VISUOMENĖ
2023.09.12. NESKAITYMAS TAMPA NESISKAITYMU
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Šiek tiek kalambūriškai skambantis šio straipsnio pavadinimas tiesiakaktiškai įvardija didelę visuomenės dalį apnikusį abejingumą spausdintam žodžiui ir šio reiškinio sukeliamas pasekmes. Kai prieš maždaug 2,3 milijono metų mūsų protėviai patobulėjo tiek, kad išsiskyrė iš Afrikos džiunglėse gyvenusių žmogbeždžionių šimpanzių būrio ir tapo sumaniuoju (Homo habilis), stačiuoju (Homo erectus), paskui neandertaliečiu ir kitais Homo, kol tapo šiuolaikiniu „protinguoju žmogumi“ (Homo sapiens), pamatysime, kad „protingaisiais“ pasivadinusių aštuonių milijardų šios Žemės gyventojų amžius juokingai menkas – apie 300 tūkstančių metų. Tiesa, nesunku rasti ir kitą teiginį – žmoginės dvikojės beždžionės nuo šimpanzių evoliucinės linijos atsiskyrė maždaug prieš 7 milijonus metų! Jeigu „tikėsime mokslu“, kaip mėgsta mus auklėti bemoksliai, liepiantystikėti, mūsų Visata atsirado prieš 13,8 milijardo metų, tad žmogaus istorija tikrai trumputė. Iš tiesų patys pirmieji „protėviai“ buvo ne beždžionės, o prokariotiniai organizmai archėjos ir bakterijos. Neįsižeiskite, ponios ir ponai, bet mes iš tiesų atsiradome iš to gyvybės domeno, kurio dabar atkakliai kratomės ir kuriuo bjaurimės. Po šito „šalto dušo“ gal labiau tikėsite, kad tik žmogus, kaip pati didžiausia ir gudriausia bakterija sugebėjo ne tik užkariauti žemę, įsibrauti į kosmosą, bet ir atkakliai pradėjo dergti, naikinti savo planetą. Pats šviežiausias pavyzdys yra bepročių sukeltas karas Ukrainoje. Juk šį karą sukėlė pagal plotą didžiausia pasaulio valstybė. Antroji pagal dydį Kanada kone dvigubai mažesnė už ją. Ir tik po jų eina JAV, Kinija, Brazilija... Tai ko trūksta Rusijai, kad gviešiasi užkariauti Ukrainą? Ko? Žemės turi daugiau negu proto. Ir žemės gelmių turtai neišsemiami. O iki šiol svajoja apie pasaulinę imperiją, grasina atominiu ginklu! Bet ar tik ši grobikė visam pasauliui kelia realų pavojų? Ar bakterijų palikuonys, šiandien vilkintys puošnius frakus, teisėjų togas ir šventeivų mantijas, yra kitokie? Atidžiau įsiklausykite į mūsų „išminčių“ žodžius, įsižiūrėkite į jų darbelius, ir pamatysite, kad visi nudrėbti iš to paties molio. Yra pasaulyje šalių, kurioms pasisekė labiau negu Lietuvai. Nors jos tiesiog nykštukės – ir pagal plotą, ir pagal gyventojų skaičių. Tačiau jos turi normalius kaimynus, kurie ne žvėrys. Nesvarsto kaip jas suėsti ir suvirškinti. Ar šalia tokių kaimynių, kokias turime mes, gyventų Vatikanas, Monakas, Nauru, Tuvalu, San Marinas? Lietuva, buvusi didžiausia Europos valstybė, šiandien vėl stovi ant išnykimo slenksčio. Ar bent vienas politikas tai mato ir suvokia? Ar marksistinis užkratas, apsimetęs Vakarų vertybėmis, kaip sugebantis visus apkvailinti virusas, neįsismelkia į mūsų sąmonę, gyvenseną, moralę? Grobikas, sunaikinęs šeimininką, skelbiasi čia esąs nuo amžių amžinųjų. Jis reikalauja (ir gauna!) teisių daugiau nei autochtonas. O virusinės religijos mantra kartoja, jog negalima pažeisti visokių neegzistuojančių teisių ir kitų brukamų melagysčių. Mindaugo Lietuva žlugo dėl vidinių rietenų, o Vytauto Lietuva nesugebėjo įteisinti pamatinių tautos ir valstybės išlikimo garantų. Ją kaip korėtą tortą supjaustė ir pasidalino pačios Lietuvos išauginti ir išpenėti duobkasiai. Lietuviai, turėdami iš tiesų pavydėtiną genetinį fondą, nieko nevertė mokytis kalbėti lietuviškai. Jie kalbėjo atėjūnų kalba ir leido čia tarpti tiems atėjūnams. Jie ir dabar yra kone poliglotų tauta ir lengvai sutinka, kad savo pavardės nesugebantis perskaityti lenkas gautų papildomas tris raides. Kai demagogiškai valstybine vadinamos kalbos mokymas yra tokio lygio, jog net gatvės pavadinimą, pavyzdžiui, Mokyklos gatvė, reikia versti ir rašyti „Ul. Szkolna“, tai kas ir kiek tos „valstybinės“ kalbos mokė? O savo