VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė

04 15. Sudie, kvietkeli, mano tu brangiausias (2 dalis)

Jonas Kaziškis

Jonas A.Patriubavičius

Mūsų politinė klasė, visos jos frakcijos, simpatizuoja Rusijai. Jeigu taip nebūtų, tai mūsų mokesčių sistema būtų tokia kaip Arijos, Suomijos ar bent jau tokia kaip Estijos.

Šešta.Per rinkimų kampaniją, siekiant valdžios (t.y. teisės įsakinėti žmonėms, ir prireikus, juos siųsti į mirtį) atakuok, atakuok ir dar kartą atakuok.

Lietuvoje taip ir buvo daroma visus šiuos metus. Nuožmi kova verda ne dėl to, kad visi žmonės turėtų ateitį, o tik dėl pagrindinio prizo: t.y. valdžios.

 Septinta. Lietuvoje dėl rinkimų tematikos nesivarginama.

 Daugiausia sekasi vilioti pigesnėmis šilumos kainomis. Tuo atžvilgiu niekuo nesiskiriame nuo Rusijos, kur taip pat žmonės nenori vargti, kad būtų geresni piliečiai, kad būtų mažiau korupcijos, daugiau tvarkos ir teisingumo. Mes kopijuojame Rusijos patirtį – vienas prie vieno. Ir ES tai leidžia, jos vadai kikena sau į saują iš tokios Lietuvos „policy“.

 Štai, pavyzdžiui, kas prieš rinkimus nutiko Rusijos Samaroje (buvusiems inžinieriams, kurie į tą miestą važinėjo tiekimo reikalais, primename, kad tada, jų jaunystės metais, tas miestas vadinosi Kuibyševas, kgb nužudyto revoliucionieriaus vardu). Samara yra ant Volgos, kuri yra mėlynasis Rusijos Nilas, ją rusai labai myli. Ten, Volgos viduryje, yra didelė sala, ledams išėjus, maždaug balandžio pabaigoje, į ją plūsta šimtai meškeriotojų, kai kurie ten palapinėse gyvena iki rudens šalčių. Kaip žinoma, rusai yra tikri gamtos vaikai, o Samaros rusai dar tikresni.


Besirengiant rinkimams, gal prieš kokius dvejus metus, buvo sukeltas dirbtinis skandalas tokiu būdu. Kremlius liepė savo gamtos apsaugos ministrui tą antplūdį prie mėlynųjų vandenų sureguliuoti. Ministras išleido direktyvą įvesti mokamus žvejo bilietus (angl. „fish card“)., o žuvingiausias Volgos įlankas atiduoti verslininkams. Pasakyta, padaryta. Kaip žinoma, rusai labai kantrūs, revoliuciją sukėlė paskutiniai Europoje, kai jų feodalai visai nužmogėjo, bet šis pasikėsinimas išvyti juos iš gamtos sukėlė instinktus. Samara išėjo į gatves ir nėjo namo, kol nebuvo pažadėta panaikinti „fish card“. Prezidentas pasišaukė gamtos apsaugos ministrą ir sako: „Kas tau leido daryti tokias reformas, kurios kelia maištą?“ Ministras: „Gavau įsakymą iš aukščiau stovinčiųjų“. – „Kvailas įsakymas, meškeriotojai gamtos nežaloja, žuvų išteklių nemažina“. Ir ką gi? Ministras viską atstatė kaip buvo.


Bet kam šita terlionė? Kad rinkėjai teisingai balsuotų. Per rinkimus rinkėjai balsavo už prezidentą, kuris nieko gero nepadarė, tik atstatė kas buvo, t.y. padėjo meškeriotojams grįžti į salą. Vadinasi, geras. Mūsų politologai dedasi nesuprantą, kodėl rusai taip vieningai balsuoja.

