VISUOMENĖ
02 07. Lietuvos laisvės ir tikėjimo išpažinimo šauklys
Lidija Veličkaitė
Renginys konferencija „Krikščioniškų vertybių gynybos ir Bažnyčios socialinio mokymo problemos Lietuvos politikoje“, skirta a. a. monsinjorui Alfonsui Svarinskui atminti, įvyko 2017 m. sausio 20 d. Vilniaus įgulos karininkų ramovės Didžiojoje salėje. Jos rengėjai – Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos Vilniaus skyrius (pirmininkas dr. Paulius Vinkleris) ir laikraštis „XXI amžius“ (vyr. redaktorius Edvardas Šiugžda). Sausio 21 d. mons. A. Svarinskui būtų sukakę 92 m. Atlikęs savo misiją žemėje „Dievui ir Tėvynei“, mons. A. Svarinskas 2014 m. liepos 17 d. paliko šį pasaulį. Pagerbti mons. A. Svarinsko atminimą atvyko daugelis jį pažinojusių ir su juo bendravusių žmonių. Renginį konferenciją vedęs dr. Paulius Vinkleris vis pateikdavo mons. A. Svarinsko gyvenimo ir veiklos detales.
Pirmasis renginyje kalbėjęs vyskupas Jonas Kauneckas priminė apie Lietuvos okupacijos metais persekiojamus kunigus ir tikinčiųjų laisvių ribojimą. Tad nuolat buvo rašomi pavieniai raštai ginant tiek kunigus, tiek tikinčiuosius. 1971 m. kunigams Alfonsui Svarinskui, Sigitui Tamkevičiui ir Pranui Račiūnui gimė mintis surinkti tūkstančius parašų už tikėjimo laisvę Lietuvoje. Taip gimė vadinamasis 17 tūkstančių parašų „Lietuvos Romos katalikų memorandumas“, kuriame pateikti faktai apie religinės literatūros draudimus, ribojamą kunigų seminarijos veiklą, žmonių persekiojimus dėl tikėjimo. Tai buvo nelengvas darbas: parašų rinkėjai buvo persekiojami, tardomi, net įkalinami, iš jų atimami surinktų parašų lapai. 17 tūkstančių parašų buvo surinkta, juos reikėjo įteikti tuometiniam Tarybų Sąjungos vyriausybės vadovui Leonidui Brežnevui. Tačiau žinant, kad išsiuntus į Maskvą parašai dings, buvo pasirinktas kitas kelias. Keliasdešimt kilogramų parašų buvo nuvežti į Maskvą ir perduoti Didžiosios Britanijos ambasados darbuotojui, kuris diplomatiniu paštu persiuntė į Londone esantį Kestono institutą (Religijos ir komunizmo studijų centras, kurį 1969 m. įkūrė anglikonų kunigas Mišelis Bordo (Bourdeaux)). Memorandumas buvo išverstas į anglų kalbą ir nusiųstas į Jungtinių Tautų organizaciją Niujorke (JAV). Tarybų Sąjungos vadovybė, gavusi 17 tūkstančių tikinčiųjų parašų kopijas, jau negalėjo sakyti, kad gyvename demokratiškiausioje pasaulio valstybėje. Žmonės savo parašais patvirtino, kad nėra tikėjimo laisvės. Tada vėl parašų sumanytojų aktyvistams kilo mintis, jog reikia nuolat skelbti pasauliui tikėjimo persekiojimo faktus. Taip gimė mintis, visų pirma kunigui S. Tamkevičiui, leisti Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką. Pirmasis jos numeris išėjo 1972 m. kovo 19 d. Didžiulis rūpestis buvo, kad šis leidinys pasiektų pasaulį. Tad išleidus eilinį kronikos numerį, buvo paruošiamas mikrofilmas