VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

08.05. Reformacija – ilgalaikių krikščionybės prielaidų tęsinys

Arnoldas Piročkinas

Švenčiant Reformacijos 500 metų sukaktį, ypač pabrėžtinai minint šio epochinio įvykio pradinę datą 1517 m. spalio 31dieną, kiek ne kiek pritemsta šito europinės minties lūžio ilgaamžė formavimosi istorija. Išleidus ją iš akių, susidaro kažkas panašu į antikinės tragedijos principą, gavusį lotynišką pavadinimą „deus ex machina“ (dievas iš mašinos). Reformacijos atsiradimo neapibūdinsi nė lietuvišku liaudies posakiu „Iššoko kaip Pilypas iš kanapių“. Iš tikrųjų nei tą dieną prie Vitenbergo bažnyčios durų prikaltos 95 tezės, nei jų autorius Martynas Liuteris, nei tolesnė Reformacijos sėkminga raida nebuvo atsitiktinis reiškinys. Jo atsitiktinumas išviršinis, o savo esme jo būta labai dėsningo.

Sukurtas logotipas „Reformacijai 500

Tikriausiai Reformacijos 500 metų sukaktį mini ir dar minės daugelis šalių, ypač tos, kurios daugiau ar mažiau betarpiškai susijusios su protestantizmu. Reikia manyti, kad bus atkreiptas reikiamas didelis dėmesys ir į krikščionybės raidą, atvedusią galiausiai prie Reformacijos. Toje raidoje neišvengiamai yra ir bus keliami ir apibūdinami nuolatiniai prieštaravimai, skirtingi krikščionybės prielaidų aiškinimai, kuriais jau pirmaisiais jos amžiais atsiradusios kryptys grindė savo pažiūras, kasdienio gyvenimo praktiką.

Kai kam gali kilti klausimas, kaip čia galėjo atsitikti, kad turėdami savo rankose Bibliją, kurios Naujajame Testamente išdėstytas Kristaus mokslas, nedviprasmiškai reikalaujantis mylėti savo artimą („Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ Jn. 15, 17), krikščionybės teoretikai ir praktikai per pusantro tūkstančio metų (iki Reformacijos pradžios) ir kelis amžius vėliau išžudė milijonus žmonių. O reikalas tas, kad Biblijoje, visų pirma Naujajame Testamente, Kristus, vėliau jo mokiniai apaštalai savo mokslą dėstė alegorijomis, metaforomis, tam tikram konkrečiam atvejui pritaikytais pavyzdžiais, paimtais iš gyvenimo. Tai sudarė sąlygas palikuonims interpretuoti teiginius savaip, skirtingai, negu gal turėta galvoje Kristaus ir jo mokinių.

Iliustracijai paimkime vieną pavyzdį. Kaip žinome, Katalikų Bažnyčia tikintiesiems komuniją teikia vienu pavidalu – duona. Tik dvasininkai priima ją ir antruoju pavidalu – vynu. Tuo tarpu protestantai komuniją visiems tikintiesiems teikia abiem pavidalais – duona ir vynu. Abu komunijos variantai grindžiami tuo pačiu Šventuoju Raštu, Mato Evangelijos vieta, kur aprašomas Eucharistijos įsteigimas (Mt 26, 26 - 28. Kristus Paskutinės vakarienės metu prie stalo sėdintiems mokiniams dalijo palaimintą duoną sakydamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Duodamas jiems gerti iš taurės palaimintą vyną, jis tarė tokius žodžius: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas“. Formaliai abu pasakymai skiriasi vienu žodžiu: pirmajame nėra žodžio „visi“. Tad ką reiškia antrojo pasakymo variante įvardis „visi“? Jį galima suvokti dvejopai: visi – tai vien čia dalyvaujantys ir apskritai visi tikintieji, visi priimantys komuniją. Katalikų bažnyčios mokyme Kristaus mokiniai laikomi dvasininkais, kurie turi ypač didelius, skirtingus nuo pasauliečių įgaliojimus. Protestantai dvasininkams tų ypatingų galių nepripažįsta. Iš čia kyla ir skirtingas įvardžio „visi“ turinio aiškinimas. Pirmuoju atveju jis reiškia tik Kristaus mokinius, t.y. dvasininkus, kunigus, o antruoju – visus tikinčiuosius (tiek dvasininkus, tiek ir pasauliečius). Taigi skirtinga įvardžio „visi“ apimtis ir dvasininkų ryšio su visais tikinčiaisiais suvokimas nulėmė labai svarbų motyvą atsirasti amžių būvyje ne vienai erezijai, prieštaraujančiai Katalikų Bažnyčios mokymui. O tokių nesuderintų aiškinimų Biblijoje – gausybė. Tačiau jų nagrinėjimą palikime teologijos specialistams.

