
Artėjančios Simono Daukanto gimimo sukakties proga (2023 metų spalio 28 dieną sukanka 230 metų) norėtųsi moksliniu rakursu panagrinėti jo šviečiamąją įtaką visuomenės intelektualiniam išprusimui kelti.
Apie Žemaitijos istoriką itin šiltai atsiliepė kalbininkas Jonas Jablonskis, tarsi klausdamas kitos istorikų kartos, ar jau viskas mums yra žinoma apie šį patriotą, profesionalą iš didžiosios raidės.[1] „Nuo Daukanto mirties praėjo nedaugiau kaip 29 metai, laikas visiškai neilgas, o mes, jo numylėti tautiečiai, negalime nė tikrai žinoti, ką parašęs ir kaip gyvenęs visų gerbiamas rašytojas“.
Valdovų, mokslininkų noras matyti tautą prilenktą ne vien prie žemės rėželio kai kada ir išsipildydavo. Dar Antikos civilizacijos tarpsniu filosofai, tokie kaip Platonas, Aristotelis, Romoje - Tukididas, Jordanas, savo veikaluose mokino piliečius, kaip atskirti tiesą nuo melo, gėrį nuo blogio, analizavo pasaulio sąrangos modelį, iškėlė išmintingojo elito rolę valstybės valdyme. Tai strategai, raštininkai, išminčiai oratoriai.
Viduramžiais galios ir ideologijos monopolį turėjo dvasininkija ir Katalikų bažnyčia. Žmogaus lemtis, egzistencija, netgi kasdieninė buitis buvo griežtai reglamentuota, kaip ir visa visuomenė su hierarchizacija ir privilegijomis. Įdomu, ar moralinę prasmę, naudą turėjo ir kryžiaus žygiai, naikinę ištisas gentis, miestus, kalbą, papročius?
Apšvietos epocha vėl atsigrežė į individą, jo teises, galimybes, erudiciją. Volteras, Didro, Ruso, Monteskjė pradėjo įtikinėti skaitytojus, kad istorinės atminties fiksavimas yra svarbus išliekamosios vertės procesas. Privalu studijuoti, vėl iš naujo interpretuoti Herodoto, Tacito, Plutarcho tomus. Būtina kooperuotis įvairių sričių mokslininkams ir išleisti enciklopedijas. Pasaulis nėra tik tavo sodyba, tavo varpinė, reikalingas platesnis požiūris ir akiratis.
Kodėl Lietuvos valdovai nepajudino nė piršto, visiškai nesistengė tautą matyti išprususią, raštingą - klausimas kultūros antropologams.
Simonas Daukantas savo veikaluose dažnai priekaištavo Lietuvą valdžiusiems kunigaikščiams, kad lietuviai neturėjo sąlygų studijuoti, pamatyti užsienio šalis. Kokiais tad jie galėjo būti mokslininkais, išradėjais? Kiek žmonės, ypač jaunoji karta, girdėjusi apie XVII amžiaus raketos modelio konstruktorių Konstantiną Simonavičių? Vokietijos, Prancūzijos, Italijos žemėse universitetai įsteigti dar IX–XI a. Silpnai sergėta mūsų valstybė nuo išorės priešų, apleisti amatai, prekyba, miestai, kelių tiesimas, tiltų priežiūra ir t.t. Tai nusivylimo gaidos iš jo paliktų raštų.
Daukanto imaginacinis portretas. wikipedia.lt.
Kartupėnų piliakalnis Jurbarko rajonas. Lietuvių pilis Bisenė . Jūratės Korsakaitės foto
Senasis Skirsnemunės miestelio herbas. wikipedia.lt
Simoną Daukantą drąsiai įvardinkime praktiku, gyvenimo logikos struktūros kūrėju. Tam jis dedikavo visus savo publicistinius, mokslinius darbus.
[2]„Lietuvos istoriko darbas tuomet turėjo politinės veiklos pobūdį. Tauta, netekusi savo valstybingumo, elementarių politinių teisių, istoriją galėjo suprasti kaip šauksmą nesitaikyti su esama padėtimi“.
Žinoma, jeigu Simonas Daukantas gyventų šiandien, ko gero nuolatos varstytų įvairių komisijų duris, nes nevengė pažeidinėti akademinę etiką, atvirai reiškė empatiją lenkų istorikams, esą šie sąmoningai klastoja bendrą Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės-Lenkijos karalystės unijos sudarymo ir egzistavimo 1569-1795 metų etapą, sukurti neatitinkantys tikrovės dokumentai ir t.t.
