VISUOMENĖ
08 06.Ąžuolai žaliuos žemėj Lietuvos
Marija Tebėraitė
Laikas begalinis.
Mes apibrėžiame jį svarbių įvykių atkarpomis, sutartais skaičiais pažymėdami mums svarbias datas. Šiemet sukako 75 m. nuo tremties pradžios, 25 m. nuo Medininkų pasienio posto tragedijos, daugeliui iš mūsų bičiulių yra jubiliejinės gyvenimo datos: mums, mūsų vaikams ir anūkams. Trijų kartų bičiuliai sumanėme pasodinti ąžuolą Medininkų geomorfologinio draustinio Ąžuolų giraitėje. Savo norus suderinome su Migūnų girininkijos girininku Franc Jakubovskij.
Kopimas su daina į Juozapinę
Užkopę prie Mindaugo akmens, pažyminčio ilgai laikomo aukščiausiu Lietuvos kalnu Juozapinės viršūnę, 292,90 m, sutikome mūsų jau belaukiantį girininką.
Prie Mindaugo akmens
Marija Tebėraitė pristatė bičiuliams girininką Franc Jakubovskij: ,,Susipažinkime su šiuo pareigūnu, kuris supranta medžių, paukščių ir žvėrių kalbą, žino jų takus ir įpročius, yra sukaupęs daug senųjų miško knygų išminties, žino naujausias technologijas, yra atsakingas už šią vietovę ir draugiškai paaukos savo savaitgalio laiką mums.
Keliautojai prie Kryžiaus
Kas mes esame? Mes esame bendraminčiai, aukštų kalnų ir Lietuvos lygumų mylėtojai, atvykę savo gyvenimo vieškeliais: kai kurie vaikystėje bėgioję Krasnojarsko, Irkutsko, Vorkutos srities keliais, jaunystėje kopę į aukštus Pamyro ar Kaukazo kalnus, išvaikščioję Lietuvos lygumas ir plaukę srauniomis upėmis. Šią dieną trys mūsų kartos atvykome į aukščiausius Lietuvos kalnus, žinodami iš mūsų Tėvynės istorijos, kad mūsų laisvės akimirka trumpa. Per šią akimirką mes visi, kaip Lietuvos piliečiai ir kiekvienas asmeniškai privalome atnaujinti šiuos keturis principus:
1) išsaugoti mūsų Tėvynės žemių ribas;
2) atgaivinti religiją;
3) atgaivinti papročius ir tradicijas,
4) išgryninti ir atnaujinti mūsų kalbą.
Dėl pirmojo principo mes esame pasienyje. Čia ant Juozapinės kalno yra Karaliaus Mindaugo akmuo. Tai mūsų tautos dvasios stiprybės, nepraeinančių vertybių skalės ir mūsų žodžio svarbos simbolis.“
Albina Rugieniūtė, aktyvi ,,Raskilos“ ansamblio dalyvė ir Rimutė Vinciūnienė, mokytoja, Rumšiškių kultūros centro Folkloro ansamblio dalyvė, kalnų kelionėse įveikusi Kazbeką, 5047 m. pasiūlė, pagerbiant mūsų Tėvynę ir svarbias datas, susirinkti būrin, kaip sausio 13-tą ir padainuoti A.Baranausko ,,Giedu dainelę“. ,,Čionai Lietuva per amžius buvo, kaip sako mūsų senoliai“ nuskambėjo medžių viršūnėmis iki plaukiančių debesų laivų.
Ąžuolėli, gyvuok
Marija Tebėraitė pakvietė atnaujinti antrąjį principą. Ji kalbėjo: ,,Juozapinės bendruomenė pastatė čia Kryžių ir renkasi melstis ne tik gegužės mėnesį, bet visada, kai reikia maldos. Kodėl ant kalno? Jėzus Kristus, išvargintas žydų spendžiamų pinklių, ilgalaikių disputų ir ligonių gydymo, pasitraukdavo kuo toliau į kalnus melstis, kad įgautų energijos. Jo Atsimainymo Taboro kalno aukštis yra 450 m., jis nedaug aukštesnis už Juozapinę. Mums, kasdieniškai besinaudojantiems erdvinėmis koordinatėmis ir fiksuojantiems laiką, įpratus prie pradžios ir pabaigos, sunku patikėti esant kitus, aukštesnius matavimus ir energetinius kosminius laukus ir jų ryšius. Kryžius yra ryšio tarp dangaus ir žemės simbolis, mūsų alfa ir omega, šviesa ir dar nesuvokiama visatos paslaptis. Nuoširdžiai atverkime savo širdies duris, padėkime prie Kryžiaus savo slaptas mintis ir prašymus, - jie bus išklausyti.“
,,Laisvas, laisvas, vėlei aš laukuos“
Prie Kryžiaus Vanda Kybartaitė –Žilinskienė, pabuvojusi Sibiro lageriuose, kopusi Pamyro, Tian-Šanio, Kaukazo kalnų takais ir be baimės ten, kur baigiasi kalnų takai, pagarbiai pastatė gėlių vazoną. Kalnų sporto meistrė, chemijos mokslų daktarė Irena Genutienė su savo anūke Ugne Genutyte pastatė uždegtas žvakes, kaip šviesos ir tikėjimo simbolį.
