VISUOMENĖ
02 20. Sudie, kvietkeli, mano tu brangiausias (2 dalis)
Jonas Kaziškis
Jonas A.Patriubavičius
Ponas gal gi ne klasikinis rasistas, bet nepasinaudojo proga patylėti ir paslėpti savo pasidygėjimą „Tiny Lithuania“. Tuo geriau, nes ta tiesa, kurią pasakė apie Latviją, tinka ir Lietuvai. Ir tai, kad Lietuva neprognozuoja savo ateities, taip pat tiesa. Jeigu mes taip kalbėtume ar parašytume, niekas nekreiptų į tai dėmesio, nors po ledu gal ir nepakištų. Bet vyresnysis brolis, juolab anglas, pagal idėją, negali nusišnekėti.
Kaip sakė Galileo Galieo, „viską reikia išmatuoti ir išreikšti skaičiais, taip pat sudaryti sąlygas, išmatuoti tai, kas neišmatuojama“. Tuo metu, kai didysis italas gyveno mokslo žmonės siekė išmatuoti Visatos atstumus, kad galėtų nuspėti ateitį (astrologija). Praėjo tiek amžių, galvos sukasi nuo progreso, o Lietuvoje skaičiais neoperuojama.
Niekam nepasisuka galva, kad šalį paliko milijonas, daugiau negu per okupacijas ir deportacijas. Ir ką jie ten veikia, kiek prostitučių, kiek prostitutų, kiek miršta, kiek nusikalsta, kiek išmėsinėtų parduoda organais persodinimui ir t.t.
Susidaro įspūdis, jog taip elgiamasi, t.y. neskaičiuojama, dėl to, kad nereikėtų žvelgti ateičiai į nasrus, kaip tai niekieno neprašytas, tik iš humanistinio principo, darė Upton‘as Sinclair‘is“. „Džiunglių“ autorius (kažkodėl ne tokiu būdu pamilęs Lietuvą kaip jo pusbrolis minėtas garbės daktaras, kuris taip uoliai rūpinasi Britanijos interesais, kad nedaro jai garbės) egzotiškiems Lithuanians iš „Tiny Lithuania“ paskyrė daug gerų žodžių, ne keiksmažodžių. Ne tik paliko storą knygą, kuriame yra lietuvių kalbos žodžių, dainų, tradicijų, žaidimų, papročių, bet ir nuspėjo, per „Džiunglių“ veikėjų likimo metaforą, ir Lietuvos likimą.
Net tokiems tik savo interesais gyvenantiems ponams kaip anglas Edward Lucas susidaro įspūdis, kad, atgavus nepriklausomybę, dominuojanti politinė klasė vykdo akciją „Lietuva be lietuvių“. Rodos, ta akcija vadinasi globali Lietuva. Tai mūsų politinė klasė pasiekia paprastai: neturi politikos („politics“, t.y. ateities strategijos), arba tiksliau, pavertė ją priešingybe (angl. „policy“). Paguoda viena, nors ir maža: jeigu lietuvių identitetą džiunglės ir praris, žodžiai, užfiksuoti „Džiunglėse“, pasiliks ir bus prieinami pasaulio keistuoliams su tokia charizma, kaip Upton‘o Sinclair‘o.
Pagrindiniai žodžiai
Lietuvos politinė klasė turi pakeisti savo žodyną ir daiktus vadinti tikrais vardais, kad galėtų spręsti realias problemas. Svarbiausia – atsisakyti per visus šiuo 25 metus politinės kovos (tiksliau angliškai: political drbauchery) versti „politics“ į „policy“.
Emigrantas. Šių tekstų (projekto) pavadinimu paimti liaudies dainos žodžiai, kurią dainuoja „Džiunglių“ personažai per etnografines vestuves. Iki tol angliškai kalbančiame pasaulyje tokios lietuvių kalbos reklamos nebuvo.
Johnas F. Kennedy, prezidentas, savo knygoje „The Nation of Immigrants“ (apie JAV istoriją, dvasią, gyvenimo būdą, demokratiją, amerikietiškosios svajonės stebuklą), tarp kitų tautų, kurios kūrė šią naciją, mini ir lietuvius. Nei latviai, nei estai šiame kontekste neminimi, nors jie taip pat nemažą savo identiteto dalį eksportavo į naująjį pasaulį. Matyt, lietuviams pasisekė būti paminėtiems dėl to, kad juos jau buvo išgarsinęs Upton‘as Sinclair‘is.
„Emigrantas“, kaip terminas, šiame projekte vartojama tik ta prasme, kurią jam teikė Johnas F.Kennedy‘s. Emigrantas - tai žmogus, kuris sąmoningai pasirinko šią dalią, visiems laikams nutraukdamas šaknis su savo vaikystės pasauliu, praeitimi. Tokie, sakysim, buvo Antrojo pasaulinio karo meto metu atvykusieji į JAV lietuviai (dipukai, angl. Displaced persons“) neturėję kur dingti, nes tėvynėje nenorėjo būti belaisviai. Dabar tokių dipukų daug daugiau.