Tačiau skirtingai nuo šių dienų humanitarų uždarumo, efemeriškos laikysenos, Simonas Daukantas konkrečiai siūlė rasti alternatyvas kaip istoriją išpopuliarinti, suteikti jai autoritetą. Turbūt sulaukus spaudos draudimo laikotarpio (kaip žinia, Daukantas mirė 1864 metais, kuomet ką tik buvo uždrausta spauda, lietuviškos mokyklos), jo darbų kraitis būtų dar gerokai papildytas solidžiomis publicistinėmis įžvalgomis, rekomendacijomis.
Taigi, Simono Daukanto mokslinis įdirbis tautos švietimui skirstomas per 4 segmentus:
1. Kruopštus istorijos šaltinių tikrinimas.
2. Archeologijos svarba visuomenei.
3. Didaktika, švietimas.
4. Kolegų, bendraminčių, bendradarbių paieška.
Pabandykime padaryti prielaidas, kaip elgtųsi vienas iškiliausių Lietuvos istorikų mūsų dienomis.
1. Šaltinių turime tiek, kiek jų yra išsaugota, suklasifikuota, susisteminta. Ar buvo bandymų iš Rusijos, dar iki Putino režimo įsitvirtinimo valdžioje 2000 metais, pasidomėti, kas išlikę Peterburge, Maskvoje, Karaliaučiuje, kiek vertingų dokumentų, ypač iš Vilniaus miesto gyvenimo, kaip mini profesorė Raimonda Ragauskienė, sunaikinta per XVII a. gaisrus, rusėnų grobimus. Simonas Daukantas, pasitelkęs to meto lietuvių inteligentiją, tikrai būtų sudaręs ekspertinę komisiją, aiškintis, domėtis, atsiriboti nuo politikų įtakos.
2. Archeologinėms stovykloms, ekspedicijoms, piliakalnių tyrinėjimams iš valdžios pusės neskiriami pinigai ir kai kurie regionai, kaip tarkime Sūduva, neturi išsamių ataskaitų, kaip gyveno jotvingiai, kokie buvo jų palaidojimai, papročiai. Kažkas nusprendė, kad nereikia paveldosaugos, kraštotyros skyrių, draugijų. Netgi susidūriau su nuostabą sukėlusia realybe, kuomet muziejuje dirbantis eksponatų prižiūrėtojas, studijavęs archeologiją, buvo negirdėjęs Adolfo Tautavičiaus, neskaitęs jo darbų. Kyla retorinis klausimas, kas buvo veikiama paskaitų, seminarų metu? Simonui Daukantui nereikėjo priminti tokių asmenybių, kaip Laurynas Ivinskis, Eustachijus Tiškevičius, nes kompetencija buvo XIX a. visuomenės, inteligentijos kertinis bruožas.
3. Kultūros, mokslo leidinių, periodikos skurdumas dabar jaudintų tokius istorikus, kaip Simonas Daukantas, Teodoras Narbutas. Dabar realiai matome, kad daug kalbų, improvizacijos, o tokių pasišventusių kaip Laurynas Ivinskis, savo lėšomis planavusių leisti pirmą lietuvišką laikraštį „Aitvaras“, nebeliko.
4. Nuolatos mokslininkų suvažiavimuose skambančios tirados apie tai kas padaryta, nepadaryta, pridėtinės vertės nesukuria. Deja, vieša paslaptis, kad mūsų humanitarai Europoje vieni silpniausiai su užsienio kolegomis rašantys kolektyvines studijas, monografijas. Neturime stipraus Visuotinės istorijos tyrimų centro, numarinta šaltinotyra, etnologija, medievistikos tyrinėtojus suskaičiuotume ant vienos rankos pirštų. Daukanto gyvenimo periodu nebuvo nei recenzijų, ekspertų, institutų. Kas dabar trukdo iškilti idėjiniam lyderiui?
Kodėl viešai nepublikuojami mokslininkų laiškai, korespondencija, susirašinėjimai, žinant kiek industrinė visuomenė yra pažengusi technologiniu požiūriu? Kodėl, ypač bendrojo lavinimo ugdymo įstaigose, gausu formos, bet ne turinio, kokybės, diskusijų praktikos?