 Lietuvoje šis priešrinkiminis triukas, septintoji velnio žabanga, tiražuojama „N“ kartų. Štai anais metais žiemai baigiantis buvo paskelbta, kad šilumai nebus taikoma PVM lengvata. Girdi, brač, neteisinga, kad ir turtingieji, gyvenantys milijoniniuose namuose (JAV kainomis), bet nemokantys nekilnojamojo turto mokesčio (nes visi – patriotai, idiotai ir liberalai – susitarė, kad Lietuvos specifika būtų tokia, jog tokio mokesčio nereikia). moka už šilumą tiek pat, kiek ir vargšai. Praėjus pusei metų po ketinimo lengvatą panaikinti buvo paskelbta, kad lengvata nebus naikinama. Sudirginti rinkėjai, pripratę prie tokių gąsdinimų, mitų ir tariamų stebuklų, lengviau atsiduso: dabar vadovai, kurie dirbtinai juos erzino, jau geri ir už juos balsuos. Nors nieko gero nepadarė, paliko taip, kaip buvo.

Aštunta. Trūkumus paversk teigiamybėmis.

 Kai po Baltijos kelio buvo renkamas prezidentas, buvo sukurtas mitas apie ūkininką ir muzikantą. Girdi, ūkininkas mokės valdyti. Kaip žinoma, ir tada buvo žinoma, jog SSRS sugriuvo dėl to, kad buvo valdoma taip, kad apsimokėtų dirbti mažai, blogai ir, dažnai, ne tą darbą, kuris reikalingas. To reikėjo atsisakyti, bet žmonių elgesys, taip pat ir valdininkų, kurie valdo, nesikeičia nuo to, kad žino, kas negerai ir kaip nereikia daryti. Todėl Lietuva ir toliau valdoma kaip prie rusų.

Devinta. Sudaryk savo rinkimų kampanijos planą ir numatyti, kokį planą sudarė priešininkas.

 Pas mus, Lietuvoje, rinkimų kampanijos nepasižymi išmone. Tai rodo ir rinkiminiai obalsiai (šūkiai, slouganai). Štai pavyzdžiai; „Žmogus – svarbiausia“, „Dirbkime kartu“. Tai banalūs obalsiai, bet ir jie suveikia, nes žmonės nori, kad juos apgaudinėtų. Jeigu žmogus – svarbiausia, tai kodėl tiek daug žudosi ir tiek daug bėga iš Lietuvos? Ir kam dirbti kartu, jeigu rinkėjai savo darbą (rinkti valdžią) atlikę, bet išrinktieji savo darbo dalies nedaro: pasitelkę tuziną velnio žabangų, privatizavę gautus įgaliojimus, gausina savo privilegijas. Tai koks čia dirbimas kartu?

Dešimta. Prieš rinkimus mušk būgnus ir kelk triukšmą, kad priešininkas viską darė blogai, ne tuo laiku (naktį) ir t.t..

 Lietuvoje, kaip ir tada, U.Sinclair‘io laikais, rinkiminis triukšmas ir veiksmai, siekiant, kad išrinktų, banalūs. Lietuvoje visa žiniasklaida nupirkta, kad veiktų pagal velnio tuzino įsakymus, tik ir laukia, kad uždirbs iš reklamų ir skelbimų. (LRT taryboje sėdi ponas Juršėnas, tai ko iš tos LRT tikėtis). Ir čia, Lietuvoje, išspausdinamas nemažiau kaip vienas kvadratinis kilometras reklamų, kuriose nėra jokio pozityvo, ko nors rimto, kokios nors analizės ar kokio nors supratimo, ko, sakysim, Vilniui reikia.


