VISUOMENĖ
04.09. Už laikmečio klystkelius turėtų atsakyti architektai
Vaclovas Volkus
Tik pakelkit galvą, jei kada suklydę,
Nusimeskit, broliai nedėkingą
Šydą nuo akių.
Tik tada suprasit, dorą perkainavę,
Ir suradę tik teisingą
Kelią Vakarų.
Vaclovas Volkus
Lietuvos valstybės atkūrimo aušroje „Lietuvos aidas“ – valstybės laikraštis, 1917 metų rugsėjo 6 dieną įsteigtas Antano Smetonos, redaguotas Lietuvos patriotų, remiamas sąmoningos lietuvių inteligentijos atstovų, savo šimtamečiame kelyje visada ugdė skaitytojus Tėvynės meilės, teisingumo ir doros principais. Visada stovėjo tautos ir nepriklausomos valstybės sargyboje.
Toks jis – „Lietuvos aidas“ ir šiandieną budi nepriklausomoje Lietuvoje, esant naujoms geopolitinėms sąlygoms, gina kiekvieno šalies piliečio laisvę, garbę turėti savo nuomonę ir viešai, laisva valia ją reikšti.
Jame atsispindi ne tik vienadieniai, nieko reikšmingo nepasakantys literatūriniai samprotavimai, bet ir esminė valdžiose kritika, valstybės problemos, intelektualių žmonių, kitaip galvojančių laisvės, pareigos, teisinio nihilizmo klausimais nuomonė. Problemų būta, problemų liko, apie jas „Lietuvos aido“ – valstybės laikraščio kūrėjai – valstybininkai galvojo. Jos aktualios ir šiandieną.
1938 metų vasario 15 dienos „Lietuvos aido“ laikraštyje apžvelgiami Lietuvos pasiekimai per nepriklausomybės dvidešimtmetį ir svarstoma, kaip Lietuva pasikeis per šimtmetį
Istorija pasikartoja. 19 a. pabaigos Lietuvos atgimimo patriarchas, daktaras Jonas Basanavičius yra mums priminęs senovės romėnų išmintį, kad „žmonės, nežinantys savo tautos istorijos, yra vaikų naivumo lygmenyje“, nes istorija, literatūros istorija yra tautos mokykla. Besimokydami iš jos mes tampame stiprūs, nepalaužiami, savo dvasia nenugalimi. Istorinių faktų nutylėjimas yra būdingas užkariautojams. Ne išimtis buvo ir Sovietų sąjunga.
Švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus kreipdamasis į jaunimą ragino domėtis savo tėvų, senelių netolimos praeities prisiminimais – Sovietų sąjungos okupacija – trėmimais, lietuvių partizanų žudymais, sodiečių sodybų deginimais, sovietinio saugumo – KGB agentų verbavimais ir kitomis Lietuvos šviesuomenės naikinimo, jos pavertimo įkaitais priemonėmis.
Rašinio tema prašosi priminti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio 7 partizanų – apygardos vadų, tarybos prezidiumo narių 1949 metų vasario 16 dienos pasirašytą Deklaraciją, kuri skelbia: „Asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę, bendradarbiaudami su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsivadavimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos teismą“. Deklaraciją atkurtos nepriklausomos Lietuvos Seimas yra patvirtinęs, kaip vieną iš Lietuvos respublikos teisinių aktų.
Esu rašęs, kad 1990 metų kovo 11 dieną atgavus nepriklausomybę, Lietuvos respublika paveldėjo iš buvusios okupantės – Sovietų sąjungos visą buvusios Sovietų Lietuvos komunistų partijos valdomą administracinę valdymo sistemą su visomis jos vadinamomis jėgos struktūromis - teismais, milicija, prokuratūra, valstybės saugumu ir jo užslaptintais padaliniais. Visa šita nacionalinės Sovietinės Lietuvos nomenklatūra niekur nedingo. Ji įsiliejo į atkuriamos Lietuvos valstybės valdymo struktūras, pradedant Seimu, teismais, vykdomąja valdžia, net aukštais postais nepriklausomame Lietuvos saugume. Liaudiškai tariant liko „ta pati panelė, tik kita suknelė su skirtingomis spalvomis“.