Simonas Daukantas kovojo su vartotojiška kultūra, apatija ir visišku žmonių pasyvumu, bukumu.
Dabar nuolatos ir iš kolegų, ir iš paprastų žmonių išgirstu replikuojant: „Kam tau reikia tiek rašyti, kalbėti, kam ta istorija reikalinga, kas ta konferencija?“
Vartojant tokią leksiką ir visiškai nesidomint praeitimi natūralu, kad Daukanto kūrybinis mokslinis palikimas tokiems asmenims poveikio nepadarytų.
Panagrinėkime mano minėtą I-ąjį Simono Daukanto indėlį tautos švietimo labui. Tai šaltinių publikavimo ir interpretavimo aspektų svarba.
Iki Simono Daukanto per daug galvų nesukta, kodėl lenkai turėjo Janą Dlugošą, čekai Janą Žižką, žinomi Kijevo Rusios metraštininkai, o štai Lietuvos Didžioji kunigaikštystė apie humanitarų stygių prabyla tik XVI a. Ir tai 1579 metais vengrų valdovo Stepono Batoro įsteigtas Vilniaus universitetas iki pat XIX a. Nacionalinio išsivadavimo judėjimo, slaptųjų draugijų kūrimosi lietuvybės ideologija per daug neužsiėmė. Nereikia priminti, kokių tautybių autoriai buvo Motiejus Strijkovskis, Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Juzefas Ignotas Kraševskis, Ignas Danilavičius ir kiti.
Istorijos knygos buvo rašomos iš estetinio polėkio, įkvėpimo, romantiškų paskatų be aprobavimo, konsultantų vertinimo, faktų, argumentų nepagrindžiant dokumentais. Netgi nelabai buvo aišku kam jos skirtos, nes po reformacijos sąjūdžio LDK tarsi skyla į šios religinės srovės priešininkus čia Lietuvoje, o Mažoji Lietuva, Prūsija su Martynu Mažvydu, Stanislovu Rapalioniu, Abraomu Kulviečiu persekiojami, mokslinę veiklą vykdę Prūsijoje.
Ir tik Teodoras Narbutas, Simonas Daukantas susirašinėdami tarsi sutaria, kad metas patiems imtis iniciatyvos, publikuoti šalinius, nes jų apstu Karaliaučiaus slaptajame archyve, Peterburge, Rygos magistrate.
Archeologija Lietuvoje, deja, buvo pažeidžiamiausia vieta, Achilo kulnas. Tik 1855 metais gegužės 11 dieną caras Aleksandras II patenkino kolekcionieriaus Eustachijaus Tiškevičiaus prašymą Vilniuje įkurti archeologinę komisiją ir senienų muziejų.
Tačiau pradžioje įsižiebęs entuziazmas vėliau blėso. Teodoras Narbutas, Simonas Daukantas neleisdavo sustoti prie to, kas dar nepadaryta.
Kaip tokių reiklių asmenybių reikėtų šiandien, kuomet nematome tęstinių archeologinių leidinių. 2017 metais išėjo paskutinis „Tautotyros metraščio“ numeris, o mokyklos ar savo noru, ar kažkokiomis direktyvomis atitolo nuo piliakalnių, kapų lankymo, tvarkymo, pagalbos mokslininkams. Tik 2020 metais į Lietuvos mokslininkų sąjungos gretas įstojo pirmieji istorikai. Galbūt teisūs verslininkai sakydami, kad įdomu tik tai, kas neša pajamas ir pelną.
[3]„Simono Daukanto istoriografijos veikalai padėjo pagrindus istorijos mokslui ir buvo reikšmingi lietuvių modernios tautokūros procese“.
Tik tarpukariu Lietuvos humanitarai, tuo kartu nepuolę prikaišioti vienas kitam politinių pažiūrų, išstudijavę Eduardo Volterio, Petro Tarasenkos ir kitų intelektualų darbus, archeologijai skyrė deramą vietą mokslo sklaidoje.
Sudaromos komisijos, pasitelkus dailininkus, dvasininkiją, humanitarus, stebėti, fotografuoti pilių, alkų, rūmų, dvarų būklę, sudaryti meno vertybių registrą.