valstybės istoriją, kurią padiktavo Maskvos emisarai, iki šiol vadiname „sava“. Ir valdžia, kurią laikome „sava“ tėra gudriai mums primestas konstruktas. Taip, ji lyg ir stengiasi. Tačiau nematoma valdžia turi kur kas daugiau ir galių, ir lėšų, ir įtakos. Tai ji tampo už liežuvio tuos, kurie net Konstituciją paverčia prostitucija. Konstitucija tampa gražia pasaka užmigdyti suaugusiems vaikams. Sovietinis teisingumas, kolchozinis mąstymas, grėsmingas tautos išmirimas… Ar tai kam nors rūpi? Kiaurą parą gadiname nervus plepėdami apie lytinius nukrypimus, neegzistuojančias „vertybes“, skyrybas, nieko nelemiančias smulkmenas. O dramblio nematome. Nenorime matyti! Apsiputoję rėkiame, kad jo nėra. Tie bejėgiai inteligentai, tautos dvasia, apšaukiami plokščiažemiais. Tautai jau įdiegtas ir beprotybės genas, kad „nieko negalima pakeisti, nuo manęs niekas nepriklauso“…Tačiau tauta įrodė savo įgalumą išlikti net totalinio tyčiojimosi iš jos pastangų laikais. Gyvename iš tiesų nepalyginamai geriau nei gyvenome, esame turtingesni, labiau išsilavinę. Tik ar suvokiame, kad tai pasiekta mūsų pačių, o ne valdžios dėka. Dar kartą pakartosiu – valdžia stengiasi. Tiek, kiek ji sugeba. Kai nusipelnysime geresnės, turėsime ir tokią.
Dabar prisiminkime straipsnio pavadinimą. Dar visiškai neseniai buvome skaitanti tauta. Dabar tokia jau nesame. Tai rodo spaudos tiražai. Laikraščiai jau nebeparduodami spaudos kioskuose (išskyrus kažkieno globojamus), knygų tiražai tokie, kad jie primena Gutenbergo laikus. Beje, sugriauta ir bibliotekų aprūpinimo knygomis struktūra, kaip išmano verčiasi ir knygų pardavėjai. Skaitytojas spausdinto žodžio nepasigenda. Jį tenkina internetas, „feisbukas“, mobilusis telefonas ar planšetė. Bet čia ir glūdi mirtinas pavojus. Spausdintas žodis žmogų iškėlė į gamtos viršūnes. Spausdintas žodis įamžino jo galybę ir didybę. Visi priešai pirmiausia stengėsi sunaikinti spausdintą žodį. Vieni skelbė degintinų knygų sąrašą, kiti keturiasdešimt metų draudė lietuvišką raštą… Šiandien niekas nieko nedraudžia, o skaitančių beveik nebeliko. Paklauskite bet kurio valdžios pareigūno, kokią knygą jis skaito dabar? Apskritai, kokią knygą jis yra skaitęs? Kokį laikraštį skaito? Nustebsite. Būsite priblokšti. Jie nieko seniai neskaito. O paskutinė vartyta (net neskaityta) knyga tėra koks nors vadovėlis prieš egzaminą… Žmogus, kuris neskaito, pradeda nebesiskaityti (!) su kitų žmonių nuomone, jis sparčiai degraduoja, žlunga jo moralė. Mąstymą ir pasaulio sampratą užkariauja žvėries, grobuonies instinktas. Toks gali apvogti ne tik artimus, valstybę. Toks gali ir nužudyti. Net savo vaikus. Kuo pasibaigė „čekiukų“ skandalas supurtęs visą Lietuvą? Ogi mūsų visų apvaginėjimo įteisinimu! Nereikės net jokio popieriuko. Gausi „už nieką“. O štai vargšai mokytojai net raudoną tušinuką perkasi patys, už savo pinigus… Greit ir gydysimės patys. Ir dar daug ką darysime patys. Todėl, kad mes jau nebeskaitome. Nesidomime mokslo, kultūros naujienomis. Tik paskalomis. Gandais. Ar skaitėte tokią David Christian parašytą knygą „Didžioji istorija“? O akademiko profesoriaus Jono Grigo „Pažinimo šaknys ir vaisiai“? Tai gal skaitėte Romualdo Karazijos „Bangos, žmonės ir žvaigždės“? Irgi neskaitėte? Oi, atsiprašau. Jūs gi neturite savo bibliotekos. O į viešąją biblioteką ir kelią seniai pamiršote. Atskleisiu jums vieną labai didelę viešą paslaptį – Lietuvoje dabar išleista tiek daug genialių autorių knygų, kiek jų nebuvo išleista per visą žmonijos egzistenciją. Bet skaitančių vis mažiau. Ir tiražai mikroskopiški. Bet juk mes ne beraščiai. Rašyti mokame. O va skaityti, tai baigiame pamiršti… Žmogau, pradėk skaityti. Tuojau pat. Nedelsdamas. Tada tu pamatysi ne tik žemę po kojomis, bet ir žvaigždes. Suprasi, kad Saulė ne vienintelė žvaigždė. Jų yra milijardai. Kaip ir žmonių. Kol jie dar žmonės...
Atgal
