VISUOMENĖ
07.08. Modernėjam
Algirdas Kavaliauskas
Humanitarinių mokslų daktaras
Pasaulis modernėja. Kad jį kur, kaip sparčiai jis modernėja. Naujosios technologijos patvirtina – ne juokais modernėjam. Vėliau mėginsiu pažvelgti į kai kuriuos modernėjimo aspektus. Kadangi iš principo nemėgstu kabučių – nemėgstu žodžių kabutėse, reiškiančių perkeltinę prasmę, nes nemėgstu nurodinėti žmonėms kaip jie turėtų tą ar kitą žodį, sakinį suprasti. Jeigu žmogus domisi tuo, apie ką skaito, tai turi pasirinkimo laisvę, kaip vieną ar kitą žodį suprasti. Ilga mano praktika rodo, kad dauguma taip ir supranta, kaip autorius vylėsi būsiąs suprastas. Modernėjimas ir, išsireikšiu, klaidinantis modernizavimas, kuriuo kai kas nori kai ką pridengti, ne išimtis. O šiaip jau, kas šia ginčysis, modernėjam, ir tiek. Be mobiliųjų telefonų ar kompiuterių nebeįsivaizduojame gyvenimo.
Modernindamas pasaulį modernėja žmogus. Sako, modernaus žmogus yra iškilios mintys, svarbios, protingos. Gal. Tik nepriimkime visko už gryną pinigą. Nereiškia, kad visos modernios ir yra visos iškilios, net jeigu ir nepamirštame reliatyvumo svarbos žmogaus gyvenime. Vadinasi – modernios, ne visada reiškia iškilios. Bet nenukrypkime nuo rašinio esmės: sumodernėjusio žmogaus ir mąstymas modernus.
Dar nespėjęs sumodernėti mūsų provincijos gyventojas kreipiasi į jau sumodernėjusį premjerą:
– Padėkite. Žiniasklaida skelbia – jūs problemų sprendėjas. Pašalinkite mano problemą: labai aukštos kainos, o gaunu labai mažą atlyginimą, nebeišlaikau savo žmonos.
Premjeras kraipo ūsą:
Hmm...Kam iš karto taip drastiškai? Be žmonos irgi negerai.
Arba. Štai modernus premjeras šalį moko moderniai samprotauti. Paskelbia: maisto kainos sumažėjo! Pusalkanis nesumodernėjęs žmogelis varvina seilę į parduotuvėje išdėliotus mėsos gaminius. Mato tikrą lietuvišką modernėjimą: kainos sumažėjo, tik produktai pabrango!
Modernėja ir mūsų jaunimo mąstymas, jų jausmai modernėja. Ne tokie sustabarėję, kaip vyresniųjų. Jaunas medicinos studentas atsakinėja žilagalviam profesoriui į klausimą apie žmogaus anatomiją. Kad atsakymas būtų aiškesnis ir vaizdingesnis, nupiešia vyrą su visais organais. Profesorius pastebi, kad piešinyje nepavaizduotas svarbus žmogaus organas. Profesorius atsakinėjančiam bando padėti užuomina: visi mes jauni vaikščiojome į pasimatymus su mergaitėmis. Jaunas esi, turi gi žinoti, koks organas suspurda, pajutus meilę?
Studentas tuoj pat pripiešė tą svarbų organą, kurio trūko piešinyje.
Profesorius pasižiūri ką pripiešė žmogui studentas ir linguoja galvą: kai aš jaunas eidavau į pasimatymą su savo išrinktąja, tai man iš meilės spurdėjo krūtinėje širdis.
Per filosofijos egzaminą dėstytojas klausia studento, kas, atsakinėjančio nuomone, žmogui yra svarbiausia tarp gimimo ir mirties. Išgirsta atsakymą, atitinkantį dėstytojo nuomonę – meilė! Patenkintas dėstytojas prašo studento paaiškinti plačiau Tikisi išgirsti apie meilę Sutvėrėjui, tėvams, artimiesiems, gimtai vietai, Tėvynei. Laukia vaizdingo pasakojimo apie didžiavyrius, mąstančius apie pareigą ir garbę, ginančius lygius laukus ir snaudžiančius tamsius miškus, apie jaudinančią Pilėnų sakmę ir Lietuvos valdovo Algirdo vadovaujamų narsuolių mūšį prie Mėlynųjų vandenų...