Simono Daukanto darbų sąrašas ir recenzijos turbūt neturi analogo Lietuvos istorijoje. Vėliau su juo galėjo konkuruoti tik Adolfas Šapoka, Zenonas Ivinskis, jeigu apskritai dar tarp kolegų įmanomas lenktyniavimas.
Kartu su juo brėžiama aiški linija - padavimai, legendos, mitai ir ta romantiškoji lietuvių kilmės istorija, šlovingi karalių laikai, istorijos metodologinis aiškinimas per šaltinius, heraldiką, genealogiją, diplomatiją, aktus, bylas, privilegijas. Tarpukario Lietuvos istorikas Augustinas Janulaitis jį skaitė naujos, modernios humanitarinės koncepcijos ir vizijos krikštatėviu.
Pasakoti kas yra gera, bloga, atskirų žmonių biografijos - tai tik vienas iš istorijos mokslo komponentų. Čia lyginti, analizuoti, abstrahuoti, vertinti hipotezes yra esminiu uždaviniu ir siekiu.
Simonas Daukantas istorijos veikalus rašė gana įmantriu stiliumi ir nevengė panegirikų, grotesko, atviros ironijos. Viskas mūsų valstybingumo raidoje buvo pakankamai gerai, kol po Liublino unijos nepradėjo dominuoti lėktų šlėktos, palenkę savo pusėn lietuvių didikus, valdovus. Lenkų inteligentijos prelegentas Aleksandras Briukneris net siūlė savo laiku šalinti iš Vilniaus universiteto už tautinės neapykantos skatinimą.
Mūsų laikais tokio pobūdžio veikalai tikriausiai užstrigtų leidybinio proceso eigoje spaustuvėje ir akademinė bendruomenė nepritartų priešpriešą tarp kaimyninių valstybių skatinančių tekstų tiražavimui.
Ko vertas vien jo kategoriškas tvirtinimas, kad liaudis turi teisę nušalinti kunigaikštį, nes Ordinui žemaičiai perleisti be jų sutikimo.
Ko galėtų pasimokinti mūsų istorikai iš Simono Daukanto produktyvios kūrybinės veiklos, tai pasistengti aktyviau burtis į draugijas, recenzuoti kolegų knygas ir kitus darbus, dalyvauti jų pristatymuose, juos populiarinti. Daukanto gyvenimo laikotarpiu į Narbuto, Omacevičiaus, Valančiaus mokslinę veiklą bendraminčiai, bendramoksliai, susirašinėję inteligentai, žiūrėjo neabejingai.
Tai pakeldavo ir bendrą tautos dvasią, ūpą, suteikdavo stimulą tobulėjimui, savikritikai. Tuo metu nebuvo autonominio suvokimo, kad maždaug, tau tos istorijos reikia – tai tu dėl jos ir verskis kūliais.
Dabar surasti vienoje vietoje medžiagą apie tai kaip auginti apynius, daryti alų, auginti biteles, kopinėti medų, apsisaugoti nuo žaibo, ugnies yra gana painu. Periodika nyksta akyse. O štai Simonas Daukantas tam skyrė seriją knygelių su praktiniais verslumo, ūkininkavimo skatinimo patarimais.
Iki šiol kalbininkai aptarinėja 1847 metais išleistą knygelę „Pamokymas apie auginimą taboko“, „Parodymas kaip apynius auginti“, 1848 metais išleista „Bičių knygelė“.
[4]„Lietuvis, žemaitis, kalnėnas, sekdamas savo senovės būdą, nieko nenori nuo svetimo reikalauti, bet vis pats dėl savęs išmanyti“
Šiandien Simonui Daukantų keltų nuostabą, kodėl tiek daug dirvonuojančių žemės plotų, gabaus, perspektyvaus jaunimo, kiekvienas miestas turi ūkininkų sąjungas, skyrius, verslo konsultantus, o kas konkrečiai kaimiškose vietovėse kuria ūkius?
Pastoviai specialistai iš žemės ūkio sektoriaus atlieka kažkokias ataskaitas, organizuoja paskaitėles norintiems pradėti veisti medelyną, uogyną. Utena, Zarasai tik pradeda ūkininkavimo verslą.
Kiek mus svarbi gimtoji kalba, jos vartosena, rašto kultūra, galima pamatyti apsilankius didžiuosiuose Lietuvos miestuose, pavaikščiojus po senamiesčio gatveles, kitus rajonus, kvartalus.
