VISUOMENĖ
2023.08.13. Vydūnas. Lietuvių kalba
Parengė Dainius Razauskas
Rašytojas, mitologas
Žmonijos gyvybė yra taip labai turtėjusi, kad kiekviena kalba tegali tiktai dalelę to lobio apreikšti. Ir vieną antrą kalbą naikindami, mes tarsi visiems amžiams uždengiame vieną žmonijos lobių šaltinį. Todėl bet kurios kalbos naikinimas yra nusižengimas žmonijai.
Nors kiekviena kalba apreiškia ypatingą žmonijos sielos ypatybę ir jokia kita jos užvaduoti neįstengia, tačiau gali būti, kad labai menka yra tai, ką ji pasako, palyginti su tuo, ką kita apreiškia. Todėl turtingesnioji kalba marina vargingesniąją. Ir kur tai daroma užvaldant, čia atliekamas ne žmogžudžio, bet žmonijos žudymo darbas.
Kas tai mato, turėtų kiek įmanydamas stengtis tą nuodėmę nukreipti. Nėra tam daug priemonių. Bet ta viena yra tikrai veiksminga.
Kalba išlieka gyva prieš visokią priespaudą ir visus naikinimo bandymus, jeigu jos žmonės su kiekviena savo karta apreiškia vis daugiau aukščiausiosios ir prakilniausiosios savo sielos gyvybės.
Tai yra visų tautų uždavinys. Kuri to nesiekia, tosios kalba tikrai žūva, nes tad su ja nėra žmonijos lobis didinamas.
***
Paprasti žmonės gana dažnai nemato jokios lietuvių kalbos išlikimo naudos. Jie sprendžia pagal paviršutinę naudą. Aukštesnės jie nemato. O iš tikro tiesiog ir lengvai regimos naudos lietuvių kalboj nėra.
Nesant lietuvių kalboj aukštesnio išmanymo apsireiškimų, lietuvių dvasios augimas tačiau pasiliks pusiaukelėje. Todėl reikia visiems, kurie tai tik gali, savo dvasios šviesą dėti į lietuvių kalbą. Tuomet lietuviams bus, kuomi galėtų kilti. Taip vienas lietuvis būtų kitam aukštesniu būdu naudingas, ir visa tauta pastotų tikra ir naudinga žmonių augykla.
Kiekviena kalba yra ypatinga priemonė žmonijos dvasiai apsireikšti. Jokiu būdu ji negali tai padaryti kita kalba. Todėl lietuvių kalbą išlaikyti – jos turtą išlaikyti. O kalbą auginti yra tą turtą vertesnį padaryti.
***
Kiekvienos tautos žmoniškumas reiškiasi kitu būdu. Kaip tik [sąmoningumas] menkėja, kalba aptyla. Kalbai aiškėjant, tautiškumas gyvėja.
Čia ir glūdi priežastis to, kad tūli sako, [jog] lietuvių kalba esanti be reikšmės, su ja toli nenueinama ir ja negalima geriau apsireikšti.
Nenumanyta, kad kiekviena kalba, augdama iš vienos tautos žmonių gyvumo, vartojama tų žmonių, šviesina jų protavimą ir išmanymą, kaip to padaryti negali jokia kita kalba. Kurs su tokiu tikslu kalba, tas ja greit ir gėrisi.
Bet mūsų tauta ir kalba ilgais amžiais buvo apsnūdusi. O kitos tautos savo kalbomis gyveno ir gyvai apsireiškė. Ir pasidarė ypatingas skirtumas, kurio negalima nepastebėti.
Aiškaus giminiškumo kalbas terandame tarp tųjų, kuriomis buvo šnekama prieš 2000 ir daugiau metų. Mūsų kalba yra panašaus ūgio ir dvasinio lygio kaip tos senos kalbos. Tarp mūsų ir kitų šiuolaikinių Europos kalbų veriasi sunkiai peržengiamas atstumas.
Vis dėlto mūsų kalba neturėtų būti laikoma atsilikusi. Tirdami kitų kalbų gyvenimą sužinome, kad ilgais savo amžiais jos labai pakito. Joms atsitiko ypatingas dalykas. Neteko savo gyvybingumo aukštumų, nudilo, nusigyveno. Žmonių mąstymas pasikeitė.
Rimtai vertinant žmonijos apraiškas iš raštų, aiškiai numanyti, kad senovėje daug giliau jausta, mąstyta ir išmanyta negu vėliau. Žmonijos protavimas per kelis tūkstantmečius vis daugiau nusikreipė nuo dvasinių dalykų ir skyrėsi daiktingumui. Todėl įvairių tautų kalbos ir pakito. Visai nebėra numanoma, kad jos kurtos nuolatos sąmoningėjančiai gyvybei apreikšti. Todėl lyg apdžiūvo žodžių šaknys, silpnėjo jų galūnės, apmirė ir nukrito.
