VISUOMENĖ
08.08. Mažoji Lietuva, jos ribos ir gyventojai Prūsijoje
Dr. Algirdas Matulevičius, Istorikas, enciklopedistas
Vokiečių (Kryžiuočių) ordino XIII a. užkariauta prūsų ir vakarinių lietuvių, dalies jotvingių ir kuršių teritorija mokslinėje ir kitokioje literatūroje vadinama įvairiai. Mokslininkai nesutaria ir dėl Mažosios Lietuvos pietinės ribos. Todėl reikia išsiaiškinti lietuvių (lietuvininkų,vėliau vadinamų ir mažlietuviais) gyventą Prūsijoje teritoriją bei jos istorinius pavadinimus ir nustatyti, kurie iš jų vartotini.
Kartais lietuvių literatūroje būdavo rašoma, tarytum Rytprūsiai (Rytų Prūsija, vok. Ostpreussen) ir buvo Mažoji Lietuva. Iš tikrųjų ne taip. Buvusi Vokiečių ordino, nuo 1525 m. Prūsijos hercogystės (kunigaikštystės) teritorija, 1701 m. susikūrus Prūsijos karalystei (Konigreich Preussen), senoji baltų Prūsija susijungė su Brandenburgo kurfiurstija, tapo karalystės provincija (Provinz Preussen), ir vėliau vadinta tuo pačiu Prūsijos vardu. Toji Prūsija, vykstant XVIII a. pirmojoje pusėje vokiškajai kolonizacijai, buvo suskirstyta: 1724 m. į Rytprūsių departamentą (Ostpreussisches Departament; centras Karaliaučiuje) ir 1736 m. – į Lietuvos departamentą (Litauisches Departament; centras Gumbinėje). Į pastarąjį buvo įjungtos ir mozūrų apgyvendintos buvusios rytinių prūsų ir vakarinių jotvingių (sūduvių) žemės. Prūsijos oficialiuose dokumentuose tas administracinis teritorinis vienetas nuo XVII a. vadinamas Mozūrija (Masuren, lenk. Mazury), Lenkų sritimi (Polnische Kreis). Noriu pabrėžti, kad 1871 m. susikūrus Vokietijos imperijai (Deutsches Reich), lietuvių kalbą Mažojoje Lietuvoje pašalinus iš viešojo gyvenimo, vis tiktai vokiečių istoriografijoje mokslininkų Mažosios, arba Prūsų Lietuvos, tiesiog Lietuvos vardas vartotas iki XX a., tebevartojamas iki šiol. O Rytų Prūsijos, Rytprūsių (Ostpreussen; lenk. Prusy Wschodnie) terminas imtas vartoti nuo XVIII a., ypač nuo XIX a. pradžios, po Prancūzmečio Prūsijos karalystėje padarius kone visose valstybinio gyvenimo srityse reikšmingų pažangių reformų. Prūsija tapo modernia didvalstybe. Rytprūsiais imta vadinti visą senosios baltų Prūsos,arba Prūsijos (Alt Preussen) teritoriją nuo Vyslos iki Klaipėdos. Tos Prūsijos centre esanti Varmės žemė ( vok.Ermland) ir Pavyslyje (Vyslos žemupio dešiniajame krante) po Lenkijos laimėto Trylikamečio karo( 1454-1466 ) su Vokiečių ordinu po 1466 m.Torunės taikos sutarties Lenkijos sudaryta Karališkoji Prūsija (Prusy Królewskie) 1466–1772 m. buvo valdomos Lenkijos karaliaus. Po 1772 m. Lenkijos ir Lietuvos Respublikos, arba Abiejų Tautų Respublikos I padalijimo tas buvusias prūsų žemes Prūsijos karalystė atgavo. Po to padalijimo Vyslos žemupio kairėje pusėje prie Prūsijos karalystės prijungtos lenkų vakarinės etninės žemės gavo Vakarų Prūsijos (Westpreussen;lenk. Prusy Zachodnie) pavadinimą. Beliko rytines žemes nuo Vyslos iki Klaipėdos vadinti Rytų Prūsija.Taip kaip yra Šiaurės ir Pietų Amerika ir panašiai. Prūsijos karalystei besiplečiant, ypač Vokietijos imperijos laikais, Rytų ir Vakarų Prūsija virto provincijomis. Tokių imperijoje buvo dešimt. Pagaliau ir pati senoji Prūsija imta vadinti provincija (Provinz Preussen). Tačiau Mažoji (Prūsų) Lietuva ir jos vardas tebevartojami nuo XVI a. pradžios iki šiolei. Tiesa, lietuvių (lietuvininkų, arba mažlietuvių) kraštas įvairiais laikotarpiais vadintas įvairiai.
