VISUOMENĖ
12.16. Skapiškio pagrindinės mokyklos mokytojų metodininkių pranešimai respublikinėje konferencijoje Kupiškyje
Dr. Aldona Vasiliauskienė
I.Skapiškio pagrindinės mokyklos mokytojos metodininkės Auksės Jankevičienės pranešimas.
Lituanistė mokytoja metodininkė Auksė Jankevičienė parengė pranešimą „Kupiškėnų krašto istorijos pėdsakai – amžininkų lūpose“, kuriame išskyrė kelias dalis: „Kupiškio rajono miestelių žydai lietuvių prisiminimuose“, „Žydai Alizavos, Palėvenės, Subačiaus, Šimonių gyventojų atmintyje“, „Žydai Skapiškyje“. Remdamiesi mokytojos pateikta medžiaga, detalizuosime kiekvieną minėtų skyrių.
Kupiškio rajono miestelių žydai lietuvių prisiminimuose
Prelegentė kalbėjo: „Nors konferencija skirta Kupiškio krašto žydų architektūrai, tačiau, kalbant apie pastatus, turbūt neįmanoma neprisiminti ir juose gyvenusių žmonių. Mano pranešimo pavadinimas – „Kupiškėnų krašto istorijos pėdsakai – amžininkų lūpose“, tačiau daugiausia dėmesio skirsiu Skapiškyje gyvenusiems žydams, trumpai apžvelgdama atsiminimus apie kitų miestelių gyventojus“.
11 klasės mokinė Justina Grušytė savo rašinyje apie Seirijų žydus rašė: „Mūsų, gyvųjų, pareiga – kurti tokią istoriją, kuri nebūtų paženklinta krauju. Tegu po viena saule vietos užtenka visiems: lietuviams, lenkams, žydams...“ O, kuriant istoriją, svarbu suvokti, kaip rašoma knygos „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai“ pratarmėje, kad „6 milijonai nužudytųjų – ne skaičius ir ne anoniminė masė. Tai 6 milijonai nepakartojamų gyvenimų, nepratęstų vaikais ir vaikaičiais“. Šie žmonės buvo ir mūsų senelių bei prosenelių vaikystės draugai, bendraklasiai, kaimynai. Apie tai byloja ir Kupiškio krašto gyventojų lietuvių prisiminimai.
Kadaise Kupiškio rajono miesteliuose šalia lietuvių nemažai gyveno ir žydų. Tiesa, ne visur jie sudarė tiek pat procentų gyventojų. Subačiuje, Skapiškyje žydų buvo gana nemažai. Žinoma, jog Skapiškyje prieš pat Antrąjį pasaulinį karą gyveno net 28 šios tautybės šeimos (tai sudarė net 83% visų miestelio gyventojų), o štai Palėvenėje jų šeimų buvo tik keletas. Visgi žydai užėmė gana svarbią vietą miestelių ekonominiame, visuomeniniame bei kultūriniame gyvenime.
Antrojo pasaulinio karo metu Kupiškio rajono, kaip ir daugelio kitų Lietuvos miestelių, žydų bendruomenės buvo sunaikintos, o šios tautybės žmonės išžudyti, tačiau buvusius savo vaikystės draugus, bendramokslius, kaimynus mena greta gyvenę lietuviai. Apie tai byloja mokytojos Aliutės Elenos Markevičiūtės (1923 04 29–2017 01 10) knygos „Skapiškis“ (1999 m.) puslapiai, 2002 m. rajono mokyklų mokinių ir mokytojų vykdyto projekto „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai“ surinkta medžiaga apie žydų tradicijas, šventes, religiją ir gyvenimo būdą, žurnalistų: Algirdo Petrulio, Gailos Matulytės, Banguolės Aleknienės, Jurgitos Žiukaitės užrašyti Alizavos, Palėvenės, Subačiaus, Šimonių miestelių gyventojų atsiminimai apie šalia jų gyvenusius minimos tautybės žmones, 2004 m. publikuoti „Kupiškėnų mintyse“ (Nr. 78 ir 87), Skapiškio mokytojų: Aliutės Elenos Markevičiūtės, Stasės Mažeikytės, Aldonos Raišienės vaikystės prisiminimai apie Skapiškio žydų šeimas.
