VISUOMENĖ
05.23. Kauniečiai Kuzmos
Regina Kuzmaitė-Norkevičienė
Kiekvienas iš mūsų jau ankstyvoje vaikystėje formuojame savo požiūrį į žmones, įvykius, savaip transformuodami informaciją, savo santykį su pasauliu.
Augau Rėklių kaime prie Lėvens, 7 km į šiaurę nuo Panevėžio. Tėvas Jonas Kuzma turėjo dvejais metais jaunesnį brolį Vladą Kuzmą, tuomet jau garsų chirurgą, profesorių, gyvenusį Kaune, tačiau labai prisirišusį prie gimtojo Rėklių kaimo. Ankstyvais vasaros rytais ganydama aveles kartais pamatydavau miško takeliais iš Panevėžio geležinkelio stoties ateinantį dėdę Vladą – aukštą, vešliais ilgais garbanotais plaukais, Kristų primenančia barzda, apsisiautusį juoda pelerina. Pasisveikindavo, paglostydavo galvą, pasakydavo pora gerų žodžių ir dideliais žingsniais nuskubėdavo į sodybą.
Dėdė visada skubėdavo: ir eidamas, ir kalbėdamas. Viešėdavo kaime trumpai, dažniausiai vos tris–keturias valandas ir vėl išskubėdavo į traukinį. Kai turėdavo daugiau laiko, svečias mėgo išeiti į laukus. Paskui jį – visas vaikų pulkas. Dėdė – lakios fantazijos žmogus. Jis planuodavo, vaikams pasakodavo: siauresnėje, sraunesnėje vietoje užtvenks Lėvenį, pastatys elektrinę. Rėkliai turės elektrą. Ant kalnelio prie upės, kur būta kaimo kapų, pastatys aukštą kryžių, iliuminuos lemputėmis – matys visa apylinkė. Už upės – Šeškų kaimas. „O ar šeškiečiams elektros duosim?“ – klausdavo Dėdė. „Duosim, duosim!“ – šaukdavo vaikai. Altruistas ne tik svajonėse, bet ir gyvenime, tokias savybes diegė vaikams.
Dėdės žmona Elena Taraškevičiūtė–Kuzmienė – medicinos sesuo. Juos suvedė darbas ligoninėje. Gimė dvi dukros: 1926 m. būsimoji gydytoja Liuda, 1928 m. – būsimoji farmacininkė Vida. Tad mūsų šeimoje medikų profesija atrodė išskirtinė, pati svarbiausia.
Dėdienė – graži, elegantiška Kauno viešnia – taip pat Rėkliuose svečiuodavosi trumpai. Mano atmintis gali siekti maždaug 1933–1934 metus. Tuo metu Kauno Kuzmų šeima ruošėsi statyti namą. Poškos gatvėje nupirktas gražus sklypas. Dėdė be galo užimtas darbe, todėl statybos rūpesčiai, namo įrengimas daugiau gulė ant Dėdienės pečių. Taip 1937 m. buvo pastatytas stilingas namas pagal žymaus architekto St. Kudoko projektą. Pirmame aukšte didelis, kaimo vaiko akimis, labai prašmatnus butas, antrame aukšte – dešimties lovų privati ligoninė. Joje man būti neteko, o patį namą pamačiau jau studijuodama Vilniuje ir lankydama pas dėdienę gyvenusią seserį.
Man visada atrodė, jog tas namas, tas butas turi kažkokią ypatingą aurą, paliktą Dėdės atminimo, kuriamą Dėdienės. Toji aplinka gerokai varžydavo, versdavo pasitempti, neprasilenkti su etiketo taisyklėmis. Tik vėliau, man bręstant, o Dėdienei išėjus į pensiją, tie barjerai nublanko, liko nuoširdus giminiškas bendravimas.
Kęstutis Kuzma, Vida Kuzmaitė–Kivilšienė ir Jokūbas Kivilša važiuoja į paminklo prof. Vladui Kuzmai jo gimtinėje Rėkliuose atidengimo šventę. 2004 m
Giminės susitikimas Daukniškiuose 1997 m. Kęstučio Kuzmos sodyboje. Iš kairės: Vytautas Kuzma, Adelė Kulakauskaitė, Julius Norkevičius, Regina Kuzmaitė–Norkevičienė, Algirdas Kuzma (stovi), Rėda Kuzmaitė, Vida Kuzmaitė–Kivilšienė, Kęstutis Kuzma, Rūta Kulakauskaitė–Kuzmienė, Apolonija Joneckienė
Paminklo prof. V. Kuzmai atidengimo šventė. Giminaitės A. Venckūnaitės–Navickienės suburtas kanklininkių ansamblis. 2004 m.