Tezei, kad Reformacija buvo ankstesnių krikščionybės šakų tąsa, iliustruoti turėtų praversti vienos kitos atskalos trumpa charakteristika. Viena pirmųjų ir ryškiausių tokių atskalų buvo arijonizmas, kuriam pradžią ir vardą davė Arijus (apie 256 – 336), veikęs daugiausia Konstantinopolyje. Arijonizmo esmingas bruožas – Kristaus dieviškumo neigimas. Arijus ir jo mokymas buvo pasmerkti 325 m. Nikėjos visuotiniame bažnyčios susirinkime (Nikėja – dabar Turkijos vietovė Iznikas). Arijonai (kai kuriuose kraštuose vadinti kitais vardais) visą laiką buvo persekiojami. Persekiojo ne tik Katalikų Bažnyčia, bet ir stačiatikiai, ir Šveicarijos reformatai.

Ryškiausias to persekiojimo pavyzdys yra XVI a. gyvenęs ispanas Migelis Servetas (Miguel Serveto, 1511– 1553). Jo būta įžymaus humanisto, talentingo gydytojo, anatomo, teologo ir literato. Jis eretiškos knygos „Cristianismi Restitutio“ („Krikščionybės atkūrimas“) autorius. Būdamas Prancūzijos mieste Viena (Vienne), jis buvo suimtas, grėsė inkvizicijos teismas, kuris nebūtų jo pasigailėjęs. Tačiau jam pavyko pabėgti. Pakeliui užsuko į Ženevą, kur J. Kalvinas jį atpažino ir atidavė teismui. M. Serveto radikalios pažiūros buvo tokios nepriimtinos, jog reformatų tvarkomame mieste veikęs teismas jam paskelbė nuosprendį – 1553 m. spalio 27 d. Ženevos priemiestyje buvo gyvas sudegintas. Mano turima literatūra leidžia teigti, kad M. Liuteris nepritarė „klaidatikių“ baudimui mirtimi. Tačiau vargu ar jis bus rėmęsis Arijaus ir M. Serveto teiginiais.

Neabejotinai M.Liuteriui daug paskatų yra davę anglų teologas Džonas Viklifas (Wycliffe, 1320 -1330 ?–1384) ir šio jaunesnis pasekėjas čekas Janas Husas (apie 1369 – 1415).

Dž. Viklifo, Oksfordo universiteto auklėtinio ir paskui profesoriaus, laikais Anglijoje labai sustiprėjo priešiškos popiežiui nuotaikos. Iš pradžių, baigęs studijas ir įsišventinęs katalikų kunigu, paskui tapęs universiteto profesoriumi, šis anglas buvo visai lojalus Romai ir popiežiui. Apie 1371 metus įtakinga Lankasterių giminė jį įtraukė į politiką: jis įsiklausė į šalyje stiprėjančius kritiškus balsus, smerkiančius popiežiaus išnaudotojišką taktiką. Versdamas į anglų kalbą Bibliją, turėjo progos gilintis ir į Katalikų Bažnyčios dogmas. Jų neigimas 1377 m. buvo popiežiaus Grigaliaus XI pasmerktas. Tik jo mirtis 1378 m. ir kiti įvykiai išgelbėjo Viklifą nuo persekiojimo. Vis dėlto universiteto profesorių sudaryta komisija jo mokymą pasmerkė. 1381 m. jam reikėjo pasitraukti į savo kadaise turėtą parapiją, kur klebonavo iki mirties. Taigi šis reformatorius liko nesudegintas ant laužo. Vis dėlto ir po mirties Viklifas nebuvo užmirštas: bene po 30 metų Konstance sinodas jį pripažino eretiku ir įsakė išmesti jo palaikus iš kapinių. Nutarimas buvo įvykdytas 1428 m.: iškastus kaulus sudegino ir subėrė į artimiausią upę.

