VISUOMENĖ
2023.09.29. VILKAVIŠKIO RAJONO ŽYDŲ ISTORINĖS ATMINTIES SAUGOJIMAS
Prof. Aleksandras Vitkus, Valdas Valiūnas
Šiemet Lietuvoje masinių žudynių vietoje yra minimos 82-osios Holokausto pradžios Lietuvoje metinės. Vilkaviškio miesto laikrodžio paramos fondas, asociacija „Sūduvos žydų kultūros fondas“, Vilkaviškio rajono Klausučių seniūnija ir Všį „Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijios centras“ organizavo holokausto paminėjimą maršrutu Žyniai - Paražniai – Kybartai – Virbalis. Tai masinės žudynių vietos, kuriose buvo žudomi komunistai, sovietiniai aktyvistai ir žydai Lietuvoje 1941 metais, tačiau jų organizatoriai ir cykdytojai skirtingi.
Į kvietimą dalyvauti šioje programoje iš Kauno atvyko šių eilučių autoriai, iš Vilniaus – Valdovų rūmų vienas iš mecenatų Edmundas Kulikauskas.
Nacių politika komunistų, sovietinių aktyvistų ir žydų atžvilgiu.
Prasidėjęs karui tarp Vokietijos ir Sovietų nacius pastumėjo vykdyti galutinį žydų sunaikinimo etapą pagal Adolfą Hitlerį: pirmiausia išvalyti 25 km pasienio ruožą nuo komunistų ir žydų.
Anksčiausiai organizuotos žudynės prasidėjo su Vokietija besiribojančiose Lietuvos apskrityse. „Prieš prasidedant karui, Tilžėje hitlerininkai sudarė operatyvinį būrį, pavaldų operatyvinės grupės A viršininkui SS brigadefiureriui (brigadenfiureriui. – Aut.)Valteriui Stalekeriui (Stahlecker). 1941 m. birželio 22 d. Tilžės operatyvinis būrys iš V. Stalekerio gavo įsakymą pradėti žudyti Lietuvos pasienio ruože“, – taip padedami pagrindai pradėti žydų žudynės ne tik Lietuvos pasienio ruože, bet ir duoti pradžią žydų žudynėms Lietuvoje (pirmosios žydų žudynės nacių buvo įvykdytos Gargžduose 1941 m. birželio 24 d,).
25 km Vokietijos-Lietuvos pasienio apsaugos zona.
Pirmieji į vakarinius Lietuvos rajonus 1941 metų birželio 22 dieną įvažiavo SD operatyvinės grupės „A“ Einsatzkommando „Tilsit“ (Tilžės gestapo būrys) kariai, vadovaujami SS sturmbannfuhrer Hanso-Joachimo Bohme.
Jam paklusnų ir pavaldų Tilžės operatyvinį būrį sudarė: Tilžės gestapas, vadas SS sturmbaunführeris Hansas Joachimas Bohme; Tilžės SD, vadas SS sturmfuhreris Werneris Hersmannas; Klaipėdos Schupo, vadas Werneris Schmidt Hammeris; Klaipėdos bendrasis policijos departamentas, vadas SA oberfuhreris Bernhardas Fischer-Schwederis.
Hansas Joachimas Böhme kaltinamųjų suole.
Tiksliausiai hitlerininkų įsakymą sunaikinti visus žydus išreiškė Ulmo (Vokietija) teismo posėdyje J. Böhme. Pateikiame 1958 m. gegužės 9 d. laikraščio „Suddeutsche Zeitung“ (Miunchenas) ištrauką apie Bohme elgesį tiek teismo metu, tiek supratimą apie žydus: „Ar buvo prieš sušaudymą žmonėms kas nors paaiškinama? – primygtinai klausia gestapo viršininką [teismo] pirmininkas. Tas atkerta: „Taip, tai buvo daroma!“ Pasiaškinama buvo taip: „Fiurerio vardu Jūs sušaudomas už nusikaltimą vermachtui“. Pirmininkas kvočia toliau: „Nejaugi jums nekildavo anejonių, kad ten galėjo būti ir tokių žmonių, kurie nepadarė jokio nusikaltimo? Kaltinamasis pasipūtęs, su panieka: „Aš buvau įsitikinęs, kad nedera kiekvieną tų nenaudėlių tardyti“. Vis dėlto jis sakosi vieną kitą įtariamą kaip komunistą, paleidęs. Bet: „Žydai, nebuvo paleidžiami. Juk tai būtų neturėję jokios prasmės. Jie vis tiek būtų buvę vėl suimti. Nes buvo griežtas nurodymas visus žydus sunaikinti“.