Vėlgi užkulisiuose buvo nuspręsta, kad nebereikia valstybinės kalbos komisijos, lituanistikos instituto prie senojo Vilniaus universiteto, o senyvo amžiaus senjorai jau nebesusigaudo į kokią parduotuvę nueiti dėl angliškų pavadinimų margumyno.
Žinoma,,pasiteisinimas būtų demokratijos teisėmis, laisvėmis, gerbiant ir kitataučių nuomonę, galimybes laisvai įsikurti ir dirbti čia, Lietuvoje. Pats sostinės Vilniaus puoselėtojas kunigaikštis Gediminas laiškuose popiežiams kvietė atvykti įvairių konfesijų, profesijų piliečius. Tai iliustruoja gatvių pavadinimai (Mėsinių, Žydų, Totorių, Gaono, Karaimų, Liejyklos).
Tačiau tiek Daukantas, tiek Jablonskis, Narbutas, Ivinskis negailėtų karčių replikų jaunimui, politikams dėl svetimybių kulto įsitvirtinimo leksikone, visokių barbarizmų įdiegimo rašant mokyklinius rašinius. Jie nesidrovėtų paklausti ir išeivijoje gyvenančių lietuvių, o kiek Londone, Briuselyje yra gatvių, pavadintų lietuvių asmenybių vardais?
Carinei Rusijai mūsų kalba tikrai nebuvo prioritetiniu siekiu, ypač po visiškos gėdos Krymo kare 1851-1855 metais ir valstiečių bruzdėjimo prieš baudžiavinę priespaudą. Jie ir buvo okupantai, mažiausiai turėję juridinę ar moralinę teisę spręsti mūsų tautos socialinius, ekonominius, kultūros, švietimo, mokslo reikalus.
Dar 1817 metais Mažojoje Lietuvoje, Liudviko Rėzos iniciatyva, sistemingai rinktos liaudies dainos, patarlės, priežodžiai. Vilniaus universiteto senatas, rektoriai įtraukdavo studentus į šią mokslinę veiklą. Apie tai yra rašęs istorikas Vytautas Merkys.
[5]„Jau 1818 metais rektorius S. Malevskis kuratoriui rašė, kad reiktų surinkti tautosaką. Po ketverių metų tą patį pakartojo Onacevičius, nes tautosaka itin reikalinga istorijos mokslui“.
Dabar Alma Mater leidžia leidinius „Spectrum“, „Darbai ir dienos“, ir pan. O kur tuos leidinius įsigyti? Juos pavarčius, pasklaidžius man taip ir lieka neaišku, ar istorikui dar rūpi tautosaka, filologui etnografija, ką patartų lenkų, latvių, čekų mokslininkai vienu ar kitu klausimu. Kiekvienas sukasi savo manufaktūroje, po to šmėkšteli youtube platformoje kažką edukuojantys uždarai auditorijai ir ties tuo viskas baigiasi. XIX a. Nacionalinis lietuvių sąjūdis neprašė iš valstiečių paramos, patalpų, viskas plaukė iš patriotizmo, meilės tėvynei ir savanorystės.
Simonas Daukantas sulaukė talkininkų, vienas iš jų buvo Jurgis Pabrėža, uoliai padėjęs surinkti tautosaką. Dabar rasti be materialinio atlygio puolantį pagelbėti žmogų - išskirtinis reiškinys.
[6]„Nuo XVIII a. nebenutrūko vadovėlio - „Elementoriaus mokslas skaitymo rašto lietuviško del mažų vaikų“ leidimas. Tautinis sąmoningumas ir bendri interesai subūrė Vilniaus universiteto studentų grupelę, sustiprino jų ryšius su kitais lietuvių kultūros veikėjais.“
Kas iš švietimo specialistų dabar kelia viešą opiniją dėl lotynų kalbos mokyklose reikalingumo? Istorijos studijos, teologija, katechetika tarpukariu buvo švietimo esminiu akcentu.. Lenkų kalba surašytos visos Jogailos privilegijos, aktai, teisynai.
Daukantas negailėjo savo algos ir rašė mokyklinius vadovėlius.
Kokiame laikraštyje, žurnale išvysime tokių altruistų kaip Simonas Daukantas sąrašą, inteligentų, iš savo santaupų leidžiančių metodines priemones, žinynus sąvadą?