Kur kas šiurpesnio likimo sulaukė Viklifo idėjų platintojas Čekijoje Janas Husas (1371 – 1415). Tai būta nepaprastai šviesios asmenybės: ne tik teologas, bet ir karštas savo tautos ir kalbos patriotas. Jam priklauso juk dabar vartojamos raidės č, š, ir ž. 1393 m. baigęs Prahos universitetą, po penkerių metų tapo jo dėstytoju, o 1401 m. išrenkamas filosofijos fakulteto dekanu, 1402 – 1403 ir 1409 – 1410 m. ėjo universiteto rektoriaus pareigas. Nuo 1402 m. jis Prahos Betliejaus koplyčios pamokslininkas, ypač pasižymėjęs čekiškai sakomais pamokslais, kurie žavėjo klausytojus.

Čekai jau kelintas amžius rungėsi su jų kraštan besiveržiančiais vokiečiais, palaikomais Romos popiežių. Tos čekų pastangos ypač ryškios XIV a. pačioje pradžioje sukurtoje vadinamojoje „Dalimilo kronikoje“, apimančioje įvykius nuo legendinių laikų iki 1314 metų. Čekų patriotizmo atmosferoje brendęs J. Husas savo pamokslais ir raštais ryžtingai gynė tautos interesus, stiprino jos dvasią šioje kovoje. Įsigilinęs į Bibliją, skatinamas Džono Viklifo minčių, jis ėmė kritiškai vertinti ne tik politines popiežių tendencijas, bet ir Katalikų Bažnyčios religines dogmas. Tarp jų buvo ir prekyba indulgencijomis. Roma į tai reagavo kelis kartus paskelbdama jam ekskomuniką. 1410 m. išrinktas šv. Romos imperatoriumi Zigmantas I, organizavęs 1414 m. Konstanco bažnytinį susirinkimą, pasiūlė į jį vykti J. Husui, kad jame pasiteisintų dėl savo „erezijų“. Kad čekas būtų tikresnis, jog jam susirinkime bus saugu, išdavė J. Husui garantinį raštą. Patikėjęs tuo, J.Husas 1415 m. pradžioje pasirodė Konstance. Tačiau nepaisant imperatoriaus garantinio rašto ir paties J. Huso argumentų, patvirtinančių jo teisumą, jis buvo suimtas, įmestas į kalėjimą ir pasmerktas kaip eretikas. Eretikams, kurie neprisipažino klydę, buvo tada tik viena bausmė – mirtis ant laužo. 1415 m. liepos 6 d. Konstance J. Husas buvo sudegintas. Pelenai buvo suberti į Reiną.

Po metų to paties likimo sulaukė ir kitas čekas Jeronimas Prahiškis, labai artimas J. Huso draugas. Beje,1413 m .pavasarį jis buvo lankęsis Lietuvoje ir su Vytautu nuvykęs į Vitebską. Šis Jeronimas Prahiškis nebuvo produktyvus autorius ir savo reikšme negali lygintis su J. Husu. Čia reikėtų turėti galvoje, kad keleriais metais anksčiau Lietuvoje lankėsi kitas Jeronimas Prahiškis, vienuolis kamaldulas, apie 1405 m. turėjęs dėl pernelyg agresyvaus kovojimo su senąja lietuvių religija palikti Žemaitiją.

Čia minėti ir neminėti to laiko Katalikų Bažnyčios mokymo kritikai vadovavosi, kaip sakyta, Biblija, kuri buvo puikiai žinoma taip pat katalikų teoretikams ir praktikams. Visi nesutarimai kildavo iš to, kad abi pusės Biblijos teiginiams ir pavyzdžiams teikdavo ne tolygią reikšmę. Ryškiausias atvejis – vadinamasis nuteisinimas, kurio esmę galėtume nusakyti kaip problemą nuodėmingam žmogui gauti nuodėmių atleidimą ir būti išganytam. Visi žmonės nuodėmingi, ir kas čia lemia būti išganytam: ar gerais darbais galima įgyti malonę? Ar būna atvejų, kai malonei užtenka gilaus ir besąlygiško tikėjimo? Spręsdami šią dilemą, maištaujantys prieš indulgencijų platinimą už pinigus (t.y. geras darbas) tikriausiai rėmėsi apaštalo Pauliaus “Laiške romiečiams“ padaryta išvada: “Mes laikomės nuomonės, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų“ (Rom 3, 28). Apaštalas čia remiasi Senojo Testamento protėvio Abraomo pavyzdžiu. Galėtume pridėti gausių pavyzdžių iš Naujojo Testamento, kur Kristus suteikia malonę – atleidžia nusikaltimus žmonėms, neturintiems jokių nuopelnų ir negalintiems atlikti gerų darbų, bet mirties akivaizdoje yra kreipęsi į Jėzų su viltimi, jog bus pasigailėti. Jėzus buvo nukryžiuojamas kartu su dviem plėšikais. Vienas iš jų tyčiojosi iš jo, o antras, suvokęs Kristaus dieviškumą ir tuo patikėjęs, kreipėsi į jį su prašymu priimti jį į savo karalystę. Kristus atsakęs: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manim būsi rojuje“ (Lk 23, 43). Tas atvejis nepaneigia gerų darbų reikšmės. Jų neatmetė nė krikščionybės reformatoriai. Jie tik manė, kad tvirtas ir gilus tikėjimas suponuojąs ir gerus darbus. Tačiau žmogus kasdien darąs tiek nuodėmių, jog jo gerieji darbai per menki, kad užsitarnautų jis išganymo.