Liuteroniškai Reformacijai – 500 metų
Prūsų žemės
Nuo 1618 m. Prūsijos valstybės (kunigaikštystės) teisiniuose dokumentuose autochtonų vakarinių lietuvių (skalvių ir nadruvių, taip pat pietinių kuršių, šiaurinių sūduvių) bei žemaičių iki sienos su Didžiąja Lietuva (Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, santrumpa LDK) žemės įvairiais laikotarpiais vadintos lietuviškais valsčiais (Litauischen Aembtern), Lietuvos provincija (Provinz Litauen), lietuviška sritimi (Litauisches Kreis) arba tiesiog Lietuva (Litauen), daugiausia – Prūsų Lietuva (Preussisch-Litauen), Mažąja Lietuva (Klein Litauen).Lietuvių istoriografijoje įsigalėjo pastarasis terminas. Mažosios Lietuvos vardas pirmą kartą įrašytas XVI a. pradžios Prūsijos kronikose: Simono Grunau, Luko Davido. Tada žlugo Vokiečių ordinas, prasidėjo Reformacija, plito liuteronybė, kurių dėka imta domėtis Prūsijoje gyvenančiomis tautomis bei gentimis, jų kalbomis. Gimtosiomis kalbomis kūrėsi raštija, tautinės kultūros. O viešpataujant ordinui (XIII a.- 1525 m.) visi Prūsijos gyventojai vadinti prūsais (Prusen, Preussen), kaip Livonijoje (Livland; Latvijoje ir Estijoje) – livoniečiais, nuo lyvių genties Rygos apylinkėse. Prūsijos kunigaikštystės laikais „atsirado“ ir lietuviai, lenkai bei mozūrai, kuršiai ir sūduviai. Tai didžiulis Reformacijos nuopelnas, kurios 500 metų sukaktį šiemet minime. Tai europinės ir pasaulinės reikšmės fenomenas. Ir dėl to Mažoji Lietuva lietuvių raštijos,švietimo,kultūros, ūkio, visuomeninio gyvenimo srityse pirmavo palyginus su Didžiąja Lietuva. Ši turėjo savo galingą valstybę (LDK), bet 1795 m. buvo pavergta imperialistinės carinės atsilikusios Rusijos, vykdančios lietuvių kultūros etnocidą ir tautos rusinimą bei pravoslavinimą.
XVIII a. pirmojoje pusėje A. Lukanas (Lucanus) teigė, kad Mažosios Lietuvos, Lietuvos terminas žinotas ir vartotas jau XIV a.: žemių dalijimo tarp pasaulietinės ir bažnytinės valdžios popiežiaus akte minimos Prūsijoje esančios prūsų žemės o į rytus ir šiaurę – besiribojanti Lietuva (Mažoji). Nuo XVII a. vokiškuose Prūsijos žemėlapiuose įrašyta Klein Litau, Klein Litauen, Borussus Litauen. Ilgainiui vokiečių istoriografijoje įsigalėjo Preussisch-Litauen. Londone britų išleistame XVIII a. Prūsijos žemėlapyje taip pat įrašyta Mažoji Lietuva – Lithuania Minor (o Didžioji Lietuva – Little Lithuania). Mažosios Lietuvos vardas įrašytas ir kitų šalių senuosiuose žemėlapiuose, pvz., prancūzų, flamandų, rusų (Malaja Litva), lenkų (MaĪa Litva). Įvairiomis kalbomis paplito oficialiuose dokumentuose,istoriografijoje, raštijoje, literatūroje ir kitur.
Prūsijos lietuviai, jų visuomenės veikėjai savo kraštą vadino Mažąja Lietuva, kartais Prūsų Lietuva, save – lietuvininkais. Šis pavadinimas XIX–XXI a. vartojamas lietuvių istoriografijoje: M. Jankus, J. Jakštas, I. Jonynas, V. Vileišis, V. Biržiška, A. Bruožis, J. Vanagaitis, P. Kušneris, P. Pakarklis, J. Jurginis, K. Jablonskis, M. Gelžinis, V. Pėteraitis, V. Merkys, P. Dundulienė, P. Žostautaitė, J. Lebedys,D,Kaunas, M. Purvinas, V. Šilas ir kt. Ilgainiui valstybiniuose Prūsijos dokumentuose ir vokiečių istoriografijoje dažniau būdavo rašoma tiesiog Lietuva arba Prūsų Lietuva. Kartais ir sovietinėje lietuvių literatūroje būdavo vartojami Prūsų Lietuvos, Rytų Prūsijos terminai (kalbant tik apie lietuvių gyventą teritoriją). Tačiau pastarasis vokiečių istoriografijoje (Ostpreussen) vartojamas tik nuo XVIII a.pabaigos(po 1772m.),daugiausia nuo XIXa. Dėl to netinka vartoti kalbant apie XVI–XVII a., kaip sovietmečiu būdavo rašoma kai kurių lietuvių literatūros tyrinėtojų. Pavyzdžiui,esą XVIa.J.Brėtkūnas gimė Rytprūsiuose,juose XVIa.darbavosi lietuvių raštijos pradininkai M.Mažvydas,A.Kulvietis,S.Rapolionis ir kiti.Tai didelė terminų klaida!
