VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

05 10. Ne visi žodžiai yra priimtini lietuvio klausai ir širdžiai

Vytautas Paliukaitis

Į mūsų kaimą parskrido gandrai. Įspūdingas reginys, išreikštas keletu žodžių, sugrįžus į sostinę ne vieną savaitę keldamas naujas mintis, džiugino, šildė krūtinę, išlygino kaktoje susidariusias raukšles.

Parašyti žodžiai ir ištarti skiriasi ilgaamžiškumo požiūriu. Štai pavyzdys iš Vilniaus jaunuomenės bendravimo viešose vietose, kokio gyvendamas keliuose Lietuvos, vėliau ir kaimyninės šalies miestuose, neteko girdėti. Ir vargu ar patikėčiau, pats nebūdamas liudininku trumpo, bet  įsirėžusio atmintin savo bjaurumu reiškinio. Tai įvyko prieš keletą mėnesių sostinės Pilies gatvėje kitapus šv.Jonų bažnyčios. Kokių 17-19 metų gražiai fiziškai išsivystęs jaunuolis artėjo į pietų pusę, bet dar jam nepriėjus iki Signatarų namų, išgirdau iš paskos, atsilikusios gerą dešimtį metrų merginos ištartus žodžius: „Eikime pas tave į namus...“. Supratau, kad taip garsiai apie savo ketinimus  kalbėtis gali tik pasivaišinę alkoholiu (galbūt senamiesčio bare), jaunuoliai.  Ilgokai svarsčiau, kodėl mūsų dienomis, kai kasmet  stiprėjanti Lietuva  vejasi ją pralenkusias kultūroje kitas Europos šalis, įžūliai elgiasi tiesiog sugyvulėję jaunuoliai.

Prisimenu, kol aš buvau dar didelių mokslų nebaigęs,  močiutės kalboje  mane labai stebino dar iš XIX a. žodžiai: drūtas (man lengvai pakėlus grūdų, kartais bulvių maišą); vaikeli, koks tu sunkus kaip akmenėlis (kai palijus paupyje patvino šaltinėlis, o batelius nusiauti neturėjau laiko, ji pernešė mane apie 5-6 metų pyplį);  užarėliai (nors, aišku, slavizmo šaknis, bet palangėje, darželyje šios gėlės užimdavo  garbingą vietą, nešdavome ant močiutės tėvų kapų, gerai prigydavo.

O kiek kitų iš kaimo vyrų išgirstų žodžių praplėtė „istorinį“ jų pasirodymą, sunku čia išvardinti, bet daugybę nuo 18 savo metų vis užrašinėju, panaudosiu didesnės apimties grožiniame kūrinyje.

Atgal