O išgirsta visai ką kita. Studentas pasakoja apie heterizmą. Dėstytojas atsidūsta, jis nesitikėjo išgirsti pasakojimo apie pirmykštės bendruomenės nereguliuojamus lytinius santykius. Ką gi... Ekstrapoliacija, o gal dabarties... susendinimas? Galima sakyti – sumoderninimas. Kas čia modernu? Nebent modernus dėstytojo ir studento supratimų skirtumas.
Modernėjimas veikia žmones, vykstantys pokyčiai veikia kalbą. Natūralūs pokyčiai. Pokyčiai dirbtiniai. Žmonėse formuojasi modernūs apibendrinimai. Įvairūs, bet modernūs. Modernizmo hipertrofija... Skaičiau docento straipsnį apie lietuvių kalbą, atrodo, tik ir laukiančią, kada bus ji sumoderninta – moderniai hipertrofuota. Nesupratau, kam straipsnis skirtas. Greičiausiai – sau: savęs, rašiusio, padrąsinimui. Pasidrąsinimui, pasiteisinimui, prisidengimui. Gyvenime taip būna. Tikrai. Kaip modernės pasaulis, jeigu nemodernės žmogus su savo išmislais? Kitimo harmonija. Kitas oponentas pabrėžia, tikriausiai ironizuodamas, kad modernėjime labai svarbi harmonija su savo protu. Nepasiginčysi.
Kiek protas pajėgia, dažnas galvoja apie tautiečius, jų rūpesčius. Ne išimtis ir aš, galvojantis apie lietuvius ir lietuvių kilmės žmones. Visi siekia gėrio, visaip stengiasi, net apnuogina nebūtinai kilnius jausmus. Atsiranda, pavadinkime, meilės žmonės. Jie teikia modernų meilės supratimą: nebus Lietuvoje išduotame pase įrašyta lietuvių abėcėlėje nesanti raidė ir meilė išgaruos arba jai grės rimtas pavojus. Prisimenu, Viskonsine (JAV) sutiktą lietuvę senolę. Jau viena, vieniša daugelį metų gyvena. Sakėsi esanti ne vieniša ir laiminga, turinti prisiminimus apie žuvusią mylimą šeimą, apie gimtinę prie Neries, netgi padainavo, kaip priešų patrankos daužo brangius krantus, bet lietuviai nesustabdomai žygiuoja per smėlį... Žmogus turi mylėti ir būti, bus mylimas, bet nepriklausomas nuo kito meilės. Tikroji meilė niekada nebūna verge, ji nuo kito nepriklausoma, už tai ji tokia galinga...
Mes ilgai kalbėjome apie lietuvius, amerikiečius, lenkus, apie mišrias santuokas. Čikaga, kurioje gyvenau ir dirbau, ne tiktai lietuvių, bet ir lenkų išeivių sostinė. Tada ir išgirdau įvardijimą: meilės žmonės. Jie praturtina vienas kitą ir tikrai nereikalauja, kad vienas iš jų net žalotų nacionalinę vertybę, pavyzdžiui, gimtąją kalbą.
Juk ne iš blogos gi valios atsiranda meilės žmonės ar pasaulio piliečiai. Žinoma, ir meilės žmogus gali skelbtis pasaulio piliečiu. Nors ir modernėjančiame pasaulyje, bet nelabai suprasi – pasaulio pilietis? Skamba! Skamba tai skamba. O ar neatrodo, kad nebūdamas geru lietuviu, lenku, rusu ar kitos tautybės žmogumi, vargu ar būsi geras pasaulio pilietis. Jeigu tokiu būsi, jeigu tokių iš esmės yra. Perkeltine prasme – lyg ir suprantama. Tai kurgi čia pakastas šuo? Pasižiūrėkime: tautiečiai, tautietės, ypač vedę, ištekėjusios už kitataučių, paėmę į žmonas lenkes, ruses ar kitų tautybių asmenis, kalba lenkiškai, rusiškai ar kitaip, tik ne lietuviškai. Ne visi, žinoma. Nepykite, aš neapibendrinu, o rašau apie man žinomus dalykus.