Žemėlapis, sudarytas dr. A.Matulevičiaus (1973 m.; 1989 m. parengtas kartografiškai)
Žemėlapis, sudarytas 1996 m. dr. A.Matulevičiaus ir Vilniaus universiteto kartografo Petro Gaučo
Lietuvos provincija apėmė tik 4 apskritis: Klaipėdos (Memel), Tilžės (vok. Tilsit;nuo 1946m.rus. Sovetsk), Ragainės (Ragnit; Neman) ir Įsruties (Insterburg; Černiachovsk). Vartojant Mažosios Lietuvos terminą, apibūdinantį visą lietuvių gyventą kraštą, šia teritorija dar ir su Labguvos (Labiau; Polessk) apskritimi iki Deimenos upės (Deimė; Laba,vok.Deima, Deine;rus.Deima) ir Vėluvos (Wehlau; Znamensk) apskritimi iki upės Alna (vok.Alle;rus. Lava, lenk. Lyna) apskritimi apsiriboti negalima, nes lietuviai gyveno ir už jos ribų. Ši teritorija reiškia Mažąją Lietuvą siaurąja prasme, sudaro jos branduolį. Prūsų Lietuvos terminas labiau reiškia buvusį politinį lietuvių tautos dalies priklausymą Prūsijai, jis atsirado vėlesniais laikais dėl vokiečių valdžios vykdytų administracinių pertvarkymų. Tuo būdu, Mažosios Lietuvos sąvoka platesnė, apima visą Prūsijoje lietuvių gyventą sritį, apibūdina ją ir etniniu tautiniu, ir geografiniu teritoriniu aspektais. Tai Mažoji Lietuva plačiąja prasme; tiesa, didumoje Sembos,Mažosios Lietuvos pietiniuose pakraščiuose lietuviai nesudarė daugumos gyventojų.
Faktinis lietuvių gyventas iki XVIII a. plotas buvo daug didesnis už vadinamąją Prūsų Lietuvą, kurios pietinė riba buvo vedama Įsruties apskrities ribomis, sutampančiomis su Nadruvos žemės pietinėmis ir vakarinėmis ribomis iki Mozūrijos (nemaišykime su Lenkijos Mazovija). Priminsiu, kad Nadruva sudarė didelę Karaliaučiaus krašto rytinę dalį, o Skalva – šiaurinę dalį ir didumą Klaipėdos krašto. Tai Mažosios Lietuvos branduolys. Tai, kad iki XVIII a. vidurio, kuomet dauguma prūsų (vėliausiai sembai) jau buvo sugermanėję, mirė maru bei badu, lietuvių apsigyventa toliau į pietus jų žemėse. Be to, lietuvėjo artimai giminingi šiauriniai prūsai, juk kalbos labai panašios.
Taigi, reikia nustatyti, iki kur baigiasi Mažosios Lietuvos pietinė etnografinė, etnokultūrinė riba, arba lietuvių kalbos paplitimo arealas. Vieni ją nubrėžė iki Deimenos upės, kiti – iki Karaliaučiaus, treti – iki dabartinės Kaliningrado srities ir Lenkijos sienos. Problema ta, kad demografinė statistika Prūsijoje pradėta skelbti tik nuo XIX a. Dėl to tyrinėtojai dažniausiai ir parodo to laikotarpio tautybių (vokiečių, lietuvių, lenkų bei mozūrų) gyventas teritorijas.