Pirmasis mūsų holokausto paminėjimas Žynių kaime.
Žynių kaime sušaudytiems žmonėms prisiminti skirtą renginį papuošė Sūdavos pagrindinės mokyklos mokytojos Ritos Mykolaitienės vadovaujamų mokinių kompozicija. Kompozicijoje literatūrine bei menine kalba buvo perteikti žmonių išgyvenimai, skaudūs prisiminimai.
Liudininkų parodymai.
Sovietų okupacijios metais Žynių kaime, Žaliosios valsčiuje, 1941 metais prie kelio Žyniai-Kudirkos Naumiestis sovietų buvo iškastas 150 m ilgio, 5m pločio ir 1,5 m gylio prieštankinis griovys apsiginti nuo vokiečių. Vokiečiai pasinaudojo tuo grioviu žudydami žmones.
Žudynės vyko dvejus metus (1941-1942 m.). Šiuos baisus įvykius matė labai daug žmonių, iš įvairių vietovių atvykusių į netoliese esantį malūną. Kai vykdavo šaudymai, atvykėliai būdavo sulaikomi ir jiems tekdavo būti šių baisių įvykių stebėtojais. Šaudymui buvo parinktas plikas, lygus laukas – pabėgti buvo neįmanoma.
Karo baisumus išgyveno Žynių kaimo gyventojai. Keliu, einančiu pro kaimą, buvo varomi išbadėję rusų karo belaisviai iš Kudirkos Naumiesčio lagerių į sušaudymo vietą.
Kraštotyrininkė – mokytoja Regina Naujokaitienė – rinko medžiagą apie Žynių kaimo tragediją, žmonių žudynes, susitikinėjo su įvairiais kaimo žmonėmis, rinko jų prisiminimus, kurie šiandien yra labai vertingi nustatant tikrąją tiesą apie žmonių žudynes Žynių kaime.
Žudynių eiga
Pirmiausia į žudynių vietą atvažiuodavo vokiečiai, jie vaikščiodavo po kaimą, pirkdami kiaušinius ir kitą maistą. Tada jie pasistatydavo suolelius, pastatydavo kulkosvaidžius ir belaukdami aukų, vaišindavosi.
Pirmąją partiją, kaip yra nurodęs kaimo seniūnas, atvežė žydų vyrus. Vėliau vežė žydes moteris su vaikais ir rusų karo belaisvius. Per savaitę žmonės būdavo atvežami du kartus: žydai – vežimuose, karo belaisviai iš K. Naumiesčio lagerio – sunkvežimiais. Kai kurie jų jau būdavo mirę arba labai silpnų, surištomis rankomis. Reikia pastebėti, kad čia būdavo užkasami jau lageryje mirę karo belaisviai, o leisgyviai – sušaudomi.
Šaudė vokiečių gestapas ir. kaip tvirtina Regina Naujokaitienė, čia lietuviai baltaraiščiai nedalyvavo. Sušaudyti pasmerkti žmonės į Žynių kaimą buvo vežami vieškeliu per Daržininkų kaimą.
Atgabentus žmones nurengdavo nuogus ir sustatydavo prie griovio krašto nugaromis į šaudančiuosius. Einantieji suimtieji, tiek belaisviai, tiek žydai stengėsi bet kuriom priemonėm pranešti apie save artimiesiems, tačiau to nesuprato arba iš baimės neįvykdė kaimo žmonės. Žudomi žydai mėtydavo laiškus, nuotraukas, tačiau žmonės siaubo apimti bijojo rinkti, todėl konkrečios medžiagos nėra. Karo belaisviai net išmesdavo puodelius, katiliukus, kuriuose būdavo išraižytos pavardės.