 Štai ponas Zuokas visiems Vilniaus gyventojams išsiuntinėjo savo šeimyninę nuotrauką. (Kaip jau sakyta, tą darė ir „Campaigns, Inc“, ta velniško melo kontora, kai prokurorą piršo į gubernatorius, žr. aukščiau). Be to, per visas rinkimų kampanijas ponas Zuokas organizuodavo nemokamą kavą senjorams. Tai, kad ponas Zuokas, turi gražią šeimą, neturi jokio ryšio su Vilniaus ateities politika. To ryšio kiek daugiau kavoje: skurdūs pensininkai plūdo į merui palankias kavines ir gėrė nemokamą kavą. Paskui taip pat, gal atsidėkodami, o gal todėl, kad ponas Zuokas per televiziją gerai atrodo, už jį balsavo. Bet tai buvo balsavimas prieš savo interesus, nes svarbiausia jų problema – skurdas, jeigu net kavos negali nusipirkti. Nes ponas daug kartų Vilniaus meras neturėjo, neturi ir neturės jokios skurdo mažinimo programos, tokios kaip U. Sinclair‘io EPIC. Nes neturi tokios charizmos kaip U.Sinclair‘is, t.y. nemyli žmonių.


O ir pono Zuoko oponentai elgėsi nerimtai, solidarizavosi su būsimu meru. Vilniuje stovi „Lietuvos“ kino teatras, kuris ir iliustruoja mūsų merų valdymą.Dabar ant to kinoteatro parašytas toks šūkis: Mūsų Tėvynė –širdis prie širdies, mūsų valstybė – vagis prie vagies (niekas neprotestuoja, kad čia ne vietoje panaudotas žodis „valstybĖ“0. Būtų užtekę oponentams išsiuntinėti visiems gyventojams tos „Lietuvos“ vaizdą ir kažin ar jie būtų merais.

Vienuolikta. Niekada neminėk kandidato partijos, vadink jį vardu, pavarde ar pravarde. Pavyzdžių čia netrūkta.

 Apie muzikantą ir ūkininką jau minėjome. Jeigu oponentas profesorius, ir dar tikras, nereikia to būdvardžio segti prie pavardės, nes tai išaukština. Ieškant kompromato, bet kokia proga priminti praeitį, jeigu buvo kagėbistas ar komunistas būtinai pabrėžti. Jeigu ir nebuvo kagėbistas, reikia sakyti, kad buvo. Kas nekenčia ar nukentėjo nuo komunizmo, automatiškai balsuos prieš. Jiems nereikia jokių programų, analizių ar skurdo mažinimo strategijų.

 Ištisas kadencijas buvo einama į valdžią su obalsiu „Kas ir kaip pardavė Mažeikių naftą amerikonams?“ Kai Lietuvos dujos buvo parduotos rusams, tai brangiai atsiėjo, kai reikėjo atpirkti įgyvendinant trečiąjį energetikos paketą, bet kaltų nėra. Šiuo atveju („Lietuvos dujų) politinis pardavimas  - jau gerai.

 


O „Mažeikų naftas“ pardavimas“, susijęs ir su žudynėmis, tapo kasdienės buities detale. Rinkimų obalsis nusileido iki pat pažemių. Kai vienas iš mūsų. Stepono Kairio atmainos socialdemokratas, eina miško takeliu, o kairėje atviroje verandoje sėdi kietai pasikaustęs ideologinis balsuotojas, atomizuotas žmogaus, ne žmogus, o politinis atomas, ir jis šaukia: „Tai jūs, konservatoriai, pardavėte Viljamsui „Mažeikių naftą“. Ką čia atsakyti?


Paradoksas, bet ir konservatoriams, kurie savo partijos pavadinime turi žodį Tėvynė, toks elgesys naudingas: taip pat nereikia jokių skurdo mažinimo strategijų, jie, nerizikuodami ir pigiai, ateina į valdžią. Ir žinoma, su oponentais nesitars, kad kas nors būtų daromi, kad būtų pinigų kultūrai, mokykloms ir ligoninėms. Kad būtų vidurinė klasė, tas valstybės stabilumo inkaras. Taip ir gyvename ant banalių pagrindų, Nes neatsiranda žmonių su U. Sinclair‘io charizma.