Svarbiausias etninės priklausomybės požymis yra gimtoji kalba. Mokslinėje literatūroje lietuvių kalbos paplitimo riba kartais laikoma žymių XIX a. vokiečių tyrinėtojų Tepeno-Becenbergerio (Adalbert Bezzenberger) linija, kitaip dar vadinama Deimenos siena. Maksas Tepenas (Max Toeppen) ją nubrėžė apytikriai Nadruvos žemės ribomis: nuo Labguvos Deimenos upe, Priegliumi (Skara,vok. Pregel; dab. rus. Pregolia) aukštyn, Alnos žemupiu, Ašvinės (Ašvėna, vok. Schwine;dab.rus. Putilovka) aukštupiu, per Nordenburgą (Krylovo), Ungurą (Angerburg, lenk. Węgorzewo), Geldapę (Geldupė,vok. Goldapp, lenk. Gołdap) link Dūbininkų (Dubeninkai;vok. Dubeningken, lenk. Dubeninki). Pastarosios gyvenvietės yra paribyje su Mozūrija. A. Becenbergeris padarė tas pačias išvadas pasirėmęs lingvistiniais, geografiniais ir archeologiniais duomenimis. Kadangi prūsiškai sodžius vadinamas kaimu, o lietuviškai kiemu, tai atitinkami vietovardžiai lietuvių kalbos paplitimo plote turėtų baigtis priesaga -kiemiai, (-kiemis) arba -kėmiai, o prūsų kalbos paplitimo plote -kaimis. Vietovardžiai su priesagomis -garbis ir -apė yra prūsų, o su priesagomis -kalnas ir -upė – lietuvių kalbos paplitimo plote. Jis nustatė, kad vietovardžiai su priesagomis -kiemiaiarba -kėmiai, -kalnas,-upė prasideda į rytus nuo Deimenos ir Alnos, o su priesagomis-kaimiai,-garbis,-apė– į vakarus ir pietus nuo šių upių. Panaudojusio toponimikos metodą Becenbergerio tyrinėjimų galutinė išvada ta, kad prūsų-lietuvių kalbų riba iki Vokiečių (Kryžiuočių) ordino užkariavimų XIII a. ėjo Deimena, per Norkyčius (Norkitten; Meždurečje), Ašvinės upe į žemes, kuriose yra Gleisgarbis (į vakarus nuo Geldapės upės, prie Ungurupės, arba Angerapės), Aukskalnis (Auxkallen), Baltupėnai (Baltupöhnen), Barkiemis (Barkehmen) (Geldapės pakrantėje). A. Becenbergeriu pasekė XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės etnologas Albertas Frydrichas Cvekas( Zweck; 1898 m. knyga „Litauen – Lietuva“): Lietuvą nuo Mozūrų pietuose skirianti Geldapės upė, toliau jos ribos brėžiamos per Nordenburgą, Girdavą (Girduva,vok. Gerdauen; Železnodorožnyj) ligi Frydlando (Friedland; Pravdinsk), iš čia link Deimenos. Dauguma straipsnyje minimų vietovardžių yra Karaliaučiaus krašte arba Mozūrijos šiaurėje, paribyje su Mažąja Lietuva.
Minėti Prūsijos mokslininkai nesiekė nustatyti faktišką lietuvių apgyventą ligi XVIII a. plotą, todėl vadinamoji Deimenos siena naujaisiais laikais įvykusių demografinių pakitimų pasekmė, nors ir ją po Pirmojo pasaulinio karo visokiais būdais bandė ,,griauti“ vokiečių tyrėjai, ypač sutuoktiniai Gertrud Heinrich-Mortensen ir Hansas Mortensenas. Jie ir dar vienas kitas bendramintis netgi ėmė neigti lietuvių Prūsijoje antochtoniškumą, neva jie esą XV–XVI a. kolonistai iš Didžiosios Lietuvos, taigi, vėlesni atvykėliai nei XIII a. vokiečiai. Imta kritikuoti senuosius vokiečių autoritetingus mokslininkus, kaip naudingiau politiškai naujomis po karo Vokietijai Antantės primestomis žalingomis sąlygomis traktuoti, komentuoti kronikas,kitus šaltinius. Tokioms pseudomokslinėms „teorijoms“ („dykros teorija“) atkirtį davė tarpukario istorikai V. Vileišis, P. Pakarklis ir kiti sąžiningi mokslininkai. Po Antrojo pasaulinio karo Mortensenai pripažino, kad naujus teiginius, išvadas rašyti, perrašyti Prūsijos tautų istoriją vertė po I pasulinio karo Vokietijoje pasikeitusi politinė padėtis,vėliau įsigalėję naciai, grėsmingas gestapas. Juk ir ne mokslininkui aišku, kad vietovardžiai (toponimai), ypač vandenvardžiai(hidronimai), išlieka tūkstantmečius (išimtis – Sovietų valdžios po 1945 m. visi Karaliaučiaus krašte pakeisti rusiškais), taip greit nesikeičia kaip gyventojų tautinė sudėtis. XVI–XVIII a. pradžioje, kuomet prūsai kaip tautybė baigė nykti (žuvo, sugermanėjo, šiauriniai sulietuvėjo), į gretimus jų kaimus vyko ne vokiečiai valstiečiai, kurių tebuvo labai mažai, o lietuviai valstiečiai. Francas Oskaras Tecneris (Tetzner) XIX a. rašė, kad XIV a. per LDK ir kryžiuočių karus ištuštėję plotai prie Deimenos ir Alnos buvo apgyvendinti pavergtais vietos lietuviais(lietuvininkais). Buvo apgyvendinta LDK karo belaisvių didlietuvių.