Kartais, greičiau iš mandrumo, o ne dėl ko kito, iš pasąmonės toks pilietis ištrauks kokį lietuvišką žodelį (va, koks aš šaunus lietuvis!) ir toks pasaulio pilietis garsins lenkų, rusų ar kitą kalbą, kitos, tik ne lietuvių, tautos garsins kultūrą. Gal, lyg duoklę, kokį trupinį numes ir pastarajai. Pilietis, pasaulio žmogus (jei taip, tai kaip atskirti kitus pasaulio žmones, nesančius pasaulio piliečiais?). Taigi. Toks pilietis, tikriausiai, žinos lietuvių kalbą, tik jos nemokės. Ir tokių lietuvių ar lietuvių kilmės žmonių balsų kakofonijoje girdime reikalavimą moderninti lietuvių kalbą, aiškiau pasakius, reikalavimas dėl jų ar gi ne egoistinių, kaip dar kitaip būtų galima pavadinti, tikslų, žaloti vieną iš seniausių indoeuropiečių kalbų!
Glupstvo! Ko čia nerimauti! Reikalavimas nesunkiai įgyvendinamas: tereikia įteisinti dvigubą w ir dar vieną kitą raidelę į lietuvišką abėcėlę įsileisti, kad mūsiškė nesiskirtų nuo jau, supraskime, modernios lenkiškos abėcėlės ir, dar tiesa, būtinai Lietuvoje išduodamuose dokumentuose, ne bet kur, o tik pirmame puslapyje ir jokiu būdu ne kitaip, demonstruoti modernią draugystę! O ar neatrodo suprantantiems, kad toks vardų ir pavardžių rašymas yra grubi Lietuvoje gyvenančių kitų mišrių šeimų ar žmonių, kurių vardų ar pavardžių rašymui originalo kalba trūksta mūsų abėcėlėje raidžių, diskriminavimu? Taip, gerbiamieji, diskriminacija! Tik tie, kurie bus diskriminuojami, nešūkauja, netriukšmauja, nes netiki, kad taip bus pasielgta, supranta: kur gi kitur, jei ne Lietuvoje turi būti ginama ir saugoma lietuvių kalba?! Jie, tie žmonės supranta, o dalis mūsų kalbininkų ir politikų nepajėgia suprasti, nes jiems per sunki gimtoji kalba! Arba per sunkūs dideli pinigai... Dėl įvairiausių priežasčių, populiariau pasakius, dėl tariamo sumodernėjimo, kirsim savajam identitetui ir dar diskriminuosime kitus Lietuvos gyventojus! Kiti nebesvarbu? Yra manančių, kad tai tikrai nesvarbu, modernizacija svarbiausia. Dėl jos reikia aukoti, bet ar ne per daug aukosime? Nerimstantys, teismais grasinantys, svarbiausia, nes jie lyg kokia rakštis minkštoje vietoje. Kam su jais pyktis? Modernėkime! Vaja, pasirodo, kaip lengva sumodernėti! Ir nebebūsime žeminami provincialų menkinančiu ženklu.
O jau tada, suprantate, tada jau bus, kad, mes provincialai, gal net nesuprasime savo laimės. Juk gyvenome laimingi žygiuodami į šviesųjį rytojų ir nesupratome, kad esame laimingi! Už laimę tada dėkojome ir dabar dėkosime. Gal modernizmo iniciatorius, kokius porą politikų ir porą kalbininkų, netgi priims į rūmus, pažiūrėti kaip atrodo už Europos Sąjungos pinigus restauruotos menės su išblizgintu slidžiu parketu, ant kurio galima paslydus parkristi. Šleptelės ant minkšto užpakalio, na ir kas? Anokia čia pirmena šliaužioti prie svetimų kojų. Kaip tai ligi skausmo mums pažįstama arba bent jau girdėta...
Už tai į rūmus nebus įleidžiami sunkūs lietuviški, nors ir švariausiai sutvarkyti purvabrydžiai, tegu ir kerziniais vadinami (prisipažinsiu, nežinau ar šiais laikais kas nors lietuviškame kaime dar turi kerzinius), nes tai jau nebelabai svarbu: bet kokie batai, net krištolinės kurpaitės, nebus įleidžiami, jeigu jie lietuviški. O siaube, ir vėl netapsime modernūs! Tas nelaimingas vaikiškas lietuviškas naivumas – nors ir kiek bežalosime lietuvių kalbą ir savo tapatybę, nors ir taptume dožų rūmų, prieš kuriuos kaimynai lenkiasi, taigi, taptume dožų rūmų šunykščiais, kuriems neabejingi kaimynai, tikrai netapsime moderniais, nebūsime modernia tauta su modernia kalba... Nebūsime tol, kol jiems nesuteiksime autonomijos! Bijau būti teisingai nuspėjančiu ateitį: ir po autonomijos suteikimo tuo mūsų, lietuvių, moderninimas nesibaigs...