ir per Maskvoje esančią JAV ambasadą perduodamas JAV lietuvių katalikų religinės šalpos organizacijai.. Ji, gavusi šią medžiagą, išryškindavo, vertė į įvairias kalbas ir gautas žinias platindavo per Vatikano, Laisvės, Amerikos balso ir Romos radijo laidas. Ir dažnai taip atsitikdavo, kad įvykęs faktas jau po poros savaičių pradedamas skelbti per užsienio radijo laidas. Lietuvoje Lietuvos katalikų bažnyčios kronika buvo spausdinama mašinėle labai nedideliu tiražu apsisaugant nuo saugumo pinklių. Bet milijonai žmonių apie rašomus kronikoje faktus galėjo girdėti per užsienio radijo laidas. Labai dažnai Lietuvos laikraštis „Komjaunimo tiesa“, ar žurnalai „Jaunimo gretos“, „Moksleivis“ rašydavo, kad kronikoje teikiami faktai neatitinka tikrovės. Tada penki kunigai – S. Tamkevičius, A. Svarinskas, J. Zdebskis, V. Vėlavičius ir J. Kauneckas – 1978 m. lapkričio 13 d. įsteigė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Buvo nurodyti adresai, telefonai, kad tikintieji iš visos Tarybų Sąjungos galėtų kreiptis. Gavę pateiktas žinias, komiteto nariai sukurdavo raštus ir siųsdavo atitinkamoms organizacijoms. Kunigas A. Svarinskas buvo pagrindinis visų idėjų iniciatorius. Jis viską sugalvodavo, tik jam trūko diplomatiškumo sukurti raštus, tad šiuo darbu rūpinosi kunigas S. Tamkevičius. Pastarasis ir buvo pagrindinis Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidėjas. Bet tuo metu labai rimtai pradėta grasinti kunigams S. Tamkevičiui ir A. Svarinskui.
Mons. A. Svarinskas
Kunigas A. Svarinskas nuo partizaninių laikų, neginkluoto pasipriešinimo iki pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo buvo vienas iš pagrindinių asmenybių. Vyskupas Jonas Kauneckas prašo įsidėmėti ir kitiems sakyti, kad beveik visa kova gulė ant kunigo A. Svarinsko pečių. Jis pats pirmasis buvo suimtas, teisiamas ir kai JAV prezidento R. Reigano prašymu buvo išleistas į laisvę, neturėjo teisės gyventi Sovietų Sąjungos teritorijoje.
„Ar lengvėjo padėtis Sovietų Sąjungoje, ar lengvėjo tikinčiųjų padėtis?“ – klausė vyskupas J. Kauneckas. Ir atsakė, kad taip. Po 17 tūkstančių parašų memorandumo 1971 m. į kunigų seminariją pradėta leisti priimti ne 5, bet jau 10 pageidaujančiųjų mokytis ir panaikintas draudimas turint kokią nors specialybę nepriimti į seminariją. Nustota persekioti kunigus už vaikų ruošimą sakramentams.
Dar gyvas būdamas mons. A. Svarinskas sakė: „Vyskupai Jonai, tu turi tęsti mano veiklą, kad partizanai nebūtų užmiršti, būtų statomi jiems paminklai, nes jie gynė Lietuvą.“ Gana dažnai mons. A. Svarinskas primindavo, kad užmiršti sovietų nužudyti ministrai. Vyskupas J. Kauneckas priminė, kad šiais metais Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke, minint mons. A, Svarinsko trečiąsias mirties metines, bus atidengti kryžiai 17 sovietų nužudytų ministrų.