Viena lietuvių kalba gyvavo beveik visai tokia, kokia ji buvusi. Matyt, ji laikėsi senų laikų dvasiniame lygyje. Ir tuo įrodė, kad yra to gyvumo ir sąmoningumo kūrinys ir turėtų jo būti ir toliau kuriama.
***
Tautiškumo ir kalbos apsiniaukimas turbūt prasidėjo, kai tautos vadai buvo priversti rūpintis tautos gynimu, savo galybės tvirtinimu ir stiprinimu. Tada jiems teko dažniau santykiuoti su kitų tautų galingaisiais. Ir kaip jie, jų pavyzdžiu sekdami, rėmėsi kardu, taip ir kalbėjo jų kalba.
Visi jie žvilgiu atsigręžė į aplinką, į svetimumą ir paliko tautiškumą ir lietuvių kalbą žmonėms, kurie buvo jų apsauga, tarsi priedanga. Taip tada lietuviškumas glūdojo lyg po svetimųjų kalbos klodu. Jam beliko apatiniu žmoniškumo gyvenimu reikštis.
Dar smarkiau lietuviškumas menkėjo, kai tauta neteko savingumo. Tada platesnysis jos gyvenimas buvo tvarkomas nuolat stiprėjančiu būdu svetimo sumanumo, kurs ir reiškėsi svetima kalba.
Tokiu būdu lietuvių kalbos reikšmė buvo vis labiau siaurinama ir žeminama.
Bet gal todėl ji ir išliko kaip žiemkenčiai po sniego klodu šaltą žiemą. O kad ji tačiau galėjo reikšti kad ir menką, bet labai taurų ir gražų žmoniškumą, tai bus esmiškiausias jos savumas.
Tik iš tos būklės aiškėja, kad lietuviai lyg savaime pradėjo menkiau vertinti prigimtą savo kalbą. Atrodė, lyg ji nėra tinkama kam nors svarbesniam apreikšti. Norint patekti į platesnį pasaulį, norint iškilti į šviesesnį žmogaus protavimą, reikią griebtis kitos kalbos.
Savo kalba lietuviai dažnai jautėsi lyg menkesni negu kitų kalbų žmonės. Iš lengvo tūlus ir pagavo anas vangumas, kuris sulaiko nuo aiškesnio manymo savo būdu ir savo kalba, vangumas, kurs yra esminis vergiškumas.
Dar ir pačioje kalboje įvyko pakitimų. Žymiausi buvo, kad lietuviškai kalbėdami žmonės griebėsi visokių svetimų žodžių, tarsi be jų negalėtų pasakyti, ką nori. O tuo visuomet pasirodo sąmonės apsiniaukimas.
Kaip giliai mes nusmukome, supratau kartą kalbėdamas apie lietuviškus vardus, kad jais būtų vadinami lietuvių vaikai. Buvo net inteligentų, kurie manė, kad Dovydas, Jokūbas, Juozapas ir kiti esą tikriausi lietuviški vardai. Bet kas žino, ką jie reiškia? O tikrai nors numanome arba atspėjame, ką pasako vardai Tautvydas, Gedgauda, Daugvila, Birutė, Gaja, Gunda, Vyda, Nuomė ir kt.
***
Kaip tauta yra skirtinga žmoniškumo apraiška, taip kalba yra tautiškumo reiškėja. Kalba auga iš to paties prado, kurs žmogui teikia tautiškumo požymius. Todėl kalba ir skelbia tautos žmonių nuotaikos, protavimo ir sąmoningumo savumus.
Bet kalba nėra kartą kurta ir kūrimu užbaigta. Ji kyla su tauta ir su ja gyvena. Kaip tautoje gimsta, auga, gyvena ir gaišta vaikai, taip auga ir nyksta kalbos žodžiai. Vis nauji dygsta, auga, gyvena, pakeičia savo prasmę ir krinta, naujiems užleisdami savo vietą.
Kalbėdamas kiekvienas žmogus gyvina žodžių prasmę, juos traukdamas į savo sąmonę. Kada žmonės tamsėja, vadinasi, smunka visu savo gyvenimu į menkesnį žmoniškumą, tada ir kalba menkėja, apmiršta.
Bet tam daug reiškia ir kitų tautų dvasios ir kalbos antplūdis. Pavergtosios tautos kalba silpnėja, tamsėja ir nyksta veikiama svetimumo.