Kiek laiko, nervų, kantrybės reikėjo išversti Ezopo, Fedro, Kornelijaus Nepo, Justino veikalus.
Ir į viską buvo žvelgiama per išliekamąją prasmę. Žemaičiai yra imlūs, supratingi, karingi, viską paskaitys, permąstys, žinos kaip nuo neprietelių liuosybę savo ginti. Gi neveltui, netgi po Žemaitijos krikšto, tiek Mažvydas, tiek Bretkūnas raštuose minėjo, kad dar giriose jie garbina raganas, laumes, žalčius, jų kietakaktiškumą sunaikinti yra neįmanomas užmojis.
Žaviausias Simono Daukanto mokslinės spartos elementas - tai gausybė korespondencijos, laiškų, nepertraukiamu tempu ieškant bendraminčių, išsakant savo nuomonę, vertinant lietuvių kalbą, parapijines mokyklas, kolegų istorikų prisitaikymą, o gal nesitaikstymą su esama padėtimi visuomenėje, interpretuojnt Lietuvos praeitį.
Jis nebuvo linkęs paisyti autoritetų, kilmės, rango. Tik vėliau buvos ištraukti paties bajorišką kilmę įrodantys dokumentai. Iš Skuodo rajono Kalvių kaimo į Vilnių studijuoti keliavo pėsčias.
Apsipyko netgi su pačiu Žemaitijos vyskupu Motiejumi Valančiumi, kodėl šis taip atsainiai platina jo knygas – tik 300 egzempliorių per du metus, kai šitame krašte yra net 160 bažnyčių. Kritikos skiedros lėkė ir į vyskupo Jono K. Gintilos kiemą, kodėl šis negali nupirkti, išdalinti jo ruoštus elementorius bažnytinėms mokykloms.
Kaip dabar pasigenda pilietinė visuomenė, humanitarai, tokio smulkmeniško, preciziško, disciplinuoto inteligento čia Lietuvoje? Taip, yra pavienės diskusijos, komentarai, polemikos, kodėl taip niokojama lietuvių kalba, prastėja mokinių egzaminų rezultatai, nyksta tokios specialybės kaip agronomija, veterinarija, bibliotekininkystė, kodėl nevyko liustracijos procesas ir t.t. Tačiau ar publikuoja leidžiami dienraščiai, savaitraščiai, internetinės svetainės tų susirašinėjimų bent jau kopijas, faksimiles, scenogramas?
Kur moksleivio, pavaduotojo ugdymui įžvalga spaudoje apie istorijos mokslo perspektyvas, kas bus su tremtinių-politinių kalinių kapų tvarkymu Sibire, vykstant siaubingam karui Ukrainoje, ar turėsime priėjimus prie Prūsijos archyvų?
Ramiu, konformistiniu būviu šviesuoliai linkę priimti viską, kas vyksta, be giluminių analizių.
Kur tautinės mokyklos koncepcija, gairės, kurias taip brangino, šviesuomenei pristatė Meilė Lukšienė?
Žodžiu, per Simono Daukanto mokslinį palikimą galime komparatyvistiškai palyginti nuveiktus darbus, pamatyti, kas trukdo juos plėtoti, stinga, ar kaip tik per daug yra pasiekimų, neverta žerti priekaištus.
Simono Daukanto pramintais takais toliau žygiavo Jonas Basanavičius, Jonas Šliūpas, Vincas Kudirka, Antanas Smetona ir kiti mažiausiai galvojantys apie materialinius paskatinimus veikėjai.
Simonas Daukantas tarsi užsuko malūno sparnus tokiai veiklai, kuri Europos istorijoje praktiškai neturi pavyzdžių. Kur dar egzistavo knygnešių judėjimas, apart Lietuvos ir Latvijos?
1864-1904 metų laikotarpiu per Prūsijos miškus, raistus, griovius rizikuojant gyvybėmis, išgabenta keli milijonai leidinių, įskaitant maldaknyges, elementorius, kalendorius, „Aušrą“, „Varpą“, „Tėvynės sargą“ ir kitus leidinius.
Simonu Daukantu itin domėjosi rašytojas Mečislovas Davainis-Silvestraitis. 1898 metais jis išleido biografinę knygą. Padėjo istoriko sesers sūnus gydytojas Leonas Kauneckis, Amerikos lietuviai surado lėšų Daukanto paveikslui nutapyti.
