VISUOMENĖ
2023.09.25. Mes baltai. Vietovardžiai
Prof. Algirdas Sabaliauskas
Kalbininkas
„Kur kurios tautos senovėje gyventa, gali mums pasakyti žemė: reikia tik ji mokėti paklausti ir jos atsakas suprasti […]. Vietų vardais į mus kalba pati žemė. Jos kalbos žodžiai – tai miestų, sodžių, upių, ežerų, balų, girių, kalnų ir kt. vardai.Vietoms vardus pramena žmonės. Vienos tautos praminti žemės vietoms vardai gali patapti ir kitos tautos žemėvardžiais. Tai atsitinka, kai svetima tauta įsibrauja ne į savo žemę. Įsibrovėliai naujokai daliai vietų palieka tuos pačius vardus, kuriais rado vadinant senuosius to krašto gyventojus, daliai duoda naujus, iš kurių dažnas yra atsineštinis iš senosios tėviškės“, – taip rašė Kazimieras Būga straipsnyje mūsų didžiam poetui Maironiui pagerbti.
Savo straipsnį jis pavadino „Vietų vardai – istorijos šaltinis“. Iš tikrųjų vietų, ypač upių ir ežerų, vardai apie tolimą tautos praeitį kartais gali pasakyti daugiau negu archeologų iškasti akmeniniai kirviai, ietgaliai, puodų šukės, žalvarinės antkaklės, segės ir kalavijai.
***
Beveik iki XIX a. pabaigos senoji baltų teritorija mokslininkams daug rūpesčių nekėlė. Jiems atrodė, kad senovėje baltų gyventos žemės nedaug skyrėsi nuo dabartinių jų teritorijų. Tiesa, jie žinojo apie tragišką prūsų likimą ir vakarines ribas nukėlė iki Vyslos žemupio. Jiems atrodė, kad rytuose baltų riba turėjusi eiti kiek į rytus nuo Daugpilio, pro Naručio ežerą, pietuose – galėjusi pasiekti Narevo upę.
Pirmieji šiomis ribomis pradėjo abejoti rusų mokslininkai. Pradžią davė Aleksandras Kočiubinskis (1845–1907). 1896 m. Rygoje įvykusiame Rusijos archeologų suvažiavime jis paerskaitė pranešimą, kuriame senųjų baltų teritorijos ribas gerokai praplėtė į rytus ir į pietus. Panašias mintis kėlė ir Aleksandras Pogodinas (1872–1947) bei garsus rusų kalbos istorijos tyrinėtojas akademikas Aleksejus Sobolevskis (1856–1929).
Savo hipotezes šie mokslininkai daugiausia grindė upių ir ežerų vardais, kurių kilmę, jų nuomone, buvo galima paaiškinti remiantis tiktai baltų kalbų medžiaga. Štai keletas tokių pavyzdžių:
Берешта, plg. lie. Béržtalis, Béržtas, Beržtupė : lie. béržta ‘vieta, kur auga beržai’;
Уса, plg. lie. Úosis, Úosupis : lie. úosis;
Клева, plg. lie. Klevà, Klẽvežeris : lie. klẽvas;
Ольса, plg. lie. Al̃ksnė, Al̃ksnupis : lie. al̃ksnis;
Упа, plg. lie. ùpė;
Жиздра, plg. lie. Žyzdrė̃ : lie. žìzdras ‘žvirgždas’;
Жовин, plg. lie. Žuvìnė : lie. žuvìs.
Sobolevaskis atkreipė dėmesį ir į tai, jog senosiose baltų teritorijose dabar gyvenančių slavų kalbų tarmėse randama žodžių, kurie gali būti paskolinti iš baltų kalbų, pavyzdžiui, baltarusių твань ‘bala, klampi vieta’, ukrainiečių твань ‘klampus purvas (upėje, baloje)’, plg. lie. tvãnas : tvìnti;
rusų рупить (мне) ‘man rodosi’, baltarusių рупець ‘kelti nerimo’, plg. lie. rūpėti ir kt.
***
Įžymus rusų kalbos istorikas savo hipotezę grindė dar vienu labai įdomiu faktu. Viename rusų metraštyje sakoma, kad 1058 m. „nugalėjo Iziaslavas galindus“. Be abejo, iš vienos užuominos dar kokias nors rimtesnes išvadas daryti sunku.
Tačiau kitame metraštyje vėl pasakojama, kad maždaug šimtmečiu vėliau kunigaikštis Sviatoslavas Olegovičius Rostovo-Suzdalės kunigaikščio Jurijaus Dolgorukio įsakymu ėjo į Smolensko sritį kariauti ir ten paėmęs Protvos upės (kairysis Okos intakas) aukštupyje gyvenusius „žmones galindus“ (люди голядь). Rusų kalbos žodis голядь tiksliai atitinka lietuvių galindai.
Buvo prisiminta, kad graikų geografas bei astronomas Klaudijas Ptolemėjas galindus minėjo beveik tūkstančiu metų anksčiau negu rusų metraštininkai. Tačiau galindus jis radęs visai kitoje vietoje. Jo „Geografijos įvade“ įrašytos štai tokios eilutės:
„Iš mažesnių tautų Sarmatijoje gyvena: prie Vyslos upės už venedų gitonai, taip pat finai, taip pat sulonai […]. Į rytus nuo paminėtųjų, už venedų, yra galindai ir sūdinai ir stavanai iki alanų.“
Praėjus dvylikai šimtmečių po Ptolemėjo paminėjimo, galindai drauge su sūdinais vėl atsiranda istorikų veikaluose. Kryžiuočių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis „Prūsijos žemės kronikoje“ tarp kitų prūsų žemių mini Galindia ir Sudowia. Iš jo aprašymo matyti, kad galindai gyvenę pietinėje Prūsų žemės dalyje.