Dvylikta. Visur visada viską politizuok.

 Specialiosios tarnybos, kurios turi specialiomis priemonėmis, (nupirktos iš „Siemens“ už biudžeto milijonus), pagauna valdininką in flagrante (kai reikalavo kyšio, paėmė kyšį, siuntė savo atstovą derėtis ir t.t.). Vieno šio korupcinio veiksmo pakanka Konstitucijos išdavikui nuteisti. Bet mūsų įstatymuose yra spraga: nepasakyta, kas yra korupcinis veiksmas. Ar teisėjai vadovaujasi ne įstatymu, o jo spraga, kad visus tokius piliečius, įtariamus Konstitucijos išdavyste, tokiomis brangiomis priemonėmis pagautus, paleidžia? Nė vienas nenuteistas realia laisvės atėmimo ar turto konfiskavimo bausme


Taip buvo atleista nuo atsakomybės ir atstatyta į darbą aukštosios mokyklos profesorė, kuri, sako, reikalavo kyšio iš studentės. Rasti ir pinigai, specialiai specialiosios tarnybos pažymėti. Matyt, tos tarnybos nustatė, turėjo nustatyti, kaip buvo tariamasi ir t.t.. Bet dėstytojai pakako pasakyti, kad ji „tų pinigų nepastebėjo“ ir to užteko atstatyti į darbą.


 Čia kyla klausimas, ar tai velnio žabangos, kad specialiosios tarnybos tokios silpnos:, joms neduota galių persekioti įtariamuosius? Šią galią pasiėmė politikai, ir leidžia sau nusikaltėlių veiksmus politizuoti. Taip pat daro ir nusikaltėliai. Jeigu nepaskelbta „zero tolerance“ korupcijai, tai kam reikia išlaikyti brangiąsias specialiąsias tarnybas?.

 Trylikta. Į oponento pasiūlymus atsakyk savuoju, neva geresniu, neva inovacija.

 Lietuvoje tokai taktika visuotinė. Štai Lietuvos lenkų politikai reikalauja pertvarkyti abėcėlę, įvedant mums svetimas raides. Tai mus žeidžia, nes turime saugoti lietuvių kalbos arealą. Svarbiausia: toks reikalavimas antikonstitucinis.


 Ir štai dabar valdanti koalicija iškelia pasiūlymą contra : leisti rašyti lotyniškas raides, o lenkiškų – ne. Tai neišspręs problemos. Dar lieka gatvių pavadinimų lentelės, dabar kabančios visame Vilniaus krašte. Lenkai tuos pavadinimus verčią į lenkų kalba. Vietoj „Liepų gatvė“, nori rašyti ir rašo „Lipovaja ulitsa“. Tokie išsidirbinėjimai ne tik paniekina lietuvių kalbą, bet ir nelogiški: pavadinimas „Liepų“ yra tikrinis ir negali būti verčiamas.

 Iš tikrųjų ir lietuvių, ir lenkų politikams nerūpi nei lenkų, nei lietuvių interesai Ši lentelių ir double w problema išlaužta iš piršto ir trukdo pradėti spręsti realias ir lenkų, ir lietuvių skurdo problemas. Mūsų ir jų lenkų politikams rūpi ne tautinės bendrijos diskriminacija, o Konstitucijos rūmo griovimas (sekantis žingsnis – šeimos įvairovės įteisinimas). Ir taip, kaip aukščiau parodyta, niekas nesilaiko Konstitucijos, pavyzdžiui, sąmoningai painioja, kas yra turtas ir privati nuosavybė (tik šią gina Konstitucija) . Taip anais okupacijos laikais apie Stalino konstituciją (žodžiai iš tikrųjų buvo geri) ciniški komunistai, prie alaus butelio, sakė: „Tai tik brošiūra Amerikos negrams pasiskaityti: kad žinotų kaip Sovietų Sąjungoje visiems gerai“.

Atgal