VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

09.19. Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Pakilęs dar vienam, patriotiniam skrydžiui

Prof. Ona Voverienė

Su šviesiu tikėjimu žiūrime ypačiai į jaunimą, nes jame visais laikais buvo ir bus daugiau tokių, kurie prasiveržia pro minią savo idealistiniu aktyvumu ir išdrįsta pasipriešinti savo epochos ir aplinkos deivei Kirchei, neatlaidžiai siekiančiai savo įtakon patekusius nužmoginti ir paversti padarais, kurie teturi šeriuotų kiaulių pavidalus ir jų siekimus. Jaunimas pirmasis grasomai pareikalauja, kad nužmogintiems būtų sugrąžintas Žmogaus pavidalas ir Dvasios šviesa

Juozas Ambrazevičius-Brazaitis

Jaunųjų uspaschinių išpažintys, kad jie melavo, nagrinėjant mūsų laikų Kirchės – Viktoro Uspaskicho - sukčiavimo bylas teisme (delfi.lt. – 2017.09.02), nuteikia optimistiškai, kad mūsų jaunimas, suklydęs, bet pamatęs, kas yra kas Lietuvoje, skutasi “kiaulių šerius” ir grįžta į normalų, norinčiųjų gyventi teisingai, gyvenimą. Atrado savyje jėgų tam veiksmui. Manau, kad ir mūsų jaunieji socialdemokratai, vadovaujami G. Palucko, nepasiduos raudonųjų Kirchių suokimui ir sukurs padorią europietišką kairiąją partiją be komunistų partijos reliktų – kitaip manančių žudymo, neapykantos žmogui ir melo. Džiaugiamės jauno politiko Gabrieliaus Landsbergio politine branda ir augimu. Kaip ir Mokytojas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, iš visų jo veikų, labiausiai vertinęs mokytojo ir dėstytojo universitete darbą, tikiu jaunimu. Ir tuo, kad Juozo Ambrazevičiau-Brazaičio mintys apie jaunimą iki šiol neprarado aktualumo.

Juozas Ambrazevičius-Brazaitis

Juozas Ambrazevičius-Brazaitis gimė 1903 m. gruodžio 9 d. Trakiškių kaime (Marijampolės apskr.). 1922 m. baigė Marijampolės gimnaziją ir įstojo į Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, jį baigė 1927 metais., įgijęs filologo, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo profesiją. Parašė ir išleido vadovėlį gimnazijoms “Literatūros teorija. Poetika”(1930) Stažavo Vokietijoje, Bonos universitete (1931-1932).. Grįžęs iš Vokietijos, 1933 metais dėstė Vytauto Didžiojo universitete literatūros mokslą, perėmęs šį mokymo kursą iš Vinco Mykolaičio-Putino.

Kartu ir mokytojavo “Aušros” gimnazijoje. Dėstė literatūros mokslą. Kartu su kolegomis J. Griniumi ir A. Vaičiulaičiu parašė “Visuotinės literatūros istoriją” (1931-1933); monografiją “Vaižgantas”(1936), sudarė literatūros chrestomatiją “Naujieji skaitymai” (su kitais, 3 d. 1938-1939); straipsnių rinkinį “Lietuvių rašytojai” (1938); parengė K. Donelaičio “Metų”, (1940); Maironio “Pavasario balsų” (1940) A.Pietario ir Lazdynų Pelėdos knygų naujus leidimus.

Jau vien tos, jo literatūrinės veiklos, mokslininko ir mąstytojo, visiškai užteko, kad Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vardas būtų tvirtai įrašytas į Lietuvos kultūros ir lietuvių tautos istoriją. Bet geopolitinė to meto situacija ir rusų kariuomenės okupacija 1940 m. birželio 15 d. daugelio mūsų šviesuolių likimus pasuko kita kryptimi. Talentingas mokytojas, įtaigus dėstytojas ir produktyvus mokslininkas pedagogas Juozas Ambrazevičius –Brazaitis apie tą jo likimo posūkį rašė: “Buvo sekmadienis, 1940 m. liepos 21 d. Apsiniaukęs, lietingas. Gatvėje pastebėjau seklį. Mėgindamas juo nusikratyti, keisdamas autobusus, atsidūriau senamiestyje, vieno vienuolyno patalpose, už storų mūro sienų, ir per radiją klausiausi, kas dėjosi valstybės teatre. O ten tą dieną, vadinamas “liaudies seimas” sprendė Lietuvos įjungimo į Sovietų sąjungą.

Nejutau, ir galbūt vyrui gėda prisipažinti, kad ritosi ašaros, ir širdyje kilo jausmas ir pasiryžimas, kad savo gyvybės negailėtum, jeigu galėtum grąžinti ar galėtum bent prisidėti prie grąžinimo Lietuvai laisvės. Tai buvo natūralus, spontaniškas, gaivališkas jausmas, kurio neaptarsi jokiom loginėm kategorijom. Tai, ką aš jaučiau, pergyveno tūkstančiai (Aras Lukšas. Medžiojo iki mirties // Lietuvos žinios. – 2011, birž. 23, p. 1,16,17).

