VISUOMENĖ
08 02. Nepalūžęs Sibiro lageriuose
Dangerutė Kižytė
Kazimieras Vincentas Kižys gimė 1912 m. Degučių kaime, Marijampolės apskrityje, valsčiaus raštininko šeimoje. Buvo vyriausias vaikas, tad tėvui anksti mirus, pats dar paauglys, sunkiai dirbo, kad padėtų mamai užauginti brolius ir seseris. Užsidirbo pinigų ir mokslams, baigė Kauno mokytojų seminariją ir 4 metus mokytojavo. Jaunas vedė, susilaukė keturių vaikų. Paskui įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, nes norėjo padėti žmonėms. Užėjus rusų valdžiai veikė pogrindyje – platino atsišaukimus, kad jaunimas neitų į sovietų armiją. Jį išdavė kurso „draugas“. Žinodamas, kad yra ieškomas, kurį laiką slapstėsi, bet buvo areštuotas, uždarytas į Lukiškių kalėjimą, žiauriai tardomas, paskui dešimčiai metų išvežtas į Sibiro lagerius. Kalėjo Archangelsko, Irkutsko, Magadano srityse. Ten kirto taigą, dirbo aukso kasyklose ir kitus sunkius darbus, ne kartą mirtis žvelgė jam į akis.
Žmona Antanina su keturiais vaikais liko Lietuvoje, nes Kazimieras suklastojo dokumentus, jog neturi šeimos, kad jų neišvežtų. Tačiau greitai sovietų valdžia sužinojo ją esant „bandito“ žmona, tad ši, ieškodama užuovėjos, ištekėjo už komunisto. Pastarasis užaugino Kazimiero vaikus, tačiau nuteikė juos prieš tėvą. Kazimieras iš Sibiro siuntė jiems meilės kupinus eilėraščius, bet jie jų nepasiekdavo. Kai pradėjo užsidirbti, siuntė ir pinigus, bet jam grįžus vaikai tėvą atstūmė – Kazimierui tai buvo didelis smūgis, ant žmonos jis nepyko, bet skaudžiausia buvo dėl vaikų...
Grįžęs apsigyveno Kėdainiuose, dirbo Chemijos kombinate, nes mokytojauti tais laikais jam niekas neleido. Antrą kartą vedė Marijoną Banionytę būdamas 61 metų ir susilaukė dukters Dangerutės – jai atidavė visą tą meilę, kurią negalėjo atiduoti aniems vaikams. Su nauja šeima gyveno Vilniuje. Buvo plataus akiračio, domėjosi lietuvių kalbotyra, mokslu, menu, muzika – lankydavosi parodose, koncertuose, poezijos vakaruose. Kai prasidėjo Atgimimas, aktyviai dalyvavo visuose mitinguose. Deja, laisvos Lietuvos nesulaukė – pačiame Atgimimo pakilime, 1988 m., žuvo autoavarijoje.
Kazimieras mylėjo Tėvynę, gamtą, žmones ir žmonės jį mylėjo. Visąlaik dainuodavo arba švilpaudavo, iki gyvenimo pabaigos dalyvavo liaudies ansamblyje, ten šoko ir dainavo, buvo atsidavęs šeimai – augino dukrą, o kai tik ji paaugo, veržėsi dirbti, kad ir valytoju, kad tik šeima nejaustų nepritekliaus. Buvo tikrai geras vyras ir tėvas.
Laikraščio skaitytojams pristatau keletą Vincento Kižio sukurtų eilėraščių.
Nebelaukit laiškų
Nebelaukit laiškų iš manęs:
kiek rašiau – nepraėjo nei vienas.
Kalyma kontroliuoja mintis
ne blogiau už kalėjimo sienas.
Kalyma, kalinių prakeikta,
tarp kalnų pasislėpusi tūno.
Penkiasdešimties laipsnių žiema
subjaurojo mūs veidus ir kūnus.
Nejauku, kai čekistų būriai
mus į darbą kaip gyvulius gena
vis bėgte, susiėmus už rankų,
o pakinklius jau šunes „kutena“.
Kas teisingai supras, kaip sunku
alkanam per dienas traukti jungą?
Kas tą kalinio skausmą atjaus,
kai jo laisvės viltis šįmet žlunga?
Pasenau už spygliuotų vielų.
Septyni rusų valdymo metai,
kai tėvynę ir brangius vardus
paskandino raudoni verpetai.
Kad pakliūtum greičiau ir patsai
į prakeiktąjį savo Berlagą,
kurs pasaulį, vagie, suknisai,
iš manęs padarei dachadiagą.
Nebelaukit laiškų iš manęs:
kiek rašiau – nepraėjo nei vienas.
Dar bandau, bet žinau – Kalyma
nepraleis jo per lagerio sienas...
Labas ir sudievu
Labas jums, vaikučiai! Labas, mano brangūs!
Nebelaukit manęs murzindami langus.