Žydai Alizavos, Palėvenės, Subačiaus, Šimonių gyventojų atmintyje
Kaip matyti iš publikacijų „Kupiškėnų mintyse“, daugelis Kupiškio rajono miesteliuose gyvenusių žydų tradiciškai vertėsi prekyba, siūdavo drabužius. Banguolės Aleknienės straipsnyje „Vaikystės Jutkos gailisi iki šiol“ (Kupiškėnų mintys. 2004. Nr. 78 (7959). P.3) rašoma, jog prieškario Subačiuje, pagrindinėje Biržų gatvėje, buvo per 10 žydų parduotuvėlių, keletas karčemų. Tų laikų milijonieriui Šneideriui ten priklausė stambi urmo prekyba. Druskos, geležies ir kitų prekių pas jį atvažiuodavo prekybininkai ne tik iš Kupiškio, bet ir iš Vabalninko ir net Panevėžio. Subačiuje gyveno ir daug kitų žydų verslininkų.
Gailos Matulytės straipsnyje „Kur vaikščiota Leibuko“ (Kupiškėnų mintys. 2004. Nr. 78 (7959). P. 4–5) pasakojama apie statybinėmis medžiagomis Palėvenėje prekiavusį Blechmaną, kitus šios tautybės žmones, supirkdavusius veršiukus mėsai, Leibuką, vaikščiodavusį po gyvenvietę ir mainydavusį siūlus, prekiaudavusį silkėmis bei konservais. Ten pat pasakojama, kad moterys sukneles siūdindavosi pas siuvėją Mindelaitę.
Visų publikacijų autorių kalbinti lietuviai pasakoja apie žydų prekybininkų dosnumą, pasitikėjimą lietuviais, nebijojimą duoti prekių skolon. Šios tautybės žmonių gerumą mena šimonietė Stefa Nykštuvienė. Ji teigia, kad žydai geri žmonės buvo: prekių duodavę ir be pinigų, tik paskui susitikę primindavo. Kita šimonietė Janina Aramavičienė visus jos gyvenime sutiktus žydus apibūdina kaip labai gerus, nuoširdžius, draugiškus žmones. Tos pačios nuomonės apie kitataučius ir Palėvenės gyventojas Romas Vanagas. O straipsnyje apie Subačiaus žydus teigiama, kad žydai davę pinigų net Subačiaus geležinkelio stoties bažnyčios statybai (Kupiškėnų mintys. 2004. Nr. 78 (7959). P. 3–6).
Abiejų tautybių žmonės Kupiškio rajono miesteliuose sugyvenę draugiškai, kaimyniškai, vieni kitiems padėdavę, vieni kitus gerbdavę. Janina Šeinauskienė, pasakodama apie Tarpukario metu Alizavoje tvirtai šaknis įleidusias žydų Iciko ir Ulpos Jofių šeimas, pasakoja, kad žydai su vietiniais lietuviais sugyveno gražiai, sutarė, vieni kitus gerbė. Vyravo bičiuliški santykiai. Atsitikus nelaimei ar kitu svarbiu reikalu alizaviečiai nevengdavo kreiptis į savo kaimynus kitataučius pagalbos, nes žinojo, kad jos sulauks. Boleslovas Alekna taip pat tvirtina, kad subatėnai su žydais sutarę neblogai. Pastarieji irgi stengėsi palaikyti su visais draugiškus santykius. O, pasakodamas apie savo vaikystės draugą Jutką Blechmaną, prisimena, kad šis kalbėdavęs lietuviškai be akcento ir, jeigu jį užkalbindavę žydiškai prie lietuvių, atsakydavęs lietuviškai (Kupiškėnų mintys. 2004. Nr. 78 (7959). P. 3–4).
