VISUOMENĖ
03 18. Su Kovo 11-osios žinia į Karaliaučiaus kraštą
Vytautas Šilas, MLRT pirmininkas
1989 m. gruodžio 18 d. į LSSR Aukščiausiosios Tarybos (AT) Prezidiumo posėdį buvo pakviesti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyva suformuotos Mažosios Lietuvos Reikalų Tarybos (MLRT) pirmininkas Vytautas Šilas su vienu jos iniciatoriumi istoriku enciklopedistu dr. Algirdu Matulevičiumi. Prezidiumo nariai pritarė pateiktam MLRT įsteigimui, patvirtino nuostatus ir jos sudėtį. Šio visuomeninio organo paskirtis buvo istorinės Mažosios Lietuvos ir joje gyvenančių lietuvių reikalai (tuomet Karaliaučiaus krašte – Kaliningrado srityje dar gyveno apie 20 tūkstančių lietuvių). AT Prezidiumo nutarimą apie MLRT įsteigimą gavo ne tik Lietuvos rajonų, bet ir Kaliningrado-Karaliaučiaus srities rajonų vykdomieji komitetai bei jos pagrindiniai laikraščiai. Į tai gruodžio pabaigoje sureagavo srities oficiozas „Kaliningradskaja pravda“, išspausdinęs susierzinusio srities komunistų partijos sekretoriaus J. Semionovo teiginį: „į MLRT įkūrimą negalima žiūrėti abejingai“, nes tai yra, neva, „kišimasis į svetimus reikalus“ ir „paliečia kiekvieno kaliningradiečio interesus“. MLRT suvokė, kad lietuvių reikalus Karaliaučiaus srityje galima bus tvarkyti tik kaip nors radus kalbą su srities administracija. Deja, 1990 m. pradžioje niekas iš pasiskelbusios nepriklausoma Lietuvos komunistų partijos ar Ministrų tarybos funkcionierių nerodė noro kartu su kompetentingais MLRT nariais važiuoti į Karaliaučių ir ten tartis. Pagaliau, MLRT apsisprendė siųsti tik savo atstovus ir viena ieškoti palankių Lietuvai kontaktų. Išvyką, MLRT pirmininko pavedimu organizavo Tarybos atsakingoji sekretorė Jadvyga Mackevičienė (vėliau Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio padėjėja).
Tuomet, 1990 m. kovo pradžioje, jau sklido kalbos, kad Sąjūdžio deputatai Aukščiausiojoje Taryboje buvo pasirengę įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę ir pasitraukti iš okupantės Sovietų Sąjungos. Atėjo kovo vienuoliktoji. Sekmadienis. Jos vakarą mes, trys MLRT nariai – Mažosios Lietuvos tyrėjai pirmininkas Vytautas Šilas, dr. A. Matulevičius ir pirmininko pavaduotojas, mažlietuvių veikėjas teisininkas Kęstutis Milkeraitis išvažiavome traukiniu į Karaliaučių. Turėjau pasiėmęs gerą portatyvinį radijo imtuvėlį ir savo kupė klausėmės žinių iš Lietuvos AT deputatų suvažiavimo. Likus 15 minučių iki 23 valandos išgirdome žinią, kad mūsų parlamentas vienbalsiai priėmė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo Aktą.
Traukinys jau buvo kirto administracinę Karaliaučiaus krašto sieną tarp Kybartų ir Eitkūnų kai išgirdome iš Parlamento giedamą himną „Lietuva, Tėvyne mūsų...“. Atsistojome, apsikabinome ir susijaudinę pritarėme aidinčiam himnui. Aš, kiek prisimenu, į įvykį reagavau gana ramiai – taip ir turėjo būti. Dr. A. Matulevičius, kaip geras istorinių įvykių analitikas, energingai pabrėžė jo politinę svarbą, berods, palygino jį su 1410 metų Žalgirio pergale. Vėliau jis atkreipė mūsų dėmesį, kad abiejų istorinių įvykių vadai yra Vytautai (Gediminaitis Vytautas ir Landsbergis). Konstatavome, kad nepriklausomybės atkūrimo paskelbimas buvo labai savalaikis. Juk kovo dvyliktąją (pirmadienį) Maskvoje turėjo susirinkti Sovietų Sąjungos AT ir priimti įstatymą, užkertantį kelią sovietinėms respublikoms teisiškai pasitraukti iš Sovietų Sąjungos.
