VISUOMENĖ
2023.09.13.Sušaudytųjų žydų paminėjimas Baltrušių kaime
Prof. Aleksandras Vitkus ir Valdas Valiūnas
Buvo šūvis. Po to tyla.
Tūkstančiai šūvių.
Ir neliko žydų.
Nei vieno.
Tokia gaida galime prisiminti Baltrušių kaime holokaustą. Paminėjimą surengė Šakių rajono savivaldybė, Šakių KC (kultūros centro) Griškabūdžio padalinio Barzdų LS (laisvalaikio salės), Pilviškio „Santakos“ gimnazija. Ypatingai daug pridėjo kapinių sutvarkymo iniciatoriaus ir rėmėjas Rami Abraomo Reznikas. Į prieš 82 metus įvykusią paminėjimą atvyko Kauni miesto žydų bendruomenė su jos pirmininku Žaku Gercu.
Nuskambėjo graudi žydiška melodija ir Griškabūdžio padalinio Barzdų LS atstovės Vlada Klimaitienė ir Rasa Malinauskienė pradėjo paminėjimą Baltrušių žydų žuvimo vietoje. Perskaitytos turimos sušaudytų žydų šeimų pavardės, pagerbta tylos minute jų atminimas. Šakių meras Raimondas Januševičius primena čia vykusias žmonių žudynes ir prašo šiems sušaudytiems žmonėms Dievo palaimos. Mintį pratęsia vicemeras Darius Jakavičius. Jis negali suprasti, kodėl vidury Europos esantys šalies valdovai ėmė žudyti ne tik vyrus žydus, bet ir moteris bei vaikus. D. Jakavičius neįsivaizduoja, kad čia susirinkę vaikai dabar nešantys po akmenėlį prie sušaudytų žydų paminklo, taip pat galėtų būti sušaudyti. Neįsivaizduojama, bet taip buvo. Jis nori, kad jauna karta suprastų, kad tai neturi pasikartoti, bet dabartinis karas tarp dviejų šalių rodo ką kita. Jis paskaičiavo, kad pasaulyje tik 200 metų nebuvo karų, tačiau jei atimti Romos imperijos taikos laikotarpį, tai reiškia Europoje kas trejus metus vyko karai ir tai patvirtina Darvino teoriją apie rūšių kovą.Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Žakas Gercas priminė, kad čia jis su bendruomenės nariais atvyksta ne pirmą kartą. Jis prisiminė žydų gelbėtojus, ,kurie kadaise ir jo motina išgelbėjo nuo žūties ir ji išliko gyva.
Suteikiamas žodisPilviškių žydų masinių žudynių vietos atnaujinimo 2018 m. iniciatoriui Rami Abraomui Reznikui, kuris atvyko čia iš Izraelio su sūnumi. Jis priminė, kad šiandien yra graži diena, o tuo metu, kai buvo žudomi žydai buvo baisi diena. Jis atvyko iš Izraelio nutiesti bendravimo tiltą tarp Lietuvos ir Izraelio, rūpintis vieni kitais. Čia žuvo jo senelis Pilviškių rabinas, taip pat buvo sušaudytas rabinas Grinas iš Vilkaviškio. Per vieną mėnesį išnyko Lietuvoje žydų bendruomenės. Pilviškyje nužudyta apie 1000 žydų, Jis padėkojo visiems, kurie rūpinasi šia žudynių vieta, tai Šakių savivaldybei, jos administracijai ir tiems žmonėms, kurie šią vietą tvarko. Taip pat jis prisiminė Joną ir Ramunę Butautus, kurie padovanojo savo žemę įrengti čia nužudytiems žydams memorialą. Jis užbaigė savo kalbą malda.
Tai kas vyko Pilviškyje mums primena išlikę istorijos dokumentai, žmonių prisiminimai bei baltaraiščių liudijimai Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) esančiose bylose. Prisiminkime tai.
