VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

05 24. Kaimas nyksta, jo žmonių paveldas lieka

Vaclovas Volkus

Žydėjo po langais alyvos

Ramiais gegužės vakarais.

Skambėjo giesmės mielos, tyros.

Apglėbtos angelo sparnais.

 

Gegužės mėnuo, jo pradžia – atgimstančios gamtos metas. Su juo pavasaris, besipuošiantis įvairiaspalviais žiedais, sugrįžtančiais paukščių balsais, su vyturio giesme rytmečio saulės aukštai raustančiame danguje. Visa tai visais laikais supo kaimo žmogų savo dieviška paslaptimi. Su atėjusio pavasario ilgėjančiomis dienomis, su vis šiltesniu ir malonesniu saulės šypsniu jis, kaimo žmogus, gamtos vaikas buvo šalia saulėje garuojančių arimų, supančių gležnų žiemkenčių, sužaliavusių pievų, pražydusių sodų, kurie žadėjo turtingesnį šeimos stalą.

Tokiu metų laiku su pirma pavasario vaga, su pirma sauja išberto pasėlio grūdo jis, susikaupęs, nusiėmęs kepurę, pagarbiai persižegnodavo, pilnas tikėjimo, vilties ir meilės, prašydamas Dievo palaimos, derlingų metų. O tai reikėjo užsitarnauti. Palaima ateidavo tik į gerus namus, darbščias šeimas, į kaimus, pasitinkančius pakelės kryžiumi, koplytstulpiu.

Su tokia dvasine būsena kaimo žmogus šventė tautines – religines šventes, apipindamas jas papročiais ir tradicijomis, paversdamas kasdienio gyvenimo realybe.

„Saldžiausioji Marijos širdie, būk mano išgelbėjimas“ (300 d., atl., Pijus IX, 1852 09 30 d.)

Šiandieną, nors ir nyksta lietuviškas kaimas, gyvenvietės, bet jo papročiai ir tradicijos gyvos tų išlikusių 16800 kaimų, kuriuose dar gyveno 1 milijonas 12 tūkstančių žmonių. Vis dar per milijonas kaimo žmonių kasdieniame gyvenime daugiau ar mažiau išsaugojo vieną iš populiariausių tautinės – religinės tradicijos papročių – pagarbinti kiekvieną gegužės mėnesio dieną Dievo Motinos švč. Mergelės Marijos malda – litanija, prašant pasigailėti ir melstis už mus.

Arti nesant bažnyčios kaimo bendruomenė organizuodavo kaime šias pamaldas, vadinamas mojinėmis (šnek.). Ne kiekvienas kaimietis galėjo būti tokių pamaldų būsto šeimininkas. Padorumas, pamaldumas buvo svarbiausi parinkimo kriterijai. Tam tikslui tinkamą patalpą paruošdavo: įrengdavo altorėlį su švč. Mergelės Marijos statulėle arba paveikslu, virš altorėlio pakabindavo kryžių. Altorėlį papuošdavo gėlėmis, patalpą vainiku. Sutvarkydavo kiemo aplinką, darželyje pasodindavo gėlių, takelius pabarstydavo smėliu.

Po dienos darbų, pasipuošę išeiginiais rūbais, su šeimomis susirinkdavo žmonės pasimelsti, paprašyti Dievo Motinos užtarimo ir pagalbos. Maldai vadovavo autoritetą turintis kaimo vyras arba moteris, kuris skaitydavo švč. Mergelės Marijos litaniją. Į pirmuosius aštuonis litanijos žodžius susirinkusieji atsakydavo: „Pasigailėk mūsų“, o į kitus: „Melskis už mus“. Jei būdavo daug žmonių, visi atsakydavo choru.

Baigiant litaniją pamaldų vadovas garsiai skaitydavo, o susirinkusieji atkartodavo kreipimąsi į Tėvo Motiną - švč. Mergelę Mariją, gailestingos Dangaus karalienės prašydami maldos neatmesti, išklausyti, suteikti sveikatos, kantrybės, naikinti rūstybę mūsų širdyse, melstis už mus, gyvus ir mirusius.

Pabaigai sugiedodavo giesmę „O karaliene visų šventųjų, išgirsk meldimą žmonių kaltųjų...“. kartais: „Lietuva brangi, mano Tėvyne...“.

Ta šventa tradicija – mojinės pamaldos būdavo sunkiai dirbančio kaimo žmogaus fizinė ir dvasinė atgaiva, darbštumo, doros ir tiesos šaltinis tarpusavio santykiuose.

Aš su sutuoktine Laima vaikystėje ir paauglystėje buvome šių pamaldų dalyviai Jonavos ir Ukmergės rajonuose. Šiandieną ištuštėjusiuose mūsų kaimuose šių apeiginių tradicijų neliko. 

Atgal