Kovo 12-osios rytą, kiek numigę ir užkandę nuvykome į Kaliningrado srities liberalios pakraipos laikraščio „Kaliningradskij komsomolec“ redakciją Kaliningrade. Čia prie „apvalaus stalo“ susitikome su jo vyriausiuoju redaktoriumi A.K. Astachovu, srities partijos sekretoriumi Aleksandru Chmurčiku (vėliau tapusiu oficiozo „Kaliningradskaja pravda“ redaktoriumi) ir Kaliningrado universiteto Sovietų Sąjungos Komunistų partijos (SSKP) istoriku Viktoru Suvorovu (turėjo dar kažkas ateiti, bet neatėjo).
.JPG)
MLRT kolegijos nariai (stovi dr. Domas Kaunas, lietuvininkų veikėjas Vytautas Gocentas, Vytautas Šilas, dr. Napalys Kitkauskas, dr. Vacys Bagdonavičius, dr. Algirdas Matulevičius)
K.Donelaičio paminklinis akmuo. Pirmas iš dešinės - dr. Napalys Kitkauskas, K.Donelaičio memorialinio komplekso autorius
Vydūno horeljefas
Kaliningradiečiai jau žinojo apie Lietuvos išstojimą iš Sovietų Sąjungos, bet dėl to nepasitenkinimo ar susirūpinimo neišreiškė. Atvirkščiai, A. Chmurčikas pasakė, jog tai yra mūsų pačių, lietuvių, reikalas likti Sąjungoje ar ne. Jis, paaiškino, kad srityje varžosi dvi jėgos – konservatyvioji ir kita, siekianti srities savarankiško ekonominio statuso. Šis, vienas iš srities vadovų, išreiškė didelį suinteresuotumą bendradarbiavimu su nepriklausomybę paskelbusia Lietuvos Respublika ir ekonominės sutarties pasirašymu. Aš aiškinau, kad srities gyventojų gerovė daug priklausys ir nuo bendradarbiavimo su Lietuvos valstybe, akcentavau lietuvių ir prūsų kultūros paveldo išsaugojimo reikalą. SSKP istorikui V. Suvorovui atrodė, kad Lietuvos istoriniai interesai, atseit, neturi jokio pagrindo. Dr. A.Matulevičius pastebėjo jam, kad jis arba ignoruoja Karaliaučiaus krašto tūkstantmetį prūsiškumą ir lietuviškumą arba išvis nežino Prūsijos krašto istorijos. Pašnekovams aiškinome, kad mes norime, jog už Lietuvos Respublikos pinigus turėtų būti leista pasirūpinti čia gyvenusių ir kūrusių įžymių lietuvių atminimu.
Išsiskyrėme tarpusavio supratimo atmosferoje. Nors laikraštis „Kaliningradskij komsomolec“ 1991 m. nustojo ėjęs, bet iki tol išspausdino nemaža medžiagos iš Rytų Prūsijos istorijos. Jame publikavosi ir poetas publicistas kaliningradietis Semas Simkinas. Šis literatas 2005 išvertė į rusų kalbą Karaliaučiaus rektoriaus, Kristijono Donelaičio „Metų“ leidėjo Martyno Liudviko Gedimino Rėzos poezijos rinktinę „Prutena“ (Prūsai), o 2010 m. kartu su poetu Borisu Barfeldu stojo ginti Kristijono Donelaičio memorialo Tolminkiemyje (rusiškai – Čistyje Prūdy) – į jį pasikėsino Rusijos stačiatikių vadovai, panorę už Lietuvos valstybės lėšas atstatytame K.Donelaičio bažnyčios pastate įrengti cerkvę (!).
Išvažiavome į Rusijos valdomą Karaliaučiaus kraštą 1990 metų kovo 11 dienos vakare – iš sovietinės Lietuvos. Grįžome kitą dieną jau į laisvą, nepriklausomą Lietuvą. Darbuotis jos labui.
Atgal
.jpg)