Laikraščio „XXI amžius“ vyr. redaktoriaus Edvardo Šiugždos pranešimas „Monsinjoras Alfonsas Svarinskas kaip prelato Mykolo Krupavičiaus tipo kunigas: monsinjoro politiniai idealai ir vertybės“. Pranešėjas, gerai pažinojęs mons. A. Svarinską, kalbėjo apie šių dviejų kunigų, politikų, dirbusių Lietuvos labui, panašumus. Abu buvo ūkininkų palikuonys, pasirinkę dvasininko kelią, abu nemėgiami kai kurių savo luomo atstovų. Mons. A. Svarinskas (1925–2014) patyrė sovietų represijas, persekiojimus, ilgą kalinimą, o prel. M. Krupavičius (1885–1970) taip pat buvo persekiojamas ir sovietų, ir nacių. Tiek M. Krupavičius, tiek ir A. Svarinskas siekė tiesos ir nepasidavė jokiai prievartai, netgi hierarchinei. Abu, nors ir skirtingu metu, priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijai, tačiau laikėsi nuomonės, kad kovojant gyvybinę kovą, turinti būti viena lietuviška partija, dirbanti Lietuvai. Mons. A. Svarinskui ypač imponavo M. Krupavičiaus inicijuotas ir 1922 m. Steigiamajame Seime priimtas Žemės reformos įstatymas. Nors jis buvo stipriai sukritikuotas dėl to, kad žemės nusavinimas prieštarauja katalikų bažnyčios principams, pats M. Krupavičius net išvadintas komunistu. Tačiau vėliau išsiaiškinta, kad bažnyčia ir Lietuvos krikščionių demokratų partija, kuriai M. Krupavičius priklausė, rado bendrą sutarimą, jog žemė privalo tarnauti visai žmonijai. 1923 m. tapęs žemės ūkio ministru, M. Krupavičius įvykdė žemės reformą. Mons. A. Svarinskas prelatą M. Krupavičių laikė savo idealu, nes jis pastatė „raudonų stogų (čerpių) Lietuvą“, taip 20 m. apsaugojęs ją nuo bolševikų užgrobimo. Monsinjoro rūpesčiu ant namo Vilniuje, Odminių g. Nr. 10 fasado, kuriame apie 1919 m. gyveno M. Krupavičius (tuo metu vadinosi Odų g.), o vėliau 10 m. ir pats A. Svarinskas, buvo pritvirtinta atminimo lenta garbingam žemės reformos iniciatoriui. Gyveno prel. M. Krupavičius šešių kambarių bute be jokio baldo, miegojo pasiklojęs šiaudus neturėdamas nei pagalvės, nei antklodės. Tuo metu Vilniuje buvo tikras badas, žmonės ieškojo maisto net vykdami į Lietuvos gilumą – Ukmergę, Uteną ir kitas vietoves, tačiau žandarai juos gaudydavo kaip kontrabandininkus. 2006 m. perlaidojant prel. M. Krupavičių Kaune prie Prisikėlimo bažnyčios (palaikai pervežti iš JAV), mons. A. Svarinskui nebuvo leista pasisakyti, jis net gana grubiai buvo nustumtas.
Mons. A. Svarinskui giliausias rūpestis buvo valstybė reikalai. Nors ir suvaržytas bažnytinių kanonų, jis aktyviai kišosi į politiką, visada išsakydavo savo nuostatas dėl valstybės valdymo, netylėjo dėl, jo nuomone, neteisingų politinių sprendimų. Ir darė tai visada su nerimu ir skausmu dėl tautai daromų kliūčių, dėl valstybei kylančios grėsmės. Entuziastingai sutikęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, už kurią atidavė gražiausius jaunystės metus, mons. A. Svarinskas laikėsi nuomonės, kad Lietuva dar nepasiekė tikrosios nepriklausomybės, dar neišsivadavo iš komunistinės (bolševikinės) okupacijos. Mons. A. Svarinskas pasisakė prieš visus nuskurdinusią privatizacijos politiką, kai visos Lietuvos turtas pateko į grupuočių rankas, prieš žemės pardavimą užsieniečiams. Monsinjoras visą savo gyvenimą gilinosi į pavyzdinių asmenybių gyvenimus, jų praktinį darbą, veiklą, indėlį į tautos reikalus, skaitydamas tik su skaudžiomis Lietuvos problemomis susijusią literatūrą. Vyr. redaktorius E. Šiugžda pasakojo, kaip monsinjoras sugebėjo ir skaityti, ieškoti ir kaupti dokumentus, susitikinėti su daugeliu žmonių, leisti knygas, dauginti bei platinti partizanų portretus ir įvairius iš laikraščių straipsnius, siekė, kad lietuviai katalikai domėtųsi spauda, knygomis, lavintųsi patys ir kitus ragintų tai daryti.