Stiebkis ir neabejok
Girininkas nusiėmė kepurę, tuo veiksmu parodydamas, kad jis pripažįsta mūsų principus ir gerbia Kryžių.
Tada sukalbėjome Kryžiaus pagarbinimo maldą. Marija paskaitė 30 Dovydo psalmę ,,Padėka už išgelbėjimą nuo mirties“. Albina vėl pradėjo brangią visiems giesmę ,,Marija Marija“.
Girininkas pritvirtina lentelę su Ąžuolo vardu
Tada M. Tebėraitė pasakė, kad atlikus viską pagal pirmuosius 2 principus, reikia pereiti prie trečiojo, nes tik tokiu būdu senovėje buvo atliekami visi svarbūs darbai ir tokie simboliniai veiksmai, kaip svarbioms datoms atminti pasodinamas stipriausias Lietuvos medis – ąžuolas. Šiam veiksmui vadovaus Girininkas, čia jo valdos, jo mokslo žinios, jo praktinė išmintis ir pagalba mums, netinkamu laiku nusprendusiems sodinti medį. Jis taip pat romantikos brolis.
Kadangi būryje yra daug chemikų, kurie visur ir visada mėgsta eksperimentuoti, tai mes atsigabenome 2 ąžuolus: vieną gražuolį iš Dubravos eksperimentinės-mokomosios miškų urėdijos, vazone, o kitą iš Vilniaus rajono Pranciškonių kaimo palaukės. Girininkas išreiškė abejonę, kad galėtų antrasis prigyti, bet sutiko dalyvauti eksperimente ir parinko vietas sodinukams.
Telapoja ąžuolas
Tuo tarpu Elena Amstibovskytė, kuri kartu su tada devynmečiu broliu Edvardu, nuo 11 m. dalyvavo keturiose Kaukazo, Altajaus ir Chibinų kalnų kelionėse, raiškiai perskaitė Justino Marcinkevičiaus ,, Mažvydo“ ąžuolo sodinimo sceną ir pasakė, kad negyvos žiurkės neturime, bet turime didelę žuvį. Girininkas neprieštaravo.
Išrinktoje vietoje netoli Kryžiaus prie takelio, vedančio į viršų, Edvardas Amstibovskis, Vincas Jasiulevičius, geodezistas, bei Bernardas Jurevičius, projektuotojas, gyvenime pasodinę ne vieną medį, suskubo imtis kastuvų ir sodinti pirmąjį ąžuolą, užaugintą vazone pagal naująsias technologijas.
Kalnų keliautojas Jurijus Kozlovas
Į iškastą duobę buvo įpilta durpinės žemės, padėta žuvis, išpilta 10 l vandens, vėl įberta žemės ir paskleistos ąžuolo šaknys.
Vida Ražinskaitė buvo paruošusi medinę lentelę su ąžuolo vardu ,,Kalnietis“. Ji kartu su girininku buvo paprašyti būti ąžuolo simboliniais krikštatėviais.
Jurijus patyrė daug nuotykių kalnuose...
Tada M. Tebėraitė pašventino švęstu vandeniu ąžuolą, liepdama ąžuolui ,,prisiimti“, ir perskaitė raštą, kuriame nurodyta, kad 2016.07.23 šį ąžuolą ,,Kalnietis“ pasodino 24 asmenų (visų pavardės surašytos) grupė. Sodinimui vadovavo girininkas Franc Jakubovskij. Sąrašas buvo įdėtas į butelį su keramikiniu kamščiu ir įkastas greta ąžuolo.