Iki 1941 m. vasaros Pilviškiai buvo vienas iš svarbių litvakų (Lietuvos žydų) gyvenamų vietovių Lietuvos Užnemunėje ir Vilkaviškio apskrityje. 1941 m. birželio 23 d., ryte, po 7 valandos, vokiečių lėktuvai bombardavo ir apšaudė miestą: geležinkelio stotį, užsiliepsnojo ir vėliau sudegė bažnyčia ir nemažą pastatų centrinėje miesto dalyje. Pilviškių sinagoga tada beveik nenukentėjo
Pirmomis vokiečių okupacijos dienomis buvo įsteigta vokiečių komendantūra. Komendantas buvo Krameris (vėliau Martinas), vokietis jo pavaduotojas – Klaipėdos krašto vokietis Dylba. Miestelyje taip pat buvo įsteigta valsčiaus policijos nuovada, kurios viršininku buvo paskirtas Kazys Bridžius. jo pavaduotojas Kazys Lietuvninkas.
Pilviškiuose tuo metu dirbantis policininkas Juozas Ramanauskas nurodo savo darbo pobūdį: „aš privalėjau saugoti suimtuosius, dalyvauti suimant tarybinius piliečius, areštuotuosius vesti į apklausas ir po apklausos atgal į kalėjimą, taip pat dalyvavau kartu su vokiečiais reiduose ieškant raudonarmiečius ir tarybinius piliečius besislapstančius nuo vokiečių valdžios“..
1941m. birželio 23 d. popietę ar vakare vokiečiai kontroliavo miestą, geležinkelio stoties gyvenvietę ir beveik visus priemiesčius. Pilviškiuose taip pat buvo įsteigtas „savisaugos“ būrys, kuris buvo pavaldus Vilkaviškio savisaugos būriui. Pilviškių savisaugos būrio vadu tapo Juozas Ramanauskas Šis būrys saugojo Pilviškių geležinkelio tiltą.
Pilviškių getas.
1941 m. liepos pradžioje jauni vyrai, po viešųjų darbų, buvo atskirti nuo moterų ir vaikų ir sutelkti į tvartą Antanavo gatvėje (žydo Kovenskio klojimą), iš kur lietuviai juos išsiųsdavo sunkiam ir žeminančiam darbui. Grįždami iš darbo jie buvo priversti pereiti pelkes, bristi per purvynus, atlikti „pratimus“, po to ropoti kelis kilometrus. Tipinis žydų getas Pilviškiuose nebuvo įsteigtas, 1941 m. liepos mėn. klojime laikomi laikinai izoliuoti vyrai galėjo iš savo namiškių gauti maisto.
Pilviškių žydų padėtis pasikeitė, kai Pilviškių komendantas Krameris gavo įsakymą atnaujinti gamybą apgriautame ir apleistame „Tigro“ fabrike. Komendantas įsakė įrengti siuvimo cechą ir vyriausiuoju siuvėju pasikvietė buvusį fabriko savininką ir specialistą Laibelį Zibergą, kuris ėmė rūpintis visais fabriko paleidimo reikalais.
Komendantas taip pat išleido įsakymą, draudžiantį lietuviams patekti į žydų namus ar ką nors paimti be jo leidimo. Kitas pateiktas įsakymas nurodė, kad į darbą bus imami tik vyrai iki 50 ir moterys iki 45 metų. Komendantas taip pat uždraudė „pratybas“ pelkėse ir patarė žydams sukurti žydų komitetą, kuris turėjo su juo susisiekti, kad apgintų žydus. Buvo įsteigtas 4 asmenų komitetas, kuriam vadovavo Jitšakas Ušpitcas, administratoriaus pareigoms buvo paskirtas Izraelis Beras Akselis, kuris rūpinosi žydų buitimi, maitinimu ir kitais žydų organizaciniais klausimai. Atnaujinus gamybą fabrike „Tigras“ jame dirbo apie 70 žydų. Dar 10 žydų dirbo specialių įgūdžių reikalaujančius darbus komendantūroje.