1940 m. lapkričio 17 dieną buvo Kazio Škirpos inicijuotas ir įkurtas Lietuvos aktyvistų frontas (LAF). Juozas Ambrazevičius-Brazaitis tapo vienu iš jo vadovų. Su skaudama širdimi apie tą savo gyvenimo periodą jis rašė: “Politinis valstybinis gyvenimas manęs niekados nedomino ir niekados netraukė. Bet, jeigu teko į jį įsileisti, tai ne dėl pamėgimo, bet dėl reikalo. Kada buvo likviduoti (sovietų ir vokiečių – O.V.) tie draugai, kurie turėjo imtis politinio ir valstybinio gyvenimo ir jį vykdyti, teko kam nors juos pavaduoti. Pavadavau juos, atlikdamas draugiškumo pareigą ir atlikdamas pareigą, kurią turėjo imti tie, kurie dar liko gyvi. Tą pareigą teko imti ne iš malonumo, bet teko imti daugiau kaip naštą, kurią kas nors turėjo nešti” (Aras Lukšas. Ten pat).

Kaune ir Vilniuje buvo įkurti LAF štabai. Vilniaus LAF štabas buvo NKVDistų susektas ir visi štabo nariai buvo suimti, vėliau rusų sušaudyti. Kauno štabas, vadovaujamas chemijos prof. Adolfo Damučio, Leono Prapuolenio, Pilypo Naručio, 1941 m. birželio 22 d. per Kauno radiją 9 val. 28 min. paskelbė apie atkuriamą Lietuvos nepriklausomybę ir Laikinąją Lietuvos vyriausybę Jos ministru pirmininku buvo paskirtas LAF vadovas Kazys Škirpa. Juozas Ambrazevičius-Brazaitis paskirtas Švietimo ministru Tačiau Kaziui Škirpai atvykti į Lietuvą, sutrukdžius tuometinei Vokietijos valdžiai, ministru pirmininku buvo išrinktas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Prasidėjo Tautos sukilimas. Ginkluoti Kauno aktyvistų būriai ir savanoriai puolė rusų ginklų sandėlius. Greitosios pagalbos mašinomis ginklai išvežioti į atskirus Kauno sukilėlių būrius, sukilo kariuomenės daliniai. Sukilėliai budėjo prie Panemunės, Geležinkelio ir Aleksoto tiltų, kad jų nesusprogdintų besitraukiantys rusų kariuomenės daliniai. Petro Vileišio vardo tiltas per Nėrį Vilijampolėje didvyriška sukilėlio mirtimi buvo išsaugotas. Pasiaukoti nusprendęs didvyris vaikinukas užbėgo ant tilto, nukirpo elektros laidus, bet žuvo nuo rusų kareivių kulkosvaidžių ugnies. Kautynės su besitraukiančia kariuomene virė iki pat birželio 27 dienos. Žuvo per 2 000 Lietuvos jaunuolių ir karininkų.

Laikinoji Lietuvos vyriausybė, vadovaujama Juozo Ambrazevičiau Brazaičio, vokiečiams okupavus Lietuvą. išsilaikė 6 savaites iki 1941 metų rugpjūčio 5 d. Kai Vokietijos Reicho generalinis komisaras Lietuvoje dr. von Rentelnas 1941 m. rugpjūčio 5 d. pasikvietė Lietuvos laikinosios vyriausybės narius pokalbiui ir pasiūlė J. Brazaičiui tapti jo generaliniu tarėju, pastarasis šių pareigų atsisakė, “tardamas, jog jo įgaliojimai siejasi tik su nepriklausomos Lietuvos valstybe”( Juozas Brazaitis. Vienų vieni. – V., 1991. – P. 12).

Dauguma LAF narių įsijungė į antinacinį pogrindinį judėjimą. J.Ambrazevičius-Brazaitis bendradarbiavo su jų leidžiamu žurnalu “Į laisvę” (1942-1944), vėliau 1943-1949 metais aktyviai dalyvavo VLIK‘o veikloje, 1943-1944 buvo jo politinės komisijos pirmininkas, 1945-1951 m. tapo Lietuvių fronto nariu. 1944 metais pasitraukė į Vokietiją. 1951 metais iš Vokietijos išvyko į Ameriką, 1952 metais tapo lietuviško laikraščio “Darbininkas” vienu iš redaktorių, nuo 1953 iki 1960 metų redagavo žurnalą “Į laisvę”. 1951 metais Amerikoje pradėjo veikti lietuviška visuomeninė organizacija Lietuvių fronto bičiuliai (“frontininkai”). Į ją susibūrė visas lietuviškosios išeivijos intelektualų elitas – prof. A.Damušis, K. Škirpa, A.Maceina, J. Girnius, Z. Ivinskis, J.Ambrazevičius-Brazaitis. Pastarasis rengė jo programą, tapo jos Tarybos pirmininku (1958), vėliau Politinės komisijos nariu.1954-1955 metais “frontininkai” paskelbė savo žurnale “Į laisvę” kolektyvinę studiją “Į pilnutinę demokratiją”, kurioje buvo pateikti būsimos nepriklausomos Lietuvos vizija ir išeivijos uždaviniai, siekiant ją realizuoti. Visi frontininkai, tarp jų ir Juozas Brazaitis, rašė daug straipsnių ne tik į jų žurnalą “Į laisvę” bet ir į kitą lietuvišką spaudą. Be politinės publicistikos Juozas Ambrazevičius - Brazaitis parašė ir išleido knygas: “Lietuvos žmonių vardu’ (1946 m. lietuvių ir anglų kalbomis); “Maža tauta bus nuslopinta” (1948, lietuvių ir vokiečių kalbomis); dok. knygą “Vienui vieni” (1964, lietuvių ir vokiečių kalbomis, 1991 m. išleista ir Vilniuje), bendradarbiavo Lietuvių enciklopedijoje, leidžiamoje lietuvių ir anglų kalbomis Čikagoje.

