VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

09.12.Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. LR Vidaus reikalų ministras Antanas Endziulaitis (1895–1942)

Prof. Ona Voverienė

Lietuvos istorijos tarpsnis – po išdavysčių ženklu…

1941 metų tragiškomis lietuvių tautos sovietinio genocido dienomis, Rusijos NKVD suėmė kelis tūkstančius Lietuvos šviesuolių. Juos išgabeno į Rusijos ir tuometinio Kazachstano lagerius. Į Šiaurės Uralo (Sevuralag) lagerius buvo atgabenti 253 kaliniai – lietuviai, žydai, lenkai, rusai, gyvenę ir NKVD suimti Lietuvoje. Tarp jų buvo Lietuvos valstybinių įstaigų vadovai, aukšto rango karininkai, teisėjai, prokurorai, kunigai, mokytojai, gydytojai ir kitų profesijų žmonės, baigę aukštuosius mokslus. 79 iš jų 1942 metų spalio-gruodžio mėnesiais buvo sušaudyti. Nepardavę okupantams už savo gyvybes sąžinės ir proto. Tarp jų buvo 8 Lietuvos ministrai. Vienas iš jų Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministras Antanas Endziulaitis.

LR Vidaus reikalų ministras Antanas Endziulaitis

Sverdlovsko kalėjimas

Antanas Endziulaitis gimė 1895 m. lapkričio 18 d. Marijampolės apskrities Antanavo vlsč. Gaisrių kaime mokytojo Motiejaus Endziulaičio ir Gabrielos Filanavičaitės-Endziulaitienės daugiavaikėje šeimoje. Endziulaičių šeimoje gimė ir užaugo 5 vaikai: Vytautas, (g.1893), Antanas, (1895); Vaclovas (1898), Marija (1900) ir Jadvyga (1903). Visi baigė aukštuosius mokslus, o Marija Endziulaitytė Gylienė buvo viena iš pirmųjų lietuvaičių , apgynusių 1925 m. Miuncheno universitete antropologijos daktaro disertaciją

Antanas Endziulaitis 1889 metais baigė Marijampolės gimnaziją, evakuotą į Jaroslavlį. 1915-1918 m. Jaroslavlyje dirbo Lietuvos draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1917-1918 buvo tos draugijos valdybos narys. 1918 metų liepos mėnesį grįžo į jau nepriklausomą Lietuvą, buvo išrinktas į Marijampolės laikinąją miesto tarybą. Nuo 1918 m. gruodžio 30 dienos dirbo Spaudos biure prie Ministrų kabineto, vėliau vadovavo Propagandos skyriui. Nuo 1919 m. sausio 5 d. tapo Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos ypatingų reikalų valdininku. 1919 m. gruodžio16 d. baigė Kauno Karo mokyklą, įgijęs Lietuvos kariuomenės leitenanto laipsnį. Buvo paliktas joje dirbti vyr. instruktoriaus padėjėju. Nuo 1920 m. liepos 17 dienos Krašto apsaugos ministro adjutantas. 1922 m. gegužės 5 d. iš kariuomenės paleistas ir įpareigotas baigti aukštąjį mokslą. Įstojo į Lietuvos universiteto Teisių fakultetą ir jį baigė 1924 metais. Nuo 1923 metų gruodžio 16 d. – Žemės fondo departamento direktorius. Žemės reformos valdybos narys. Vėliau Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministras (1925 m. vas. 4 – 1926 m. birž.15). 1926 m. birželio 2 d. išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą. Tapo krikščionių demokratų frakcijos atstovu Seime.

Tuometiniame Lietuvos Seime, kaip, beje, ir dabar, vyko smarki dešinės ir kairės konfrontacija dėl pagrindinių valstybės valdymo reikalų. Socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai nuolat puolė krikščionis demokratus dėl kiekvienos smulkmenos. Vidaus reikalų ministrui nuolat tekdavo aiškintis Seime. Paleidus Antrąjį Seimą, rinkimus į Seimą 1926 m. gegužės 8-9 dienomis laimėjo socialdemokratai su valstiečiais liaudininkais ir Lietuvoje… prasidėjo kelio į bolševikinės Rusijos glėbį tiesimas. Komunistai suįžūlėjo iki kraštutinumo.

Antanas Endziulaitis kartu su Krikščionių demokratų partijos atstovais pateko ir į Trečiąjį Lietuvos Seimą. 1995 metais, minint 100-ąsias jo gimimo metines, “Dienovidis”, redaguotas Aldonos Žemaitytės, paskelbė jo kalbas, pasakytas Seime 1926 metų liepos 21 ir 1926 m. spalio I dienomis. Pirmoji kalba buvo jo pasakyta, svarstant Seime planuojamą 1927 metams valstybės biudžeto įstatymo projektą. A.Endziulaitis kategoriškai ir labai griežtai pasisakė prieš įstatymo projekto tvirtinimą, nes jame pagrindinis socialdemokratų dėmesys buvo nukreiptas į mokesčių valstybei mažinimą. Jo nuomone, “Šis biudžeto įstatymas turėjo būti socialistinio bloko pažadų vykinimas, tų pažadų, kuriuos jie davė rinkėjams… Rinkimų metų esate žadėję, kad mokesčių piliečiams nereikės mokėti, kad mokesčiai yra sunkūs, kad jūs nuo mokesčių atpalaiduosite piliečius, kad kelių nereikės taisyti, kad kelių taisymas yra tik krikščioniškos daugumos išmislas. Girdi, kai mes ateisime į valdžią patys sutaisysime kelius ir t.t. Tie visi pažadai virto burbulu…” (Antanas Endziulaitis).