A.Smetonos laikais lietuviai buvo plukdomi į Ameriką organizuotai, juos priėmė JAV kaip valstybė: ėmė pirštų antspaudus, tikrino sveikatą, birža davė darbą, teismai gynė, kai jiems, kaip socialiai antrarūšiams, mėgino pritaikyti rasistinius įstatymus (Kapačinsko istorija). Kai kurie iš jų turėjo ir strategiją: užsidirbti ir sugrįžti į Lietuvą, nusipirkti ūkį, vesti Onutę iš Rūčkakiemio ar Barevičių ir čia laimingai gyventi.
Pabėgėlis. Dabar evakuojamieji tokios strategijos neturi. Ir todėl jų negalima laikyti emigrantais. Tai pabėgėliai, klajokliai, nomadai, kurie narkotizuojasi dairydamiesi po pasaulį.
Emigrantai, kaip rūšis, būna susiję su migracijos tarnybomis, sakysim, išlošia ir gauna iš JAV žaliąją kortą. Kai kurie įgyja teisę į pilietybę kaip gimusieji Amerikoje pas giminaičius atvykusiųjų paviešėti ir užsibuvusiųjų vaikai. Sakysim, atvyksta šeima į JAV aplankyti giminių, nelegaliai įsidarbina (tai nėra sunku, valdžia į tai žiūri pro pirštus), jiems patinka, mažai moka, trečdalį ar pusę, bet vis tiek daug daugiau negu Lietuvoje. Jeigu tokie pusiau legalūs nelegalai susilaukia vaiko, šis jau gali, sulaukęs 21 metų, pasirinkti pilietybę: Lietuvos arba JAV. Iki 21 metų pabėgėlis (kurį laiką kursuoja tarp Lietuvos ir Amerikos, čia ir ten gyvena pas močiutę, čia ir ten lanko mokyklą, gali palyginti, kur geriau), po 21 metų – jau Amerikos pilietis, emigrantas. JAV - emigrantų nacija, kaip sakė prezidentas J.F.Kennedy‘s. Panašiai elgiasi ir meksikiečiai: į JAV su tėvų žinia eksportuoja (atveda prie Meksikos – JAV sienos, parodo kelią), savo mažamečius vaikus. Kai JAV pasieniečiai juos pagauna, neturi teisės grąžinti, nes mažamečiai, turi dideles žmogaus teises, imasi juos integruoti. Gal tokiu būdu bėgtų iš Lietuvos, bet per toli
Dauguma dabar iš Lietuvos evakuotieji yra socialiniai pabėgėliai. Nes čia nemato perspektyvos, iš esmės tai nelaisvi žmonės. Abiturientai, jau matantys, kas čia darosi, paklausti, ką veiks, kai baigs mokyklas, sako, kad išvažiuos. Juos masina neribotos, kad ir virtualios (reklaminės), galimybės, vaidenasi sėkmė išreikšta doleriais ir kita valiuta, „laisvė“ klajoti ir eksperimentuoti su savo kūnu. Dažnai tokie elgiasi impulsyviai (tai būdinga pažemintiems, dominuojamųjų antrarūšiais laikomiems žmonėms). Pavojų (prostitucijos, narkotikų, išnaudojimo, vienatvės, mirties, kad ir atsitiktinės), kančių, kurias sukelia adaptacija, gyvenimas be įprastos orientacinės sistemos tarp džiunglių, impulsyvūs pabėgėliai paprastai visai neboja. Lietuva, tiksliau jos institucijos, pabėgėliams pasako „Sudie, kvietkeli, mano tu brangiausias“ ir tuo misiją baigia.
„Kvietkelis“ (barbarizmas, nuo lenkiško „kwiatok“, gėlė) – tai lietuvio identitetas, lietuviškumas, lietuvybė. Pabėgėliams tai našta, labai greitai supranta (dar būdami Lietuvoje), kad jos reikia kuo greičiau nusikratyti. Kaipgi, kaipgi, kaip gis, ilga pavardė ar mergautinė galūnė „ytė“ ar „aitė“ trukdys sėkmei: kol anglas ar amerikietis ištars, galima ir šimtą dolerių ar orgazmo klodą pražiopsoti.
Darosi akivaizdu, kad niekas lietuviško identiteto neišgelbės: nei antra pilietybė, nei sekmadienio mokyklėlės, nei Pasaulio lietuvių seimas. Gyvenant tarp svetimųjų, džiunglėse, asimiliuoti ir asimiliuotis yra visos sąlygos, nes tas KITAS (angl. „The Other“) žiūri į akis ir tikrina; ar nori būti asimiliuotas. Štai šį birželį, kai iškilo klausimas dėl pabėgėlių iš Afrikos priėmimo, Danijos ministras pirmininkas oficialiai pareiškė, kad „pažiūrėsiu atbėgusiajam į akis ir turiu matyti, kad jis nori būti danu“. Štai kaip, malonu, kad kalba atvira.