Tautai atgaunant savingumą, jos kalbos gyvėjimas pirma apsireiškia atmesdamas svetimas priemaišas ir kuo aiškiau pasiskelbdamas savo žodžiais. Bet jeigu tautos žmonės tada vėl griebiasi kitų, jos nepavergusių tautų žodžių, jie įrodo, kad neįstengia iškilti į tikrąjį savingąjį gyvenimą.
Ypatingą pareigą turi sąmoningiausiai kalbantieji. Turėtų tai būti visokie įvairūs kalbėtojai, mąstytojai ir rašytojai.
Bet mūsų kalba labai užversta svetimybių. Todėl minėtieji kalbos gyvintojai jų ir yra sunkiai slegiami. Norint jiems atgauti lietuviškumą, reikalingas kalbos ir tautiškumo tyrimas. Todėl jiems padėti turi kalbininkai, kurie yra pasišventę kalbos gyvumą atverti.
Tiesa, kalbai gyvinti svarbūs kalbos dėsniai, bet dar daugiau žmogaus sąmoningumas. Naujus žodžius diegti todėl galės labiausiai tas, kurs ne vien bus mokslintas, bet kurs ir ką šviesesnio pasakyti galės.
Mūsų proseniai suprato gyvenimą ne tiek iš daiktingumo, kiek iš gyvybingumo. Taip mąstąs žmogus gyvėja ir sąmoningėja. Jis gyvina kalbą, ir ji gyvėja. Pasiekęs prosenių sąmoningumą, jis prasmingiau ir kalbės jų kalba.
***
Rašytojų, kaip ir kalbininkų, darbui kalba yra pats svarbiausias reikalas, bet labai skirtingu būdu. Aniems ji yra apsireiškimo priemonė, šiems – tyrimo ir aiškinimo dalykas.
Rašytojas kalba skelbia vidinius savo išgyvenimus, savo regesius, mintis ir mąstymus, savo asmenybės gyvumo ir sąmoningumo lygį. Ką jis parašo, – šviesiau ar nykiau apreiškia esminį jo budrumą, esminę jo gyvybę. Visa tai yra jo rašte lyg paslėpta, užburta. Kiekvienas žodis tai taip atspindi, kaip rasos lašelis užtekančią, visą pasaulį apimančią dienos šviesą.
Visai kitoks yra kalbininko santykis su kalba. Ką kalbininkas pasako, yra kalbos žinios ir protavimai apie ją, ne asmenybės jausmai. Kalbininkas aiškina žmonių apsireiškimo priemonę, jos prisitaikymą prie bendrojo tautos sąmoningumo ir jos kalbėjimo būdo. Dar mūsų kalbininkai turi ir uždavinį kalbos dvasią išlaisvint iš svetimybių.
Kaip tautos sąmoningumas, taip ir jos kalba nuolatai kinta, šviesėja ar tamsėja, turtėja arba skursta. Dingsta iš kalbos žodžiai, kai kurios jų lytys, gal ir posakiai, kurie daug reiškė teikdami jai gyvumo ir aiškumo. Vėl antraip: naujai įpratinami žodžiai ir posakiai gali tiesiog stabdyti tautos sąmonėjimą, temdinti žmonių mąstymą.
Šitaip atsitinka kiekvienam rašytojui, kurs nėra šviesaus sąmoningumo, kuriam nėra iki galo aiški jo kalba, jos dvasia, jos savumai. Todėl nereikėtų užsigauti, kada kalbininkas taiso rašytojo kalbą.
Tiesa, kad rašytojai turi pagrindo manyti gyviną kalbą. Vis dėlto atsimintina, kaip lengvai galima kalbą ne gyvinti, o slopinti. Svetimi žodžiai, vartojami vidaus būsenoms arba ir mąstymo smulkmenoms aiškinti, visuomet drumsčia sąmonę.
Todėl nėra priežasties prieš kalbininkus taip atsiliept, kaip tai kartais padaroma. Yra sunku kukliam būti, matant kitus darant niekus. Bet taip sakyti gali ne vien kalbininkas, bet kartais ir rašytojas.
*** *** ***
Ištraukos iš straipsnių „Kalbos“, „Lietuvių kalba“, „Mūsų kalbos gyvėjimas“ ir „Rašytojai ir kalbininkai“, pirmąsyk paskelbtų atitinkamai „Naujovėje“ 1915 m. (rugsėjo–gruodžio Nr. 2–3), Jaunime 1912 m. (sausio Nr. 11–12) ir „Naujojoje Romuvoje“ 1937 m. (Nr. 29–32) bei 1938 m. (Nr. 3). Parengta pagal: Vydūnas, Žvilgis į gyvenimo gelmes, II: Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys, sudarytoja Rima Palijanskaitė. Klaipėda–Radviliškis: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2008, p. 120–131.
Atgal
