VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

01 03. Laimės politika – grįžimas prie primirštų, bet laiko patikrintų vertybių

Dr. Gediminas Navaitis

Nuo praėjusio amžiaus pradžios išsivysčiusiose šalyse turto pagausėjo dvigubai – trigubai. Tačiau laimingų žmonių padaugėjo vos keliais procentais. Būtent tai liudija apklausos, kuriomis tiriama pasitenkinimo gyvenimu lygį ir jo pokyčius atskirose šalyse.

Priežasčių tokiam atotrūkiui tarp ekonominio augimo ir laimės indeksų galima rasti ne vieną. Antai Didžiojoje Britanijoje veikiančio Naujosios ekonomikos fondo (NEF) specialistai teigia, kad nejaučiantis ryšio su aplinkiniais, tauta ir valstybe žmogus tik išimtiniu atveju bus laimingas.

Naujai pažvelgti į visuomenės tikslus, ieškoti laimingesnės visuomenės kūrimo kelių skatina ir ekologiniais užmojais pagarsėję sąjūdžiai. „Ekonominis vystymasis buvo priemonė didinti gerovę, bet dabar jo nebepakanka. Politikos tikslu turi tapti visuomenės laimė“, – tokiais žodžiais, pristatydama „Laimės politikos manifestą“, į visuomenę kreipėsi Pasaulinio gamtos fondo (PGF) Suomijos padalinio generalinė sekretorė Liisa Rohweder.

„Laimės politikos manifestas“ buvo paskelbtas Suomijoje - šalyje, kuri daug kam Lietuvoje, o ir pasaulyje, kelia pavydą dėl gerovės valstybės modelio. Manifesto autoriai siekia, kad čia kuriama materialinė gerovė tarnautų pasitenkinimo gyvenimu augimui arba, kitaip sakant, laimės didėjimui. PGF tikisi, kad manifestas suteiks naują impulsą visuomenei ir sprendimus priimantiems politikams apsispręsti, kuria kryptimi norima toliau žengti.

Šio apsisprendimo būtinybę dar labiau sustiprino Europoje gilėjanti valstybių skolų krizė, kuri stabdo ekonomikos augimą, o atskirose šalyse jau verčia ją trauktis. Tai tik rodo, kad ankstesnis beatodairišku vartojimu grindžiamas ekonominis modelis atsidūrė aklavietėje.

Naujojo kurso kryptis – daugiau laimės

Laimės politika yra naujas politinis požiūris, išreiškiantis idėjas tų, kurie mano, jog politinėje sferoje būtina rasti naujus sprendimus, nubrėžti naująjį kursą – bet ne spartesnio ekonominio augimo, o aukštesnio visuomenės laimės lygio link.

PGF manifeste pateikiami argumentai, kad mažiau intensyvus gyvenimo ritmas, kiekvieno piliečio dalyvavimas prasmingoje bendroje veikloje, naujos gerovės kultūros bei gilesnių žmogaus santykių sukūrimas gali paversti laimės siekį įgyvendinamu.

Manifeste visų pirma pažymima, kad šiuo metu žmonės eikvoja natūralius planetos išteklius 50 proc. greičiau nei Žemė sugeba atkurti. Tai yra ekologinio deficito, kurį patirs ne tik ateinančios, bet ir dabartinė karta, priežastis. Todėl norint, kad Žemė būtų tinkama gyventi, reikia iš naujo įvertinti tai, ką vartojame ir kaip šitos prekės yra pagamintos.

PGF teigia, kad tvarus visuomenės laimės lygio augimas, kuris atitiktų mūsų planetos pajėgumą, yra galimas ir nemažinant esamos gerovės. Ji galėtų ir toliau didėti, jei ekonominė veikla remtųsi naujomis aplinkosaugos technologijomis, jei būtų pereinama prie tokių gamybos metodų, kurie grindžiami perdirbimu ir pakartotiniu žaliavų panaudojimu. Netgi vartojimo nesiūloma mažinti, bet siūloma jį perorientuoti į paslaugas, nes tokiu atveju gyvenimo kokybė augtų sparčiau nei kaupiant daiktus.

„Laimės politikos manifesto“ kūrėjai konstatuoja, kad dabartinis pasaulio socialinės-ekonominės raidos modelis veda į akligatvį, griauna ekologinę pusiausvyrą, neefektyviai, neretai net barbariškai naudoja baigtinius Žemės resursus. Be to, toks raidos modelis nedidina to, ko žmonės labiausiai nori – laimės. Tai rodo daugybė tyrimų, atliktų išsivysčiusiose šalyse. Nepaisant augančios ekonominės gerovės, apklausos patvirtina, kad laimės rodikliai pastaraisiais dešimtmečiais praktiškai nedidėja. Todėl sunku būtų ginčyti išvadą: dabartinis socialinis modelis negali sukurti laimingos ateities.

Svarbiausi tikslai

Laimės politikos manifeste jo autoriai išskiria kelias programines nuostatas.

Bendruomeniškumo stiprinimas. Tradicinė ekonomika ir politika rėmėsi nuostata, kad profesionalai padarys viską, ko reikia bendruomenei. Net jei jie tai sugebėtų – būtų prarastas bendro veikimo džiaugsmas, laimės išgyvenimai, kurie labai dažnai lydi žmones jungiančią prasmingą veiklą. Ji yra ir pasitikėjimo kitais bei tikėjimo savais gebėjimais šaltinis, patenkina saviraiškos ir priklausymo poreikius.