Prisiminimais apie mons. A. Svarinską pasidalijo jo bendražygis dr. Darius Vilimas. Jam keliolika metų teko garbė bendrauti su monsinjoru, važinėti po Lietuvą ir dalyvauti politinėje veikloje. Pranešėjas kalbėjo, kad kuo toliau monsinjoro gyvenimas eina į nebūtį, tuo labiau jis virsta istorija, apsipynusia mitais, legendomis. Atsiranda įvairiausių interpretacijų, pasakojimų, perpasakojimų. Ne visada jie yra teisingi. Vienas iš girdimų, kad monsinjoras niekada nebuvo įsipareigojęs jokiai partijai. Jis visą laiką buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, vėliau kai pavadinimas buvo uzurpuotas kai kurių šios partijos kolegų, atkurtoji partija pasivadino Kriščioniškosios demokratijos partija. Monsinjoras buvo pastarosios partijos narys, dar daugiau, buvo ne tik dvasios tėvas, bet ir garbės pirmininkas. Jis su nuoskauda sakydavo, kad jam neleidžiama dalyvauti Parlamento darbe, juo labiau, kad ne Europos Sąjungos šalyse tai leidžiama. Nuomonė, kad monsinjoras buvo piktas ir neatlaidus žmogus, neatitinka tiesos. Atvirkščiai, bendraujant su juo jis buvo nežmoniškai šiltas, net ne kunigiškas, betarpiškas žmogus. Mons. A. Svarinskas buvo paskutinis šių laikų riteris narsiai kovojęs su sovietmečio atneštomis blogybėmis ir šios epochos bedvasio šiurpaus kosmopolitizmo šmėklomis. Principingumas ir ištikimybė idealams – tai Dievo ir Tėvynės meilė – pagrindinės monsinjoro asmens savybės. Mažai kas girdėjęs, kad monsinjoras savo bute nemokamai buvo priglaudęs keletą varganų studentų, kurie čia gyvendami ir disertacijas parašė. Monsinjoras versdavo knygas Lietuvos mokykloms, vežė literatūrą ir Lenkijos lietuviams.
Baigdamas pranešimą dr. Darius Vilimas perskaitė citatą iš paskutinių mons. A. Svarinsko minčių, kurių dalis: „Su tauta reikia kalbėti dažnai ir atvirai. Gaila, kad visi inteligentai kalba tik apie blogį ir nesiūlo išeities, nekviečia kovoti su blogio imperija. Komunizmas kaip sistema žlugo, bet blogio imperija pakeitė tik savo formas, kurios dabar yra dar pavojingesnės. Jau stovime ant dvasinės ir ekonominės bedugnės krašto. Išeitis tik viena – visa širdimi grįžti prie Dievo ir ant Dekalogo statyti naują Lietuvą.“
Apie senuosius idealus – Dievą ir Tėvynę, – kuriais vadovavosi mons. A. Svarinskas ir ragino visus prie jų grįžti, gana plačiai kalbėjo LKDP vicepirmininkas Jurgis Zabilius, priminęs monsinjoro rūpestį dėl žmonių dvasinio nuosmukio ir vis didėjančio skurdo. Tai ir kylančios maisto kainos, vos ne kasdien įvykdomi nusikaltimai, kriminalinio pasaulio įsiviešpatavimas. Monsinjoras piktinosi, kad piktnaudžiaujama laisve, nėra atsakomybės nei prieš įstatymą, nei prieš sąžinę. Didelė žala padaryta Lietuvai išbraukus iš mokyklų programos patriotinį auklėjimą, tikybos dėstymui trūksta gerai paruoštų katechetų. A. Svarinskas svajojo apie šventą, dorą, teisingą Lietuvą. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 m birželio 19 d. A. Svarinskas grįžo į Lietuvą iš Vokietijos, į kurią po išlaisvinimo iš kalėjimo 1988 m. rugpjūčio 23 d. buvo išsiųstas. 1991–1992 m., dirbdamas Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje–Atkuriamajame Seime, A. Svarinskas matė, kaip ten paimdavę tarpukario įstatymus ir stebėjęsi, lyg šiandien jie sukurti ir nepraradę aktualumo.
