VISUOMENĖ
2023.09.30. MUS NUOLAT STEBI IŠMANI AKIS
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Kuo labiau mes reikalaujame teisių, tuo mažiau jų turime. Formaliai turime Teisingumo ministeriją. O teisingumą? Tas pat ir su laisve. Apie ją svajojome, už ją kovojome, o išsikovoję praradome net ir tuos trupinius, kuriuos dar turėjome vildamiesi atgauti tautos orumą, apginti jos vertybes ir ateitį. Politinė prostitucija, patologinis godumas, asmenybės degradacija ir visuomenės dehumanizavimas – štai kokie tie tariamos laisvės vaisiai. Mokslo šviesuoliai seniai suprato ir viešai įspėjo, jog šalį galima užkariauti ir sunaikinti neiššovus nė vieno šūvio, nė vienam kariui neįžengus į svetimą teritoriją. Kruopščiai parengtas konceptualus hibridinio karo modelis leidžia pavergti tautas jų nenaikinant ir negriaunant pastatų. Informacinio karo, kuris yra hibridinio karo dalis, laimėjimai – nenuginčijami. Politiniai tikslai įgyvendinami žlugdant moralę, ekonomiką, sveikatos apsaugą ir švietimą, „penktąja kolona“ paverčiant žiniasklaidą, diegiant galingų slaptų institucijų sukurtą neurolingvistinio programavimo poveikį. Asmuo nė nepajunta, kaip tampa nemąstančia, paklusnia, tačiau mirtinai pavojinga valstybei daržove. Jam atrodo, jog jis pats atsisako šeimos, tautos, žmoniškumo vertybių, kad jis nėra nė trupučio pažeidžiamas „išorės“, kuri tampa jo zombiu paverstos būtybės savastimi. Vudu religijos modernizacija šiandien įgavo neregėtą politinio virsmo dimensiją. Tai paveikiausias psichikos transformavimo įrankis, kuriuo mokslo, o ne prietarų pagrindu vadovaujasi nūdienos pasaulio tikrieji vadovai. Vien reikalavimas „tikėti mokslu“ atskleidžia tikrą mokslo nepaisymo bjaurastį. Mokslas niekada nebuvo atsakingas už savo darbo vaisius. Jis nebuvo ir nėra vienvaldis savo atradimų šeimininkas. Visi atradimai tuojau pat tapdavo politikų ir pinigų kapšo turėtojų nuosavybe Pagaliau mokslas negali vystytis ir plėtotis be finansinės paramos. Taigi dažnai, kaip sakoma, muziką užsako tie, kurie išgali išmintį pasamdyti, t. y. nupirkti. Psichotropinės medžiagos, sintetiniai narkotikai, kaip ir branduolinė bomba, atsirado ne galvojant apie jų panaudojimą naikinti žmonių giminę. Kai 1938 metais fizikai L.Meitner ir O.Frišas privačiai jiems atsiųstame vokiečių fiziko Otto Hano laiškelyje perskaitė stulbinančią naujieną – neutronais bombarduojant uraną skyla jo branduolys – pasaulis jau atsistojo ant beprotybės slenksčio. O bolševikinės Rusijos ir kitų (ir kitų!) pasaulio galingųjų išaugintas Adolfas Aloisovičius Šiklgruberis, labiau išgarsėjęs Hitlerio vardu, jau buvo išmokęs praktiškai naudotis Stalino mokslu ir patirtimi. Kad sėkmingai pratęstų savo liguistų svajonių įgyvendinimą, šis „Trečiojo Reicho“ (reikėtų sakyti „Vokiečių pasaulio“, kaip ir šiandien putinistų sugalvoto „Rusų pasaulio“) sumanytojas, itin sėkmingai mulkino ne tik savo tautą, bet ir neišprususius pasaulio valstybių lyderius. Ne toliaregiškai, o tiesiog primityviai mąstantys politikai leido šiam įžūliam kapralui pagal savo įgeidžius karpyti pasaulio žemėlapį, plėsti Reicho imperiją. Kai pjausto svetimą gyvą kūną, tau neskauda. Argi kam rūpėjo visokie „anšliusai“, Klaipėdos sumemelinimas? Net „prosze pana“ lenkai atsikando Čekoslovakijos gabalą… „Nepriklausomų“ valstybių vivisekcija tapo kasdieniu grobuonių užkandžiu. Nesnaudė ir tovarišč Stalin. Vien Suomijos užpuolimas