Mokinių meninė kompozicija Žynių kaime prie masinių žmonių žudynių paminklo
Paminklas nacių nužudytiems žmonėms Žynių kaime
Mokinių meninė kompozicija Žynių kaime prie masinių žmonių žudynių paminklo
Muzikos garsai skamba Paražnių miške
Paminklas smėlynėje „Peskynėje“ sušaudytiems Kybartų žydams
Paminklas smėlynėje „Peskynėje“ sušaudytiems Kybartų žydams
Apie žudynes susirinkusiems pasakoja Kybartų valsčiaus seniūnas Romas Šunokas
Paminklas sušaudytiems Virbalio žydams ir karo belaisviams
Sūdvos muziejaus archyve esančioje „Trumpoje istorijoje“ rašoma: „Su savo mama prieš 70 metų vykome į K. Naumiestį; tuo metu buvo varomi belaisviai. Vienas jai po kojomis numetė aliuminį puodelį. Ji paėmė, bet vokietis nieko nesakė. Ant puodelio buvo užrašytas adresas. Puodelis dingo per karo audras, o adresas neprisimenamas“.
Sušaudyti griovyje žmonės suguldyti keturiomis eilėmis, mažai teužberdavo žemėmis. Per pavasario atlydį kraujas grioviu nutekėjo net į gretimą kaimą. Po sušaudymo dar judėdavo žemė, nes ne visi iš karto būdavo mirtinai sušaudomi. Šis žemės vaizdas dar ir dabar gerai prisimenami tos kartos, kuriems teko išgyventi tiek rudojo, tiek raudonojo okupanto vykdomą tautos genocidą.
Žudynių vietų diferenciacija.
Naciai buvo pasiskirstę savo žudynių vietas. 1941 m. rugsėjo 16 d. žydų šaudymas vyko ir Paražnių miške prie Keturkaimio kaimo, Kybartų sen. Kai tuo pačiu metu atvežė žydus (moteris su vaikais iš Kudirkos Naumiesčio) į Žynių kaimą gestapininkai visus nukreipė atgal, nes jų paskirties taškas buvo Paražnių miškas. Ten buvo nužudyta 650 vaikų, moterų, vyrų. Tai rodo, kad žmonių šaudymo erdvės (vietos) tarp nacių buvo pasidalintos.
Iš kokių vietovių būdavo šaudomi žydai Žynių kaime?
Į šį klausimą atsakyti yra labai kėblu. Pagal liudininkų parodymus yra žydai atvežti arba papuolę iš kitų miestų: iš Kauno, iš Šakių, iš K. Naumiesčio. Žydų kelionė, kaip matome, vyko nuo Kudirkos Naumiesčio per Daržininkų, Bajorų kaimus.
Pirma. Kai kurie vietiniai gyventojai atpažino savo pažįstamus žmones iš Kauno, Šakių. Žynių kaimo gyventojai, galėjo būti dėl verslo reikalų atvykę žydai arba net į svečius pas savo pažįstamus. Štai malūno savininkas Pakalka nurodo, kad šakiškė atpažino savo vyrą, kuris buvo patekęs į Pilkalnio kalėjimą.
Antra. Naciai Vokietijoje žydus nešaudavo. Gal būt iš Rytų Vokietijos būdavo surenkami žydai į Pilkalnio kalėjimą, o Tilžės gestapo komanda sušaudymui veždavo į Žynių kaimą, nes matyt ši vietovė buvo pasirinkta ir karo belaisviams, ir kalėjime duimtiesiems šaudyti.
Pilkalnio kalėjimas. 1938 m. nacių vyriausybė pervadino kaimą nuo Pillkallen (dėl savo lietuviškos kilmės) į Schloßberg - šiuolaikinę germanizuotą senosios Prūsijos vardo formą. 1946 m. rus. Dobrovolsk – miestas ir apskrities centras. 1931 m. gyveno 27 žydai.
Dar kėbliau atsakyti. ar buvo šaudomi žydai iš Prūsijos Pilkalnio kalėjimo. Štai kaip „Trumpoje istorijoje“ aiškinama: „Žydų tautybės žmonės iš K. Naumiesčio krypties buvo vežami vežimais. Mašinomis atveža iš Pilkalnio kalėjimo, nes dar prieš karo pradžią žydai Rytų Vokietijoje buvo uždaryti Pilkalnio kalėjime, tai labai išgyveno K. Naujamiesčio žydai“.
