VISUOMENĖ
2023.08.26. KAI DABARTIS SUSITINKA SU PRAEITIMI
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, LŽS narys
Gyduolė
Žodis gydo, žodis žeidžia. Žinoma nuo senovės. Lietuvių kalba, viena seniausių, gražiausių ir turtingiausių išlikusių gyvų indoeuropiečių kalbų lyg kokia gyduolė, vaistas gydo savo tautinio mentaliteto žmones. Štai kodėl ji nuo seno agresorių puolama, nes ginklu lietuvių išnaikinti nepavyko, o suluošinus ir sunaikinus lietuvių kalbą, sunyks ir jos vartotojai. Tai gryna tiesa, į kurios esmę šiais laikais nelabai norima įsigilinti. O kai kas nesugeba arba negali suprasti praeities.
Lobis
Filosofai mano, kad be praeities nėra dabarties. Tačiau bent jau protingieji mokosi iš praeities. Gal todėl sakoma, kad išmintingų ne per daugiausia.
Anais laikais teko keletą metų praleisti už Poliarinio rato. Šalčio sukaustytos ledų sangrūdos. Ir staugiančios pūgos poliarinę naktį. Į šauktinių laikiną ledinę buveinę atgabeno sužeistą lietuvį karį. Sužinojęs, kad aš irgi lietuvis, paprašė ką nors lietuviškai papasakoti. Sužeistasis klausė net prasižiojęs. Lietuvių kalbos jis negirdėjo keletą metų. Klausė ir užmigo nebejausdamas skausmo. Taip sakė įsivaizduojamame ryte, gabenamas į šunų kinkinį, ir dar pridūrė, kad anksčiau net nesusimąstė, koks didelis lobis yra gimtoji lietuvių kalba.
Sustabdė
Yra tautų, kurios išnyko kartu su išnykstančia kalba. Toks likimas galėjo laukti ir lietuvių, kurių žemės buvo puolamos iš visų pusių.
Gedimino sūnus Algirdas, XIV a. su brolio Kęstučio pagalba, nuo Vilniaus valdymo nušalino brolį Jaunutį ir tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tris kartus su kariuomene nužygiavo į Maskvą, du kartus ją sudegino, Lietuvai pajungė Kijevą ir kt. Dvigubai padidino tėvo Gedimino valdytą teritoriją. Tada dar valstybės neturėjo sienų, buvo valdančiojo valdos. Algirdas, Livonijos kronikoje vadintas Lietuvos karaliumi (lot. rex Letwinorum), kovojo su kryžiuočiais ir sumušė lenkus, besiskverbiančius į lietuvių žemes.
Grobuonis
Grobuoniška politika žinoma nuo seniausių laikų.
Mūsų valstybės vakarinei kaimynei Lenkijai taip pat būdinga grobuoniška politika. Nepriklausoma Mozūrija 1529 m. apsijungė su Lenkija ir po kurio laiko tapo jos dalimi. Panašus likimas turėjo ištikti ir Lietuvą 1569 m. pasirašiusią nelygiateisę Liublino sutartį (uniją) ir praradusią politinį savistovumą. Nors ir likusią Abiejų tautų valstybėje, Lietuvos laukė Nepriklausomos Mozūrijos likimas, bet taip neatsitiko ne dėl Lenkijos malonės.
Žinoma, valstybės galvoja apie ateitį, apie galimybę bet kokia kaina išsaugoti jei ne žemių vientisumą, tai savo įtaką ir pan. Griūnant Tarybų Sąjungai buvo kuriamos separatistinės, kitų valstybių nepripažintos, valstybės buvusios imperijos atskiruose rajonuose. Viena tokių naujadarų Padniestrės Moldavijos Respublika, dalis Moldavijos prie Ukrainos sienos, nepripažinta valstybė. Agresoriai joje paliko vien tik rusų mokoma kalba mokyklas ir kt. Buvo vykdoma klaiki rusifikacija ir t. t.
Okupantas
Panašiai elgėsi ir kitas okupantas – Lenkija. Užgrobę Vilnių ir Vilniaus kraštą Pilsudskis ir Želigovskis į Vilniją atbogino daugybę lenkų, suprantama, su aiškiu tikslu, iškylančiu paviršiun ir po šimtmečio: atplėšti žemes nuo Lietuvos ir prijungti prie Lenkijos. Atkreipsiu dėmesį, kad būnant komandiruotėje Krokuvoje, buvusių Abiejų tautų sostinėje, su Visagino savivaldybės administracijos direktoriumi, puikiai kalbėjusiu lenkiškai, Vavelyje patyrėme kaip lenkai nemėgsta būti vadinami okupantais, nes Vilnijos lenkų politikavimą laikė neva skriaudžiamų lenkų politika. Žinoma taip nebuvo. Nepatikėjo ir šliaužiančia lenkų autonomija, nes unitarinėje valstybėje, kokia yra Lietuva, autonomijos negalimos. Vilnijos lenkai irgi žino, bet jiems reikia patriukšmauti. Ir nepraleidžia progos.
