VISUOMENĖ
03.25. TĖVŲ DUONA
Juozas Stasinas
Mūsų tėvai buvo labai darbštūs, todėl ir iš vaikų jie to paties reikalavo. Šeimoje darbštumas ir padorumas buvo svarbiausios vertybės. Prisimenu dažnai girdėtus tėvų žodžius: „Vaikai, imkitės darbo, kas nedirba, tas nevalgo. Nors vėliau, susidūrus su gyvenimo tikrove, jų pasakytiems žodžiams tik dalinai galėjau pritarti. Dažnai gyvenime būna atvirkščiai: geriausiai valgo tie, kurie mažiausiai dirba.
Ir vis tik, tėvų pasėta sėkla mūsų sąmonėje sunkiais pokario ir „brandaus socializmo“ laikais prigijo ir išbujojo. Visi sukūrėme šeimas, užauginome nemažą būrį palikuonių, stengėmės sąžiningai dirbti ne tik savo, bet ir bendruomenės bei Lietuvos labui.
Prieš daugelį metų, kai visi Stasinų vaikai su antromis pusėmis sugužėjome į tėvų Auksines vestuves, mama pasidžiaugė:
– Su tėvu užauginome devynis vaikus, visus pakrikštijome gražiais lietuviškais vardais. Paskaičiavau, vaikeliai, kad Auksines vestuves su Juozu švenčiame turėdami daugiau kaip penkiasdešimt pačių artimiausių žmonių – vaikų, anūkų, proanūkų, marčių ir žentų. Štai koks didelis mūsų užgyventas turtas. Branginkite jį ir gausinkite, – iš džiaugsmo nubraukusi per veidą riedančias ašaras kalbėjo mano mama, gyvenimą pradėjusi Radviečio dvare.
Dažnai pagalvoju apie metus kartu pragyventus su tėvais. Kiek visko reikėjo, kad vaikai užaugtų sveiki, sočiai pavalgę ir laimingi: kokio ilgio turėjo būti stalas, prie kurio visiems vietos užteko, kokio puodo reikėjo mamai, kad ji išvirtų kopūstų ar barščių sriubos ir visus pamaitintų, o tėvui, turbūt, ir ranka pavargdavo beraikant ruginę duoną ir paduodant po riekę kiekvienam prie stalo sėdinčiam. Kiekvienas mamos rankomis išminkytas kepalėlis, užaugintas duonos raugu, prieš palydint į tėvo iš plytų ir akmenų kieme sulipdytą duonkepę, peržegnotas, palaimintas. Laukdavome šviežios, šiltos duonelės kaip šventės, pasirodančios tėvo rankose, ypač to kepalėlio, kuris su lašinukų įdaru, o kartais ir su iššutusiais kopūstėliais.
Tėvų duona. Nuotrauka iš "Skoniukelias"
Ruginė duona visuomet buvo padedama pačiame stalo centre, pačioje garbingiausioje vietoje ir pridengiama šviesiai pilkšva tikro lino drobele, pačios mamos ar senelės išausta. Tik tėvas ir motina, nuklojus apdangalą, galėjo atriekti ir padalyti vaikams šią sakralinę gamtos ir darbščių rankų dovaną. O jei kuriam bevalgant nukrisdavo ant aslos gabalėlis duonos, kiekvienas žinojo, kad privalu pakelti ir pabučiavus vėl padėti ant stalo arba suvalgyti.
Rugio grūdas man ir šiandien pats gardžiausias ir sočiausias iš visų grūdų. O tuomet tėvų augintas sunkiai įdirbtoje molingoje, prakaitu palaistytoje žemelėje, buvo dar brangesnis, dar skalsesnis. Prisimenu tas dienas, kai susėsdavome prie stalo pusryčiauti ar pietauti kartu su tėvais, suskaičiuoti visas burnas abiejų rankų pirštų nepakakdavo. O juk reikėjo ne tik visiems sočiai pavalgyti, bet ir apsirengti, tegul ir ne pačiais madingiausiais rūbais. Bet juk visi užaugome, visi į žmones išėjome: ir sveiki, ir pavalgę, nesušalę, neišmėtyti po šiukšlynus ar „langelius“.
Nežinantiems ar jau pamiršusiems priminsiu, kad po karo tuometinė valdžia daugiavaikėms šeimoms irgi rodė tam tikrą dėmesį: skirdavo joms vienkartines nemažas pinigų sumas, o daugiavaikes motinas apdovanodavo net ordinais bei medaliais. Toks daugiavaikėms šeimoms rodomas dėmesys buvo nebe pagrindo. Antrasis pasaulinis karas buvo ką tik pasibaigęs. „Didžiajam tautų tėvui“, pražudžiusiam milijonus gyvybių mūšių laukuose ar priverstinio darbo „gulaguose“, skubiai reikėjo daug naujų darbo rankų.
Tarp tuometinių daugiavaikių šeimų atsidūrė ir mūsų šeima. Mama buvo apdovanota Motinystės pirmo laipsnio šlovės ordinu, o šeimos biudžetas pasipildė nemaža červonsų (taip tuomet buvo vadinami pinigai) suma. Buvo motinų ir didvyrių, bet mano mama nepateko į tą formatą.
Šiandien retas begali pasidžiaugti tokia gausia šeima, nors žmonių pragyvenimo sąlygos yra nepalyginamai geresnės. Vaikų ir jaunimo ugdymui skiriamas prioritetinis dėmesys. Tenka apgailestauti, kad daugelis šiuolaikinių jaunų šeimų nepasinaudoja šiomis galimybėmis. Šeimos pagausinimo reikalus daugelis nukelia ateičiai.
Nepaprastai greitai prabėga žmogaus gyvenimas. Neabejoju, kad per jį pasiseka nuveikti daug gerų darbų, kaip sakoma, save realizuoti. Bet, kai neišvengiamai amžino bėgimo maratone stabtelėjame, tik tuomet suvokiame, kad vieną svarbiausių darbų nepadarėme: neįprasminome savęs gausioje ir gražioje šeimoje. Tuomet belieka tik gailėtis, bet laiko atgal nebeatsuksi...
Atgal
.jpg)