Jau šventasis Aurelijus Augustinas (354 – 430), vienas iš keturių didžiųjų Bažnyčios mokytojų, taip pat yra iš gerų darbų ir Dievo malonės teikęs pirmenybę tai malonei. Už tai jį yra vertinęs ir branginęs M. Liuteris. Tačiau Katalikų Bažnyčios praktikoje gerųjų darbų svarba ilgai buvo tarsi nustelbusi nuteisinime tikėjimo Dievo malone primatą. Tai privedė prie to, jog imta labai plačiai praktikuoti nuodėmių atleidimą už indulgencijas, mūsų literatūroje paprastai vadinamas atlaidais, apmokamas pinigais. Nuo XV a. indulgencijos buvo duodamos net mirusiesiems, jeigu jas apmokėdavo palikuonys ar kiti gyvieji.

Štai kaip viduramžiais vykusią prekybą indulgencijomis apibūdina kunigas marijonas Juozas Vaišnora (1905 - ?): „I(ndulgencijų) siejimas su piniginėmis aukomis padarė tai, kad atsirado specialūs aukų rinkėjai-kvestoriai, kurie savo amate, prašydami aukų, kartais iškreipdavo Bažnyčios mokslą apie i., netgi žadėdami išlaisvinti pasmerktuosius iš pragaro bausmių. I(ndulgencijų) kiekis būdavo matuojamas aukos dydžiu“ (Lietuvių enciklopedija. Aštuntas tomas. – Lietuvių enciklopedijos leidykla, [1956]. – P. 498 – 499).

Ne tik XX a. katalikų teologas neigiamai vertino prekybą indulgencijomis. Prieš jas ryžtingai sukilo ir 1517 m. spalio 31 d.Vitenberge prie bažnyčios durų prikalęs tas garsiąsias 95 tezes Šv. Rašto profesorius M. Liuteris. Tai padaryti jį kaip tik paskatino tuo metu mieste indulgencijas sėkmingai platinęs dominikonų vienuolis Johanas Tecelis (Tetzel). Mums prieinamoje lietuviškojoje, ypač kritiškoje, literatūroje jis vaizduojamas gal kiek suprimityvintas. Iš tikrųjų jo būta gana talentingo teologo ir, suprantama, prekybininko. Turėjęs galingą balsą, sugebėjęs patraukti minias. Jo užhipnotizuoti žmoneliai skubėdavo mesti į aukų skrynelę savo pinigėlius. Tecelis net buvo nustatęs įkainius už nuodėmes. Pavyzdžiui, už poligamiją reikėjo mokėti, kad gautum nuodėmės atleidimą, šešis dukatus, už šventvagystę – devynis, už žmogžudystę – aštuonis, o už raganavimą – tik du. Dukatas buvo aukso moneta, kurios masė 3,5 g. Pinigai indulgencijų pardavėjams nebuvo duodami į rankas: gavėjas juos turėdavo įmesti į tam tikrą skrynelę. Tada įgaliotinis išduodavo aukotojui atleidimo raštą – diplomą. Prancūzų ar šveicarų rašytojo Žano Obinjė (Jean Henri Merie d’Aubigne, 1794-1872) knygos „Šešioliktojo amžiaus Reformacijos istorija“ skyriuje „Ginklai sidabrui žvejoti“ (vertimas žurnale „Liuteronų balsas“, 2013, Nr.5 (121), p.4-8) pateikiamas Tecelio pasirašyto „pakvitavimo“ pavyzdys:

„Tegu Viešpats Jėzus Kristus pasigaili tavęs N.N. ir atleidžia dėl savo švenčiausiosios kančios nuopelnų! O aš savo apaštališka man suteiktąja galia atleidžiu tave nuo visų bažnytinių pasmerkimų, teismų, bausmių, kurias galėjai užsitraukti; nuo visų nesaikingumų, nuodėmių ir nusikaltimų, kuriuos galbūt atlikai, kad ir kokie dideli bei milžiniški jie būtų, ir nuo bet kokios priežasties, net jeigu tas atleidimas rezervuotas tik mūsų šviesiausiajam tėvui popiežiui ir apaštališkai vyskupijai, ištrinu visas negebėjimo dėmes ir gėdos žymes [...]. Šį aktą savo paties ranka pasirašė vienuolis Johanas Tecelis, įgaliotinis“.

Baigus indulgencijų pardavimą, aukų skrynelė buvo atrakinama trimis skirtingais raktais. Jų vieną turėjo pats Tecelis, antrą – Fugerio Augsburgiečio (veikiausiai turimas galvoje turtuolis verteiva Jakobas II, 1439 – 1525) atstovas, o trečią – koks valdžios pareigūnas. Atrakinama buvo notaro akivaizdoje, kruopščiai suskaičiuotus pinigus įrašydavo į knygas. Pinigai būdavo dalijami per pusę. Viena pusė tekdavo popiežiui, po 1515 m. jo pradėtai statyti Šv. Petro bazilikai, o kita – rinkliavą organizavusiems Albertui Brandenburgiečiui ir Fugeriams.

Pabaigę indulgencijų platinimo akciją, kaip užsimenama minėtame skyriuje, jos rengėjai paprastai eidavo atsikvėpti į smuklę, nors oficialiai tai buvo draudžiama. Čia cituojamas kažkokio Romos istoriko apibendrinimas: „Rinkėjai gyveno palaidai. Jie švaistėse smuklėse, lošimų namuose ir kitose liūdnai pagarsėjusiose vietose, be kurių žmonės stengdavosi apseiti“. Tikriausiai po sunkių darbų čia ne kartą poilsiaudavo ir Tecelis. Mūsų šaltinyje kiek užsiminta ir apie jo nuodėmingumą. Insbruke (Austrija) buvęs apkaltintas svetimavimu ir negarbingu elgesiu. Imperatorius ir kartu Austrijos erchercogas Maksimilianas I (1459 – 1519) net buvo įsakęs jį įkišti į maišą ir įmesti į upę, bet Saksonijos elektorius Frydrichas Išmintingasis (Friedrich der Weise, 1463 –1525) užtaręs nusikaltėlį ir išgelbėjęs nuo negarbingos mirties.

Moraliniu pakrikimu pasižymėjo ne tik pasauliečiai ir žemesnio rango dvasininkai, bet net kardinolai ir popiežiai. Išskirtiniu amoralumu yra išgarsėjusi Bordžijų šeima, viešpatavusi Romoje XV ir XVI aamžių sandūroje. Bene įžymiausiu jos atstovu laikytinas Rodrigas Bordžija (1430 -1503), kuris 1492 m. tapo popiežiumi, žinomu Aleksandro VI vardu. Savo dėdės popiežiaus Kaliksto III 1456 m.pakeltas kardinolu, jis su ištekėjusia romiete Vanoca de Katanei (Vanozza de Catanei, 1442 – 1518) sugyveno du sūnus, Čezarę ir Džovanį, ir dukterį Lukreciją. Trisdešimt septynerius metus trukęs Čezarės gyvenimas buvo labai nuotykingas. Iš pavydo nunuodijo vos 21 metų sulaukusį brolį, o 1500 m. ir svainį, sesers vyrą. Lukrecijos paveikslas apipintas gausybe paskalų: buvusi didelė nedorėlė.