Tyrimai patvirtino, kad demokratinio dalyvavimo galimybės didina visuomenės laimės lygį. Todėl manifeste siūloma palaikyti ir skatinti savanorystės, labdaros, bendruomeniškumo tradicijas. Pripažinus tokios veiklos svarbą nuosekliai tektų riboti profesionalių politikų ir valdininkų vaidmenį, sprendžiant bendruomenių reikalus, ir didinti piliečių teises bei atsakomybę.

Pasitikėjimas politika, o drauge ir visuomenės laimė sustiprės, jei profesionalius politikus pakeis savarankiškos piliečių grupės. Skatinant permainas šia kryptimi, reikia atitinkamai keisti švietimo sistemos tikslus, ugdyti nebe konkuruojantį su kitais individualistą, o turintį bendros veiklos įgūdžių pilietį.

Antroji nuostata teigia: laisvalaikis - visuomenės turtas.Kodėl? Ogi todėl, kad didėjantis darbo našumas lig šiol sudarydavo sąlygas didinti atlyginimus, o ne trumpinti darbo valandas. Mat viskas buvo grindžiama pamatine nuostata, kad turtas daro mus laimingus. 

Tačiau ilgainiui tyrimais buvo nustatyta, kad laiko stoką žmonės mano esant didesne problema negu pinigų trūkumą. Iš čia ir išvada: politika, kuria siekiama vien didinti pajamas, ne tik apriboja laimę, bet ir nekuria tvarių perspektyvų.

Visuomenėje, kurios esmė - gamyba, pajamos ir vartojimas, negali būti laiminga, nes joje laimės siekimas išreikštas padidintu gebėjimu vartoti. Tikra vertybė, manifesto autorių nuomone, yra laisvalaikis. Nors ir čia jie įžvelgia pavojus: antai daug kas, įpratęs gyventi vartotojiškais principais, atsiradusį laisvalaikį išnaudoja kaip galimybę pinigams išleisti.

Nuo urbanizuotų erdvių į humaniškai prasmingas vietas. Tai skelbiama kitame „Laimės politikos manifesto“ skyriuje. Jo autorių nuomone, siekdami asmeninės gerovės, daugelis tiesiog stengėsi susikurti kiek įmanoma daugiau asmeninės erdvės: pasistatyti kuo erdvesnį namą, geriau su nuosavu baseinu, biliardine, sauna ir pan. Tačiau paradoksas – daug kam šios privačios erdvės tikrosios laimės pojūčio taip ir neatnešė.

Atkreipiamas dėmesys, kad gyvenimo stilius, kuomet patogumus siekiama susikurti erdviuose užmiesčio namuose, gali atsigręžti prieš tuos, kuriems nuosavu automobiliu tenka ilgai važiuoti į darbą kur nors miesto centre. Tyrimais nustatyta, kad tas, kuris kasdien turi skirti kelionei bent valandą, privalo uždirbti kone dvigubai (kad išlaikytų tą patį laimės lygį) nei tas, kuris į darbą nesunkiai gali nueiti pėsčiomis. Taigi gyventi šalia darbo geriau ir ekologiniu, ir laimės pajautimo požiūriu. Be to, šalia pajamų ir laimės santykio paradokso (nustatyta, kad pasiekus tam tikrą lygį tolesnis pajamų didėjimas laimės nebeprideda) egzistuoja ir asmeninės erdvės paradoksas: kuo ji didesnė, tuo labiau išauga atsiribojimas nuo aplinkinių ir tuo mažiau galimybių bendrauti su kitais žmonėmis. O be bendros veiklos nėra ir laimės.

Palankiausias sąlygas bendrai veiklai sudaro erdvės, kuriomis gali naudotis kiekvienas. Todėl daroma išvada – visuomenei būtinas viešųjų erdvių renesansas, kurio negali atstoti dabartiniai prekybos ir laisvalaikio centrai, nes jie kreipia žmones ne į bendrą veiklą, o į vartojimą.

Žmogiškų ryšių stiprinimas.Galiausiai manifesto autoriai kviečia kurti vadinamąją gerovės kultūrą, o savo laimingo gyvenimo šerdimi laikyti bendravimą su draugais, kaimynais ir šeima. Žmogiškųjų santykių svarbai laimės politikoje pabrėžti netgi siūloma vartoti terminą „naujasis šeimyniškumas“.

„Laimės politikos manifesto“ nuostatoms artimos ir minėto NEF siūlomoms kelio gairės laimingesnės visuomenės link. Naujosios ekonomikos idėjų skelbėjai irgi mano, kad reikia naujai įvertinti visuomenės tikslus, remti prasmingą gyvenimą, suteikti daugiau savivaldos teisių piliečiams, sukurti subalansuoto vartojimo ir gamybos sistemas, matuoti tai, kas svarbu, t.y. visuomenės laimės pokyčius.

Grįžimas prie ištakų?

Daugelis dabar skelbiamų laimės politikos ar naujosios ekonomikos idėjų, tiesą pasakius, daug kam nepasirodys itin naujos ar originalios. Greičiau jas derėtų laikyti grįžimu prie visuomeninės raidos ištakų, ankstesnių vertybių perkainavimu ir tarsi pakartotiniu jų atradimu.

Bet kokiu atveju mintis, kad valstybei dera skatinti bendruomeniškumą, skatinti žmones jungtis savitarpio supratimo, bičiulystės pagrindu, kuris remiasi ne materialiomis, bet kultūrinėmis vertybėmis, yra patraukli.

Tai yra ir svarbiausios vertybės lietuvių tradicinėje kultūroje, kurioje bendruomeniškumas visuomet buvo vertinamas ir leido sutelkti jėgas prieš vidaus ar išorės grėsmes. Galbūt laimės politikoje galime rasti išeitį iš šios dienos visuomenės akligatvių, kelią link laimingesnės Lietuvos.

Atgal