Nacių pasiruošimas žydų bendruomenės sunaikinimui
Pilviškių komendantą Kramerį pakeitė naujas komendantūros vadas Martinas. Žydai atsiminimuose nurodo, kad šis komendantas, skirtingai nuo buvusio, buvo šiurkštus, savo pavaldiniams, liepė žiauriai elgtis su žydais.
Pilviškiuose masinės žydų vyrų žudynės įvyko 1941 m. rugpjūčio 29 d., tačiau žydų vyrų žudynių pasiruošimo pradžią galime laikyti 1941 m. liepos 26 dieną, kai komendantas Martinas su pavaduotoju Dylba per policijos viršininką K. Bridžių ėmė telkti vietinius policijos aktyvistus, nes pačių policininkų truko varyti žydus į sušaudymo vietą.
Žydų šaudymui vietinių žmonių rinkimas
Trūkstant policininkų, policijos viršininkas įsakymu siuntė savo pavaldinius policininkus pas pilviškiečius (kurie jau išsiskirstė, dirbo savo versle arba ūkyje) su nurodymu atvykti į policiją ar komendantūrą. Visi buvo nuvesti į sinagogą, kur juos ne tik surašė, bet ir išdavė šautuvus. Kaip nurodo istorikas Arūnas Bubnys, jų galėjo būti apie 30.
Komendanto buvo įsakyta apsupti visą miestą ir iš jo nieko neišleisti. Reido pagrindą vykdė policininkai, civiliai stovėjo sargyboje, Operacija vyko iki 12 val. nakties. Suimta buvo 400 žydų ir visi uždaryti jaujoje.
Pilviškio seniūnas liudija, kad duobes buvo kasamos dvi. Pirmiausia žydai iškasė vieną duobę, tada liepta kasti ir antrą. Seniūnas žinojo kam kasamos dvi duobes, kad viena duobė kasama vyrams, kita – moterims. Žydai to nežinojo.
1941 m. rugpjūčio 29 d. žydų žudynės.
Paminklo užrašas ant 1941 m. rūgpjūčio 28-29 d. sušaudytų vyrų kapo
Bendra minėjimo dalyvių nuotrauka
Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Žakas Gercas ir Rami Abraomas Reznikas turi apie ką pasikalbėti
Jonas Butautas turi ką papasakoti savo prisiminimus minėjimo dalyviams
Minėjimo dalyviai
Pilviškio masinių žudynių paminėjimo vedėjai (iš kairės): Griškabūdžio padalinio Barzdų LS Vlada Klimaitienė ir Rasa Malinauskienė
Kalba Šakių rajono meras Raimondas Januševičius
Kaip rašo knygos „Mūsų Lietuva“ autorius Bronius Kviklys: „1941 m. vokiečiai suėmė visus Pilviškių žydus. Atskyrę vyrus nuvarė už Tilčių šilo ir ant Višakio upės kranto sušaudė“. Penktadienį, rugpjūčio 29 d., taip pat buvo sušaudyta 400 vyrų, tarp jų žydų iš gretimų kaimų ir 20 jaunų protingų moterų iš Pilviškio. Tarp aukų buvo ir dr. Moše Dembovskis, Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininkas, kovojęs Lietuvos nepriklausomybės kovų metu.
1941 m. rugsėjo 15 d. žydų žudynės.
Po vyrų sušaudymo, moterys buvo iškeldinamos iš savo namų ir būk tai jas išlaisvinant. Žydų moterys su vaikais ilgą laiką gyveno ne sargybos saugojame gete, bet savo, vėliau dviejuose vokiečių nurodyto kvartalo namuose.
1941 m. rugsėjo 15 d. 12 val.dienos buvęs seniūnas buvo iškviestas pas policijos viršininką Bridžių, gavo šautuvą ir nurodė, kad reikės šaudyti žydus.