Podukra
Dabar atkreipkime dėmesį į lietuvių kalbos padėtį savoje valstybėje. Po Liublino sutarties (unijos) Abiejų tautų valstybėje valstybine kalba buvo įteisinta lenkų kalba, o lietuvių kalba pasiliko podukros vietoje. Nuo to laiko ilgam! Podukra! Kol galiausiai po trečiojo lenkų-lietuvių valstybės padalijimo lietuviškas raštas Rusijos caro buvo uždraustas. Nepaklusnūs lietuviai, ar tie, kurie baudėjams tokiais pasirodė, buvo kardais kapojami, šautuvų durtuvais badomi, šaudomi, kariami, tremiami... Tautinė lietuvių kultūra buvo be gailesčio persekiojama, naikinama. Panaši padėtis liko ir tarybinės okupacijos metais.
Išgujant lietuvių kalbą, sėkmingai diegiamas mokymas rusų ir lenkų kalbomis mokyklose. Ir ne bet kokiose, o Lietuvos valstybės išlaikomose. To neturėtų būti!
Nepripratino
Be minėtų vakarų okupantų, lietuvių kalbai ypač žalinga buvo rytų okupantų diegiama gigantomanija, kai į didžiąsias statybas Lietuvoje į šalį plūdo žmonės iš plačiosios imperijos, neišmanantys nei Lietuvos istorijos, nemokantys nei lietuvių kalbos, o ne kurie jos niekada nebuvo ir girdėję. Vyravo vadinama tautų draugystės dvasia, kurios esmę sudarė gyventojų nutautinimas ir okupantų adoravimas. Prie to turėjo visi be išimties priprasti.
` Lietuva buvo tautinis konglomeratas. Joje gyveno virš 100 tautybių atstovų. Palanki dirva rusinimui, linkę priešintis gyventojai buvo persekiojami. Normalioje valstybėje kitataučiai žmonės būtų mokomi valstybinės kalbos. Okupuotoje kitaip – okupantų kalbos: taip buvo prieš karą nuo Lietuvos atplėštame Vilniaus krašte, taip po karo visoje Lietuvoje. Lietuvių kalba buvo pavadinta fašistų išmone, nes, pasirodo, kalbėti Lietuvoje lietuviškai jau yra fašizmas. Suprantama, tarybiniai žmonės patriotai negalėjo kalbėti fašistų kalba, todėl rusakalbiai jos ir neišmoko.. Va kaip!
Vargšė kalba
Dirbtinai sukeltame Lietuvos tautų konglomerate ir naujaisiais laikais dauguma Seime sėdinčiųjų ar atsakingas pareigas šalyje užimančiųjų yra nelietuviai, o tik pasislėpę po lietuviškomis pavardėmis ar tautinę savigarbą praradę žmonės. Liepos 4 dieną Seime po pateikimo pritarta moterų pavardžių su galūne -a įteisinimui. Liepos 5 dieną Konstitucinis teismas priėmė gėdingą sprendimą asmenvardžių rašymo pasuose klausimu. Pilna visokių atvejų. Lietuvoje lenkė Dobrovolska, tapusi ministre, pakeitė varde ir pavardėje lietuvišką raide nelietuviška. Kai kurie lietuviai jautė gėdą, dėl tokio ministrės akibrokšto. Gal ji nenorėjo būti laikoma mūsiške, bet niekas jos prievarta Lietuvoje ir nelaikė.
Tokių pavardžių įteisinimas Lietuvoje yra grubus lietuvių kalbos slavinimas pačios valstybės rankomis.
Kaip nurodo kalbininkai ne lietuvė Seimo pirmininkė Viktorija, kai kurie Seimo ir Vyriausybės nariai, kai kurie netgi auklėti antilietuviška dvasia, neturi tautinės pajautos (nebent ne lietuvišką), negerbia savo valstybės ir valstybinės kalbos. Neatrodo, kad jie pergyventų dėl Lietuvoje dirbtinai sukelto skurdo, kai išsibarstė po platųjį pasaulį milijonas tautiečių, daugelis jų pasmerkti tautinei nebūčiai. Radę galimybę lietuviai emigravo. Dėl įvairiausių priežasčių plito asmeninė ir tautinė savižudybė.
Dar pridursime. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovas yra pastebėjęs, kad mes, lietuviai, savo kalbos nemylime, negerbiame. O kaip ją mylėsi, jeigu Lietuvos Konstitucinis teismas išaiškino, jog nebūtina kalbos prievaizdų klausyti.