Nepriklausomybės akto signatarė, klubo prezidentė Birutė Valionytė, dėjusi nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatus, prisimena, kad „to meto Lietuvos visuomenė nebuvo vienalytė (...). Aktyvus jos branduolys, dauguma sąjūdiečių, apie dešimt procentų žmonių, ėjo priekyje, kita dalis, suvokę, kas vyksta, yra tokioje padėtyje – laukimo stadijoje ir tyliai palaiko, o dar kita dalis yra ta, kuri žiūri, kas čia bus, arba nepritaria. Gerai, kad tas branduolys pralaužia ledus kaip ledlaužis ir visi sėkmingai įsilieja į tą srautą“. Įsiliejo... ir tie, kurie nepriklausomybės nenorėjo – juos tenkino sovietinio gyvenimo tikrovė, privilegijos, juos gąsdino galimi nusikaltimai prieš tautą. Svyravo baili, nutautėjusi, marksizmo – leninizmo mokslų apakinta nemaža dalis švietimo sistemos vadovų ir mokytojų. Šis švietimo paveldo šleifas velkasi iki šių dienų, kas atsispindi pagal šią, daugelį kartų reformuotą sistemą bendrojo lavinimo ir aukštąsias mokyklas baigusių ir dirbančių įvairiuose postuose kasdienybėje. Dažnam trūksta pilietinio – patriotinio jausmo, doros kasdieniame darbe. Apie tai kalba socialinė nelygybė, didžiulis atotrūkis tarp mažiausiai ir daugiausiai uždirbančių, neteisingas BVP paskirstymas, augantis skurdas ir saujelės valdančiųjų ir verslo bosų prabanga, nesant progresinių mokesčių. Nėra ko girtis, ponai, netekome milijono jaunų darbingų žmonių, velkamės Europos Sąjungos valstybių gale, o pirmaujame galvažudžių, girtuoklių savižudžių, nesantuokinių šeimų skaičiais, amoralumu ir t.t.
Kas šiandieną gali atsakyti už tautos nykimą? Suprantama, tai tie, kurie nieko nedarė, kad buvę – nepražuvę užsiliktų nepriklausomos Lietuvos aukštuose postuose – valstybės valdyme ir teismų struktūrose. Daugelis jų buvo potencialūs Lietuvos laisvės siekių kenkėjai. Ir šiandieną nėra garantijų, kad jie nebus panaudojami Rusijos slaptųjų tarnybų labui.
Iš tų skaitlingų, kelių tūkstančių šiandieną spaudoje paskelbtų buvusių KGB agentų ir rezervistų anuo metu kiekvieną valandą doras žmogus galėjo būti apskųstas, o šeima tremiama vergiškam darbui į Sibirą. Ant jų sąžinės gula tūkstančio jaunų lietuvių, nužudytų, išniekintais kūnais išmestų miestelių aikštėse dėl nenoro tarnauti dviems pasaulio diktatoriams – Hitleriui ir Stalinui besidalinant grobiu.
Apie kokią laisvą valstybę galima kalbėti, jeigu aukštus valstybės postus buvo užėmę arba dar užima buvusios okupuotos valstybės slaptųjų tarnybų darbuotojai? Tačiau reikia sutikti, kad buvo ir daug tiesiog prievarta KGB užverbuotų agentais, grasinat sunaikinti už pasipriešinimą arba už lietuvišką veiklą. Kai kurie žmonės, kurie norėjo aplankyti užsienyje gyvenančius giminaičius, galėjo ten patekti, tik sutikę bendradarbiauti su KGB. Tokia kategorija užverbuotųjų simuliavo, vykdant KGB užduotis, arba pateikdavo neteisingus davinius. Tokiais KGB nusikratydavo, tačiau jų pavardės liko bylose. Įstatymai numato, patekusius į KGB slaptų bendradarbių sąrašus, kreiptis į teismus, norėdami apginti savo garbę ir orumą.
Atgal
.jpg)