Todėl nenuostabu, kad genocido metu lietuviai žydus slėpė, jų gailėjo, kai kurie stengėsi gelbėti, rizikuodami savo ir savo šeimos narių gyvybėmis. Šimonietė Janina Aramavičienė pasakoja, kad, užėjus vokiečiams, žydą Šapirą atvežė pas jos tėvus, gyvenusius 1,5 km iki Šimonių miestelio. Kalnelio vienkiemyje Šapira slėpėsi beveik visą okupacijos laikotarpį, jautėsi lyg pilnateisis šeimos narys. Janina labai apgailestavo, kad, neatlaikęs nuolatinės įtampos, sužinojęs apie įskųstą ir išvežtą sušaudyti žydą Muškę ir jautriai dėl šio ir kitų įvykių išgyvendamas, pasitraukė iš gyvenimo prieš pat baigiantis karui. Šimonių gyventojos Stefos Nykštuvienės atmintyje gyvas ir kraupus surikiuotų, į Kupiškį sušaudyti vedamų žydų vaizdas. Subatėnui Boleslovui Aleknai skaudžiausia, kad vokiečių okupacijos metais nepavyko išgelbėti vaikystės draugo Jutkos gyvybės. Greičiausiai jis žuvęs su kitais savo tautiečiais gimnazistais Panevėžyje. Boleslovas, sako, yra girdėjęs, kad Jutkos bendramoksliai subatėnai puoselėjo viltis jį išgelbėti, buvo sumanyta net kreiptis į Panevėžio karo komendantą, deja...Pasakojo apie Rozenbergų, Kušnerių šeimų narius, jų likimus, minėjo, kad kai kam pavyko tada išlikti gyviems. Banguolės Aleknienės straipsnyje apgailestaujama, kad šiuo metu Subačiuje nėra nė vieno žmogaus iš gausios žydų bendruomenės – daugumą jų (80 žmonių) genocido vykdytojų kulkos pakirto Ilčiūnų miške, Lapkalnyje. Gailos Matulytės pašnekovės, kurios pavardė straipsnyje neminima, mama pasakojo apie Blechmano ir Kušnerio šeimas, kurios slėpėsi už Palėvenės esančioje girelėje. Badas jas privertė valgyti ant eglišakių keptus lašinius, kurių atnešdavo to krašto gyventojas Petras. Vėliau jis buvo po ilgų kankinimų vokiečių sušaudytas už pagalbą žydams (Kupiškėnų mintys. 2004. Nr. 78 (7959). P. 3–6).
Įsimena Gailos Matulytės straipsnio įžangoje parašyti žodžiai, nusakantys mūsų, lietuvių, pareigą čia gyvenusiems ir žuvusiems žmonėms, šių publikacijų apie Kupiškio miestelių žydus tikslą: „Tiesiog atiduoti duoklę tiems žmonėms, kurie taikiai gyveno mūsų protėvių kaimynystėje“.
Žydai Skapiškyje
Įdomi ir turtinga Skapiškio miestelio istorija nebūtų tokia įdomi ir išsami, jeigu nebūtų papasakota apie gana didelę dalį miestelio gyventojų – žydų. Jau nebėra daug skapiškėnų, prisimenančių tuos laikus, kai miestelyje greta taikiai gyveno lietuviai ir žydai. Apie šios tautybės žmones rašė jau minėta mokytoja Aliutė Elena Markevičiūtė knygoje „Skapiškis“. 2002 m. Skapiškio vidurinėje mokykloje buvo vykdytas projektas „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai“, kurio metu kalbinti Skapiškio gyventojai lietuviai apie jų kaimynų žydų gyvenimą Skapiškyje, praėjusią vasarą užrašyti knygos apie Skapiškį autorės bei mokytojų Stasės Mažeikytės ir Aldonos Raišienės vaikystės prisiminimai apie Skapiškio žydus.
Mokytojos Aliutės Elenos Markevičiūtės knygoje apie Skapiškį rašoma, jog prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Skapiškio miestelyje gyveno 28 žydų šeimos. Jos visos knygoje išvardytos, trumpai aprašyta, kuo jų nariai vertėsi, kokie jų likimai. Daugiausiai žydų namų stovėjo rytinėje miestelio aikštės pusėje, Vilniaus gatvėje. Žydai, kaip pasakojama, daugiausiai vertėsi prekyba, todėl beveik kiekviename jų name veikė parduotuvės. Kaip teigė mokytoja, Vilniaus gatvėje gyveno pusė lietuvių, pusė žydų. Ir abiejų tautybių žmonės Skapiškyje gyveno greta, draugiškai, vieni kitiems buvo reikalingi.