Apie 60-70 policininkų ir civilių apsupo aikštę, į kuria buvo surenkami žydai – moterys, vaikai ir seniai. Negalintys eiti, buvo atvežami vežimais. Apie 16-17 val. visi žydai buvo surinkti aikštėje. Kaip nurodo Šengalis apie 500 žmonių. Apie 18 val. visi buvo atvaryti du kilometrus prie Tilčės upelio Baltrušių kaime prie duobių (20 m ilgio ir 1,5-2 m pločio), susodinti 30-50 m atstumu nuo duobės, liepta nusirengti nuogai ir po 15-20 vedami į duobę, liepta gultis žemyn veidu į žemė ir tada vokiečiai ir baltaraiščiai juos iššaudė. Kilus dideliam triukšmui ir riksmui, tada neimta reikalauti nusirengti nuogai, tik iki apatinių baltinių. Vokiečiai ir kai kurie baltaraiščiai tyčiojosi iš suimtųjų. Sušaudžius vieną grupę, atvarydavo kitą. 21 val. vakaro visi buvo sušaudyti. Po žydų sušaudymo visi grįžo į policiją, atidavė šautuvus ir išsiskirstė į namus.
Policininko apklausos protokolas apie vyrų žudynes.
LYA esančioje Burago byloje skaitome policininko Pijaus Burago [31, 26-27] parodymus; „Atėjus vokiečiams, greitai buvo pradėti žydų suėmimai, suėmė maždaug apie 200 žydų, kurie buvo uždaryti vieno žydo name. Tarp kitko aš prisimenu, kad tarp suimtųjų buvo apie 40 žydaičių. 1941 m. liepos mėn. 9 val. ryto žydai buvo išvesti į gatvę ir nuvesti į sušaudymo vietą, 2 km nuo Pilviškių, į Tilčės šilą. Atvykus, dalis buvo pristatyti kasti duobę, o kita dalis turėjo gulėti ant žemės veidu žemyn. Buvo išstatyta sargyba juos saugoti. Vienas žydas Postebeckas pabandė pabėgti, tačiau buvo nušautas. Apie 14 val. duobė buvo paruošta: 10 m ilgio, 3-5 m pločio, gylio nemačiau. Po to iš minios paimdavo 10-13 žmonių prie duobės, nusirengdavo tiek vyrai, ties moterys, palikdamos tik apatinius drabužius ir tada prie duobės stovėjusieji 30 vokiečių ir lietuvių paleisdavo ugnį ių automatų ir šautuvų. Laike 3-4 val. visi buvo sušaudyti...Pats nešaudžiau“. Reikia pastebėti, kad šiame liudijime yra tik sumaišyti mėnesiai, vietoj liepos mėn. turėta omenyje rugpjūčio mėn.
Pilviškio seniūno liudijimas apie moterų, vaikų ir senių žudynės
Pateikiame buvusio seniūno Jurgio Baltriaus 1944 m. rugsėjo 2 d. liudijimą apie moterų žudynės Pilviškiuose: „Po 2-3 sav. po pirmojo sušaudymo, 1941 m. apie rugsėjo 15 d. buvo antrasis masinis moterų, vaikų ir senių sušaudymas; ‚Apie 12 val. dienos į mano namus atėjo policininkas ir liepė greitai prisistatyti į policiją, pas policijos viršininką Bridžių. Kai man išdavė šautuvą ir 5 šovinius, Bruidžius liepė man eiti į Vilniaus gatvę padėti surinkti ir atvaryti žydų šeimas į turgaus aikštę. Aš Vilniaus gatvėje pamačiau verksmą, dejones ir vaikų klyksmą. Daugelis surenkamųjų šaukė mano pavardę ir prašė pagalbos (jis anksčiau buvo miestelio seniūnas. – Aut.) , tačiau nežiūrint į jų dejones, riksmus ir verksmą, mes visus vedėme į aikštę. 5-6 val. vakaro aikštėje buvo surinkta apie 500 žmonių. Į aikštę surinkti žmonės pradėjo jaudintis, daugelis bandė bėgti, vaikai rėkė, moterys verkė. Nors surinktiesiems buvo liepta pasiimti produktų 5 dienoms, bet visi žinojo, kad juos surinko egzekucijai. Visa aikštė buvo apsupta 60-70 žmonių. Maždaug 6 val. vakaro visus surinktus nuvedė už miesto. Šone, priekyje ir užpakalyje kolonos ėjo ginkluoti kovotojai. Moterys ant rankų nešė kūdikius ir mažus vaikus, senius ir ligotus vežė specializuoti vežimai, tuos, kurie atsiliko ir nenorėjo eiti mušė guminėmis lazdomis. Miesto gatvėse gyventojų, kada varė žydus į egzekuciją, beveik nebuvo. Ėjusieji į mirtį rėkė, verkė, prašė pasigailėti. Nuo aikštės iki Pilviškiuose sušaudymo vietos Telčiuno-Liamos buvo apie du kilometrus.
