VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

04.09. Ką girdime per televiziją, radiją? Ar tvirtas mūsų kalbos paminklas?

Apolinaras Juodpusis

Didis kalbininkas, norminęs literatūrinę lietuvių kalbą Jonas Jablonskis, kadaise yra sakęs, jog kalba yra didis tautos statytas paminklas. Kaip tasai paminklas šiandien laikosi, ar jis stovi kaip uola, ar jis neskeldėja, neeižėja, ar nereikia jam „remonto"?

Apolinaras Juodpusis

Taip, kai kada jį bandoma remontuoti, įmūryti po vieną kitą plytą, kartais net nekondicinę, kad kalba būtų modernesnė, šiuolaikiškesnė. Taigi ar logiškas ir tas šio mano rašinėlio klausimas, kai, rodos, lietuviškai kalbame, susikalbame, rašome gan padoriai?

Turiu nuolatinį diskusijų dabartinės lietuvių kalbos klausimais dalyvį, kuris neigiamai žiūri į šiuolaikinių kalbininkų rekomendacijas, esą lietuvių kalbai nereikia jokių korekcijų. Bet...

Įdėmiai paklausykime per visus Lietuvos radijo bei TV kanalus pokalbių. Dažniausiai į kiekvieną korespondento ar laidos vedėjo klausimą kalbantysis pirmiausia atsako žodeliaisiš tikrųjų, iš tiesų,o vedėjas dar pagilina klausimą žodelyčiuanelyg ir be klaustuko. Tasanekai kada taip įsiėdęs į pokalbių vedėjų leksikoną, kad, pavyzdžiui, labai gerą LNK laidą „Valanda su Rūta" taip ir norisi pervadinti „Valanda su ANE", nes tasai klausimas-neklausimas yra tapęs vedėjos kalbos yda. Panašių ydų yra ir daugiau.

Daugelyje pokalbių laidų, kai vedėjas pašnekovo ko nors klausia, pastarasis dažniausiai atsakymą pradeda žodelyčiunatarsi vežėjas arkliui. Tuonabeveik kasryt prognozes pradeda dažnas sinoptikas. Įprotis? Taip, blogas įprotis!

Juokina ir net piktina žodžiųperpusirdvigubaivartojimas apskritai visose žiniasklaidos srityse. Štai: Donaldo Trampo inauguracijoje žmonių buvo dvigubai... mažiau; greitųjų kreditų išduota perpus... daugiau; moksleivių sumažėjo beveik... dvigubai; kainos didėjo... perpus; Gardine prekės dvigubai... pigesnės; ištekėjo už perpus... vyresnio mylimojo; pakuočių taromatuose surinkta perpus... daugiau. Tokių pavyzdžių daugybė, jų galima išgirsti ar skaityti beveik kasdien.

Dabar mes nebekalbame, nebešnekame, bet komunikuojame, bet koks atnaujinimas būtinai renovacija, visoks pristatymas - prezentacija. Iškilo naujų „putų" kalbos virale: randasi(čia mano randasi ne rusicizmas!)derbis, dredai, naratyvas, jau ir Seimo pirmininkasspikeris, bet koks ilgesys - nostalgija ir t.t. Laimė, iš mūsų kalbos dingo šaltas atsinešimas, beveik nebesigirdi ko pasėkoje, bet čia paminėti „naujadarai" (kai kam jie modernina gražbyliavimą) nepuošia mūsų gimtosios kalbos.

Stebina dar ir tai, kad puikus apžvalgininkas ir šmaikščių komentarų autorius R. V. pernelyg mėgaujasi rusicizmais, kalbą „paskanina" žodžiaiskolchozas, kniazius, žulikas ir t.t. Nemanau, kad jo ryškūs komentarai nublanktų be tų rusicizmų.

Mes nesakomevienas vartas, viena rungtynė, tariame ir rašome dvejos kelnės, penkeri metai. Mane neseniai nustebino vieno kalbininko „nuolaida", esą galima sakyti penki, šeši metai, nes žodis metai turįs ir vienaskaitą - metas. Sutinku, gali būti nakties metas, grybavimo metas, bet kai kalbama apie laiką žymintį metų skaičių, noriu ginčytis.

Ir visiškas absurdas - kirčiavimo klaidos. Taip, kirčiavimas - kietoka kalbos pluta, bet ją galima sukramtyti, nors ne visi įstengia. Štai kai kurie Seimo nariai, čia sėdintys po dvi tris kadencijas, nudėvėję ne vienerias kelnes, pratrynę kėdes ir jų atlošus, vis dar sako: parlAmentas, biUdžetas, reglAmentas, departAmentas ir t.t. Taigi pateikti pavyzdžiai sakyte sako, jog J. Jablonskio ir kitų garsių kalbininkų įvardintas lietuvių kalbos paminklas prašosi nuolatinės priežiūros.

Neseniai sutikau mano jaunystės draugę, Nusipelniusią mokytoją lituanistę, kuri prisiminė anuos laikus, kai prie Lietuvių kalbos paminklo tarsi sargybiniai stovėjo Juozas Balčikonis, Jonas Balkevičius, Juozas Pikčilingis, Kazys Ulvydas, Zigmas Zinkevičius, Aldonas Pupkis, kiti. Ėjo periodinis leidinys „Mūsų kalba", kalbos praktikos patarimų sąsiuviniai, dabar, kai sąlygos turėtų būti gerokai palankesnės, daug ko pasigendama. Net Vilniaus universitete lituanistikos dalykų dėstymas bei moksliniai tyrimai sulaukė visuomenės kritikos.

Prisimenu, bet nepacituosiu tiksliai kažkurio vieno pirmųjų lietuvių raštijos pradininkų žodžius: „Lietuviai ir žemaičiai, ar galvijai esame, kad savo gimtosios kalbos nebmokėsime!"

Garsi Žemaitijos šviesuolė literatė ir režisierė Stasė Niūniavaitė yra užrašiusi tokią sentenciją: „Aš tik žinau viena: kas bevaldytų Lietuvą, o žemė, upeliai, kalneliai, gojai liks tie patys - jų nesurusins, nesuvokietins... Taip. Bet žmonės! Ar bekalbės lietuviškai po šimto metų?" Verta apie visa tai pamąstyti, diskutuoti!

 

 

Atgal