Mokytoja pasakojo, jog Vilniaus gatvėje buvo namas, kurio viename gale gyveno du broliai Burokai, o kitame buvo žydų kultūrinio gyvenimo centras – biblioteka. Ją tvarkė Benjaminas Fainas. Knygas žydų kalba atsiųsdavo Kauno žydų labdaringos organizacijos. Ten laisvalaikiu rinkdavosi žydų jaunimas, dainuodavo, šokdavo.
Malūno gatvėje (dabar Juliaus Janonio gatvė), už kampinio namo, dešinėje pusėje, stovėjo sinagoga. Toje vietoje tebėra išlikę pamatų akmenys. Aliutė Elena Markevičiūtė knygoje „Skapiškis“ rašo, kad tai buvęs „medinis aukštas trobesys, dideliais langais, apkaltas stačiomis lentomis, nedažytas“. Vilniaus gatvėje, priešais dabar stovintį Broniaus Bickaus namą, buvusi iškala. Rabinas gyvenęs mediniame name Vilniaus gatvėje. Pastatas išlikęs iki šiol. Tai buvęs Skapiškio vidurinės mokyklos bendrabutis.
Pradinėje mokykloje iš pradžių lietuvių ir žydų vaikai mokėsi atskirai. Žydų vaikų klasė veikė iki 1938 m., bet paskui, sumažėjus mokinių, žydų vaikai ėmė mokytis kartu su lietuvaičiais. Mokytoja Stasė Mažeikytė pasakoja, kad mokiniai neskirdavo, kuris yra žydas, o kuris lietuvis – visi per pertraukas žaisdavo kartu tuos pačius žaidimus. Vienos klasės auklėtoja buvusi žydė Panemunskaitė. Ji visus auklėtinius labai globodavusi, nusikaltusiųjų nebardavusi, bet klausdavusi: „O jei tau taip padarytų, ar būtų gerai?“
Skapiškio pagrindinės mokyklos mokiniai su savo mokytojomis, konferencijos organizatore Aušra Jonušyte, Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininku Genadijumi Kofmanu ir straipsnio autore dr. Aldona Vasiliauskiene
Į Kupiškyje organizuojamas konferencijos apsilanko ir Skapiškio pagrindinės mokyklos mokytojai. Iš dešinės: Nijolė Bagdonavičienė, mokyklos direktorė Birutė Zaborskienė, Regina Stanienė ir Rita Kiaulėnienė
Šalia mokytojos Auksės Jankevičienės Kupiškio Televizijos ir Informacijos Centras vadovas Povilas Vireliūnas.
Pranešimą konferencijoje skaito mokytoja metodininkė Rasa Kaušakienė. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Iš Skapiškyje veikusių dviejų malūnų vienas buvo žydo Gluchovo (jis stovėjęs priešais Jono Uzielos (gim. 1921 m.) namą, ten, kur gyveno Mičėnas). Veikusi ir žydų pirtis. Knygoje „Skapiškis“ rašoma: „Vilniaus gatvėje, kairėje pusėje, einant į miestelio centrą, gale daržų, Pastaunyko pievų pakraštyje, stovėjo žydų pirtis. Tai buvo vidutinės trobos dydžio pastatas skardiniu stogu. Pirtį kūrendavo ir prižiūrėdavo Rifkė Marguolytė. Vieną dieną kūrendavo vyrams, kitą dieną moterims. Kai pirtis būdavo paruošta, maudytis sukviesdavo skambalas, kuris aidėdavo per visą miestelį“. Viduje pirtis buvusi patogi, erdvi, pasieniuose – plautai. Kaip pasakojo knygos autorė, pirtis buvusi „mandra“, net baseinas joje buvęs. Nuo šulinio į pirtį ėjęs lovys, kuriuo pilamas vanduo tekėdavęs į kubilą, esantį viduje.
Toje vietoje, kur dabar stovi Antano Naujiko namas, buvo vaistinė, priklausiusi žydui Judeliui Veisui. Mokytoja Stasė Mažeikytė prisimena, kad vaistininkas buvęs labai malonus, vaikus nuolat užkalbindavęs, teiraudavęsis, kurioje klasėje mokosi, ar moka skaityti, rašyti.