Visiems atėjusiems į sušaudymo vietą įsakė išsirengti iki nuogumo. Nusirengė maždaug buvo apie 30 metrų nuo sušaudymo vietos. Nusirengusias moteris, vaikus ir senius su apsauga vedė į priešingą išraustos duobės-kapo pusę – ilgio daugiau kaip 30 m ir pločio 1,5-2 metrų. Visiems atvestiesiems įsakė gultis į kapą veidu žemyn. Kai visi buvo paguldyti sušaudymui, sargyba nueidavo į šoną, policininkai ir vokiečiai 10 m atstumu. atidengdavo automatų ir šautuvų ugnį Vienus sušaudo, nauja partija atėjusi į sušaudymo vietą turi gultis ant nušautų duobėje lavonų. Tuos, kurie atsisakydavo dar gyvus policininkai nušaudavo duobėje-kape. Visa šaudymo vieta buvo apsupta. Visas šaudymo procesas vyko akyse tų, kurie turėjo būti dar nušauti. Atvestieji į egzekuciją sustiprindavo verksmą, klyksmą ir dejavimus. To pasėkoje, kai pakilo stiprus triukšmas, norėdami pagreitinti šaudymo procesą, daugelis buvo sušaudyti su apatiniais. Šaudymo procesas jau pasibaigė tamsoje...Žiūrėti į šitą siaubingą vaizdą neįmanoma, todėl šiaudžiau be jokio nusiteikimo. Tai buvo dar ir todėl, kad kiti, laike šaudymo gėrė degtinę, jie buvo girti, o man kaip nepažįstamam ir civiliškai apsirengusiam degtinės nedavė“.
Liudininkas I. Lozoraitis liudydamas byloje išsireiškė „žudynių vaizdas buvo ypač žiaurus“ ir paliudijo: kaip vyko moterų ir vaikų žudynės: „Policininkai mušė moteris ir vaikus šautuvų buožėmis ir guminėmis lazdomis, vertė greičiau nusirengti ir bėgti prie duobės. Aš pats girdėjau kaip vaikai šaukė „mama“, „mama“. Šautuvų šūvių garsai persipynė su vaikų ir senių riksmais, moterų dejonėmis. Vaikus šaudė tiesiai ant motinų rankų. Ir taip tęsėsi iki pat 9 val. vakaro“.
Trečiosios žydų žudynės 1941 m. lapkričio 14 d.
1941 m. lapkričio mėn. Pilviškyje dar buvo likę apie 100 žydų. Dalis žydų matyt buvo palikti Pilviškiuose kaip specialistai, nes reikėjo vermachto kareiviams stovintiems prie Maskvos žieminės šiltos aprangos, kiti slėpėsi..
1941 m. lapkričio 14 d, naktį apie 40 žydų vyrų vokiečių policijaos buvo nužudyti už 4 kilometrų nuo Pilviškių esančiame nedideliame miškelyje. Žydų literatūra nurodo, kad prie Baidilio kaimo (dabartinio kaimo atitikmens neradome. – Aut) esantį mišką.
