VISUOMENĖ
06.01. Mokslinė konferencija Skapiškio (Kupiškio r.) pagrindinėje mokykloje (4): Lokalinių klausimų apžvalga
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Konferencijos „Scientia et historija“ edukacinės sesijos III temą sudarė lokaliniai pranešimai: „Pilietinio sąmoningumo ir vertybinių nuostatų ugdymas Skapiškio pagrindinėje mokykloje“ (Birutė Zaborskienė), „Istorinės ir literatūrinės atminties išsaugojimas Skapiškio mėgėjų teatre“ (Vita Vadoklytė) ir „Lokaliniai istorijos tyrinėjimai – šaltiniai ir sklaida monografijose „Kupiškis“ ir „Skapiškis“ (Aušra Jonušytė).
Birutė Zaborskienė „Pilietinio sąmoningumo ir vertybinių nuostatų ugdymas Skapiškio pagrindinėje mokykloje“
Skapiškio pagrindinės mokyklos direktorė Birutė Zaborskienė dalijosi patirtimi, kaip sekasi mokykloje ugdyti mokinių pilietiškumą, pilietinį sąmoningumą, vertybinių nuostatų ugdymą. Pristatydama mokyklos įvairiapusišką veiklą šia kryptimi, prelegentė teigė: „labai svarbu, kad kiekviena mokykloje vykdoma veikla būtų ne tik įdomi, patraukli mokiniui, bet kartu prasminga, motyvuojanti, ugdanti jį kaip asmenybę“. Pranešėja akcentavo, kad labai svarbu ir bendruomeniškumo skatinimas, nes veikimas kartu dovanoja ne tik bendrumo jausmą, džiaugsmą, bet ir ugdo mokinių atsakomybę, sąmoningumą bei kitas kompetencijas. Mokyklos direktorė pasidžiaugė, kad pastaraisiais metais sekėsi sutelkti mokyklos bendruomenę bendrai veiklai, bendruomenės nariai jaučiasi svarbūs, sugeba išsakyti savo nuomonę, teikti pasiūlymus problemoms spręsti. Prelegentė kėlė klausimą: „Ar lengva?“ ir jį komentavo: „Nelengva, nes susiduriame ir su nenoru veikti, abejingumu, būna, kad rezultatai nuvilia, bet tik ieškojimai, nebijojimas rizikuoti ir tikėjimas veda mus priekį. Mąstyk, siūlyk, veik, įgyvendink – tai siūlome kiekvienam bendruomenės nariui“. Baigdama pranešėja teigė, kad mokyklos misija ypatinga, nes mes kuriame žmogų, pilietį valstybei. Ir tik nuo jaunų žmonių, jų iniciatyvų, kritinio mąstymo priklausys, kokioje valstybėje gyvensime rytoj ir kokią ateities Lietuvą sukursime.
Vita Vadoklytė – „Istorinės ir literatūrinės atminties išsaugojimas Skapiškio mėgėjų teatre“
Pranešimo ištakos. Vita Vadoklytė 1990 metais, baigusi tuometinės Lietuvos konservatorijos Klaipėdos Teatro meno fakultetą ir įgijusi mėgėjų teatro režisierės specialybę, buvo paskirta dirbti į Skapiškį. Čia atvykusi, per labai trumpą laiką subūrė skapiškėnus teatrinei veiklai: organizuotas suaugusiųjų teatras „Stebulė“, vaikų ir jaunimo teatras „Ku – kū“. Jos vadovaujami teatrai bei pati režisierė yra laimėjusi gausybę apdovanojimų (aukščiausias meno mėgėjų kolektyvų įvertinimas – „Aukso paukštė“ – jų Skapiškis gavęs net dvi), o 2017 m. V. Vadoklytė išrinkta Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos (LMTS) prezidente.