Todėl ir sakau, kodėl sulenkėjęs lietuvis bijo pasivadinti tuo, kuo yra: lenku ir pan., kam reikalingos kažkokios širmos... Klaidinti? Apgaulingas žodis, tik pamanykite, koks polėkis, koks patosas, reiškiamas išskirtinumu – pasaulio pilietis. Na, nebent tokio asmens viso pasaulio suprantamas kitoniškesnis – tas pasaulis yra Lenkija, Rusija ar kita šalis. Pasirinkimas laisvas. Kartais pasaulio pilietis nuskamba lyg koks mesijas. Ypatingas individas. Ar ne todėl, kad atsisako savo tautinės tapatybės? Ne šiaip kur nors negyvenamuose tyruose atsisako, ne. Negyvenamuose tyruose nepasiektų tikslo, už kurį, kas gali paneigti, gauna nemenką atlygį! Žinote, tikrai svarbu išmonė. Aš irgi nenoriu atsilikti, nors ir be jokio atlygio, nuo modernėjimo ir, atidžiau pasižiūrėjęs, pamačiau esąs ypatingas (kaip galima netikėti horoskopais, jeigu tau pranašauja ekstrasenso galių atsiskleidimą, tai privalai ir atsiskleisti! Ir, štai, pajutau, kad jos, tos galios, atsiskleidė!), todėl ir skelbiuosi esąs Kosmoso pilietis. Čia aš truputį pasikuklinau, nes kosmosas moderniame pasaulyje supaprastintai gali būti suvoktas. Aš kaip substancialus kūnas ir transcendentinis svajotojas skelbiuosi esąs Visatos pilietis! Va, štai koks aš! Ėmiau ir užpatentavau ypatingą lietuvio ypatybę! Patikėkite, nereikalauju ir nereikalausiu darkyti nei lietuvių, nei lenkų, nei kitos kalbos! Maža to, kaip Visatos pilietis kategoriškai pasisakau prieš mūsų planetos heterijas: ir viešas, ir slaptas, ir vientautes, ir mišrias...
Etninės lietuvių žemės daug ko matė. Jos daug sūnų jas gindami žuvo. Kitų likimas įvairus. Likę be tvirto pagrindo jų atžalos (jokiu būdu nesakau, kad visos!) tapo žaliava kitoms tautoms. Manau, kad lietuvių genai yra pasklidę visame pasaulyje. Globalizacijos entuziastams siūlau ne žaloti lietuvių kalbą ar atsisakyti lietuvybės, o visus planetos žmones paskelbti lietuviais. Jie, galima sakyti, palaimintieji, turi mūsų genų! Net Jungtinės karalystės karališkoji šeima, net Rusijos imperatoriaus šeima, jau nekalbu apie Lenkijos karalius, kuriuose lietuviškų genų daugiau negu lenkiškų...
Dabar Lietuvoje, gal dėl globališkai įtakotos valdančiųjų politikos, nepajėgiame kelių procentų šalies lenkų ir rusų išmokyti lietuvių kalbos, tai gal per pasaulinį lietuvinimo vajų pasiseks, jeigu ne viso pasaulio žmones išmokyti lietuvių kalbos, tai bent jau Lietuvoje tikriausiai visi kalbėsime lietuviškai. Štai kokia moderni mano siekiamybė! Matote, aš irgi modernėju, bet neatsisakau lietuvybės! Noriu Jūsų, gerbiami skaitytojai, paklausti, kaip galvojate, esant nesikeičiančiai, kaip man atrodo, antilietuviškai, buvusiai ir jau bandančiai juos sekti kai kuriems dabartiniams, valdžios politikai, ar tikrai kada nors Lietuvoje gimę, užaugę lenkai ir rusai (kitoms tautybėms tai lyg ir neaktualu. Netgi dabartiniai atvykėliai iš Azijos ar kitų vietų, jeigu nepabėga iš Lietuvos, po kurio laiko kalba lietuviškai. Sakykite, nejaugi Lietuvos lenkai ir rusai yra kvailesni už juos? Žinote, aš taip negalvoju. Tikriausiai taip negalvojate ir Jūs. Pasižiūrėkime plačiau: jie mūsų šalyje turi ne šeštadienines, savo tėvų išlaikomas, kaip yra kitose valstybėse, o Lietuvos žmonių, mūsų visų mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomas lenkų, rusų kalba mokomas švietimo įstaigas. Buvo metų, kai jos buvo net geriau finansuojamos negu lietuviškos! Aukštas pareigūnas viešai pasakė tiesą, tai kai kur sukėlė tokį erzelį... Na gal buvo galima dar drąsiau išsireikšti: jeigu karalius nuogas, tai jis ir nuogas, nors Varšuva ir Maskva, matyt, galvoja kitaip. Neabejoju, kad savo šalyse moka tvarkytis! Pas mus tik gerklėplėšos, bijančios tiesos, savo plyšavimu sugeba sukti galvas ir vietiniams, ir ne vietiniams. Ne, nesu griežtos rankos šalininkas, aš, kaip ir daugelis lietuvių, esu protingos rankos /rankų/, išmintingai sprendžiančios /sprendžiančių/ problemas, šalininkas. O drąsuoliui priminsiu Artūrą Šopenhauerį, sakiusį, jog gyvenime būtina turėti kantrybės (įsiterpsiu, mes, paprasti duonos valgytojai, kantrybe užgrūdinti, bet Jūs galite paspartinti tiesos žingsnius!), nes tiesa gali laukti, kadangi tiesos laukia ilgas gyvenimas. Mūsų ne. O norisi sulaukti teisingumo.