Ką apie lietuvių gyventas pietines žemes kalba XVI a., XIX a.–XX a. pirmosios pusės vokiečių ir lenkų tyrinėtojai? Pradėkime nuo ginčytinų teritorijų. Visi minimi mokslininkai, keliautojai apie Mažąją Lietuvą parašė įdomių knygų. Geografas Kasparas Henenbergeris (Caspar Hennenberger) dar 1595 m. rašė, kad Įsruties apskrities gyventojai yra beveik vieni lietuviai (fast eitel Litauer). Tuo metu ji turėjo apie 100 mylių2(apie 5600 km2): sudarė, be kitų, Vėluvos, Girdavos, Unguros, Frydlando, Nordenburgo valsčiai, Grabavos (Grabowen, lenk. Grabowo), Gurnių (Gurnen, lenk. Górne), Vilkų (lenk. Wilki) parapijos, Pamitės ir Daumarų dvarai. Ir R. Virchovas (Wirchow) priminė, kad iki XVIII a. lietuvių kalbos siena ėjo žymiai toliau į pietus nuo Nadruvos. S. Kichelis 1586 m. kelionės į Karaliaučių ir iš čia į Gardiną aprašymuose mini Lagarbį (Lagagarbis; vok. Lagarben, lenk. Garbno) prie Mozūrijos, kuriame kalbama lietuviškai. K. Karpas žemės plotą, apribotą linija Geldapė-Norkyčiai-Deimena ir Karaliaučius (prūsiškai Tvankstė; Königsberg; Kaliningrad)-Krimyčiai-Girdava-Nordenburgas-Lėcius ( vok. Lötzen; lenk. Gižycko)-Galindai (Galinden; lenk. Galindy) žemėlapyje pažymėjo mišria prūsų-lietuvių teritorija. A. Veiso (Weiss) ir A. Rogės (Rogge; abu XIX a.) duomenimis, XVIII a. lietuvių gyventa Mozūrijoje: šiaurinėse Alėckos (vok.Oletzko; lenk. Olecko), Angerburgo (priklausė be kitų, Benkaimio-vok.Benkheim,lenk. Benkaimy, Engelšteino, Grabavos, Kučių (vok.Kutten,lenk. Kuty), Gurnių parapijos) apskričių dalyse (pietinėse – sporadiškai)), apie Nordenburgą. Geldapės miesto bažnyčioje ir XIX a. pamokslai sakyti lietuviškai, lenkiškai bei vokiškai. Anot A. Veiso, Leko (Lukas;vok.Lyck, lenk. Elk) apskrities gyventojai esą sūduvių, lietuvių ir lenkų mišinys. XVIII a. topografo J. Goldbeko (Goldbeck) duomenimis ,dar 1785 m. Žabynuose (vok.Szabinen, lenk. Žabin) ir Klišuose (vok.Kleszowen; Kutuzovo) pamokslininkauta trimis kalbomis. Prie Žabynų, Krikštonių kaime, XIX a. gimęs kronikininkas lietuvininkas F. Tribukaitis (Tribukeit) 1894 m. rašė kronikoje, kad jo senelis Jonas netgi XVIII a. antrojoje pusėje nemokėjęs vokiškai. Naujasėdijų (vad. šatulinės gyvenvietės giriose) tyrinėtojas H. Rykenbergas (Rieckenberg; XIX a. pirmoji pusė) rado, kad XVIIa.–XVIII a. pradžioje lietuviai gyvenę Angerburgo apskrities (apėmė Mažosios Lietuvos pietinę ir Mozūrijos šiaurinę dalį – tų kraštų sandūroje) Astravos, Barkėnų ir Skališkių girių plote, apie Alnavą (vok.Allenburg; Družba), Girdavą, Nordenburgą, netgi Oltersburgą (lenk.Szczytno) Prūsijos pietuose. XIX a. istorikas Karlas Lohmėjeris(Lohmeyer) taip pat tvirtino, kad lietuvių-prūsų riba ėjusi didžiąja Barkėnų giria rytinėje Angerburgo apskrities dalyje. Panašias ribas, bet mažiau argumentuotas, keliolika metų anksčiau (1876 m.) išvedė Frydrichas Kuršaitis. 