Vadinasi, vieni galindai – Prūsų žemėje, netoli Vyslos, kiti – dabartinio Možaisko bei Gžatsko apylinkėse, netoli Maskvos.
Galindų problemą ėmėsi aiškinti ir K. Būga. Galindai jam neatskiriami nuo lietuvių kalbos žodžio gãlas. Vadinasi, Prūsų žemės galindai yra baltai, gyvenantys vakariniame baltų žemių pakraštyje, o pagal rusų metraščius голядь yra baltai, gyvenantys rytiniame pakraštyje.
Kad tautos šitaip gali gauti savo pavadinimus, gražiai liudija ukrainiečių vardas, kuris sietinas su rusų край ‘pakraštys, kraštas’.
Ir jau visai fantastiškas dalykas, kad galindų vardo pėdsakų randama Ispanijoje. Spėjama, kad vakariniai galindai palaikė ryšius su germanais gotais, o šie galindų vardą, kaip asmenvardį, ir nunešė į Pirėnų pusiasalį. Ispanijoje ir dabar yra nemažai pavardžių, primenančių šios baltų genties pavadinimą.
***
Būga slavų kraštuose suranda vis naujų ir naujų baltiškos kilmės vandenvardžių, gretina juos su Lietuvos ir Latvijos upių ir ežerų vardais ir prieina štai kokią išvadą:
„Gudijos (Minsko, Mogiliavo ir Smolensko gubernijų) upių vardai rodo, kad lietuvių bei latvių protėvynės reikia ieškoti į šiaurę nuo Pripetės (pagal kairiuosius jos intakus), pagal Bereziną ir Dnepro augštupį, beveik iki Sožies vidurupio. Smolensko gubernijos Bielo apskrityje lietuvių ir latvių tautõs, kaip galima spėti iš upių vardų, susisiekta su nežinoma Baltijos suomių tauta. Sožies (sen. ru. Съжь) augštupyje lietuviai ir latviai turėjo susidurti su dabartinės Mardvos protėviais, kaip apie tai galima spręsti iš aistiškos kilmės mardvių kalbos žodžių.“
Būgos išvadoms pritarė dauguma žymiausių baltų kalbų tyrinėtojų. Taigi mūsų kalbininkas gausiais faktais įrodė ir apibendrino rusų mokslininkų nedrąsiai pradėtus senosios lietuvių ir latvių protėvynės ieškojimus.
Tačiau ieškojimai nesibaigia. Praėjus pusei šimtmečio po K. Būgos tyrinėjimų paskelbimo, prie šios problemos vėl grįžta rusų mokslininkai. 1962 m. Tarybų Sąjungos Mokslų akademija išleidžia dviejų maskviškių kalbininkų Vladimiro Toporovo ir Olego Trubačiovo veikalą „Aukštutinės Padneprės hidronimų lingvistinė analizė“. Aptardami problemos istoriją, veikalo autoriai labai gražiai atsiliepia apie K. Būgos tyrinėjimus:
„Būgai mes dėkingi už daugelio upėvardžių etimologijas; be to, didelė šių etimologijų dalis gali būti laikoma ginčų nekeliančiais laimėjimais“.
Toporovas ir O. Trubačiovas pateikia net apie 800, jų nuomone, baltiškos kilmės vandenvardžių. Senųjų baltų ribą jie nukelia dar toliau į rytus ir į pietus: rytuose ji veikiausiai ėjusi per Volgos, Maskvos, Okos upių aukštupius, o pietuose – Seimo upe.
Be to, veikalo autoriai mano, kad baltai, slavų spaudžiami, iš senųjų savo teritorijų nepasitraukė į dabartines teritorijas, kaip teigė K. Būga, o buvo slavų asimiliuoti.
***
Jeigu senieji baltai užėmė tokį milžinišką plotą, tai kodėl jie išliko tik tokiame mažame plotelyje, kodėl jie taip lengvai pasidavė asimiliacijai?
Gal ir baltams reikėtų taikyti kadaise Adomo Mickevičiaus apie Lietuvą pasakytus žodžius: jam „Lietuva teikia įdomų pavyzdį tautos, kuri po didžiulių savo laimėjimų išnyko, kaip upelis po per gausaus potvynio nuslūgsta ir plaukia jau siauresne negu pirmiau vaga“.
Dėl šių dalykų pradeda abejoti V. Toporovas. Jis ima samprotauti, jog tam tikrame senųjų baltų plote iš atitinkamų baltiškų dialektų, kaip natūralus jų raidos rezultatas, galėjo atsirasti slaviški dialektai. Panašias idėjas yra kėlęs ir lenkų kalbininkas Tadeušas Ler-Splavinskis (Lehr-Spławiński, 1891–1965). Garsiajam italų indoeuropeistui Vitorei Pizaniui (Pisani) slavai yra „iranizuoti baltai“, t. y. baltai, patyrę didesnę iranėnų įtaką.
Vadinasi, tame plote iš „baltų“ susiformavo „slavai“ visai nepasikeitus gyventojams.
Be abejo, tai labai drąsi ir įdomi hipotezė, kurią ir patvirtinti, ir nuneigti kol kas sunku.
******************
Sutrumpintas skyrius „Ežerai ir upės ieško Lietuvos“ iš žymaus kalbininko Algirdo Sabaliausko knygos Mes baltai (Kaunas: Šviesa, 1986, p. 22–28).
Parengė Dainius Razauskas
Atgal