LKDP vicepirmininkas Alfonsas Butė priminė tyčiojimąsi iš tikėjimo Lietuvos okupacijos metais, tačiau bažnyčios buvo pilnos tikinčiųjų. Atstatyta Truskavos Šventosios dvasios bažnyčia, kuri prieš tai buvo sudeginta, yra tuščia, į ją neateina žmonės. Pranešėjas klausia, gal nebeliko tikėjimo? Tikėjimo, kuris okupaciniais metais apjungdavo žmones, dabar nėra. Ar liko jo susijungus Lietuvos krikščionių demokratų partijai su Tėvynės Sąjungos partija? Mons. A. Svarinsko balsas, šauklio balsas, kaip Dievo kareivio balsas, ragino žmones atsipeikėti, ragino nesipykti vieniems su kitais. Tačiau monsinjoras puikiai suprato, kad žmogus, negerbiantis 10 Dievo įsakymų, niekuomet, net ir atsiklaupęs ir persižegnojęs negerbs kito žmogaus. Pasigirsta kalbų, kad mons. A. Svarinskas buvo per daug kraštutinis. Jei kyla gaisras ar kita nelaimė ir niekas nesiima veiksmų, tada viskas paliekama likimo valiai. Tas, kuris gesina gaisrą, ar sustabdo būsimą nelaimę, ar jis yra per daug kraštutinis. Vicepirmininkas A. Butė konstatavo, kad Nepriklausoma Lietuva užčiaupė mūsų šauklį – tikėjimo skleidėją.
Paskutinį žodį tarė LKDP Vilniaus skyriaus pirmininkas dr. Paulius Vinkleris, pažįstantis mons. A. Svarinską nuo 1992 m., kai pastarasis įstojo į tuometinę Lietuvos krikščionių demokratų partiją. 2004 m. abu jau darbavosi naujuoju pavadinimu – Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos gretose. 2011 m. partija jau dalyvavo savivaldos rinkimuose, pateikusi savo sąrašą 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose kartu su „Drąsos kelio“ partija. Monsinjoro paraginti rinko parašus prieš kryžiaus nuėmimą Italijos mokyklose, 2010, 2013 m. protestavo prieš Vilniuje vykstančius homoseksualų paradus. Mons. A. Svarinsko svajonė buvo Lietuvos krikščionių demokratų partija (LKDP) su 100 tūkstančių narių, kai jai vadovavo prel. M. Krupavičius ir atsikūrusi LKDP su 12 tūkstančių narių iki 2000 m. Monsinjoro pagrindinis principas buvo, kad politikoje pirmiausia būtų dvasia, o ne ekonomika. Liberalizmo įsiviešpatavimą laikė pražūtimi Lietuvai. Užbaigdamas pranešimą dr. Paulius Vinkleris tikisi, kad ilgalaikėje perspektyvoje susiformuos nepriklausoma Lietuvos krikščionių demokratų partija, kuri gins krikščioniškas vertybes ir remsis bažnyčios socialiniu mokymu.
Renginio konferencijos metu skambėjo taip mėgiamos mons. A. Svarinsko giesmės. Kantičkų giesmes atliko kantičkinio giedojimo grupė, kurią a. a. mons. A. Svarinskas globojo, ji ir dabar renkasi monsinjoro bute. Daug metų giedojusi mons. A. Svarinsko laikomose šv. Mišiose dainininkė Irena Bražėnaitė pagerbė monsinjorą keletu giesmių.
Atgal
.jpg)