Nebepasitiksit rankytes išskėtę,
šaukdami iš tolo: „Tėte! Mūsų tėte!“
Jūs laibi balseliai, lyg mišių varpeliai,
lyg raibi paukštyčiai, lyg kalnų upeliai,
liejasi į širdį, smelkiasi į ausį,
iš visų girdėtų patys maloniausi.
Aukit ir spindėkit kaip žiedai ant pirštų,
kad brangi mamytė liūdesį užmirštų.
Aš svetur nublokštas sėsiuosi prie kelio
apie jus klausytis pasakų vėjelio.
Jau dabar lapeliai man už lango šlama,
kad paklusnūs būsit ir mylėsit mamą.
Aš visiems jus girsiu, apie jus kalbėsiu,
daug gražių dainelių apie jus sudėsiu.
Tad sudie, vaikučiai! Tad sudievu, brangūs!
Manęs jau nelaukit ir pridenkit langus.
Daug tokių tėvelių piktas priešas tremia
iš lietuvių krašto į Sibyriaus žemę...
Užburtos gelmės
Panirau į užburtas kūrybos gelmes,
kur likimas daigina dainas ir sakmes.
Tik kad kvapo užtektų ir dvasios jėgų
parsinešti į krantą gležnučių daigų.
Pasodinsiu daigus ir tegu sužydės,
o žiedai, lyg varpeliai, tegu sužvangės.
Pražargdysiu darželio tvoroj pinučius,
tegul kalbina vėjai naujus žvangučius.
Tegul kalba žvangučiai tiktai eilėmis
su senu, su vaiku, su laukų žolėmis,
ką girdėjo, ką matė širdies gelmėse,
tegul posmais išdėsto po saule šviesia.
Man patiko gėrėtis ritmingais garsais.
Neiškentęs, va, traukiu drauge su visais.
Tarp galingų balsų aš skambu žvangučiu,
na, bet savo lumzdelį širdingai pučiu.
Va, dėl to ir neriu į kūrybos gelmes.
Ar priims jos mane, ar kaip šapą išmes.
Gal kaip daugeliui kvapo tenai neužteks
ir bevardį eiliuotoją bangos užplaks.
Pas seną draugą
Didelė laimė, be galo smagu,
kai patenki tarp širdingų draugų:
sprunkančią viltį sulaiko staiga,
pasuka liūdesį džiaugsmo vaga.
Sušvinta akyse nauji žiburėliai.
Tarytum nuo žemės krištolą pakėlei.
Šešėlių ir rūpesčių, rodos, nebūta.
Segiesi atkutęs į atlapą rūtą.
Gera pajausti vėl žmogišką vertę.
Trukteli dainą net galvą užvertęs.
Kalbos praliumpa it vasaros lietūs.
Kaip čia iškęsti bent ko nepalietus.
Tiek daug žmoguje visa ko prisikrovė.
Vienatvėj betūnant apkarto tikrovė.
Jog skubini viską iškart išsakyti,
kad laiko nelieka kitų išklausyti.
Liejasi žodžių nevaržomi srautai.
Skamba nuo gaudesio kambario skliautai.
Maišosi linksmos ir liūdesio gaidos.
Nerimo jausmas erdvėj išsisklaido.
Juokas po kambarį dūksta lyg vėjas.
Dešimčia metų jauties atjaunėjęs.
Skaldai blevyzgas, rimtas ir palaidas,
juokiasi draugo patenkintas veidas.
Žemės trauka
Seniai žeme einu,
tai liūdnas, tai smagus.
Ir pakele skinu
tai džiaugsmą, tai vargus.
Iš viso to, žinia,
susipina daina.
Ir ji lydės mane,
kol tars būtis: gana.
Daina vienumoje
skurdi kaip ir žmogus,
tad ir skubu su ja
pas mylimus draugus.
Seni, mieli draugai –
jūs šiluma speige.
Taip norisi ilgai
keliaut su jais drauge.
Gerokai apsunkau,
pritrūksta ir kaitros,
jau dvelktelia tankiau
šalčiu už nugaros.
Dar stengiuos, dar einu
per miestus, per sodžius
ir į dainas pinu
lietuviškus žodžius.
Telieka po manęs
nors tokia atmintis,
kai į tamsos menes
paskambins nebūtis.
O žemė taip graži –
tos upės, tie kalnai...
Kad noris, dievaži,
gyventi amžinai.
Su vasaros rytais,
su paukščių čiulbesiais,
su Nemuno krantais,
praeitimi garsiais.
Kai saulė žaisdama
apgaubia savimi,
man žemės žaluma
pakvimpa medumi.
Man net viena diena
su savąja karta
brangi kaip dovana,
gyvenimo verta.
Tai matote, draugai,
kaip žemėj daug brangaus.
Kimbu į ją nagais
su įkarščiu žmogaus.
Dangus man per aukštai –
ne man pasiekti jį.
Tik žemę – ją tiktai
nešiojuosi savy.
Atgal
.jpg)
