VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

07 23. Biografija gimtinės fone

Julius Norkevičius

Darbštus pedagogas, žurnalistas, Nepriklausomų rašytojų sąjungos narys Povilas Lapeikis savo kūrybos gerbėjams, skaitytojams padovanojo dar vieną knygą – „Man niekas Tavęs neatstos“. Dailininkės Aušros Čapskytės–Šarauskienės įdomiai, skoningai sukomponuotas knygos viršelis išsklaido bet kokias abejones, jei kam nors jos kilo dėl leidinio tematikos. Autoriaus dedikacija tik patvirtina iliustracijų patvirtintas spėliones: „Man niekas Tavęs neatstos“ priglaudė eilėraščius, poemas, skirtas Povilo Lapeikio gimtajam Surdegiui, kurio vardas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas prieš 505-erius metus. Kartu prisimenami šios gyvenvietės, jos apylinkių žmonės – išėjusieji ir gyvenantys. Tačiau išskirtinis autoriaus dėmesys – mamai. Kitaip ir negali būti, kai autorius, vos atvertus pirmą puslapį, prisipažįsta, kad gimtinė „kaip Motina, kaip brangiausia“, nes ji vienintelė pasaulyje.

Knygos „Man niekas Tavęs neatstos“ viršelis

Suskaičiavau: neseniai skaitytojus pasiekusi yra dvidešimt aštuntoji knyga, nors jis kažkodėl tvirtina, kad šešioliktoji. Gal ir taip – kūrėjas, ko gero, geriau ir tiksliau moka skaičiuoti. Bet dėl šio neatitikimo neatsisakysiu kai kurių skaičių. „Man niekas Tavęs neatstos“ priglaudė septyniasdešimt eiliuotų kūrinių. Poemos, baladės, eilėraščiai kviečia skaitytoją pasigrožėti Aukštaitijos kaimo prieškario, pokario ir nūdienos vaizdais, susipažinti su paprastų žmonių gyvenimu: jų džiaugsmais, rūpesčiais ir tragiškais likimais besikeičiančiuose istorijos verpetuose.

Pažintį palengvina knygos struktūra. Joje yra trys skyriai: „Gimtinei“ (priglaudė trisdešimt eiliuotų kūrinių), „Giminėms“ (atitinkamai dvidešimt vieną), „Kraštiečiams“ (penkiolika). Dar keturi eilėraščiai skirti pačiam knygos autoriui, kuriais skaitytojai jam dėkoja už anksčiau išleistas knygas, įvertina.

Visapusiškai, kartu lyriškai, retsykiais net graudžiai aptarti gimtinę, jos žmonių likimus autoriui leidžia jo skvarbus ir net kritiškas istoriko žvilgsnis į mūsų praeitį, nūdieną. Šitai skaitytojas pajaučia skaitydamas kiekvieną knygos puslapį. Tas jausmas, prasidėjęs nuo prisipažinimo, kad yra kaimo vaikas „aukštaitiško gatunko“ tvirtu tikėjimu, kad „gyvenimas šuoliais plasnoja“ ir keičia žemę, žmogų, tačiau brangioji tėviškėlė kasmet bus gražesnė, neapleidžia iki paskutinės eilutės. Šiltai, paprastai sueiliuotais posmais autorius supažindina su gimtine Surdegiu, Vašuoka, kitomis jos upėmis, svarbiu švietimo židiniu mokykla.

Ilgiau žvilgsnį sulaiko unikaliam žmogaus proto kūriniui skirta baladė „Surdegio stotelė“, poema „Petkūnai“. Sudomina ne vien šių eiliuotų kūrinių turinys – dvaro, jame plušėjusių kumečių, siaurojo geležinkelio linijos Panevėžys–Švenčionėliai trumpėjimo pokyčiai istorijos bėgsme. Kur kas reikšmingesnė detalė – į mūsų dienų įvykių lyrišką sakmę gimtinės fone subtiliai įpinti leidinio autoriaus, jo tėvų biografijos duomenys. Štai pirmajame iš paminėtų skaitome: „Ši stotelė man šventa / nuo gimimo metų: / jaunas Tėtis kažkada Mamą čia pamatė“.