Vėliau jo raštus gvildeno, kvietė diskusijoms Augustinas Janulaitis, vienas iš kompetentingiausių tarpukario Lietuvos istorikų Zenonas Ivinskis, 1937 m. - „Naujosios Romuvos“ sumanytojas Juozas Keliuotis. Po karo leidėjai sovietinio saugumo tardyti, areštuoti, atsėdėję lageriuose, sugrįžę neatsisakydavo minties vėl redaktoriauti.
Ar apie tai dažnai kalbama per TV, radiją, ar primenama spaudoje, neskaitant žurnalų „Naujoji Romuva“ ir „Voruta“?
Simono Daukanto vardu puikuojasi prezidentūros aikštė, viena iš Šiaulių miesto gimnazijų, Papilės gimnazija (Akmenės raj.) kiekvienais metais organizuoja renginius su parodomis, koncertais, literatūrinėmis kompozicijomis.
Ar Lietuva dar nusipelnys turėti tokio aktyvumo, fanatiškumo istoriką, parodys tik ateitis.
Apibendrinant galima konstatuoti, kad su Simono Daukanto atsiradimu Lietuvos kultūros, mokslo panoramoje įvyko didelė transformacija tiek inteligentijos, tiek paprastų žmonių savimonėje.
Dvasininkija visiškai perima iniciatyvą šviečiamajame darbe. Motiejus Valančius dėjo visas pastangas, kad liaudis nustotų girtuokliauti ir pirkti naminę degtinę, sąžiningai pasižadėtų gyventi doros ir tikėjimo apsuptyje. Lietuviškas knygas leido Antanas Tatarė, Mykolas Akelaitis. Aišku, daugelis kunigų pasirašinėjo slapyvardžiais, kad išvengti carinės valdžios represijų ir persekiojimų.
Pasiaukojimai plušėjo Strazdas, Baranauskas, Vienažindys.
Prieš stačiatikių rusinimą pasisakė 1889 metais įsteigtas leidinys „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“.
Puslapiai mirgėjo nuo visuomeninių, socialinių tekstų, raginta vengti lankyti rusiškas asimiliacinės ideologijos persunktas parapijines mokyklas.
Juozas Tumas-Vaižgantas 1896-1904 metais redagavo krikščioniškos pakraipos laikraštį „Tėvynės sargas“, iš kurio atsišaukimų, potekstės išsirutuliojo brandi, vieninga krikščionių demokratų partija.
1904 m. gegužės septintą dieną Rusijos administratoriai, suvokdami, kad beprasmiška drausti lietuvišką spaudą, ministro Vitės pasirašytu potvarkiu atšaukė visus draudimus.
1918-40 metai mūsų istoriografijoje įvardinami kaip trumpas, bet įsimintinas klestėjimo intervalas, kurio išdavoje atsirado aukštųjų mokyklų tinklas, humanitarinių disciplinų vertė per filosofus, istorikus, pedagogus, dailės specialistus.
Sovietinio režimo išmuštruota bendruomenė mokykliniuose vadovėliuose nerasdavo vietos Simono Daukanto istorijos koncepcijai. Mes gi buvome kildinami tik iš slaviškos broliškos šaknies, kamieno .
Nesvarbu, kad miglą vėliau propogandistams praskleidė archeologė Marija Gimbutienė, gotiškąją teoriją pateikė Jūratė Statkutė de Rosales. Graikų-herulių-romėniškoji baltų kilmės hipotezė svetimiems okupantams ir iki šiol yra „terra incognita“ (nepažinta žemė).
Išvados, apibendrinimas.
Simonas Daukantas pasiūlė tautai aktyvaus pilietinio brandumo, aktyvumo modelį. Ieškoti talkininkų šviesti liaudį, užsiimti leidyba, knygų platinimu.
Iki jo praktiškai tik pavieniais atvejais valstiečiai, mažažemiai buvo įtraukiami į socialinio, politinio gyvenimo realijas. Nebent Šiaulių ekonomijos valdytojas Antanas Tyzenhauzas, 1769 metų reformomis siekęs pradėti ugdyti prastuomenės intelektą.
