VISUOMENĖ
2023.09.22. KIEK SEKUNDŽIŲ IKI ARMAGEDONO?
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Genialus britų fizikas Hokingas visiškai pagrįstai manė, jog žmonijos laikas Žemėje artėja prie pabaigos. Per visą civilizacijos laikotarpį būta daugybės pranašysčių, mitų ir teorijų apie pasaulio pabaigą. Tai nebuvo gryni pramanai, nes dinozaurų išnykimas, pasauliniai tvanai ir tūkstančiai Žemę niokojančių asteroidų bombardavimų tvirtino šių nuogąstavimų tikrumą. Ar šiandien, pasiekę galybę technologinių pergalių, esame labiau užtikrinti savo ir vaikų ateitimi? Nepaisant nuolatinių prakeiksmų dėl turtinės, teisinės ir moralinės atskirties, pasaulis gyvena nepalyginamai geriau, nei ką tik nugarmėjusiame į praeitį XX amžiuje. Deja, bet su visuotine pažanga grėsmingai auga ir netikrumas dėl išlikimo. Žmogus tapo tik galingesnis, bet ne protingesnis. Armagedonas stovi prie mūsų durų. Gamta (ar mūsų Kūrėjas), lyg suprasdamas mūsų kvailą norą susinaikinti, skuba mums į pagalbą. Gaisrai, uraganai, potvyniai, žemės drebėjimai, karščio rekordai… Vis jaunesnės anksčiau tik garbaus amžiaus žmones kankinusios ligos, vis išmanesnės bakterijos ir virusai, vis labiau menkėjantys smegenų neuronų ištekliai ir stiprėjantys žvėriškumo instinktai, kuriuos atvirai demonstruoja marksizmo suformuotų valstybių lyderiai. Kai ant dviejų Japonijos miestų buvo numestos pirmos branduolinės bombos, pasaulis pašiurpo iš siaubo. Paskui SSRS propagandistai rėkavo, kad nereikėjo to daryti. Paradoksalu, bet tos bombos išgelbėjo milijonų žmonių gyvybę. Jei bombas butų spėję pagaminti Hitlerio „arijai“, pasaulis būtų buvęs kitoks. O gal jo jau visai nebūtų. JAV prezidentas buvo moralesnis, net įsakydamas susprogdinti tas bombas. Apie istoriją sprendžiantiems tiki iš Stalino mokymų vertėtų pasidomėti šia tema. Deja, ir Amerikos mokslininkai padarė vieną skaudžią klaidą. Bombą jie galėjo turėti kur kas anksčiau ir Rusija nebūtų pirma įžengusi į Berlyną, nebūtų okupavusi pusės Europos ir bolševizmo bacila nebūtų užkrėtusi viso pasaulio. O kai Stalino žvalgyba lengvai nusipirko branduolinės bombos paslaptis (ji visais laikais mokslo atradimus pirko už pinigus), pasaulis pasidarė nesaugus… Todėl jau 1947 metais Čikagos universiteto mokslininkai, branduolinės fizikos korifėjai, susimąstė: kiek liko iki civilizacijos išnykimo? Jie puikiai suvokė, kad siaubingais tempais artėja egzistencijos krizė. Kiek liko iki vidurnakčio? Taip atsirado mistinis „Pasaulio pabaigos laikrodis“ (angl.Doomsday Clock).Taip, jis neturi mechanizmo, jo ciferblatas ir rodyklės tik metafora. Tačiau ji remiasi griežtomis ir objektyviomis mokslo įžvalgomis. Dar 2018-2019 metais jos rodė, jog iki vidurnakčio tėra vos dvi minutės… Šiandien tiek laiko jau nebeliko. Branduolinio saugumo nėra! Kas išdrįstų pasakyti, kiek valstybių šiandien turi atominį ginklą. Jo nedera vadinti ginklu, nes jis nieko neapgintų. Jis tik nužudytų. Visą pasaulį. Pabandykime suskaičiuoti valstybes, kurių arsenaluose guli bombos su raudonu pulteliu ir laukia bepročio komandos: JAV, Rusija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Kinija, Indija, Pakistanas, Izraelis, Šiaurės Korėja... Kiek tų valstybių lyderių galvose yra smegenų košės? Iš Ukrainoje pradėjusio kruviniausią XXI amžiaus karą fiurerio Putino grasinimų panaudoti branduolinę bombą tenka konstatuoti, kad joje tos košės visiškai nėra. Nė kiek ne geresni ir sotūs Vakarų „demokratai“. 