Ten, kur dabar stovi Gertrūdos Mikėnienės, Broniaus Vizbicko, Virginijaus Kaušakio namai ir yra Skapiškio pagrindinė mokykla, kadaise pastatų nebuvo. Toje vietoje augusi liepų alėja, pasodinta dar vienuolių dominikonų. Mokytoja pasakojo, kad šeštadieniais žydai šia alėja eidavę pasivaikščioti. O lietuviai, žydams praeinant, sakydavę: „Eina paežerėn iškratyt griekų“.
Žydų trobos būdavusios viena su kita sujungtos, kaip teigia Stasė Mažeikytė, tik tarp jų būdavę mediniai vartai tarsi durys. Atskiri buvę tik Judelio Veiso, turėjusio audinių parduotuvę, ir seserų Krokaičių namai. Jos turėjusios smulkių prekių parduotuvę.
O miestelio centre, už Jono Baltrūno namo, ten, kur gyveno Vadišovai, stovi tinkuotas, baltintas namas. Ten gyveno geras vyriškų drabužių siuvėjas Motelis Torfas, žmonių vadintas Motkumi. Pasakojama, kad jis ir moteriškus paltus labai gerai siūdavęs.
Mokytoja Aliutė Elena Markevičiūtė teigia, kad labai šviesūs žmonės buvę Baronai. Jų namas stovėjęs toje vietoje, kur dabar yra pašto pastatas. Motelis Baronas turėjęs didelę audinių, batų ir kitų prekių parduotuvę. Kai 1941 m. liepos mėnesį žydų šeimos buvo vežamos į Rokiškio getą, dvi Barono dukterys: Ida ir Sara, mokėsi Kaune. Vykusios namo, į Skapiškį, tačiau geležinkelio stotyje supainiojusios Dvinską su Minsku ir vietoje traukinio, vykusio į Dvinską, įsėdę į kitą, vykusį į Minską. Taip jos atsidūrę Rusijoje, Balaknoje, ir todėl likusios gyvos. O visus kitus šeimos narius, kaip ir daugelį žydų šeimų, sušaudė... Vėliau seserys grįžo iš Rusijos. Sara gyveno Izraelyje, o Ida, ištekėjusi už lietuvio Chlivicko, – Vilniuje. Aliutė Elena Markevičiūtė pasakojo, jog iki pat Idos mirties jos bendravusios, Ida visuomet sveikinusi mokytoją lietuviškų švenčių progomis. Ir už medžiagą apie Skapiškio žydus, sugulusią į knygos puslapius, ji dėkinga būtent Idai Chlivickienei.
Žydai būdavę labai patiklūs. Mokytoja Aldona Raišienė prisimena, kad rabino močiutė, turėjusi mažą parduotuvėlę, vaikams duodavusi saldainių ir sakydavusi: „Ui, mamytė sumokės“. O tėveliai jai pasakoję, kad, jiems ruošiantis tuoktis, tėvelis neturėjęs kostiumo, tai didelėje parduotuvėje, kurioje buvo ir audinių, pardavėjas žydas pasakęs: „Ui, Baltrūnai, imk medžiagą, pasisiūk, paskui, kai turėsi, sumokėsi...“ Net ir atėjus lemtingajam žydų gyvenimo momentui, pasakius, kad veš į Palestiną, šie patikėję, todėl nebandę bėgti, gelbėti savo vaikų. Skapiškėnai labai žydų gailėję, juos varant Rokiškio gatve, moterys lietuvės bėgusios atsisveikinti...
Prie Skapiškio miestelio yra žydų kapinaitės. Aliutės Elenos Markevičiūtės knygoje apie Skapiškį rašoma, kad jos „sovietmečiu buvo apleistos, paverstos ganykla, antkapiniai akmenys susmego į žemę, apaugo žole. Atgimimo metais jos sutvarkytos“. Mokytojos Aliutės Elenos Markevičiūtės iniciatyva žydų kapinaitėse pastatytas paminklas, pasodintos eglutės.
Žydai ant kapų nesodindavo gėlių. Net nepildavo kauburėlių – ten žaliuoja pievelė ir guli akmenys. O ant akmenų nėra pavardžių, tik vardai ir tėvavardžiai...