Sušaudytųjų žmonių skaičius Žynių kaime.
Kėbliausiai surasti atsakymą į paskutinį klausimą: kiek gi sušaudė žmonių iš kalėjimo ir kiek belaisvių Žynių kaime?
1965 metų Akte pažymėta, kad buvo viso sušaudyta 800 žmonių. Sūdavos krašto muziejuje yra 1997 05 05 Reginos Naujokaitienės ranka rašytas laiškas Lietuvos valstybinio žydų muziejaus mokslinei sekretorei: „Surinkau istorinę kraštotyrinę medžiagą ir iš prisiminimų nustatyta, kad šioje vietoje gal yra 1000 aukų šiame bendrame kape yra žydų tautybės geneocido aukos“
Sūdavos krašto muziejuje yra trijų puslapių parašyta „Trumpa istorija“ Joje rašoma: „Šiame apie 200 metrų griovyje suguldytos keturios eilės, gal griovio gale nepilnos eilės. Todėl skaičiuojame, kad čia žuvusiųjų yra apie 2 tūkstančiai, tai užrašyta ir paminklinėse lentose“.
2000 m. pastatytame paminkle atsirado skaičius 2000. Liudininkai į klausimą kiek gi sušaudyta žydų atsako, tikriausiai 2000, taip pažymėta paminkle. Mes linkę manyti, kad tiek, kiek pažymėta Akte, nes jis sudarytas dar 1965 metais. Apie 1997 metais sušaudytųjų žmonių skaičius padidėjo iki 1000, 2000 metais – iki 2 tūkstančių. Paminkle pažymėta 2000, tai jau padidintas skaičius, matyt nematant šio 1965 metų Akto, kurį sudarė netoli esančio Arminų mokyklos mokytojai.
K, Naumiesčio žydų žudynės. Paražnių miškas.
Vykstame prisiminti žuvusius į Paražnių mišką. Nuo 1941m birželio 22 d. SD operatyvinės grupės A operatyvinio būrio Tilsit (Einsatzkommando „Tilsit“) būrio kelias ėjo per Tauragę, Kudirkos Naumiestį, Virbalį, Kybartus, Vilkaviškį, Švėkšną.
Žydų vyrų žudynės.
Lietuvos ypatingame archyve esančiojePažymoje nurodoma, kad: „1941 metų liepos mėnesyje, tikslesnė data nežinoma, prie Kudirkos Naumiesčio žydų kapinių vokiškieji fašistai sušaudė mieste gyvenusius žydus – vyrus, apytikriai 200-250 žmonių. Kartu su jais taip pat sušaudytas pionierių vadovas, komjaunuolis Vincas Kinka, gimęs 1925 metais“.
Moterų ir vaikų žudynės
Sušaudžius K. Naumiesčio vyrus žydus prie kapinių, žydų moterys ir vaikai iki 1941 metų rugpjūčio 3-osios gyveno savo namuose. Sveikos moterys toliau dirbo miestelyje viešuosius darbus. Pirkti maisto arba naudotis miestelio šulinio vandeniu buvo galima tik nustatytomis valandomis. Rugpjūčio 23-ąją Mokyklos ir Pirties gatvėse buvo įrengtas žydų getas.
Po to atėjo eilė žydėms moterų ir vaikų sunaikinimui. Kaip Birutė Žaganevičienė nurodo, kad „Po vyrų sušaudymo, žydėms pasakė, kad jos ruoštųsi kelionei. Buvo aiškinama, kad žydes su vaikais veš pas vyrus“. Taip jos visos atsidūrė Paražnių miške.