1970 m. kovo 5 d. 185 valstybės, nepatenkančios į branduolinių šalių klubą (Indijai, Izraeliui ir Pakistanui prie šio klubo narių leista prisijungti tyliai, neafišuojant) pasirašė branduolinių ginklų neplatinimo sutartį ir pažadėjo nekurti tokių ginklų. Liūdna, sarkastiška tikrovė. Kaip ir „dokumentai“, kuriuos „nuoširdžiai“ pasirašė galingi valdovai, pažadėję Ukrainai visišką laisvę, kad tik atsikratytų branduolinių bombų… Ji jų neturi. Bet rusai, kurie jų turi šimtui planetų sunaikinti, pamiršo duotus pažadus ir jau grasina branduoline ataka. Maža to, jie mielai savo bombeles pergabena į Baltarusiją. O kiek tų „saldainiukų“ yra „taikioje“ Karaliaučiaus srityje, demagogiškai pakrikštytoje Kaliningradu? Jokios tarptautinės sutartys negalioja. Jokios! Pasaulio vairą rankose laiko lyderiai, kurie nesugeba suformuluoti nei racionalių sprendimų, nei imtis adekvačių veiksmų. Apie susirūpinimą tik skiedžiama apkvailintai publikai. Dezinformacija tapo veiksmingiausiu įrankiu apgaudinėti ne tik priešus, bet ir savus. Karinių technologijų ekspertas Robertas Latiffas pastebėjo, kad turime visą pluoštą ingredientų pasauliniam konfliktui kilti. Tačiau totaliai vykstantis informacinis (iš tiesų – dezinformacinis) karas iškreipia reakciją, pasitelkus melagienų terminą viskas ignoruojama, sumenkinama, išjuokiama. Ir tai tik dar labiau blogina, iškreipia pavojingą situaciją. Tarptautinės kampanijos ICAN atstovai, 2017 metais atsiimdami Nobelio Taikos premiją, pareiškė: „Arba neliks branduolinio ginklo, arba neliks mūsų“. Bet Kim Čong Inas šarvuotu traukiniu atbildėjęs pas Putiną turi ne vieną globėją ir pritarėją. Ką jam pažadės ir ką duos Stalino-Hitlerio palikuonis – nežinome. Bet net Lukašenka jau trina rankas… „Mes galingi! Mūsų visi bijo!“ – giriasi rusai. Tuos laikus, kai iki Trečiojo pasaulinio karo tiksėjo tik sekundės gerai prisimenu. Tai buvo vadinama Karibų krize. Nikita Chruščiovas mužikiškai daužęs batu į tribūną ir žadėjęs kapitalistus palaidoti, slapta į Kubą atbogino Fideliui Kastrui raketų. Amerikiečių žvalgyba tai kaip mat pastebėjo ir užfiksavo. „Nėra Kuboje mūsų raketų!“ – staugė „Izvestijos“. O jau berods kitą dieną, kitą dieną (!) neraudonuodamos paskelbė, jog TASS‘as įgaliotas (TASS upolnomočen zajavit), kad raketos iš Kubos... išgabentos. Tada pasaulio taika kabėjo ant plauko. Ant paties ploniausio. Ir šiandien gyvas liudininkas, dirbęs Panevėžio kariniame aerodrome, kuris pasakojo, jog lakūnai tada sėdėjo lėktuvuose su pilnais degalų bakais ir visa ginkluote laukdami įsakymo. Lėktuvų varikliai buvo užvesti. Lakūnus maitino tiesiog į kabinas pristatydami maistą. Buvo laukiama tik įsakymo… Tas pats buvo ir Kėdainių aerodrome. Taip buvo visoje Sovietų Sąjungoje. O kas pasikeitė dabar? Ar „taikos balandžiai“ tapo taikesni? Ir kiek sekundžių iki vidurnakčio rodo „Pasaulio pabaigos laikrodis“? Jau ne minučių. Tik sekundžių… Bet argi mums Lietuvoje tai rūpi? Mes galvojam, kaip apmokestinti našlės butą, kaip apmokestinti individualiai susikūrusį darbą amatininką, kaip sudoroti blogybes kritikuojantį pilietišką pilietį... Ir kaip susigrobti milijoną. Mūsų pozicija neįgali, o opozicija bedantė. Bet ar mes kitokie? Kitais metais net treji rinkimai parodys, ko esame verti ir atsakys į Šekspyro herojaus klausimą – būti ar nebūti? „Pasaulio pabaigos laikrodis“ nenumaldomai rodo... sekundes.
Atgal