Dar aštresnė Antano Endziulaičio kalba, pasakyta Seime 1926 metų spalio 1 d. Joje Seimo narys apkaltino kairiąją Seimo daugumą pažadų nevykdymu, valstybės pamatų griovimu. “Vos tik laimėjo “tikroji demokratija” tučtuojau pasipylė streikų banga. Kas tik nestreikavo? Nėra įmonės, kur nebuvo ar dabar nebūtų streiko. Tiesa, streikai mūsų įstatymais leidžiami, bet ne apie tai kalba. Nelaimė – prasidėjo ekscesai, ir jie daromi padedant tiems agentams, kuriems mūsų nepriklausomybė tiek terūpi, kiek ir kai kuriems jūsų…. Vyriausybė žemai tam obalsiui nusilenkė ir padarė taip, kaip profsojuzai reikalavo, vyriausybė nustatė, kad privatinė nuosavybė nėra saugoma streiko metu. Ir nepaisant to, kad Konstitucija nuosavybės teises saugoja, prekės streiko metu vyriausybės aiškinimu neleidžiamos išvežti ir tuo pačiu nuosavybės principas laužomas… Šitų faktų akivaizdoje mes dar labiau įsitikiname, kad Lietuvą valdo ne vyriausybė, bet profsojuzas,… prieš kurį mūsų vyriausybė galvas lenkia. Šitokia padėtis yra nenormali, ji yra žalinga valstybei. Komunistai, kurių tikslai yra ponams atstovams žinomi, dabar tokią padėtį kaip tik nori išnaudoti ir paskelbti Lietuvoj komunistinį rojų; jie nesnaudžia… šiuo momentu pradeda dar aktyviau veikti. Vyriausias jų tikslas – demoralizuoti administracijos aparatą, pažeminti jo autoritetą ir įvaryti jam baimės… Šiame darbe jie kaip tik suranda talkininkų iš jūsų tarpo; jūs kaip tik prie senosios vyriausybės ir rinkimų metu, būtent, tą darbą padėjote dirbti. Ir dabar, sakau, tam darbui padedate. Štai kokį liūdną vaizdą matome: tie žmonės, kurie 1919 metais nevalgę, alkani, nemigę, basi kovojo su bolševikais, su bolševikų agentūra ir agentais, kurie buvo siunčiami iš tos įstaigos, kurioje tuo metu buvo komisaras tas pats p. Požela, dabartinis Vidaus reikalų ministras, jis tapęs ministeriu kemša tuos žmones į kalėjimus, kemša savavališkai, be teisėto pagrindo, nepaisant to, kad pagal Lietuvos Konstituciją be teismo nutarimo žmogui laisvės atimti negalima” (Antanas Endziulaitis.1926-ųjų ruduo Seime // Dienovidis, 1995, lapkr. 18, p. 6)

1941 m. birželio 14-ąją Antanas Endziulaitis, kaip ir daugelis šviesiausių Lietuvos žmonių, atsidūrė Gulage. Sušaudytas Sverdlovsko kalėjime 1942 m. gruodžio 10 dieną.

Straipsnis baigiamas išvada: “1926-ieji ir 1996-ieji nedaug skiriasi tarpusavy ne tik Seimo posėdžiautojų bendravimo kultūra, bet ir politine įtampa, kuri Lietuvoje tvyrojo prieš 70 metų. Panašiai ji tvyro ir šiandien… Kaip viskas pažįstama ir kokios baisios pamokos…” (Ten pat).

Ir tik dėl to, kad patys lietuviai, anot rašytojo Petro Dirgėlos, manė “kad ne svetimi iš jų kiemo išėjo, o jie patys svetimi savame kieme pasidarė. Jie kalbėjo: “Mes turime padaryti viską, kad Nepriklausomybė būtų juokinga. Nepriklausomybės paskelbimu turi prasidėti komedija, karnavalas, kaukių balius… Jeigu priklausomybė naudinga, būkim priklausomi. Nepriklausomybė tegul būna komedija pasauliui palinksminti…” Okupacija gniuždo tą žmogų, kuris gina savo pavergtos tautos interesus, ir gerina buitį to žmogaus, kuris įsipareigoja būti svetimos valstybės vietininku savo tėvynėje…

Ar ne tą dabar matome, vykstant Rusijos informaciniam karui prieš Lietuvą ir jos kolaborantų vykdomam karui prieš Lietuvą… pačioje Lietuvoje? Ar dabartinė Lietuvos politinė padėtis neprimena tos, 1926-ųjų metų Lietuvoje, apie kurią kalbėjo Seimo posėdžiuose doras lietuvis Seimo narys, komunistų kankinys ir auka Antanas Endziulaitis?. .

 

Atgal