Prof. Vladas Kuzma
Vida Kuzmaitė–Kivilšienė, jos vyras prof. Jokūbas Kivilša (dešinėje) ir mylimiausias pusbrolis Kęstutis Kuzma
Šeštojo dešimtmečio pradžioje, vasarą, Kaune slaugydama seserį Rėdą, buvau Dėdienės pakviesta į Petrašiūnų kapines aplankyti Dėdės kapo. Sutvarkiusios kapą, vaikščiojom po kapines. Dėdienė man rodė perlaidotų iš kapinių centre žymių Kauno menininkų, mokslininkų kapus, daug pasakojo. Nuėjome iki Kauno marių. Susėdusios žvelgėme į baltus Pažaislio bokštus. Dėdienė man pasakojo apie savo jaunystę prie Nemuno. Jos tėvai, bežemiai bajorai, gyveno Pažaislyje, kur tėvelis dirbo vienuolyno ūkvedžiu ir galėjo leisti dukterį Helią (Eleną) į gimnaziją. Jam mirus, teko mokslą nutraukti. Vėliau Elena įgijo medicinos sesers specialybę. Tad savo kilme E. Taraškevičiūtė buvo pakaunės bajoraitė, iš giminės paveldėjusi trapų aristokratišką grožį ir elgesio standartus. Visa tai gana ryškiai iš motinos paveldėjo jaunesnioji duktė Vida – ir aristokratišką išvaizdą, ir subrendus gana santūrų charakterį.
Ir Dėdienė, ir jos jaunesnioji duktė Vida – labai darbščios, išskirtinai kruopščios, turėjusios labai gerą skonį, elegantiškos moterys. Savotiškas kontrastas – vyresnioji sesuo gydytoja Liuda: gaivališkos natūros, gana stichiško charakterio žmogus, visiška jaunesniosios sesers priešingybė. Nelengva buvo Dėdienei senatvėje derinti priešingybes. Vėliau atėjęs į šiuos namus Vidos vyras inžinierius, tiltų statytojas profesorius Jokūbas Kivilša labai gerbė ir vertino uošvę už jos begalinę kantrybę, taktą, inteligenciją.
Liuda Kuzmaitė, baigusi medicinos studijas, ryžtingai pasuko tėvo keliu – į chirurgiją. Pasirinko itin sunkią sritį, vadovaujamą Alg. Stropaus – stuburo tuberkuliozės gydymą. Deja, įsitvirtinti šioje srityje Liudai nepavyko. Vėliau ji dirbo gydytoja Kauno apylinkių gydyklose. Mirė Liuda Kuzmaitė sunkiai susirgusi Parkinsono liga 1999 m. pavasarį, ilgai slaugyta sesers Vidos. Į gyvenimo pabaigą Liuda labai mylėjo gyvūnus, mėgo šunis. Liuda, nors išoriškai tai nebuvo ryšku – plataus išsilavinimo, besidominti daile, muzika, literatūra, skaičiusi keliomis kalbomis – plačių polėkių, plačių interesų žmogus.
Vidos studijų objektas – farmacija. Jau profesinio kelio pradžioje ėmėsi tiriamojo darbo. Tik baigusi Kauno universiteto farmacijos fakultetą, 1950 m. skiriama į Kauno mėsos kombinatą. Ten dirba chemike, vyresniąja biologe. 1964 m. vertinant jos gebėjimus bei kruopštumą, Vida Kivilšienė skiriama į Medicinos preparatų gamyklą vyr. technologe. 1969 m. pereina dirbti į Kauno endokrininių preparatų gamyklą vyriausiąja inžiniere. Tai – svarbiausias, reikšmingiausias jos gyvenimo darbas. „Naujos modernios įmonės statyba, gamybinių cechų ir barų įrengimas, vėliau jų rekonstrukcija, naujos technikos ir technologijos įdiegimas, tobulinimas, vis naujų medikamentų gamyba reikalavo daug jėgų, energijos, žinių ir kūrybinio darbo“ (R. Tatorienė. Sveikiname Jubiliatę!V. Kivilšienės šešiasdešimtmečiui // Sveikata, 1988 m. rugsėjo 1 d.).
Endokrininių preparatų gamykla, devintuoju XX a. dešimtmečiu pasiekusi aukščiausią lygį, buvo itin svarbi Vidos gyvenimo dalis, jo įprasminimas. Deja, atkūrus nepriklausomybę, šią gamyklą imta privatizuoti, draskyti. Vida Kivilšienė iš darbo gamykloje pasitraukė. Tai buvo labai skausmingas žingsnis ir visuomenine, ir asmenine prasme. Be galo skaudu pasitraukti esant profesinės brandos viršūnėje.