Tačiau nekeliame sau uždavinio aprašyti to meto katalikų dvasininkų moralės. Tuo labiau to nedera daryti, kad tarp jų būta ir visai padorių asmenybių. Padorieji dvasininkai dėl savo konfratrų nedorybių sielvartaudavo. Daugelis jų pasikliaudavo Dievo viltimi. Vienas kitas ryždavosi maištauti, kaip minėti Viklifas ar Janas Husas. Vienuolyno vadovybė 1510 m. į Romą pasiuntė Martyną Liuterį. Čia jį tiesiog pritrenkė Italijos kunigų nekompetencija, nemokšiškumas, arogancija ir laisvas elgesys. Tačiau akivaizdžios dvasininkų ydos jam nesugriovė tikėjimo Katalikų Bažnyčios mokymu. Kylančias abejones jis slopino tvirtu įsitikinimu, kad, nepaisant nuodėmių, Bažnyčia nepraranda galios teikti malonę (žr. Rolandas H. Baintonas. Čia aš stoviu: Martyno Liuterio gyvenimas. – Tauragė, 2000. – P. 42 – 45). Iki principinės kurių ne kurių dogmų ir nuostatų kritikos jam dar buvo toli.

1513 metais Vitenbergo universitete jis pradėjo skaityti paskaitas, kuriose nagrinėjo atskiras Šventojo Rašto knygas. Atidus jų, ypač apaštalo Pauliaus laiškų, nagrinėjimas ir apmąstymas jau 1516 m. paskatino jį kritiškai pažiūrėti į indulgencijas ir jų prasmę ( žr. Rolandas H. Baintonas, p. 56 – 57 ir toliau). Taigi minėtos 95 tezės nebuvo spontaniškas išsišokimas.

Kai kalbame apie Reformacijos atsiradimą ir išplitimą, reikia atkreipti akis į dar vieną aplinkybę, kuri nulėmė, skirtingai nuo ankstesnių reformatorių kėsinimųsi, Reformacijos sėkmę. Toji aplinkybė – tai Vokietijos kai kurių valdančiųjų asmenų, ypač Šventosios Romos imperijos kurfiurstų, šiokia ar tokia parama ir pritarimas jos idėjoms ar bent neutralumas ir vengimas imtis represijų prieš reformatorius. Ypač svarbi figūra buvo minėtas Saksonijos kurfiurstas Frydrichas Išmintingasis. Tai jis po Vormso teismo, pasmerkusio M. Liuterį kaip eretiką, kas kėlė tiesioginį pavojų jo gyvybei, surengęs tariamą pagrobimą, paslėpė jį nuošalioje Vartburgo pilyje. Čia per tris mėnesius M. Liuteris išvertė į vokiečių kalbą Naująjį Testamentą, kartu turėjo sąlygas palaikyti aktyvius santykius su Vitenberge likusiais Reformacijos šalininkais, gyvai atsiliepdamas į sparčiai kintančius įvykius. Tad galėtume sakyti, kad jei ne kurfiursto globa, M. Liuterio mokslas geriausiu atveju būtų viena iš daugelio erezijomis vadinamų atskalų. O jis pats būtų šiandien minimas ne kaip įžymus krikščionybės reformatorius, bet kaip kurio popiežiaus auka šalia Jano Huso ar Jeronimo Prahiškio. Teiginys, kad Reformacijos likimui Vokietijoje įtakos turėjo valdovų pozicija, pasirodys gana įtikimas, jei turėsime galvoje ne tik ankstesnių prieš Romos absoliutizmą pasikėsinusių judėjimų nesėkmes, bet ir jos baigtį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Lenkijoje, Vengrijoje, Austrijoje ir Prancūzijoje.

Reformacijai XVI a. pradžioje rastis ir įsitvirtinti Vokietijoje, o ypač Šveicarijoje, net ir specialiai netyrinėjus, didelę reikšmę turėjo nekilmingieji sluoksniai, visų pirma miestiečiai. Nė vienas iš keturių, mano supratimu, didžiųjų Reformacijos pradininkų ( M.Liuteris, Pilypas Melanchtonas–Švarcerderis, J.Kalvinas ir Ul.Cvinglis) negalėjo girtis bajoro herbu. Tad jų pažiūrose, elgsenoje ir mąstysenoje neišvengiamai turėjo būti bruožų, būdingų žemiesiems visuomenės sluoksniams. O tai sąlygojo ir tam tikrą poveikį jų bažnytinei veiklai.

Taigi Reformacija buvo labai sudėtingas reiškinys, kuriame susipynė praeities patirtis ir to meto poreikių sprendimai. Jos jokiu būdu negalima laikyti individų subjektyvių nuotaikų raiška ar įgeidžiu. Ji turėjo gausybę šaknų ir davė Europos visuomenei vertingų vaisių, kurie pasklido po visą pasaulį.

 

 

 

Atgal