Simonas Daukantas rašė gyvąją istoriją, jis įtikėjo tuo ką skelbė ir tai perdavė tautai. Kunigaikščių, bajorų poelgių analizė, priežasčių, pasekmių nustatymas buvo gairės ir kitiems istorikams, publicistams rašyti praeities tematika.
Nevengė samprotavimų Jonas Šliūpas, Jonas Basanavičius, vėlesniais laikais Adolfas Šapoka, Mykolas Biržiška. Tarpukaryje visos valstybinės šventės buvo derinamos su visuomene, ji rengdavo iškilmingas eitynes, minėjimus, vėliavos pakėlimo ceremonijas, šaulių namų įkurtuves ir t.t.
Mes ir dabar nieko neprarastumėme, nerizikuotumėme vėl vykdydami įsipareigojimus prieš tautą, kuriuos davė Simonas Daukantas, Vincas Kudirka, Maironis ir kiti šviesuoliai, aukso raidėmis įrašyti į istorijos metraščius.
Dabar, kai bibliotekos tampa žaidimų, ar skaitymų su gyvūnais komforto zonomis, kai tas pats Literatūros ir tautosakos institutas pasižada atvykti į provincijos miestelius ir rinkti tautosaką, tačiau nei su žiburiu nematyti skelbimų, kvietimų suvoki, kad ne viskas yra tvarkoje su mūsų kultūra, mokslu, švietimu, kad ir nenoromis, privalome išsakyti tam tikrus priekaištus, apgailestavimus.
Netgi užvirė labai rimta kova dėl to, ar verta pakeisti vienos iš didmiesčių mokyklos pavadinimą, kad jame nebeliktų Simono Daukanto pavardės. Ši asmenybė būk tai neturi nieko bendro su inžinerija, šita tema nieko nėra parašęs. Visiškai ignoruojamas to meto politinis kontekstas, kad prie valdant carinei Rusijai, iki pat 1918m. vasario šešioliktosios, visos iniciatyvos buvo atliekamos slapta, o šviesiausi protai užkaldami pirkių langus traukėsi tolyn į Vakarus.
Ką tokiu atveju turi bendro kunigaikštis Gediminas ir Technikos universitetas, Kauno technologijos universitetas ir humanitarinis fakultetas?
Praradus svertus įtakoti šalies kultūros, mokslo tęstinumą, gerbti dvasinį, materialinį paveldą nėra jokios nuostabos, kad ir Daukantas labai jau propedeutiškai, fragmentiškai pateiktas moderniuose Lietuvos istorijos vadovėliuose, kur ir baltų atsiradimas dar aiškinimas su ta pačia paradigma, kad nuo seno gyvenome čia, tarsi pasodinti žirniai ar pupos ir koks dar galėjo vykti Didysis tautų kraustymasis, prekybinis gintaro kelias su romėnais? Tik kas paslėpė piliakalniuose imperatoriaus Vespasiano monetas? Atvykėliai, ar vietiniai aukštaičiai? Ar Mindaugas, pirmasis pradėjęs atskiras gentis jungti į konfederaciją, politinį monolitą - valstybę. Ką jaunoji karta žino apie Rimgaudą? Simonas Daukantas savo, kad ir lakia, fantazija negalėjo sukurti tokių valdovų kaip Mingaudas, Žymantas vardų. O kur, kada, kaip jie valdė, kas tie gudai, etimologinis terminas „karė“?
Todėl Simonas Daukantas be jokių išlygų privalo išlikti atskaitos tašku, starto linija jauniesiems mokslininkams, tyrėjams imtis savo kūrybinės veiklos. Istoriko amatas sunkus, nedėkingas, straipsnių, knygų rašymas yra išsunkiantis veiksmas, atimantis laiko, psichologinio imuniteto.
Tačiau sustabdžius visa tai, kas yra pradėta, mus pilnai ištiks amnezija, ar išnykimas kaip kad prūsų genties.
[1] . Žalia bruknelė Daukantui/ Sudarytojas Juozas Jasaitis.-V., 1993, p. 18.
[2]. Merkys V. Simonas Daukantas.- V., 1991, p. 84.
[3] Žukas S. Simonas Daukantas.-K., 1988, p. 13.
[4]4. Simonas Daukantas. Raštai. T. I, 1976, p. 166.
[5] . Merkys V. Simonas Daukantas.-V., 1991, p. 141.
[6] .[6]Daukantas S. Vertimai ir sekimai.- V., 1984, p. 9.