Išėjusi į pensiją Vida negalėjo apsiriboti vien buitimi. Ji ėmėsi kito prasmingo darbo – ilgai, kruopščiai rinko medžiagą knygai apie tėvą chirurgą Vladą Kuzmą. Čia išryškėjo dar viena Vidos visapusiškos asmenybės sritis – humanitariniai, kūrybiniai gebėjimai.
V. Kuzmaitės–Kivilšienės biografinė apybraiža apie Vladą Kuzmą (Kaunas, 2002) pavadinta „Gyvenimo prasmė“. Tokį įpareigojantį darbą Vida pradeda, kaip įprasta mokslininkei tyrėjai – nuo giminės šaknų, nuo genealoginio medžio. Toliau – skyrius „Gimtajame kampelyje“. Jame pasekama Rėklių kaimo Kuzmų istorija, pradedant proseneliu Jokūbu dar XVIII amžiuje, toliau – senelių, tėvų karta, tėvo brolis, sesuo.
Pasekamas Vlado Kuzmos kelias į mokslą: pradžioje Panevėžyje, vėliau Rusijos universitetuose, kol jaunuolis galutinai apsisprendžia ir Dorpato universitete pradeda studijuoti mediciną. Tačiau karas, suirutė keičia planus. Pagaliau Kauno universitete 1923 m. gaunamas gydytojo diplomas.
Pirmajame knygos variante apie Vlado Kuzmos darbą užsienyje, tyrimus, vėliau apie asmeninį gyvenimą daugiausia buvo pasakoma laiškais, dokumentais, trumpai visa tai pakomentuojant. Farmacininkė Vida buvo linkusi į tikslumą, autentiką. Vėliau leidėjams kilo idėja paskirti knygos bendraautorę. Gal tai standartinis požiūris – autorė farmacininkė, ne humanitarė. Taip tekstas neteko dalies autentiškumo ir buvo tik sklandžiai perpasakotas. Bent man gaila autentiškojo teksto, žymiai geriau perteikusio ir asmenybes, ir jų gyventą laiką.
Labai skaudžiai Vida Kuzmaitė pateikia paskutiniuosius – abiejų okupacijų – savo tėvo išgyventus metus, tik reikia atidžiai, ne prabėgomis šį tekstą skaityti. Jis man susišaukia ir su žymiai platesniais Dėdienės pasakojimais, kai ją lankydavau jau gilioje senatvėje. Suvokiau, kaip skaudžiai laužyti žmonių likimai, kokiomis rafinuotomis priemonėmis naudojosi TSRS spec. tarnybos – šiuo atveju priversdamos Lietuvoje žinomą asmenybę – chirurgą Vladą Kuzmą balotiruotis į Liaudies seimą, kuris 1940 m. oficialiai prašė Lietuvos prijungimo prie TSRS, kad pridengtų okupacijos brutalumą. Šiandien daugeliui sunku suprasti, kaip nelengva žmogui rinktis arba kalėjimą, šeimos tremtį, ar trapias iliuzijas siekti Lietuvai lengvesnės lemties. Prasidėjus vokiečių okupacijai, ligoninės personalas saugojo savo Profesorių nuo karštakošių ultrapatriotų, pražudžiusių ne vieną žymų Lietuvos žmogų. Ir dabar kai kam po visų okupacijų dešimtmečių sunku susivokti skaudžiose istorijos peripetijose ir susilaikyti nuo kategoriškų nuosprendžių, savo laiku prisidėjusių prie ankstyvos (1942 m.) V. Kuzmos mirties.
Išėjusi į pensiją Vida gražiai bendravo su seniai susiformavusia draugų grupe. Tai buvo inteligentiškos šeimos, gana pasiturinčios, subtilaus skonio. Dalis jų – iš Vidos, dalis iš Jokūbo aplinkos. Teko dalyvauti ir Jokūbo, ir Vidos jubiliejiniuose renginiuose. Palyginus su mūsų – vilniečių, buvusių universiteto aspirantų – dėstytojų, mokslininkų aplinka, kauniečių susibūrimai vykdavo ir aukštesnio lygio restoranuose, ir griežčiau laikantis etiketo. Vilniečiai – dauguma pirmoji karta iš Lietuvos kaimo – skyrėsi nuo kauniečių paprastesniu bendravimu, demokratiškesne, mažiau taisyklių varžoma laikysena. Kauniečiai – dar prieškarinio Kauno tradicijų tęsėjai.