Bet tai ateityje. O dabar gal galite pasakyti, kam Lietuvoje ruošiami paminėtomis kalbomis žmonės? Panašų klausimą jau kėlė anksčiau drąsuolis pareigūnas ir ne per seniausiai mąstantis Seimo narys, tik nesigirdėjo atsakymo. Su kaimynėmis, kiek žinoma, nėra sudaryta tarpvalstybinių sutarčių ir kokių nors jiems specialistų nerengiame. Nebent viešai neskelbtų, nežinomų susitarimų esama. Gal vėliau paaiškės. Anąmet mūsų užsienio reikalų ministras nuvažiavęs į Varšuvą, anot apie tai rašiusios spaudos, kaip reikiant prisivaišino, (gal jis iš anksto norėjo parodyti, kad mūsų kai kurie girtuokliai ministrai su panašiais politikais veda tautą į pasaulyje pirmaujančių alkoholikų aukštumas?! Ne veltui stengėsi, atvedė į pačią viršūnę! Laukime, turime greitai pajusti baltosios karštinės /karštligės/ haliucinacijas: pradžioje galingieji, o paskui jau mes visi, niekur nepasidėsi ir nenuves lietuviški purvabrydžiai mūsų į saugesnę vietą, nes globalizacija su modernėjimu tokios vietos nebepaliks. Bet pala, pala, gal jau sulaukėme ko siekė mūsų įtakingi girtuokliai? Ar neatrodo Jums, gerbiamas skaitytojau, kad visokie andriai, irenos, gediminai ir kitokie veikėjai, valstybinės kalbos keitimo įstatymo projektų rengėjai, jie prakaitavo prie tekstų jau minėtos ligos įtakoje?), net lietuvių bendruomenės lietuvių etninėse žemėse neaplankė, tai, žinote, tokioje būsenoje, galima daug ką prižadėti, susitarti ir net pasirašyti. Tik ar už viso to nesimato kyšančių Varšuvos ir, panašiuose atvejuose, Maskvos, ausikių?), taigi ir sakau, ar kada nors kalbės lietuviškai visi Lietuvos žmonės Lietuvos žemėje?!
Klausti galima, bent pas mus, neuždrausta. Bet per daug nesukdami galvos, nes nėra reikalo, vis tiek nepasiklysime aiškiuose dalykuose, matydami atsakymą. Taigi, Vilniaus krašte, pažeidžiant Lietuvos Respublikos konstituciją, skriaudžiamos ne lenkiškos, o lietuviškos mokyklos. Ne praėjusiame amžiuje, o dabar lietuvių šeimos savo atžalas priversti leisti į lenkų kalba mokomas mokyklas, nes lietuviškų trūksta, lenkai į savas mokyklas net lietuviškų klasių nenori įsileisti (kaip gi įsileis: yra mąstančių Lietuvos piliečių lenkų, kurie norėtų, jog jų vaikai mokytųsi valstybine kalba, tai atsiradus lietuviškoms klasėms, lenkiškose klasėse gali katastrofiškai sumažėti vaikų!), vaikai mokomi, ugdomi lenkiškai, lenkų dvasia ir sugrįžę į šeimą su tėvais jau nebelabai lietuviškai susikalba! Apie tai spaudoje prakalbo tėvai! Na ir kas? Lenkinimas lietuvių vyksta Lietuvoje! Na ir kas? Gal mūsų rinkta valdžia nežino? Galima sakyti, Vyriausybės ir Seimo panosėje vyksta protu sunkiai suvokiami dalykai! Tai bent! O mūsų negramatini (atleiskite, bet čia svetimybė labai tinka) švietimo ministrai (negi ir naujoji ministrė bus tokia?) su bestuburiais ministrais pirmininkais (žiniasklaida taip įvardijo iki šiol buvusius ministrus pirmininkus, kaip bus įvardytas dabartinis, laikas parodys), ignoravo akivaizdų dalyką. Nežinau, gal neignoravo, bet dėl savo bejėgiškumo, tylėjo, už tai Tautos folklore bestuburiais (dar užtikau įvardijimą – minkštakūniai ir dar radau, bet jeigu čia visą liaudies išmintį surašysiu, bijau, kad šalyje nebeatsiras norinčių būti ministrais pirmininkais) ir pasiliko.