Neseniai buvo paprašyta 5–10 klasių mokinių šalia žodžio „žydai“ parašyti su juo susijusius žodžius. Mokiniai paminėjo šias sąvokas: žmonės, izraelitai, judaizmas, Dovydo žvaigždė, piramidė ir žvaigždė jos viršūnėje, prekybininkai, šabas, genocidas, kūrinys „Ana Frank“, žudymas, naikinimas, slėpimasis, baimė, atsiprašymas, žydų kapinės, akmenukai ant paminklo.
Buvo paminėti vardai: Lėja, Matilda, Bela, Aizekas.
Buvo ir nemažai žodžių, kurie mokiniams asocijavosi su šios tautybės žmonių bruožais: atkaklūs, darbštūs, geri, malonūs, mandagūs, ypatingi, geraširdžiai, ištvermingi, labai protingi, labai tikintys.
Iš asociacijų matyti, jog mūsų jaunoji karta, be abejo, yra girdėjusi, supratusi ir pajutusi žydų tautos žmonių charakterį, skaudų jų likimą. Tai teikia vilties, kad žydų istorijos puslapiai nebus išplėšti iš atminties.
II. Mokytojos metodininkės Rasos Kaušakienės pranešimas.
Straipsnyje publikuojame pranešimo medžiagą, remdamiesi mokytojos pateiktais duomenimis.
Kaip sakė Skapiškio pagrindinės mokyklos mokytoja metodininkė Rasa Kaušakienė konferencijoje ji pristatė du mokinių darbus, kuriuos skiria 15 metų tarpsnis: 2002 m. vykdyta projektą „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai“ (jis didelis, platus ir integruotas) ir 2017 m. rugsėjo 23 d. vykdytą akciją „Atminties kelias“.
Projektas „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai“ (2002 m.)
Tada dar Skapiškio vidurinės mokyklos aštuntokai, devintokai ir vienuoliktokai vykdė integruotą kalbų, socialinių, tiksliųjų mokslų ir menų projektą „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai“, kurio metu ėmė interviu iš gyventojų, domėjosi žydų tradicijomis, šventėmis, religija, gyvenimo būdu, piešė piešinius, sudarinėjo schemas.
Mokinys Edgaras Sriubiškis apie žydus klausinėjo savo senelį Liną Juozą Buroką (gim. 1933 m.), kuris sakė, kad neturtingi žydai važiuodavo į kaimus ir rinkdavo antrines žaliavas, jas keisdavo į įvairias smulkias prekes: siūlus, adatas, puodus, skareles. Kai kurie supirkdavo gyvulius, juos skersdavo ir prekiaudavo mėsa.
Dėl langų įstiklinimo skapiškėnai kreipdavosi į šį darbą gerai išmaniusį žydų amatininką. Lietuviai pas žydus dirbdavo įvairius darbus. Beveik kiekvienas žydas prekybininkas savo namuose turėjo įsirengęs parduotuvėlę, todėl jų langai, kaip ir lietuvių trobose, buvo apsaugomi langinėmis.
Mokinėms Kristinai ir Gražinai Pakalnytėms jų močiutė Kazimiera Šilinienė (gim. 1926 m.), gyvenusi Biliūnų kaime, pasakojo, jog žydų parduotuvėlės buvo mažos ir be šviesos. Žydai kalbėdavo lietuviškai, bet vis pridėdavo dvibalsį „ui“. Darbams šabo metu, jie samdydavo lietuvius. Griežtai laikydamiesi tikėjimo nuostatų šabo metu nieko nedirbo. Prireikus vieni kitiems padėdavo. Jeigu kuris neturėdavo pinigų maistui įsigyti jų duodavo (padovanodavo) turtingesnis. Visi sugyvendavo draugiškai, gerai sutardavo, tarpusavyje niekad nebuvo susimušę. Pasakotoja akcentavo „Aš niekad nemačiau girto žydo“.
Aštuntokui Tadui Matiukui jo seneliai Jonas ir Janina Matiukai, gyvenantys Laičių kaime, liudijo, kad bargan (skolon) žydai prekių duodavo tik sąžiningiems pirkėjams, kurie skolą grąžindavo. Atsiskaitant primokėti nereikėdavę. Žmonės rinkdavosi tą amatininką ar prekybininką, kuris geriau dirbdavo – tad jis turėjo daug klientų. Kainos buvo nustatytos tik kai kurioms prekėms: 1 kg cukraus – 12 lt, 50 g tabako – 1 Lt, 12 vnt silkių – 1 Lt, 1 degtukų dėžutė – 10 ct. Perkant kitas prekes galėjai derėtis. Iš gyventojų žydai supirkdavo veršius, jų odą, vištas, kiaušinius ir kt. Pas žydus dažniausiai tarnaudavo lietuvės moterys: atnešdavo vandens, malkų, užkurdavo ugnį, išplaudavo grindis. Per šabą žydų parduotuvės nedirbo, miestelis buvo tylesnis, be šurmulio.