Jau būdama pensininke, jau palaidojusi gražaus amžiaus sulaukusią motiną, Vida išlaikė gražiai tvarkomus namus, ypač tėvų aurą išlaikiusį, prieškarinį interjerą išsaugojusį valgomąjį, kurį puošia to meto dailininkų paveikslai. Ji puoselėjo viltį, jog tas valgomasis išliks kaip memorialinis Vlado Kuzmos kambarys. Taip pat ir holas, kuriame kabo man nežinomo dailininko tapytas Vlado Kuzmos portretas, stovi knygų lentyna. Joje daug knygų su autografais, reiškiančiais padėką Vladui Kuzmai – gydytojui, chirurgui – gelbėjusiam, gydžiusiam žymius literatūros, visuomenės žmones. Vien toji lentyna – didelės kultūrinės reikšmės ženklas. Belieka tikėtis, kad naujieji namo šeimininkai visa tai deramai įvertins.
Senatvėje Vidai teko sunki, skaudi našta. Susirgo sesuo gydytoja Liuda. Slaugymas ilgas ir sunkus, ligonės charakteris taip pat nelengvas. Liko paguoda, jog pati Liuda tai suvokė ir buvo dėkinga seseriai bei svainiui. Kita nelaimė – sulaukęs gana gilios senatvės susirgo Jokūbas Kivilša. Atomazgą pagreitino galvos trauma, įvykusi ligoniui lipant nuo gana nepatogių verandos laiptų.
Vidą užgriuvo vienatvė. Tą vienatvę pusseserė pakėlė gana sunkiai. Pradžioje dar rūpinosi savo Tėvo atminimo įamžinimui – ilgai rašė, kruopščiai redagavo žurnalui „Mokslas ir gyvenimas“ straipsnį, skirtą prof. V. Kuzmos jubiliejui. Rūpestingai rengė straipsnį „Literatūrai ir menui“ apie savo vaikystės draugę, emigracijoje žymią humanitarę B. Ciplijauskaitę. Vėliau prie tokios veiklos nebegrįžo. Domėjosi literatūra. Prisimenu – ieškodavau Vidai knygų Lietuvos rašytojų sąjungos knygynėlyje. Vėliau ribojosi siauresne lektūra – ką pasiskolindavo iš pažįstamų, ką paimdavo iš gana turtingos, bet naujai nebepapildomos namų bibliotekos. Dar vis telefonu pakalbėdavome apie skaitytas knygas. Vėliau ši tema nunyko – liko buitis, sodas, sūnėno Vidmanto dovanota kalytė, kurios deramai išauklėti nebepajėgė, tačiau tas šalia esantis gyvūnėlis praskaidrindavo Vidos vienatvę.
Artėjo senatvė. Vidai kilo natūralus klausimas: kas pasirūpins jos senatve ir priežiūros reikalaujančiais namais. Svarstyta visaip: ieškota globėjų tarp giminaičių. Rasti nepavyko: pusbrolių karta – seni, jau nebepajėgūs. Jų vaikai gyveno savo gyvenimus kituose miestuose. Išeitį Vidai pavyko surasti – ieškant nebūtinai kraujo, o gal dvasinės giminystės. Artima jos draugė jaunystėje sulaukė dukters. Krikšto tėvais buvo pakviesti Kivilšos. Vida vis prisimindavo turinti krikšto dukterį farmacininkę. Būtent jos šeimą Vida pasirinko savo globėjais bei paveldėtojais. Ir neapsiriko: išsprendė nelengvą vienišos senatvės problemą. Lankantis Poškos gatvėje, susidarė įspūdis, jog tarpusavio susitarimas ir įsipareigojimai deramai vykdomi.
Daugelį metų Vida skundėsi nesveikomis galvos kraujagyslėmis. Prieš gerą dešimtmetį tyrimams važinėjo į Vilnių. Buvo kalbama apie operaciją, kuri galbūt nutolintų pavojų. Nesiryžo. Jau keletą metų skundėsi galvos svaigimu. Ne kartą savo namuose nugriuvo. 2017 m. kovo 10 d. Vidą ištiko stiprus insultas. Slaugyti ligonę buvo įmanoma tik medicinos įstaigoje. Laikas ėjo, vilties mažėjo. 2017 m. balandžio 2 d. ligoninėje Vida Kivilšienė mirė.
Gražiai organizuotos laidotuvės, gražiai su Velione atsisveikinta. Deja, Vida – paskutinė iš Kauno Kuzmų šakos. Ji paskutinė išėjo iš tėvų namų Poškos gatvėje. Jos urna – taip pat paskutinė atgulė į kapą Petrašiūnų kapinėse – šalia tėvo, motinos, sesers ir vyro. Taip baigėsi garsiojo Lietuvos chirurgo Vlado Kuzmos šeimos istorija. Užsivėrė ir tie Kuzmų namai, ir tie kapai.
Atgal