O dabar ne mažiau svarbu: prieš kelerius metus Lenkijos užsienio reikalų ministerija išleido atskiru leidiniu beveik pusės tūkstančių puslapių dokumentą /dokumentus/, kuriame /kuriuose/ teigiama, kad visose šalyse, kur gyvena lenkai ir net tose kur tų šalių vyriausybės neremia lenkų švietimo ar kultūros įstaigų, visur padėtis esanti palanki lenkams, išskyrus... Lietuvą (?!) Pasirodo, Lietuvoje niekas nelenkina lietuvių, o pati Lietuvos valdžia griauna lenkų švietimą Lietuvoje ir t. t.!!! Uch, kokia bjauri ta Lietuvos valdžia! Dėl valdžios apibudinimo tai jau tikras paradoksas, ne kitaip! Turiu pasakyti, kad ir lietuviai panašiai galvoja, tik, suprantama, dėl diametraliai priešingų dalykų... Vargšė mūsų valdžia: ir tiem pataikaudama neįtinka, ir savus skriausdama neįtinka. Ir, kaip Jums atrodo, kas jiems belieka? Kritikų nuomone, rūpintis savo gerove. Mano manymu, šitame darbo bare jiems nėra lygių. Kokiame ar kokiuose darbo baruose seksis dabartinei valdžiai, parodys ateitis.
Kadangi mūsų valdžios vyrų ar gerbiamų politikų kokio nors balso nesigirdėjo dėl minėto paskelbto dokumento, nebuvo prieš netiesos skelbimą protestuota ar kaip kitaip pareikšta Lietuvos nuomonė (šiame kontekste leiskite Jūsų paklausti: kokią mes turėjome, turime vyriausybę, ministrus, politikus, už kuriuos balsuojame? Girdžiu sakant: neišmanėlius, korumpuotus karjeristus, paperkamus parsidavėlius ir dar blogiau pavadinamus išrenkame... Baisu. Bet pagalvojus, dar baisiau darosi: tai kokie gi mes patys esame, jeigu tokius į valdžią išrenkame? Siaubas!), belieka skėstelt rankomis ir pasakyti: kokie mes, lietuviai, begėdžiai, taip skriaudžiate lenkus...
Ir pasaulio piliečiai, ypač turintys žmonas lenkes ar vyrus lenkus, turėjo kažkaip sureaguoti. Neteko girdėti. Pagal lietuvių, pasigarsinusių pasaulio piliečiais žinomas charakteristikas, jų paviešintas literatūrines, socialines nuostatas, kurias galima suprasti kaip vertinamos atskirties kriterijus, atitinkančius įsivaizduojamus pasaulio piliečius, tai, mano manymu, civilizuotame pasaulyje visi apsišvietę gyventojai yra pasaulio piliečiai, bet tuo pačiu išliekantys lenkais, rusais, vokiečiais, graikais ir kt., o šiandien nutautėjančiam lietuviui, kuriam nesvarbūs lietuvių tapatybės reikalai, kažkodėl reikia priedangos (o gal kaip tik dėl to ir reikia priedangos) – pasaulio piliečio maskuojančio šydo. Sakote, ne visai taip? Gal. Yra manančių, kad tokie pasaulio piliečiai gyvena kitoje realybėje. Kitoje! Tada, žinote, neturint reinkarnacijos sugebėjimų, jų mįslingumas gal tokiu nesuprastu ir pasiliks.