Živilė Merkytė apklausė Genovaitę Šeinauskienę (gim. 1928 m.). Ji iki 1946 m. gyveno Skapiškyje, vėliau – Kandrėnų kaime. Moteris sakė, kad mokėsi vienoje mokykloje su žydais ir dėl to labai džiaugiasi. Vaikystėje su žydukais lakstydavusi po miestelį. Ji prisiminė žydų šventę – būdines. Tada žydai pasistatydavo po būdelę (panašią į palapinę), jos stogą uždengdavo eglių šakomis ir ten apie savaitę melsdavosi. Prasidėjus karui, vokiečiai visus žydus išvežė. Kur – nežinojo. Tuo metu skapiškėnai jų labai gailėjo ir verkė. Visas žydų parduotuves vokiečiai nusavino ir uždarė. Tai buvo skaudus smūgis visam miestelio verslui.
2002 m. vykdyto projekto „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai“ dalyvių surinkta medžiaga dabar saugoma Kupiškio r. Skapiškio pagrindinės mokyklos muziejuje ir visi norintys gali susipažinti.
Pilietinė akcija „Atminties kelias“ (2017 m.)
Rugsėjo 23-oji – Lietuvoje kasmet minima žydų genocido diena. 2017 m. Skapiškio pagrindinės mokyklos mokiniai, kartu su visos Lietuvos mokiniais dalyvavo pilietinėje akcijoje „Atminties kelias“.
Prelegentė R. Kaušakienė kalbėjo, kad tą dieną, istorijos pamokose mokytoja mokiniams pasakojo apie žydų bendruomenės gyvenimą Skapiškyje iki 1941 m. Kaip skelbia 1897 metais Rusijos gyventojų surašymo duomenys, XIX a. pabaigoje Skapiškyje gyveno 1184 gyventojai, iš kurių 1010 buvo žydai, tai sudarė 85,3 procento visų skapiškėnų. Apie 1940 metus Skapiškyje gyveno 28 žydų šeimos, jose buvo apie 120 žmonių. Iš viso miestelyje gyveno 1050 gyventojų, taigi žydai sudarė apie 11 procentų. Beveik visi Skapiškio miestelio žydai žuvo 1941 metais. Jų žūties vieta Rokiškyje.
Žydų ir kitų Artimųjų Rytų tautų istorijoje akmuo vaidina svarbų vaidmenį. Eidami į kapines ar artimųjų žūties vietas, jie neša akmenėlius. Keletą akmenėlių su Skapiškyje gyvenusių žydų vardais šeštokai, septintokai ir dešimtokai nunešė ant senųjų žydų kapinių ir padėjo prie paminklo.
Akcijos iniciatoriai Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių rėžimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti norėjo, kad akmenėliai su žuvusių žydų vardais būtų padėti jų žūties vietoje, bet nuvykti iki Rokiškio ir padėti akmenėlius toloka, buvo nuspęsta kitaip paminėti šią dieną. Šeštos ir septintos klasės mokiniai ant trinkelių prie mokyklos „pastatė“ po atminties paminklėlį su Skapiškyje gyvenusių žydų vardais ir Skapiškio miestelio užrašą lietuvių ir jidiš kalbomis – Skopishok.
Užrašai su žmonių vardais priminė, jog nužudyti žmonės buvo ne skaičius, bet žmonės su vardais ir asmeninėmis istorijomis. Ši akcija sustiprino viltį, kad daugiau tragiškos tautų istorijos nebepasikartos.
Skapiškio pagrindinės mokyklos mokytojų metodininkių įsijungimas į respublikinę konferenciją liudija ne tik pačių mokytojų aktyvumą, bet ir visos mokyklos svarbią veiklą.
Atgal