Ir baladėje, ir poemoje tokių posmų – ne vienas ir ne du. Skaitytojas iš jų sužino labai daug paties autoriaus, jo tėvų gyvenimo detalių – kaip plušėjo dvare, kaip samdinė Anelė Tamošiūnaitė ištekėjo už reemigranto darbininko Petro Lapeikio, kaip susilaukė pirmagimio vienturčio Povilo, kaip okupantai išardė šeimą – fašistai tėtį pasigrobė į reicho nasrus darbuotis, o sugrįžus tarybinė valdžia kaip liaudies priešą išvežė į Vorkutą kasti anglį. Kartu sužinai, kad būsimą poetą augino viena mama. Gal todėl jos meilei, rūpesčiams, kasdienos vargams, nuoširdžiam bendravimui apsakyti posmai bėga per visą knygą iš vieno eilėraščio į kitą. O tėvui be retų, bet ryškių potėpių paminėtose baladėje ir poemai, skirtas tik vienas „Nepritapęs“. Iš jo skaitytojas sužino, kad aptariamo leidinio tėvas gimė „prie Temzės, britų širdyje, / ir Londone prabėgo kūdikystė. / Tava mama, lietuvė ji, / įsigeidė gimtinę vėl išvysti“.

Povilas Lapeikis Mamą prisimena vos ne kiekviename šioje knygoje spausdinamame kūrinyje eilute kita ar net ištisu posmu. Tačiau savo begalinę meilę, rūpinimąsi, atsidavimą, nuoširdų tarpusavio bendravimą išpažįsta ir specialiai jai parašytuose eilėraščiuose „Mamos meilė“, „Takelis pas Mamą“, „Mamos langas“, „Mamai“, „Mamyt“ ir kituose, kurių iš viso septyni. Pirmąjį šios tematikos kūrinį autorius parašė 1957 m. ir eiliuoja iki šiol. Ir išsako dvasinį ryšį, pasikalbėjimą mintyse su nepaprastai brangiu jam žmogumi. Iki ašarų jaudina autoriaus išsiliejusi širdperša, nuoširdus atsiprašymas eilėraštyje „Prie Mamos kapo“. Čia skaitome: „Matau, koks menkas aš esu ir paikas, / kiek nepateisinau Tavų vilčių. / Brangioji Mama, aš, netikęs vaikas, / gerumą Tavo ir šiandien jaučiu“. Atvirą, nuoširdų prisipažinimą mamai tęsia „Takelis pas Mamą“: „Aš žinau: neverks prie mano kapo vaikas – / palikuonių mano žemėje nėra...“ ir „Jei užklys kada praeivis geraširdis / ir suras žvakutę man padovanot, / jos liepsnelė šaltus kaulus man suširdys, / bus lengviau ir man po akmeniu miegot“. Neabejoju, kad autoriui nepaprastai artimas, brangus žmogus, išgirdęs mintimis siunčiamus šiuos žodžius, ir Amžinybėje nubrauks skausmo, kartu padėkos sūnui už ištikimybę ašarą“.

Trečiasis knygos skyrius „Kraštiečiams“ priglaudė 14 eiliuotų kūrinėlių. Iš jų du skirti seneliams, trys tetoms ir dėdėms, penki pusseserėms, pusbroliams. Likusieji kūriniai adresuoti mylimiems, gerbiamiems mokytojams, mokyklai. Šios rūšies eilėraščių nemažai yra ir kituose leidinio skyriuose. Visi jie šilti, nuoširdūs, sueiliuoti paprastai, be jokių įmantrybių. Todėl lengvai skaitomi. Ką tik paminėtos tematikos eiliuotoje kūryboje taip pat apsčiai aptinki duomenų apie autorių bei jam labai brangius pačius artimiausius žmones.

Vertingas knygos skyrius „Skaitytojai apie Surdegį ir surdegiečius“. Čia surinkta iš įvairių leidinių gausūs skaitytojų atsiliepimai apie Povilo Lapeikio kūrybinę duoklę gimtinei, kraštiečiams. O šitas kraitis gausus. Iš dvidešimt aštuonių šio autoriaus knygų penkios tiesiogiai skirtos meilei gimtinei išsakyti. Tai – „Pasišnekėjimai ant gimtinės griuvėsių“, „Tu tik viena“, „Tas mielas žemės kvapas“, „Jaunystės trupiniai“, „Širdis mokykloj pasilieka“. O gražių įžvalgų, prisiminimų, nuomonės galima aptikti kiekvienoje šio autoriaus knygoje.

Povilo Lapeikio „Man niekas Tavęs neatstos“ didžiai prasmingai, gražiai papuošė dailininkė Aušra Čapskytė–Šarauskienė. Viršelių, skyrių, užsklandų piešiniai perduoda iliustratorės viziją apie jos pamėgto autoriaus gimtąjį Surdegį, jo apylinkes.

 

Atgal