Visi turime pasirinkimo teisę. Ir visi turime teisę būti nesuprasti. Ne išimtis ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos kai kurie nariai, geriau negu kiti matantys ir suprantantys, kad Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas nebeatidėliotinai taisytinas, nes tokį įstatymą turinti valstybė, kokį turi Lietuva, niekada nepasieks, nesulauks, kad jos visi piliečiai viešose vietose, viešuose renginiuose kalbėtų valstybine kalba! Kas pagaliau imsis įstatymo taisymo iniciatyvos? Kada įstatymo pakeitimo įstatymo projektas atsidurs Lietuvos Respublikos Seime?
Visi laisvi ir modernėjam laisvai. Aš lietuvis ir laisvai savo dėmesį kreipiu į lietuvius: ir tas, ir tuos. Ką padarysi, gal sunarcyzėjau, o gal jau tikru Hiacintu tapau, kad esu neabejingas lietuviams, nors tu ką nori daryk, man jie mieli ir brangūs, ne išimtis ir pasaulio piliečiai, kaip jau ten bepasivadintų, kur beemigruotų ar migruotų po platųjį pasaulį.
Ne aš vienas myliu lietuvius. Dabar nesunku suprasti, kodėl bent jau daugeliui (nedrįstu sakyti visiems, nes man taip neatrodo) mūsų brangi gimtoji kalba. Žinau, modernėjančiame pasaulyje Jūs labai užsiėmę, bet nors trupučiuką savo brangaus laiko skirkite kalbai, kurią girdite ne kur nors kitur, o jos tėvynėje. Įsiklausykite, susimąstykite. Štai per vieną Lietuvos TV kanalą garsinama, kad kulinaras patieks mėsiškų patiekalų, mėgstantiems mėsiškus patiekalus (sekant išmaniaisiais Lietuvos TV kanalais – mėsiškų patiekalų mylėtojams), patieks „seilę varvinančius kepsnius“ (atleiskite, čia reikia kabučių, nes galite pamanyti, kad taip negali viešai televizija garsinti. Nors iš kitos pusės pažiūrėjus, jiems kas, pinigai mokami ne už kalbos saugojimą, o už apsiseilėjusius kepsniuos). Fe! Varvinančius! Supratote? Gal reklamos meistrams nereikėtų klausytojo laikyti analfabetu, kalbos darkytojų pastangos dar nelaimėjo, nesumodernėjom, ir klausytojas supranta, kad šiaip reklamuojamų tų apsiseilėjusių ir ko gero net apsisnargliavusių kepsnių niekas nepirks! Tikrai, kas pirks nešvarų kepsnį. Na, nebent nesuprantantis lietuvių kalbos. Nors į švarius kepsnius seilę varvinančių gurmanų netrūksta, bet šiuo atveju turime ne tik atgrasų, bet ir pavojingą atvejį: kepsniai varvina seilę žiūrėdami į mūsų riebius kalbos neišmanėlius ir ne kitaip, kaip ruošiasi juos suėsti, todėl gerai paskrudintiems kepsniams ir varva seilės. Vargšai! Gaila ir vienų, gaila ir gimtosios kalbos... Čia maždaug kaip su krepšinio rungtynių komentatoriais, užsispyrusiai iš viršaus prie krepšio šiukšlinančiais lietuvių kalbą. Reklamos meistras atsakys: kalbininkai neprieštarauja, lygiai kaip krepšinio rungtynių komentatoriai ginasi: kalbininkai neprieštarauja! Ką čia bepridursi. Bet ar neatrodo, jog ne kalbininkų reikalas rūpintis, kad kepsnys nebūtų apsiseilėjęs ar kamuolys į krepšį nebūtų įgrūstas iš apačios!