Pranešimą skaito mokyklos direktorė Birutė Zaborskienė
Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijos kleboną lic. kun. Albertą Kasperavičių (kairėje) sveikina Kupiškio rajono savivaldybės kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjos pavaduotojas Vytautas Knizikevičius, įteikdamas Kupiškio rajono savivaldybės kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjos Jurgitos Trifeldienės pasirašytą padėką
Temos apžvelgimas. Pranešime režisierė V. Vadoklytė akcentavo teatro svarbą žmonėms: „Teatras padeda bręsti asmenybei, įgyti etinių ir estetinių vertybių, teatras moko dvasinės patirties ir stiprybės, moko išminties. Šiame technologijos amžiuje ypač svarbu išsaugoti gyvą bendravimą. Teatras – viena iš įtakingiausių žmonių betarpiško bendravimo formų, savęs pažinimo ir tobulinimo mokykla“. Prelegentė pabrėžė mėgėjų teatro esmę: „Mėgėjų teatras yra vieta, kur įvairių specialybių žmonės gali realizuoti savo kūrybinius sugebėjimus, dvasinius poreikius. Čia mokomasi bendravimo, tarpusavio supratimo, etinių ir estetinių vertybių. Kaimo mėgėjų teatrą lankantys žmonės yra labai nuoširdūs, ypač senoliai, išsaugoję tautinę savimonę, etnografinę atmintį, moralines ir dorovines vertybes, kurios perduodamos iš kartos į kartą per teatrą.
Remdamasi sukaupta patirtimi – teatro mėgėjų kolektyvų telkimas, spektaklių kūrimai, dalyvavimas šalies mėgėjų teatriniame judėjime, tarptautinių teatro festivalių, švenčių bei kūrybinių stovyklų organizavimas – režisierė apžvelgė Skapiškio kaimo suaugusiųjų teatro „Stebulė“ , Skapiškio vaikų ir jaunimo teatro „Ku – kū“ veiklą, kurios puoselėjimui buvo reikšmingi žymių Lietuvos žmonių pėdsakai Skapiškyje.
Režisierė V. Vadoklytė pranešime apžvelgė prieškario teatrinę veiklą Skapiškyje, akcentavo aktyvią dešimties metų Skapiškio mokyklos mokytojų teatrinę kūrybą, kai nuo 1952 m. jiems pradėjo vadovauti mokytojas Bronius Varnauskas. Apžvelgė susiformavusią ir apie 50 metų gyvavusią tradiciją: „Paskutinio skambučio“ proga žemesnių klasių mokiniai abiturientams pastato spektakliuką. Taip Skapiškio mokykloje parodyta per 50 spektakliukų.
Pranešėja kalbėjo apie įvairios tematikos spektaklius – jie statyti atsiliepiant į gyvenamojo meto aktualijas, jubiliejus ir pan. Ji pažymėjo, kad pradėti organizuotitarptautinius teatrų festivaliusSkapiškyjepaskatino aktyvi kitų respublikos teatrų tarptautinė veikla. Dirva tam jau buvo paruošta – suburti vaikų ir suaugusiųjų teatro mėgėjų kolektyvai,atidaryti nauji erdvūs kultūros namai, dalyvauta daugelyje respublikinių, taip pat ir tarptautinių teatrų festivalių, pasisemta patirties.
Kupiškio rajono savivaldybės kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėja Jurgita Trifeldienė
Taip Skapiškyje gimė ir tapo tradiciniai tarptautiniai teatrų festivaliai – vaikų ir jaunimo –„Pienių medus“, kaimo teatrų – „Pienių vynas“ ir senjorų teatrų – „Pienės pūkas“. Režisierė kalbėjo apie tų festivalių svarbą ne tik Skapiškiui, bet ir visam Kupiškio rajonui, be abejo, ir atvykstantiesiems iš kitų kraštų, akcentavo, kad šių renginių svečiai supažindinami su Skapiškio istoriniais paminklais, jie aplanko dr. Aldonos Vasiliauskienės sodybą, apžiūri arkivyskupui Mečislovui Rainiui skirtą koplytstulpį, susipažįsta su ukrainistikos muziejumi.
Pranešimą V. Vadoklytė užbaigė režisieriaus Povilo Zulono (vaidinimo „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ režisieriaus) žodžiais: „Kiekvieno žmogaus darbų kraitis viename laiko mate labai nevienodas, užtat jų darbų prasmė yra viena – puošti savo gimtąjį kraštą, atiduoti jam visa, ką turi geriausio, kad tą žemė gražėtų, o jos žmonės turtėtų – ir savo dvasia, ir skalsiu duonos kąsniu“.
Atgal
