VISUOMENĖ
2023.09.17. PROGOS PATYLĖTI NEPRALEISIME...
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Kai jau „nepriklausomai“ Lietuvai vienas prancūzas, labiau nei varles mėgęs Putiną, metė repliką, kad praleidome „progą patylėti“, šįkart tokios progos, atrodo, tikrai nepraleisime. Patylėsime. Lyg vandens į burną prisisėmę. Ir tylėsime dar ilgai ilgai. Nors tylėjimui dabar labai nepalankus metas. Bet kai sekmadienį naujoms politinėms rekolekcijoms vėl susirinko Seimas, į televizijos ekranus spoksojusi tauta suprato – gero nelauk. Viskas lyg ir normalu, nesišvaistoma vulgarizmu, prasidedančiu Š raide, gerai paatostogavę mūsų išrinktieji spindėjo šviežiu įdegu ir atnaujinta „ekipuote“, tačiau tikro mūšio už Lietuvą nebuvo. Gražiai kalbėjo visi. Ir Prezidento „žodis“ buvo taiklus, savalaikis. Bet nuobodžiaujančios politinių šachmatų figūros, regis, nieko negirdėjo ir nesuprato. Deja, kaip ir visais laikais kalbėtojai didžiąją savo „įžvalgų“ dalį skyrė reveransams, padėkoms ir kitiems įžanginiams plepalams, tad tikroms problemoms ir įžvalgoms laiko lyg ir neliko. Visiems aišku, kad nūnai svarbiausi yra du dalykai – biudžetas ir mokesčių reforma. Premjerė net paatviravo, jog nesutarimas gali kainuoti Lietuvai daugybę milijonų. Ar išgirdo tai ponai posėdžiautojai, ir ar suprato jie, kas laukia? Jeigu per trejus metus kai kas neišmoko dirbti patikėto darbo, vargu bau, ar dabar smegenys staiga įsijungs ir neuronai ims apdoroti informaciją. Kad pamatytume, jog Lietuvą užgriuvo visas problemų cunamis, nereikia nei mikroskopo, nei teleskopo. Tai matoma plika akimi kiekviename žingsnyje. Balsuotojų abejingumas jau pasiekė apogėjų. Iš gydymo įstaigų bėga medikai. Teisingumas išsigimė. Įvairių rūšių kvaišalai žudantys jaunimą kelia siaubą. Streiku grasina mokytojai... Apie kokią ateitį galima svajoti? Ir apie kokią mokesčių reformą galima kalbėti, jei nesusikalbėjimas tęsiasi jau trejus metus? Ar pamiršome senolių išmintį roges ruošti vasarą, o ratus – žiemą? Bet kaip čia sutarsi, kai profanai imasi svarstyti „teksto supratimo“ peripetijų? Jau nežinia kelintą kartą užkliūna Prezidento kalbos „vingrybės“. Šį kartą, pasirodo, labai svarbu, ką jis turėjo omeny primindamas užpakalines duris. Tai, pasirodo, svarbiau nei visi biudžetai ir visokios mokesčių reformos. Televizijoje tos durys tiesiog užkniso. O gal Prezidentas čia turėjo omeny antrą galą? O juk „antro galo“ reikalai dabar svarbiau už žmonių sveikatą, nustekentą švietimą, pedofilijos skandalus ir klestinčią narkomaniją!... Kai vieno naujo ministro paklausė, kaip bus su tuo nauju mokykloms peršamu visiškai nesuderintu ir neabejotinai grėsmę keliančiu dalyku, ministras „senų gerų laikų“ papročiu atsakė, jog viskas bus taip, kaip liepta. O kaip Širvintų merė tai paaiškins tėvams, kurie piestu stoja prieš vaikų debilinimą? Ar mokyklose nėra kitų spręstinų problemų? Gal vaikai sužinoję apie „antrą galą“ ne per biologijos pamoką, geriau išmanys matematiką, fiziką, chemiją? Keistas ir liūdinantis mūsų valdžios vyrų ir moterų požiūris į savo šalies ateitį. Ir ypač į dabartį, kuri bent kol kas nežada nieko gero. Bet visi rinkėjai, visi mūsų piliečiai jau nieko nesitiki. Jie bevelija geriau patylėti. Kalbančių pas mus nemėgsta. Ypač tų, kurie sako teisybę, nori patarti, padėti. Su tokiais net susidoroti nepraleis progos. Juk tai ne vagys, ne iškrypėliai prievartaujantys vaikus, ne korumpuoti apsimetėliai. Taigi beveik net nekyla abejonė, jog visi mes šį kartą nepraleisime progos patylėti. Tylėsime. Kaip draugo Josifo ar draugo Nikitos Sergejevičiaus laikais. O kaip netylėti, jei mūsų niekas neklauso. Beliko jau keliolika, o gal vos keli žmonės, kurie dar kažko tikisi. Kalba, rašo. Tačiau jie juk tik „šunauja“. O šuns balsas į dangų neina...
Atgal