K. Naumiestis be žydų
Sunaikinus sovietinius aktyvistus ir žydus, K. Naumiesčio valdžia laikė, kad atliko savo pareigą. Pateikiama korespondento Jurgio Krasausko informacija apie padėtį Kudirkos Naumiestyje pirmą karo mėnesį: „Pirmomis dienomis susiorganizavusi policija ir partizanai (policijos aktyvistai. – Aut.)išvalė apylinkes nuo žydų, komunistų ir SSSR karių gaujų. Dabar Kudirkos Naumiestyje gyvenimas vyksta normaliai, lyg karo būtų visai nebuvę, tik labai mažai matyti žydų...“.
Būtina pacituoti 1941 m. rugsėjo mėn. 16 d. Šakių apskritieės viršininko slaptas raštas Policijos departamento direktoriui: „...pranešu, ponui direktoriui, kad nuo šios dienos man pavestan apskrityje žydų nėra. Juos sutvarkė vietos partizanai su pagalbine policija: 13 rugsėjo 1941 m. Šakiuose – 890 asmenų, 16 rugsėjo 1941 m. – Kudirkos Naumiestyje – 650 asmenų“
Kybartų ir Virbalio žydų bendruomenės sunaikinimas.
Kybartai ir Virbalis įėjo į 25 km pločio juostą nuo sienos su Vokietija. Pirmąją karo dieną, tiek Kybartai,, tiek Virbalis atsidūtė vokiečių rankose. Kybartuose, Virbalyje, kaip ir kitose Lietuvos miesteliuose, vietiniai gyventojai ėmė burtis į savisaugos būrius, apsaugodama gyventojus nuo besitraukiančių raudonarmiečių plėšikavimų. Atsiliepdami į laikinosios Lietuvos vyriausybės kvietimą, į tarnybą atkurtoje policijoje, grįžo daugiau kaip 40 proc. buvusių policininkų. Miestelyje atkūrus civilinę valdžią, žydams buvo įvesti apribojimai.
Kybartų ir Virbalio žydų žudynės persipina, nes Kybartų žydai buvo žudomi ir atskirai Kybartuose, ir kartu su Virbalio žydais Virbalyje.
Sekantis vokiečių uždavinys buvo sukurti specialųjį būrį žydų žudymui ir jiems pasisekė. Vokiečiai tuoj ėmė kurti savisaugos būrį: spec. būrį, “Ypatingąjį būrį” iš buvusių policininkų, tarnaujančių Lietuvos policijoje. Spec. būrio “Savisauga” centras buvo Vilkaviškyje, o jo padaliniai įsikūrę Kybartuose ir Virbalyje.
Žydų žudynės Kybartuose pagal 1962 m.KGB Saugumo komisijos Pažymą
Atverčiame LYA byloje esančią Pažymą (apie vokiečių baudžiamojo būrio veikimą Virbalyje ir Kybartuose vokiečių okupacijos metu). Šioje pažymoje nurodyti 1941 m. Kybartų policijos kartu su Virbalio baltaraiščiais įvykdyti sovietinių piliečių masiniai sušaudymai: “1.1941 m. pirmomis karo dienomis netoli Kybartų smėlio karjere buvo sušaudyta 100 sovietinių piliečių – vyrų žydų kartu su sovietiniais aktyvistais Pultinavičiumi, Orentu ir kitais”.
Netrukus, kiepos mėnesį sušaudyti Virbalio žydai vyrai bei likę Kyvartų žydai vyrai. Vienas iš udynių dalyvių V. Bitinas teigia, kad: “Vakare tą pačią dieną, žydus mes nuvarėme į kluoną, kuris randasi 1,5-2 km nuo Kybartų miestelio, ir per naktį mes juos saugojome šitame kluone“. Šponagel Jekaterina matė kaip buvo konvojuojami žydai Kybartų gatve. Ji atpažino Chamusą, Ručtiną, Morozą, Alperiną, Izovskį.
Reikia pastebėti, kad “ypatingojo” būrio narys V. Bitinas apklausos metu liudijo, kad „visi žydai buvo nuvaryti į Giedraitienės jaują. Mes saugojome žydus, o Giedraitienė juos vaišino pienu ir duona” [7, 219]. Net patys kai kurie “ypatingojo” būrio nariai nemanė, kad žydai bus šaudomi.