Sodinsime ąžuolus
Vytautas Karsokas, matematikas, su bičiuliais iškasė antrą duobę girininko pasiūlytoje vietoje. Čia buvo įpilta durpinės žemės, sumaišytos su žeme, kurioje augo šis ąžuoliukas, ir šaknų stimuliatoriumi. Viskas buvo pakartota, kaip ir pirmuoju atveju.
Albina Rugieniūtė ir Rimutė Vinciūnienė dainomis primena mūsų istorinę praeitį
,,Krikštatėviai“ įsmeigė vardą ,,Gervazas“, kadangi antrasis ąžuolas ne civilizuotas, o gamtinis.
Chemijos mokslų daktarė, aktyvi Mokslų Akademijos turistų klubo narė Rima Tarozaitė prie ąžuolų perskaitė savo kūrybos eilėraštį:
Palinkėjimai Ąžuolui Kalniečiui
Kad kiltų jis į dangų,
Kerotųsi plačiai,
Kad laistytų jį lietūs,
Globotų angelai.
Kad aušrą rožiapirštę
Pasveikintų rytais,
Lakštingaloms pritartų
Gegužės vakarais.
Kad mus čia pamatytų
Laimingus ir linksmus,
Kad šakomis mosuotų,
Išlydint į namus.
Bronė Arominaitė, jaunystėje, panašiai kaip filmo ,,Ekskursantė“ herojė, iš Sibiro lagerių sugrįžusi namo, pakvietė visus į ratelį šokiui aplink Ąžuolą. Vėl Albina ir Rimutė pradėjo Lietuvos savanorių dainą ,,Aš pasėjau ąžuolą“, einant susikibus rankomis rateliu aplink ąžuolą. ,,Telapoja ąžuolas, tegyvuoja Lietuva“ įtaigiai ąžuolui dainavo chemikės Zita Jasiulevičienė ir Bronė Jurevičienė.
Ąžuolui suteiktas vardas primins keliautojus
Vėl nauja daina ,,Žemėj Lietuvos Ąžuolai žaliuos“ nuvilnijo draustinio laukais...
Pagal ,,Mažvydą“ būtinos vaišės. Atrištos pintinės, kuriose kvepėjo kibinai, o Irena Genutienė su anūke Ugne atskleidė savo paslaptį: išrišo iš skepetos savo darbo sūrį su šviežia aviečių uogiene, pakvipo kava. Deja, mums tapęs savu bičiuliu romantikas girininkas Francas atsisveikino dėl kitų reikalų.
Medininkų Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero Bažnyčios vidus
O fotografas keliautojas teisininkas Jurijus Kozlovas, įkopęs į Elbrusą, 5642 m., ir vadovavęs kopimui į Kazbeką, 5047 m., dalyvavęs daugybėje žygių įvairiuose kalnų rajonuose, ragino keliauti į Aukštojo kalną, 294 m., esantį už kilometro nuo Juozapinės kalno.
Ant Aukštojo kalno Albina su Rimute, susidainavę su Vytautu ir Rima Karsokais, išdainavo, keliautojams pritariant, visiems Lietuvos regionams būdingas dainas.
Medininkų pilies bokštas
Edvardas Amstibovskis atnešė iš namų atsivežtų skiedrų ir sukrovė laužą nuostabioje laužavietėje. Garbė užkurti laužą teko filmą apie šią kelionę sukančiam mokytojui Juozui Vinciūnui, be daugybės kalnų kelionių įveikusiam Elbrusą, abi jo viršūnes, Kazbeką ir Monblaną, 4810 m.
Aidint dainoms jubiliejaus proga M. Tebėraitei ištikimieji kalnų dvasiai bičiuliai padovanojo nuostabų fotografijų rinkinį, kurioje atsisveikinimo su aukštais kalnais kelionės nuotrauka su vadų vadu Algimantu Jucevičiumi jai yra brangiausia.
Sugrįžę į Medininkus, dar aplankėme Bažnyčią ir Pilies muziejų, kurioje žodžio ir žinių meistras gidas Aurelijus Balčiūnas papasakojo daugiau istorinių faktų negu matėme ekspozicijoje ir žinojome.
Medininkų Memorialas
Paskutinis punktas buvo Medininkų memorialas, kur keliautojai rimties minute pagerbė laisvės dienų kovotojus.
Ketvirtąjį principą dėl kalbos atnaujinimo keliautojai norėtų įgyvendinti savo mintimis pasidalinę laikraščio ar žurnalo puslapiuose.
Nuotraukų autoriai
Elena Amstibovskytė
Vida Ražinskaitė
Atgal
.jpg)