rodė, kas tas Rytų kaimynas ir koks jo apetitas. Vakarai stebeilijo iš šono ir… tylėjo. Jiems neskaudėjo. Net neperštėjo. Taigi karas atėjo. Tas Antrasis, pasaulinis. Kai Amerika, pati kraujuodama, ginkluote, mašinomis ir konservais pradėjo gelbėti vakarykštę Hitlerio bendražygę Sovietų Sąjungą, kartu pradėjusią tą Pasaulinį, reikalai ėmė keistis iš esmės. Štai tuo metu ir vyko žutbūtinės lenktynės tarp iškiliausių pasaulio protų. Genialus branduolinės fizikos žinovas Enrikas Fermi spruko iš fašistinio rojaus, kad galėtų netrukdomas kurti atominę bombą. O Verneris fon Braunas, po karo amerikiečių apdairiai atsigabentas į Ameriką ir ten padėjęs nuskristi net į Mėnulį, karo metu uoliai tarnavo fiureriui. Oi, kaip Hitleriui reikėjo tos bombos! Vernerio raketos jas būtų nunešusios ten, kur reikia. Bet amerikonai nesnaudė. Manheteno projektas, kuris ir buvo tos bombos tėvas ir motina gimdytoja, sėkmingai įgyvendino idėją. Įdomu, kad amerikiečių lyderiui apie tai pašnibždėjus į ausį pačiam Stalinui, pastarasis apsimetė kvailiu, esą nieko nesupratęs… Tačiau, grįžęs iš Teherano į savo Rusiją, pastatė ant ausų visą dar nespėtą išžudyti mokslininkų personalą. Ir žinoma, pirmiausia – špionažo gyvatyną. Nupirkti! Bet kokia kaina! Net nesiderėti! Iš išsižiojusių amerikonų panosės bombos paslaptis čia pat buvo nupirkta ir tapo kūnu. Be kita ko, Amerikos mokslininkai ir šiaip apsižioplino. Jie urano sodrinimui pasirinko chemikų pasiūlytą dujų difuzijos procesą, nors Haroldo Kleitono Jurio atrastas izotopų atskyrimo centrifugos procesu metodas būtų sutaupęs ne tik pinigų, bet ir laiko. Manoma, netgi dvejus metus. Viena bombelė būtų ataušinusi sergančias Hitlerio ir jo „bičo“ Japonijos imperatoriaus smegenis. Būtų išgelbėta milijonai gyvybių! Lietuviškos Čikagos priemiestyje atrastas ginklas ilgam atbaidė pasaulio karštakošius nuo karo. Bet ar visam laikui? Vargu…
Vakarai savo neįgalumą pademonstravo ir tada, kai po kruvino karo ne tik Baltijos, bet ir daugelį kitų Europos šalių tiesiog įmetė į gerklę „tėveliui“ Stalinui. Net nesvarstydami šiam išsigimėliui jie atidavė ir Mažąją Lietuvą, apie kurią ir dabar paveikti propagandos vapa nesąmones raudono plauko „žinovai“. Ir toliau vyksta totalitarus mulkinimas, priešų ieškojimas savų tarpe, o tikrų Lietuvos draugų moralinis naikinimas priešo teritorijoje. Priešams manipuliuojant kuriamas fantasmagoriškas tikrovės vaizdas, iškraipantis faktus, sėjantis nepasitikėjimą ir abejingumą, žlugdantis pažangias idėjas ir ekonomikos augimą. Užkratas plaukia ne tik ir ne tiek iš Rytų, kiek iš Vakaruose patogiai įsitaisiusių įtakotojų. Daugybę kartų buvome priversti plačiai išsižioti iš nuostabos, išgirdę, kad tas ar kitas Vakaruose tarnaujantis veikėjas dirba visai ne Vakarams. Parsidavęs Rusijai jis pasiryžęs parduoti net tėvą ir motiną. Kai kurie Vakarų ponai tiesiog atvirai gauna milijoninius „atlyginimus“ iš Rusijos tiesiog už „buvimą“ kokioje nors itin didelius pinigus generuojančios struktūros valdyboje ar komitete. Bet argi pūkuotas žvėris neturi nagų ir dantų? Ar į Europos Sąjungą renkame tik padorius ir Lietuvą gerbiančius asmenis? Dideli pinigai ten atvestų ir Hitlerį su Stalinu. Nė lapė nesulotų. O „avinėlių tylėjimas“ tai netgi pateisintų ir legalizuotų. Globalinė ir viešai prieinama informacija mus pavertė ne tik pažangia, bet ir nesaugia, lengvai vedžiojama už nosies populiacija.