Neseniai išgirdome, kad vieno sostinės klubo pavadinimas gali būti pakeistas į „Statybą“, gal net taip bus pavadinta visiems mums svarbi ir mylima sostinės krepšinio komanda! Tai nuspręs tie, kurie turi tokią teisę. Todėl aš ne apie tai. Dėmesį patraukė tokios permainos priešininkų argumentai, komentarai: matote, sovietmečiu (turime lietuvišką žodį – tarybmetis, taigi, tarybmečiu, bet jeigu konkrečiu atveju norime pabrėžti sodrią neigiamą laikotarpio specifiką, pavyzdžiui, sovietmečio gulagų archipelagas, sovietmečio siaubo armagedonas ir pan., tai, manau, lietuviškas tarybmetis gal ir silpnokas... O šiaip jau tarybmetis ir yra neigiamos visuomeninės santvarkos įvardijimas), – taip tada tas klubas vadinosi... Pagalvokime: statyba. Argi pats savaime peiktinas šis lietuviškas žodis? Nuo senų laikų vyko statybos visame pasaulyje. Vilnius ne išimtis. Gėrimės, grožimės gotikos, baroko, renesanso ir kitokiais Vilniaus statiniais. Gėrimės jais: vienus jų, kaip Napoleonas, jeigu būtų galėjęs, būtų pernešęs į Paryžių, o mes gal net į pačias aukštybes, gal net į patį dangų įkeltume, negaila, tegul visiems šviečia ir visi tegul gėrisi. Kitus statinius ant lietuviškų kapitolijų visų žavėjimuisi išdėstę, kad iš labai toli matytų ir kartu su mumis džiaugtųsi pasakišku grožiu. Jais įvairiai žmonės reiškė ir reiškia savo susižavėjimą. Lydėjau po Vilnių profesorių, atvykusį iš JAV. Prie visiems mums žinomos baroko stiliaus nuostabios šventovės, jis, lyg koks kariškis, atidavė pagarbą. Prisiminkime šio reiškinio atsiradimo istoriją: rankos pakėlimas prie akių /smilkinio/, turi gražią, kilnią, pagarbią intenciją: pamatęs karalienę, britų karininkas pridėjo ranką prie akių. Tą patį padarė užatlantės svečias todėl, kad Vilniaus baroko perlas savo žavesiu jo neapakintų! Neapakintų matančio nuostabus grožis, didybė, svarba... Taip ir dabar visi kariškiai sveikinasi reikšdami sutiktajam pagarbą.
Statybos. Statyba. Man ir tada šis vardas asocijavosi su pilies ant Gedimino kalno statyba. Žinome legendas apie pilį net su žmonių aukomis. Taip. Legendos. Legendomis apipintas mūsų gyvenimas. Šis kalnas yra vienas didingiausių mūsų valstybės simbolių. (Ačiū premjerui, neseniai padrąsinusiam – mūsų valstybės simbolis nenugrius!). Daugybė nuostabių vietų, objektų, simbolizuojančių mūsų valstybės didybę! Sukurtų, pastatytų Lietuvoje lietuvių! Įsitikinęs, kad lietuviai gali ir Vilniuje suburti krepšinio komandą, kuri dar labiau garsins Vilnių ir Lietuvą. Didžiavomės ir didžiuojamės Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubu (buvau nuostabiųjų Kauno „Žalgirio“ moterų rankinio komandos, Tarybų Sąjungos daugkartinių čempionių, daugkartinių Europos taurės laimėtojų, nuoširdus gerbėjas), džiaugėmės ir džiaugiamės Vilniaus „Lietuvos rytu“, pergyvename dėl jo nesėkmių. Lietuva, mano įsitikinimu, gali turėti ne vieną ekstra klasės krepšinio komandą! Ir ne tik dviejuose didmiesčiuose. Ir ne tik vyrų! O lietuviškų pavadinimų visiems ir visoms tikrai užteks.
Gal kas anksčiau paminėtą žodį tapatina su šviesiojo rytojaus statybomis, su komunistinėmis statybomis, su soclenktynėmis ar pan., bet tai vaizduotės reikalas, pats žodis – statyba – yra neutralus. Tačiau kai girdi tuo abejojančius, pagalvoji, kieno vaizduotė neadekvačiai kritiška... Ar bemodernėdami nepradėsime savo šešėlio bijoti?
Mūsų gimtoji kalba – lietuvių kalba...
Visada galvoju apie žmogų, kuris skaitys mano tekstą, parašytą šia nuostabiai gražia kalba. Jeigu kurioje nors vietoje teksto šiurkštumas, nesklandumas rėžia akį ar ausį, tai Jūs puikiai suprantate – ne kalba kalta... Žinoma, visos kalbos gražios, bet lietuvių kalbai prilygstančių nėra. Ir vargais pralenkiančių taip pat gal nėra. Viliuosi, kad ja gėrisi ir vertina ne tik Tauta, bet ir konkrečiai mūsų politikai, specialistai, nuo kurių priklauso jos likimas. Gerai pagalvokime, argi ne nusikaltimas būtų ją žaloti.
Manau, jog skaitytojas supras ką parašiau.
Atgal
.jpg)