Juozas Brazaitis (nuo 1955 metų pasirašinėjo tik šia pavarde) propagavo naujai interpretuojamą tautos vienybės idėją. Pirmą kartą ji buvo paskelbta 1953 metais jo straipsnyje “Srovė ir uola”. Matydamas, kad net emigracijoje lietuviai niekaip negali susivienyti, pykstasi tarpusavyje dėl skirtingų ideologijų ir politinių įsitikinimų, nenorėdami suvokti, kad partijos Lietuvos gyvenime visada buvo ir tebėra svetimųjų mums primestas ir iki šiol deramai nesuvoktas dalykas, o tik kažkokių interesų iškaba, dengiama gražiu partijos pavadinimu, jis pasiūlė savo straipsnyje keisti šūkio – “Tautos jėga – vienybėje” esmę. Jo nuomone, atsižvelgiant į laiko – geopolitines ir vietos aplinkybes, tautos vienybė yra būtina, tačiau tik, kaip tikslo, o ne ideologijos vienybė, t.y. visų egzistuojančių tautos skirtybių vienybė (Arvydas Juozaitis. Juozas Brazaitis. Būti šviesa saviesiems // Juozas Brazaitis Vienų vieni.- V., 1991, p. 17)

Kelias į tokios kokybės vienybę eina per asmenybės, individo nusiteikimą priimti, suprasti tikslo, dėl kurio reikia vienytis, priimtinumą. Todėl J. Brazaitis siūlo: “Ugdykime stiprią savo asmens pasaulėžiūrą, bet savųjų pasaulėžiūrų skirtybėmis negrįskime politinių susigrupavimų”

Iš čia išvada: “Visiems brangi ir reikalinga valstybė negali būti pasaulėžiūrinis ar ideologinis darinys” Jos nepriklausomybė ir vadavimas iš okupacijos – vienintelis ir svarbiausias kiekvieno lietuvio tikslas.

Paskutiniai Juozo Brazaičio gyvenimo metai buvo apkartinti ne tik jo širdies ligos, bet ir tūlos ponios Niujorko kongresmenės Elizabeth Holzman, kuri paviršutiniškai ir neatsakingai, tik norėdama “sublizgėti”, į karo nusikaltėlių sąrašą, paskelbtą 1974 m. balandį, įtraukė prof. Juozą Ambrazevičių-Brazaitį ir LR Vidaus reikalų ministrą pulk. Joną Šlepetį, kaip bendradarbiavusius su nacių režimu. Reikalavo juos teisti. Ir nors J.Brazaitis JAV teisėsaugos pareigūnų nebuvo apklausiamas, jis jautėsi pažemintas ir dėl to sielojosi, nes jo bute, jam nesant, buvo daromos kratos, ieškoma įkalčių. Tai kėlė nerimą, komplikavo jo ligą.

Juozas Brazaitis mirė 1974 m. lapkričio 28 dieną. Buvo palaidotas Putnamo kapinaitėse, prieš keletą metų, perlaidotas Lietuvoje. 1980-1985 metais JAV lietuvių bendruomenė sudarė ir išleido jo “Raštų” šešiatomį. Visus 6 jo “Raštų” tomus iš Amerikos parvežiau ir kartu su Lietuvių enciklopedija, išleista Bostone, padovanojau Vilniaus Pedagoginio universiteto Humanitariniam fakultetui .

Jau po Juozo Brazaičio mirties JAV Atstovų Rūmų Imigracijos pakomisės pirmininkas kongresmenas Jashua Eilbergas 1974 m. gruodžio mėnesį oficialiai kreipėsi į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos visuomeninių reikalų valdybos pirmininką Algimantą Gečį, informuodamas, kad “kaltinimai Juozui Brazaičiui ir pulk. Jonui Šlepečiui nepagrįsti, jų veikla nebuvo pronacinė ar nukreipta prieš žydus” (Aras Lukšas. Medžiojo iki mirties.// Lietuvos žinios. – 2011, birž. 23, p. 17).

Istorija tyli, ar ponia Elizabeth Holzman atsiprašė Lietuvių bendruomenės už jos padarytą klaidą, pagreitinusią įžymaus ir doro lietuvio Juozo Brazaičio mirtį? Negirdėjau.

 

 

Atgal