Žudynių organizatoriai
Istorikai A. Bubnys, S. Buchaveckas atkreipė dėmesį, kad Pilviškiai galėjo papulti į 25 km Vokietijos-Lietuvos pasienio apsaugos zoną. Kaip nurodo A. Bubnys: „Galima spėti, kad į Vilkaviškio apskritį Tilžės operatyvinio būrio padalinys įžengė kartu su puolančia vokiečių kariuomene. Taip pat aiškėja, kad būrio karininkai veikė ir toliau nuo 25 km nuo sienos esančiose vietovėse, ypač prie strategiškai svarbių transporto komunikacijų“. Taigi, Pilviškio žydai buvo sunaikinti Tilžės operatyvinio būrio vokiečių ir policijos bei policijos aktyvistų (baltaraiščių).
Į klausimą apie žydų žudynių organizatorius. buvęs Pilviškių seniūnas Jurgis Baltrius nurodė tris žmones:
Pilviškių komendantas, vokietis;
Pilviškio komendanto padėjėjas Dylba, vokietis;
Pilviškių policijos viršininkas Kazys Bridžius, kilęs iš Šunskų, Marijampolės apskrities, lietuvis.
Vienoje iš Pažymų yra išvardinti 12 baudžiamojo būrio narių, dalyvavusiųjų šioje egzekucijoje.
LYA bylose pateikiant įvairias pažymas nurodoma, kad Pilviškiuose sušaudyta apie 1000 žydų, virš 1000 ar net 2000-3000 žydų. Net KGB pažymoje apie policijos veiklą nurodyta, kad Pilviškyje viso buvo suimta 1200 žmonių, iš jų apie 100 aktyvistų. Reikia pripažinti, kad Pilviškių žydų sušaudymo vietoje esančiame stende nužudytųjų žydų skaičius nurodytas gana tiksliai: „Apibendrinant, galime teigti, kad Baltrušių kaime per abi masines žydų žudynes buvo sušaudyta nuo 850 iki 950 žydų.
Paminklas
Po karo Pilviškių ir apylinkių gyventojai ant masinių kapų pastatė paminklą.
Pilviškių žydų žudynių vieta yra puikiai sutvarkyta. Pilviškių žydų masinių žudynių vietos atnaujinimo 2018 m. iniciatoriai Reznik šeima iš Izraelio, Ramunė ir Jonas Būtautai, Šakių savivaldybės administracija bei rėmėjai Lilija ir Almantas Pališkiai bei Ona ir Arūnas Maksvyčiai. 1986 m. Izraelyje buvę Pilviškių žydai kartu su Virbalio ir Kybartų žydais pastatė bendrą paminklą šioms trims bendruomenėms.
Kino filmo peržiūra „Mano seneliai iš Lietuvos“.
Po minėjimo vykome pasižiūrėti kino filmo „Mano seneliai iš Lietuvos“. Pilviškių „Santakos“ gimnazijoje. Šis Zeev Golberg filmas apie vienos šeimos žūties istoriją, kai giminė susirūpino tuo, kad jie pragyveno nieko nežinodami apie savo prosenelį ir senelį. Kaip filmo preambulė teigia, kad „2010 m. rudenį atvykome į Lietuvą. Sekdami savo senelių pėdomis, senelių, kurių nepažinojome, po kurių neliko nei namo, nei kapo, nei kaimyno, kuris juos prisimintų“. Jie žinojo, kad žuvo Lietuvoje, tačiau visa giminė, pusbroliai vyko į šį kraštą, nuo Pilviškių į Šiaulius, nuo Vilkaviškio link Kauno, nuo Kauno geto link Estijos, o iš Estijos į nacių lagerius. Jų senoliai buvo išsibarstę, bet kartu jie nacių buvo verčiami keliauti iš vienos vietos į kitą, kol jie buvo nužudyti tik kaip žydai. Įdomiausias filmo herojus David Chanoch, kuris 10 metų dar gyveno ir vaikščiojo po Kauną, o dabar gali tik parodyti tą savo vaikystės miestą po žiaurių holokausto išbandymų.
„Tegul tai niekad nepasikartoja“, taip užbaigiamas šis filmas veikėjų išsakytais žodžiais.
Atgal
