VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

08.08. Kokia kaina sumokėta už mūsų laisvę, turėtų žinoti ir jaunimas

Vytautas Paliukaitis

Ilgomis vasaros dienomis, atidėjęs kitus darbus, perskaičiau dvi seniai ieškotas knygas: Igno Šeiniaus „Raudonasis tvanas“ iš serijos /Memuarinė proza/V.,1990 ir J.Petruičio „Kaip jie mus sušaudė“. /Fotografuotas leidinys/ V.1990 m.

Abiejų knygų autoriai demaskuoja bolševikų gražbylystę apie tariamą šviesią mūsų ateitį. Išskirčiau gerb. skaitytojų dėmesiui vieno iš pačių didžiausių rusų žodžio meistrų I.Šeiniaus susitikimo Petrograde 1915 m. gruodžio mėn. su M.Gorkiu pateiktą citatą: „Jūs, baltijiečiai ir lenkai/.../turėtumėt arčiau į mus prieiti, turėtumėt pasistengti  mus pataisyti“. /p,135/.  Rašytojas akcentuoja, kaip buvo „subolševikintas“ „Lietuvos aidas“ ir pakeistas laikraščio pavadinimas į „Darbo Lietuvą“ /p.145/.

Pulkininko J.Petruičio knygą patarčiau skaitytojams patiems susirasti, nes sunku ir apsakyti, kiek pažeminimo, patyčių patyrė ne tik šis kariškis, bet ir jo minimi konkretūs asmenys. Neabejoju, kad sulauksime  spektaklio, kuriame įtaigiai bus atskleista didvyriška drąsių lietuvių kova su sužvėrėjusiais užpuolikais.

Galiu papildyti nuotrupomis  iš mokymosi dailės pradmenų technikume, Kauno laikotarpiu. Keletas jaunuolių pradėjo segtis prie krūtinės Šaulių sąj. ženkliukus – juk kolekcionieriai turėjo viską surinkę.  Net du mano bendrakursiai buvo pakviesti į KGB. Prisimenu, kai Henrikas trumpai užsiėmimų metu papasakojo, ko įtariamųjų patriotizmu  namuose šios slaptosios tarnybos darbuotojai ieškojo. Būtent vieno iš jų knygų rinkiniuose ir aptiko Petruičio knygą.  Visus įbaugino, sakydami: „Ar norite tęsti mokymąsi ir baigti technikumą? Meskit pradėtą sumanymą“. Aš tuo laikotarpiu buvau visiškai pasinėręs į tapybos, piešim užduotis – to džiaugsmo man pakako, tad ir nepasidomėjau kaip gauti minėtą knygą...

Kai šiandien įdėmiau stebiu mano akyse užaugančią kartą, dažnai prieinu išvados: daugeliui net ir nerūpi atsiversti leidinį, kuriame visu ryškumu galima įsivaizduoti, kokia kaina dabar turime savo valstybę, laisva, neprimetama mums kitos šalies kalba. Gal kartais ir pyktelėju – varžybos vyksta ne savo Tėvynės pažinime, o lyg  jaunųjų galvos apimtos kažkokio vėžio – nepaisant kokiu būdu, bet kad tik gauti kuo daugiau pinigų. Apie atskirtį tarp turtuoliais tapusių suaugusiųjų ir dalies visuomenės nustumtos prie skurdo ribos irgi pagalvoju, bet čia jau kita tema, kai ją gvildensiu, pateiksiu konkrečius pavyzdžius.

Atgal