1884 m. lenkų geografijos žodyne nurodyta, kad XVIII a. lietuviai didele dalimi dar gyveno Geldapės, Angerburgo, netgi Johannisburgo (lenk. Jansbork) apskrityse, o ir šiandien lietuviai ten gyvena labai sporadiškai. Tautinių klausimų žinovas V. Vielhorskis (W. Wielhorski; XX a. pirmoji pusė) tvirtino, kad prieš amžius į vakarus nuo Geldapės, maždaug Morungo ( vok.Mhorungen, lenk. Morąg –A.M.) linkme, kaip parodė tyrinėjimai, susisiekė tarp savęs lenkų ir lietuvių kalbų plotai, nes mozūrai gyvenę iki linijos Morungas-Geldapė. Apskritai, lietuvių kalbos plotai, anot jo, apėmę pusę senosios Prūsijos teritorijos. Manau, tai perdaug,perdėta. Iki V. Vielhorskio tokias pačias išvadas buvo priėjęs kitas lenkų mokslininkas V. Vakaras (W. Wakar, XX a. pirmoji pusė). Stanislovas Srokovskis (Stanislaw Srokowski; XX a. pirmoji pusė) rašė, kad netgi Barštyne (Bartėnai;vok. Bartenstein, lenk. Bartoszyce), Vartoje (Wartenberg, Wartenburg; lenk. Barczewo) XVIII a. pabaigoje evangeliškos pamaldos būdavo atliekamos lenkų, vokiečių ir lietuvių kalbomis. Tai tolimiausios mums žinomos pietinės parapijos (jau prūsų Varmės ir Bartos žemės), kuriose dar skambėjo lietuviškas žodis. Lenkų istorikai taip pat nustatė, kad XVI–XVII a. Alėckos, Angerburgo ir Leko apskrityse su lenkais (mozūrais) gyveno lietuviai (Engelšteine – labai gausiai).
XX a. pirmosios pusės lietuvių istorikams V. Vileišiui ir P. Pakarkliui, kaip ir jų pirmtakams, Mažosios Lietuvos sienos ir lietuvių kalbos vartojimo ribos buvo ne tas pats. Mažąja Lietuva siaurąja prasme jie vadino plotą, kuris apėmė Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties ir Labguvos (iki Deimenos upės) apskritis, ir atitiko Prūsų Lietuvą. Tuo tarpu nustatydami lietuvių kalbos vartojimo pietvakarines ir pietines ribas, jie išplėtė lietuvių gyventą teritoriją už vadinamosios Deimenos sienos. V. Vileišio duomenimis, apie 1600 m. ji prasidėjo Šarkuva (vok. Sarkau; rus. Lesnoje)Kuršių nerijoje, ėjo pro Šakius (Schaken; Žemčiužnoje) į Labguvą, Vėluvą, Bambolius (Bambliai,vok .Bamblen; išnykę po karo; 5 km nuo Frydlando; čia gimė J. Bretkūnas, gerai mokėjęs lietuviškai ir prūsiškai, nes apylinkėse šios kalbos XVI a. buvo gyvos), iš jų – į Lagagarbį, Nordenburgą, Engelšteiną, Benkaimį, Gurnius iki Dūbininkų (plg. R. Valsonoko nubrėžtą lietuvių gyventą XVII a. pabaigoje ribą). Jis pabrėžė, kad iki minėtos ribos iki XVIII a. vyravo lietuvių kalba, kad ir piečiau nuo jos gyventa lietuvių. P. Pakarklis konkrečiai nenurodė ribos, sakydamas, kad ne tik Mažojoje Lietuvoje, o gerokai toliau į vakarus bei pietus XVI a. gausiai gyveno lietuviai.
Vadinasi, iki 1709–1711 m. Didžiojo maro bei bado lietuvių gyventa ne tik pietinėje Nadruvos dalyje, bet ir šiaurinėje Mozūrijoje, už Geldapės upės, netgi prūsų Bartos, Galindos, Varmės žemėse.
