VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

10 21. Betvarkė žmonių dūšiose

Irena Bučinskienė

Pirmoji didžioji nuodėmė - puikybė. Po jos pasipila kitos - pavydas, godumas - iki žudynių. Šlėktiškas "co to ja, co to moje komizelka" užvaldė mūsų krašto gyventojus. Tokio daikto kaip drovumas, kuklumas - nė kvapo, o tai žmogaus puošmena. Jei teko pabūt prie iškilaus žmogaus, erudito, mokslinčiaus, nepastebėtumėte, kaip gera su juo, nes jis nerodys savo pranašumo, tavęs nepažemins, nesipūs, kaip varlė prieš jautį: bet tokių mūsuose nebesiranda, o jei ir yra, tai anys nelenda akysna. Nebegalintys išsitekt savo "honore," sulindo gyvent televizoriun: vieni save rodo, kiti į juos žiūri, plodami katučių, bet dažniau apšnekėdami ir pirštais badydami bei piktindamiesi (bet vis tiek žiūri: liga). Moterys net kūdikėlius savo įsčiose ištėškia televizoriun ar žurnalan, smailiem bobelių nužiūrėjimam, net nenutuokdamos, kokiem negerumam juos pasmerkia dar negimusius. Priklausomybę nuo telefono, kompiuterio ir televizoriaus - jį žiūrint ir jame rodantis, baisiau už gėrimą, rūkymą, keiksmus. Jeigu žmogus save sutapatina su visažiniu, nepamainomu, teisuoliu (ir šoka, ir dainuoja, ir tą patį darančius kritikuoja, ir sapnus aiškina) - jo dūšelė smarkiai apsirgusi. Jau baisu įsijungt net lygintuvą, kad nepamatytum ir neišgirstum Ingos, greitojo Algio, Veronikos, Zitos iš kelmų, Radžio su aukso "lenciūgu," Juročkos išŠančių, Safrano (jeigu tamsaus gymio, kilimo iš Damasko ar Tel Avivo, taibūtinai Vytautas, o moteriškė, turinti tų kraštų prigimimo, būtinai Birutė), o Jokūbauskaitės balsas persekioja ne tik prie "linkime pasveikti," bet nūdija visų firmų mobiliakuose, zaunydama, kad ne ten skambini arba esi skolnas aparatui, o dabar savo balsu užsėdo ir visą Vilniaus transportą, pranešinėdama stoteles tarsi vaidybinį spektaklį, loginius žodžių kirčius sudėliodama nei penki, nei devyni.

Kaip galima tapt tokiais apsirijėliais, godžiais, garbėtroškom? Sėdi visokiose televizijos komisijose juokingi komikai, sureikšmintais veidais, atstatę gurklius, teisiantys talentus arba kūrinius. Žmoneliai šitie nė nenutuokia, kad anys jau nebepagydomai serga savo susiraukšlėjusios dvasios liga: rodyt ir rodyt save, plepėt ir plepėt apie save - kaime plepių moterėlių, nekalbant jau apie niekus pliurziančius vyrus, negerbė, iš jų šaipėsi, su jom vengta bendraut, kad nesuvoliotų savo liežuviuose, o dabar tai - vertingiausia prekė. Vieną visažinį "be pykčio" jau pasodinom Briuselin, tai anas dabar piktai ir šleikščiai - atsidėkodamas - dergia mūsų šalį (kas jam - jis gi ne lietuvis, kosmopolitas), dergia, kaip ir dar du mūsų krašto ateiviai, dabar laikini išeiviai, nes taip pat mūsų gerumu ir kvailumu pasodinti ten pat (vieną net nuteist norėta, bet vietoj Lukiškių ištremtas Briuselin, kitas "tuteišas"), lietuviškai tik žagsintys, nors piliečiai Lietuvos, o angliškai nemokantys - gražu, net žalia: sėdi ten tautai atstovaujantys lenkas, rusas ir žydas, ir užuot darę Lietuvai gera, ją dergia už mūsų pinigus. Mirga per dienas ir vakarus "dėžių" ekranai, mirga tie patys veidai, maldami miltus ir mygdami iš to paties girą. Televizija turėtų tarnaut jaunimo prusinimui, pasitelkus dar gyvus tikruosius istorikus (žinoma, ne istorijos darkytojus ir melagius, kaip Bumblauskas su "tavorščium" Gudavičium arba Truska), mokslininkus, menininkus, tikruosius muzikantus (kada matėm istoriką A. Tylą ekrane, ačiūdie Gustavo laidos dar neiškasavojo). Ne - televizija kaišioja mums panosėn vaizdus - ar Zvonkė, tapusi Bunke, įlys savo butike iš Gariūnų nusipirktan undarokėlin ar nebe: jeigu žmonėm viešai rodomi tik pasturgaliai, tai išmintis ir protas iš tautos išspruks. Auginami nebe vaikai - "auginamas" kosmopolitinis šnapsas pasauliniu pavadinimu - Lithuanian vodka. Caritą apmokestins, išmaldą duodančius - baus (išmalda - viena iš krikščioniškųjų dorybių). Austrai pasišiukšlino, išduodami mums nusikaltusį, mes atsaku - šviesesnės minties gudus belangėn, niekuo mums neprasikaltusius "teroristus" - slaptan kalėjiman. Diktavo Maskva, diktuoja Briuselis: su kuo tuoktis, ką mylėt, ko nekęst, kaip karves melžt. O jau kalba, kalba valdžiūnų ir seimūnų: užuot statę ar remontavę - vykdo statybos ir remonto darbus, kuria infrastruktūras (kai kas nė nežino, su kuo tą "patrovą" valgyt), policininkam prietema ar naktis gražesnė, pavadinus jas "tamsiu paros metu," o vienas pareigūnas nusišnekėjo dar "mandriau," nes, jo teigimu, daiktas "buvo atvežtas dviračio pagalba". Lietuvos išmintingieji, kurių niekas nemato ir klausyt nenorėtų, linguoja galvas: lietuvi, lietuvi, kas tau yra su sveikata?

Maironio neprikelti proseneliai, jei sekundei pasikeltų iš kapo, iškart vėl numirtų iš pasibaisėjimo, nevilties, širdgėlos dėl pakalniui besiritančios, bedugnėn garmančios tautos. Ar dar atsiras A.Baranausko ir Vydūno bent vienas kviestas tautos vedlys? Bet jam ir atsiradus, nebebus kam paskui jį besekti: Lietuva margėja, kaip kokia Amerika, visokiausių spalvų veidais ir papročiais, o lietuvaitės gimdo savo vaikus, bet svetimom tautom ir svetimiem kraštam (Sabos karalienė Mikalda pranašavo, kad nebeatskirsme moteries nuo vyro). Ašara Dievo aky, Lietuva ...

 

Kompiuterių remontas

Atgal