Kai jūs įsijungiate kompiuterį, siunčiate elektroninį laišką, „laikinate“ ar rašote komentarą, kai atsakote į mobilaus telefono skambutį ar žinutę, jus visą laiką stebi išmani elektroninė akis. Jinai jus stebi, kai parduotuvėje perkate dešrą ar degtinę, kai einate gatve prikabinėta kamerų, kai bendraujate „feisbuke“, kai… Neverta net vardinti visų tos „akies“ variantų ir galimybių. Vienas iš pagrindinių elektromagnetinės jėgos energijos tipų gyvenimą ne tik palengvino. Jis sukūrė ir tiek pat pavojų. Mes kaip ir nuo gravitacijos esame nuo tų jėgų priklausomi.Net jeigu jūs ir puikiausiai išmanysite, kuo rizikuojate, kokios grėsmės gali kilti paspaudus „ne tą“ mygtuką, jums vis tiek bus patogiau ir greičiau nuvykti reikiamu adresu įsijungus GPS. Ir komunalinius mokesčius maloniau sumokėti per internetinį banką, nei stumdytis tarp „nemobilių“ bobučių eilėse. Prisimenu, kaip buvo prieštaraujama sumanius diegti šiuolaikines kasas parduotuvėse nuskaitant brūkšninį kodą! Ar norėtumėte dabar apsipirkti parduotuvėje su klerančiomis svarstyklėmis ir „mediniais“ kompiuterių pirmtakais? Tiesa, kurį laiką medinius skaitytuvus keitė neva tobuliausi kalkuliatoriai. Ir marksistų gąsdinimai kapitalizmo vergove. Tačiau visa tai neturi nieko bendra nei su komunizmu, nei su kapitalizmu. Tai mokslas, kuriuo jums tik liepia tikėti, tačiau vadovaujasi visiškai ne juo, o pačia purviniausia, pačia šlykščiausia politika ir melu. Savais interesais. Ir tai vyksta ne tik Lietuvoje, kur nors Zimbabvėje ar Burundyje. Taip yra visame pasaulyje! Mokslo laimėjimais ir vaisiais naudojasi ne tie, kurie juos išaugina, o tie, kurie tupi viršūnėse. Gerai būtų, jei tai būtų dori, moralūs žmonės, o ne evoliucijos mutantai, siekiantys tik naudos sau ir visus kitus laikantys plokščiažemiais. Bet šis noras neatitinka tikrovės. Viena pasakėlė sekama viešoje erdvėje ir visai kita realiai egzistuoja tikrovėje. Tai ne gąsdinimas, kaip sovietų laikais, jog iš unitazo jus nuolat stebi budri KGB majoro Pronino akis… Dabar jus tikrai stebi ir jūsų gyvenimą fiksuoja bei analizuoja galingiausia kada nors egzistavusi žemėje sistema. Net, pavyzdžiui, Rusija, šimtmečius buvusi atsilikusi nuo pažangaus pasaulio šalis, degraduojanti pagal visus matmenis, šiandien moderniausiai sekimo sistemai negaili nieko. Ji perka ką tik nori, iš kur tik nori, nes viskas parduodama. Vadinamos „sankcijos“ lengviausiai apeinamos. „Russkij mir“ yra ne šiaip sau anekdotinis išsigalvojimas. Jis veikia! Juo tiki ne tik iki šiol vos galą su galu besuduriantys amžinai kariaujančios šalies žmonės. Tuo pragaištingu „Drang