Etnografines bei etnines ribas nustatyti padeda ir tautinės architektūros paplitimas. Jau senieji vokiečių arhitektūrologai pastebėjo lietuvių, mozūrų ir vokiečių namų statybos skirtumus. A. Haksthauzenas (Haxthausen) lietuviškojo sodžiaus statybos tipo ribą nukėlė iki Prūsų Yluvos (Ylava; Preussisch-Eylau; Bagrationovsk) ir Brunsbergo (Braunsberg; lenk. Braniewo). G. Frelichas rado, kad namai lietuviškais žirgeliais buvo puošiami prūsų Sembos ir Bartos žemėse. V. Peslerio (W. Pesler) sudarytame žemėlapyje Sembos pusiasalis prie Baltijos priskiriamas lietuviškajam statybos tipui, o teritorija į pietus nuo Karaliaučiaus ir Priegliaus žemupio pažymėta kaip mišri lietuviška-vokiška forma. Mažosios Lietuvos architektūros specifiką aprašė ir lietuvių išeivijos architektūrologas Jurgis Gimbutas. Jis pritarė Pesleriui ir priėjo išvados: Mažoji Lietuva yra maždaug pusė buvusių Rytprūsių teritorijos į rytus ir į šiaurę nuo Karaliaučiaus. Tai pažymėjo architektūrologai A. Haberlantas (Haberlandt), R. Detlefzenas (Dethlefsen) , K. Tydė (Thiede).
Vadinasi, tyrinėtojai, besiremiantys tautinės kaimo architektūros paplitimo plotais, Sembos pusiasalį priskyrė lietuviškajam arealui, o sritį nuo Karaliaučiaus ir Priegliaus žemupio laikė įvairiatautiška.
Vienas iš kriterijų kalbinėms riboms tam tikru laikotarpiu išvesti yra bažnyčiose sakomų pamokslų kalba. Šis metodas ne visai atspindi tikrąją padėtį, nes įvairiatautiškoje teritorijoje, kurioje lietuviai negyveno kompaktiškai, pamaldos gimtąja kalba būdavo atliekamos rečiau arba visai galėjo jų nebūti; be to, labai trūko kunigų, kalbančių lietuviškai, o per 1709–1711 m. Didįjį marą bei badą jų daug numirė.
XVI–XVII a. Leko, Engelšteino, Unguros parapijose pamokslai sakyti dar lietuviškai. Geldapės bažnytinės srities superintendentas (vyskupas) D. Šrėderis (Schröder) rašė, kad žabynietis F. Cholevijus nuo 1767 m. kantoriavo Vėluvoje, o 1772 m. tapo kunigu ir mokytoju lietuviškoje Dombrovkoje, esančioje Mažosios Lietuvos ir Mozūrijos pasienyje. Lietuviški pamokslai joje skambėjo dar XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Frydlande, Girdavoje ir Bartuose (vok.Barten; lenk. Barciany) XVI a. antrojoje pusėje kunigavo iš Kauno atvykęs Kristupas Šperberis (Sperber), kurio brolis Kristijonas tuo laiku precentoriavo Karaliaučiaus lietuviškoje bažnyčioje. XVIII a. pabaigoje F. Bokas (Bock) rašė, kad tuo metu Karaliaučiuje, pasienyje su Mozūrija- Nordenburge, Damėtraukoje, Žabynuose, Geldapėje viešosios pamaldos buvo laikomos trimis kalbomis. Kad Sembos pusiasalio ne tik rytinė, bet ir vakarinė dalis buvo gyvenama lietuvių, rodo tai, jog Žuvininkų (Zuvininkai,vok.Fischhausen; Primorsk) apskrities kaimuose lietuviški pamokslai nustoti sakyti tik XIX a. Ne tik Karaliaučiuje, kuriame ir XVIII–XIX a. pastoviai dirbo lietuviškai kalbantis kunigas, nors lietuvių gyventa riba jau buvo pasitraukusi į šiaurę, bet ir apskrityje gausiai gyventa lietuvių. Karaliaučiuje lankęsis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kronikininkas Motiejus Stryjkovskis (XVI a. antroji pusė) rašė, kad apylinkėse žmonės kalba žemaitiškai; taip jis suprato lietuvininkų tarmę. 