Tai jau tikrai
Nors visi žinome didelę lietuvių toleranciją, žinome ko norėjo vieni ir kiti okupantai. Nors yra norinčių, kad nežinotume. Žinome, kad ne viskas jiems pasisekė. Tada jie pradėjo dejuoti, kad lietuviai juos neva skriaudžia ir t. t. Kaip liaudyje sakoma, patys muša ir patys rėkia.
Dabar kitą teisingą mintį išsakyti pasirinkau kalbininkės profesorės žodžius: „Lenkui į galvą nesutilptų mintis, kad koks nors Lenkijoje gyvenantis lietuvis atsibogintų į jų Seimą ir įžūliai pasiūlytų į lenkų abėcėlę įvesti papildomų raidžių, nes Suvalkuose gyvenantys lietuviai nepatenkinti.“ Net sunkiai įsivaizduojame, kaip būtų nepatenkinti. Nieko nepadarysi, panašiu atveju Lietuvos Konstitucinis Teismas išaiškino, kad tai normalu, taip galima!
O laivas plaukia
Graži tu mano, brangi Tėvyne /Maironis/
Šalis, kur klesti kalbos durnynas /Nemaironis/.
Žinome G.Orvelo „Gyvulių ūkį“, V. Petkevičiaus „Durnių laivą“ ir pan. Iškalbūs epizodai, pavyzdžiai, kaip straipsniai „Lietuvos aide“ ir kitoje mūsų periodikoje apie ministerijas, korupcijų saugyklas ir pan. Net Sveikatos apsaugos ministerija įklimpusi į peiktinus dalykus. Ir daug kur, daugiau ar mažiau, kyšo lietuvių kalbos problemos. Dar labiau gimtąją kalbą šiukšlina sporto komentatoriai: rotacija, potencialas, bėgių perjungimas, apsukų didinimas... Apie kalbos klaidas kalbama žiniasklaidoje. Tačiau laikas nuo laiko klaidos kartojamos, nes į lietuvių kalbą nekreipiama reikiamo dėmesio.
Rytų, vakarų, mažiau pietų slavų kalbų žodžiai dar labiau darkė gimtąją lietuvių kalbą. Atsirado net nesutarimų, kaip vadinti: taryba, tarybinis ar sovietas, sovietinis, pabrėžiant svetimumą, nelietuviškumą, pavyzdžiui, LRT Sovietas su vyraujančiais Reginos slaviškais vnukais ir pravnūkiais, nors yra lietuviški atitikmenys ir t. t.
Dėl svetimų raidžių, pradžioje tik trijų, dėl vardų, pavardžių darkymo ganėtinai nemažai diskutuota. Siūloma asmenvardžių rašymo įstatymą papildyti. Nežinau kam. Esantys valdžioje ne lietuviško mentaliteto atstovai savo vis tiek pasieks. Kol lietuviai miega. Jeigu Ingrida jaučia nostalgiją vaikystėje girdėtai lenkų kalbai, nieko nepadarysi. Yra kaip yra. Liaudyje kai kur ir vadinama Ingrida Šimonovska, gal norinčiai atgaivinti naują polonizacijos bangą. Gal pasiseks, o gal ne. Nebe už kalnų nauji Seimo rinkimai. Nesinori tikėti, kad rinkėjai iki šio laiko dar neišsimiegojo.
Ne perėjūnų žemė
Prie blogio negalima priprasti. Negalima, bet norima pripratinti. Realybė tikrai žiauri, jei iš lietuvių norima atimti savastį - gimtąją kalbą. Ne bet kaip atimti, o su aukščiausių šalies institucijų ir asmenų pagalba. Kitokiu atveju, anot nemenko Vilniaus rajono atstovo, supyksianti Lenkija! Ne juokai, buvęs okupantas supyks! Štai tau, boba, ir devintinės!
Kaip sovietmečiu nebuvo galima sakyti teisybės apie rusus (buvusi okupantė Rusija supyks!), dabar negalima sakyti teisybės apie lenkus (buvusi Vilniaus krašto okupantė Lenkija supyks!). Pasirodo, apie tai reikia bijoti garsiai kalbėti?! Aš rašau. O Jūs garsiai neskaitykite, tai gal išvengsime lenkų koronės! Lietuvos Konstitucinis Teismas, išaiškinęs kas galima lenkams, negalima lietuviams, neužtars. Ir priežastis straipsnyje išdėstyta. Pasirodo, Konstitucinis Teismas yra politinė, o ne teisinė institucija, įtvirtinanti ją sudarančių teisėjų pažiūras, o ne nuosekliai aiškinanti Konstituciją.
Būkime orūs lietuviai. Lietuvoje turi būti kalbama lietuvių kalba, neturi būti rusų ar lenkų kalba mokomų mokyklų. Turime visi gyventi pagal Lietuvos Konstituciją bei kitus Lietuvos įstatymus. Ir tikrai draugiškai sugyvensime. Čia Lietuva, kurioje kalbama valstybine lietuvių kalba, o ne perėjūnų žemė!
Atgal
.jpg)