nach Westen“ tiki visame pasaulyje išsibarstę buvę tos šalies piliečiai. Beje, neturėję net pasų… Niekur neišnyko nei kaligulos, nei makedoniečiai, nei čingischanai. Gyvi ir hitleriai su stalinais. Tik jie dabar ginkluoti ginklu, baisesniu už atominę bombą. Galinga, tiesiog fantastiška informacijos stebykla gali tarnauti ir pažangai, ir pražūčiai. Deja, mokslas dar neatsakė į klausimą, kas yra protas. Virš Žemės pakibę prie vieno taško lyg pririšti palydovai, sukdamiesi jos greičiu, viską stebi. Kiaurą parą. Ar jus miegate, ar būdraujate, jus stebi. Ir viską praneša Žemei. Kol tas žinias gauna Protas, mes saugūs. Bet ir „Russkij mir“ nesnaudžia. Jo įtaką kasdien matome. Nes, deja, VISOSE Valstybės institucijose ji akivaizdžiai rodo savo dantis... Visose! Kol kas mes kliaujamės ne protu, ne morale, ne protėvių išmintimi. Atidžiai perskaitykite bent internete vadinamus komentarus ir suskaičiuokite šalia esančių „laikų“ skaičių. Zombiai vaikšto tarp mūsų. Jie mums nurodinėja kuo tikėti, kuo ne. Jie, o ne mes išsirenkame sau valdžią, nes jie jau sugebėjo įtikinti, kad „nuo manęs niekas nepriklauso“. Jie tiesiog įtūžę, kad, nepaisant visko, mums sekasi. Ne tik gaila, bet ir pavojinga, kad nuolat mus stebinti akis yra ne Dievo. Ir kad ne visada ji patenka į Proto rankas... Informacinis karas vyksta. Visame pasaulyje. Ar bent vienu smegenų neuronu tuo domisi mūsų išrinktieji? Ar jau viskas patikėta ir atiduota banditizmui, užsimaukšlinusiam pažangaus globalizmo skrybėlaitę? Tai, kas svarbiausia, yra atsidūrę visuomeninio gyvenimo paraštėse. Dauguma piliečių sumaniai priverčiama ginčytis dėl tikrai nesveiko proto pamėtėtų „problemų“. Bet jas mums pakiša ne vargano proto turėtojai, o itin galingos mulkinimo institucijos, kurios žino, kaip mus paversti nemąstančia minia, kaip įvelti į pragaištingus debatus, kaip organizuoti lėkštas laidas, kaip sujaukti mokyklų programas, sveikatos priežiūros sistemą… Perteklinės mirtys ir senjorų atsparumas jų netenkina. Informacija, kuria jie naudojasi kasdien mus stebėdami, panaudojama siauriems jų interesams. Mums net nenujaučiant ir nieko neįtariant. Nemanykite, kad sėdėdami namuose ir užsirakinę trimis spynomis esate saugūs. Jūs stebinčiai akiai neegzistuoja nei spynos, nei sienos. Net jei neturite nei mobilaus telefono, nei kompiuterio, netgi televizoriaus, jūs vis tiek esate veikiamas. Nes turite akis ir ausis. Informacija skverbiasi kaip radiacija. Kaip Rentgeno spinduliai. Kiaurai. Bet ar mes iš tiesų bejėgiai? O tiek nedaug reikia. Tik atidžiau stebėti ir bent šiek tiek protauti. Bent šiek tiek...
Atgal