1863 m. sukilimo Lietuvoje išvakarėse iš Vilniaus į Karaliaučių keliavęs B. Limanovskis (Limanowski) atsiminimuose rašė, kad gana daug kaimiečių kalba lietuviškai. Kumėnų (vok.Kumehnen, Kumainen;rus. Kumačevo) Semboje kunigas Jurgis Martinis 1629 m. buvo perkeltas į Šventapilės (Heiligenbeil, Heiligpeil; Mamonovo) prie Aistmarių parapiją, kurioje dvasininkavo iki 1666 m. Įsrutyje gimę dvasininkai Zandenai (Sanden) mokėjo lietuviškai. Jauniausias brolis Jonas 1673–1706 m. kunigavo Šventapilėje. Tai pietvakariausia Mažosios Lietuvos gyvenvietė. Kai kurie tyrinėtojai išaiškino, kad ir XX a. pradžioje prie Geldapės, Vėluvos, Sembos pusiasalyje, Karaliaučiaus ir nuo jo į pietus Notangos žemėse išliko lietuviškai kalbančių senelių. Tautotyrininkas,etnografas,kunigo ir poeto K.Donelaičio gyvenimo ir kūrybos tyrėjas F. Tecneris, pritaikęs problemai spręsti minėtą kalbų bažnyčiose metodą, nustatė, kad apie 1700 m. lietuvių arealui priklausė, be kitų, Karaliaučiaus, Žuvininkų, Vėluvos, Girdavos apskritys, kad pirmosiose dviejose lietuviškus pamokslus nustota sakyti tik XIX a. Jis nurodo, kad XVII a. visas kraštas nuo Priegliaus žemupio į šiaurę priklausė lietuvių arealui, kad Prūsijos didžiųjų kurfiurstų laikais (XVII a.), iki XVIII a., riba tarp lietuviškai ir lenkiškai kalbančių gyventojų ėjo linija Karaliaučius-Prūsų Ylava-Barštynas-Dombrovka-Ungura-Benkaimis-Žabynai-Geldapė-Dūbininkai.
Šio straipsnio autorius,remdamasis įvairių šaltinių duomenimis, bažnyčių, kuriose pamokslai sakyti lietuviškai, paplitimo teritorija, lietuviškos kaimo architektūros išplitimo zona, M. Tepeno, A. Becenbergerio, F. Tecnerio, K. Karpo, V. Vileišio, R. Valsonoko nubrėžtomis linijomis, apytikriai nustatė tokią Mažosios Lietuvos pietinę ribą: nuo Aistmarių (vok. Frisches Haff, dab. lenk. Zalew Wiślany;dab. rus. Kaliningradskij zaliv) pakrantės ties Šventapile (Heiligenbeil; rus. Mamonovo) pro Žintus (Zinten; Kornevo), Prūsų Yluvą (Preussisch-Eylau; Bagrationovsk); žemiau išvardintos gyvenvietės turi ir lenkiškus pavadinimus: Barštyną (Bartenstein; Bartoszyce), Lagagarbį (Lagagarben; Garbno), Bartus (Barten; Barciany), Engelšteiną (Węgielsztyn), Ungurą (Angerburg; Węgorzewo), Kučius (Kutten; Kuty), Mėruniškį (Merunsken; Miruniszki), Gurnius (Gurnen; Górne) iki Dūbininkų (Dubeningken; Dubeninki). Kompaktiškai jie gyveno apytikriai į šiaurę nuo linijos Žuvininkai (Fischhausen; Primorsk)-Karaliaučius-Frydlandas (Friedland; Pravdinsk)-Engelšteinas-Nordenburgas (Krylovo)-Ungura-Geldapė (vok.Goldapp; lenk. Goldap)-Gurniai-Dūbininkai. Į pietus nuo Mažosios Lietuvos, Mozūrijos apskrityse – Alėckos (vok.Oletzko; lenk. Olecko), Leko (vok.Lyck,lenk. Elk), Jansborko (Johannisburg; Pisz) apskrityse taip pat gyventa lietuvių. Vadinasi, Prūsijos valstybės pietuose maždaug iki linijos Šventapilė-Bartai-Lagagarbis-Mėruniškis-Dūbininkai buvo daug gyvenviečių, kuriose bent jau iki 1709–1711 m. Didžiojo maro ir XVIII a. pirmosios pusės Didžiosios vokiškosios kolonizacijos buvo kalbama lietuviškai. Taip Mažosios Lietuvos terminas apima visą baltų Prūsijos kunigaikštystėje, nuo 1701 m. karalystėje, lietuvių (lietuvininkų) gyventą arealą, apibūdina ją tautiniu, etnoteritoriniu, etnokultūriniu ir geografiniu aspektais. XIXa.,ypač 1871m.susikūrus Vokietijos imperijai ir prasidėjus lietuvių(lietuvininkų,arba mažlietuvių)prievartinei germanizacijai,lietuviškai kalbančių gyventojų plotai Mažosios Lietuvos pietuose ir pietvakariuose traukėsi į šiaurę.Ilgainiui jos teritorija apsiribojo mano minėta krašto siaurąja prasme.
Atgal
.jpg)