J. Vaitkevičiaus liudijimu, antrą sekmadienį nuo karo pradžios buvo surinkta apie 100 žydų vyrų, uždaryti rūsyje ir saugomi iki 3 val., kol atvyko 6 ar 7 vokiečiai ir prasidėjo jų varymas iš rūsio prie prieštankinio griovio ir šaudomi. J. Vaitkevičiaus liudijimu, paskutinę grupę šaudė tiek vokiečiai, tiek ir policininkai.
Kybartų getas
Apie moterų su vaikais suėmimą liudija ypatingojo savisaugos būrio narys Vincas Glinskis asmeniniame parodyme: Atvykus visiems policininkms, kurių tarpe buvau ir aš, įsakė suvaryti visas žydų tautybės moteris į 2-3 namus, nors jos anksčiau gyveno atskirame kvartale, ir eiti tarnybos nieko neišleidžiant ir nieko neprileidžiant“. Tą patį vakarą, visi žydai buvo perkelti į du ar trys daugiabučius namus ir nuo 17-18 val. buvo apsuptas žydų getas ir per naktį buvo saugomi žydų šeimos.
Senelių, ligonių ir bedarbių žydų žudynės Virbalyje.
Kaip liudija policininkas V. Glinskis [7, 101-104], po trumpo laiko, vieną liepos pabaigos ar rugpjūčio pradžios naktį, visos senelės, ligoniai ir visi bedarbiai buvo išvežti iš geto ir nugabenti į prieštankinius apkasus, esančius apie 2 kilometrus į šiaurę nuo miestelis, kurį rusai iškasė palei Vokietijos sieną, kur buvo sušaudyti ir užkasti.
1941 m. rugsėjo 11 d. moterų ir vaikų žudynės.
1941 m, rudenį trečiosios Virbalyje žydų žudynės jau prasidėjo kartu su Kybartų žydais.buvusiame Raudondvaryje Puniškos kluone sušaudyta Virbalio moterys ir vaikai ir iš Kybartų buvo atvaryta sušaudymui 250 moterų ir vaikų
Tarybinių karo belaisvių sušaudymas Virbalio prieštankiniame griovyje.
Po moterų ir vaikų nužudymo prieštankiniame griovyje tęsėsi sovietinių karo belaisvių šaudymai, kurie į sušaudymo vietą buvo gabenami iš karo belaisvių lagerio
Stančikas Albinas apklausoje nurodo, kad ties Virbaliu prieštaniniame griovyje buvo sušaudyti tarybinės armijos kariai. Jis pats mate, kaip Virbalio gatvėmis važiavo sunkvežiniai su sovietiniais kariais, o po to toje pusėje girdėjosi šūviai.
Kaip nurodo A. Miškinis, kad nespėję iš Virbalio išvykti žydai, o taip pat ir apie 7000 karo belaisvių – Raudonosios armijos karių – 1941 m. liepos-rugpjūčio mėn. vokiečių buvo nužudyti Virbalio miesto pakraštyje.
Po karo tiek Kybartuose, tiek Virbalyje masinių žudynių vietoje pastatyti paminklai.
Paminklas.
Virbalyje stovi paminklas, kuriame užrašyta, kad šioje vietoje yra nužudyta 10 000 asmenų, iš jų 7000 rusų karo belaisviai.
1960-aisiais ant masinių kapų buvo pastatytas paminklas Virbalyje, kur nužudytos moterys ir vaikai.
1987 m. gegužės mėn. Holono (Izraelyje) kapinėse buvo atidengtas paminklas Kybartų, Virbalio ir Pilviškių bendruomenėms atminti. Šį svarbų projektą buvusios Kybartų bendruomenės vardu inicijavo ir užbaigė Zislas Kovenskis, Davidas Šadkanovičius, Frida Štern – Rokman ir Bertas Šeinenskis – Šeines.
Masinių žudynių vietų istorinės aplinkybes mokiniams ir vietos gyventojams bei svečiams pasakojo projekto koordinatorius Všį „Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijios centras“ vadovas Vitas Girdauskas, Žynių kaimo seniūnė Judita Skystimienė, padėjo Sūdavos pagrindinės mokyklos mokytojai, Kybartų seniūnijos seniūnas Romas Šunokas, prof. Aleksandras Vitkus ir kiti.
Atgal