Vienas iš mūsų, redaktorei sugalvojus ir paliepus, gal prie 25 metus, atliko tokį tyrimą. Mums liepė ištirti, kaip ilgai lietuviškas kvietkelis (t.y. lietuviškumas) išsilaiko augdamas svetimoje žemėje: ar vieną kartą ar ilgiau, t.y. vienmetis ar daugiametis. Atsivertėme „Chicago Tribune“, vieną įtakingiausių laikraščių JAV. Internetinėje svetainėje (www. chicagotribune.com) spausdinamos, pageidaujant, žinoma, už pinigus, tą mėnesį mirusiųjų Čikagos gyventojų pavardės. Pasitaiko ir lietuviškų, nes ten gyveno daug lietuvių, kurie dirbo U.Sinclair‘io aprašytose skerdyklose. Paspaudus pavardę atsiveria nekrologas, gana standartinis: vardas, pavardė, kuo mirė, liūdi vyras, brolis, duktė, sūnus, anūkai. Senelės pavardė lietuviška, vardas lietuviškas. Dukters pavardė jau angliška, o anūkai Jeff, Henry, Job ir kitokie. Tokio nekrologo, iškalbingo, pavyzdys lange.
Visos teorijos, kurias galima sumodeliuoti ir kurių negalima, sako, kad tautinį identitetą galima atkurti tik per šeimą, savoje aplinkoje, kai jo požymiai perduodami iš kartos į kartą. Svetur tai padaryti neįmanoma, nes nėra taip vadinamos rezonansinės kultūros. . Lietuvoje idealių sąlygų tam taip pat nėra, jau nėra ir ne idealių, tik minimalios, nes ta rezonansinė kultūra nepalaikoma, atrodo, kad politinei klasei tik trukdo. Matyt, manoma, kad globaliai Lietuvai nereikia dėl to vargti. Sakysim, šiais metais abiturientai anglų kalbos egzaminą išlaikė geriau negu gimtosios kalbos. Tai rodo ateities vektorių ir globalistų triumfą.
Pasidairius po mūsų miestus atrodo, kad gyvename Anglijoje, Kanadoje ar Amerikoje: visur tik angliški užrašai. Ir net tik tokie kaip populiarusis WC.
Štai kokie užrašai puikuojasi vienoje Neringos miesto kavinėje. „Hungry? We.ll feed you. Thirsty? We‘ll get yous drunk. Lonely? We;ll get you drunk“ (ang;. Vienišas? Mes tave nugirdysime. ) Tai alkoholizmo propaganda, bet biznis svarbiau.
Vienam iš mūsų vienos Klaipėdos krašto mokyklos direktorė šį fenomeną, t.y. anglų kalbos brukimą kur reikia ir kur nereikia, paaiškino sava patirtimi. t.y. pažvelgė individualiu, ir mums visai netikėtu, rakursu ir, atrodo, labai giliai . Negalėjome patikėti, ką ponia sakė, kad taip gali būti.
Skundžiasi, kad nesusitvarko su užsienio kalbų mokytojomis. Sako, praleidinėja pamokas. Kai tik didelis laivas su dideliu kroviniu (kelias dienas jį krauna, kol iškrauna, atplaukia į Klaipėdą), mokytojos neatvyksta į darbą. Kodėl? Ogi aptarnauja to laivo kapitonus. Šie kiekviename uoste turi panų, tai mokytojos juos ir aptarnauja. Tokios turi paklausą, nes moka užsienio kalbas. Ar vyrai žino? Taip, žino. Nuveža į pasimatymo vietą ir palaukia, kol suteiks paslaugas ir pasiims honorarą.
Pažvelgęs į aną Danės krantą, matau kandidato į Seimo narius pono Puteikio portretą viešbučio fone (tada vyko rinkimai), parašyta, kad išrinktas gins Klaipėdą ir klaipėdiečius (ir aš už jį balsuočiau, nors programa neaiški: nuo ko gins, rusų, anglų ar savųjų). Klausiu ponios, mokyklos direktorės, kodėl viešbučio pavadinimas angliškas: OLD MILL, turėtų būti „Senas Malūnas“. Susidaro įspūdis, kad tai valstybinės kalbos statuso paniekinimas. Man nesuprantama, kodėl tie kapitonai tokie ne romantikai (angl. „Anti-Romantics“ ): atrodo, turėtų būti smagiau gyventi viešbutyje egzotiškai melodingu Lithuanian pavadinimu, o ne kaip namuose („The Mill on the Floss“). Ponia sako, kad esu kaimietis ir nesuprantu naujų realijų ir rinkos ekonomikos, kuri seksą tiesiogiai susieja su BVP. Tie kapitonai, kurie kasa orgazmo lobius, kai iškraunamas jų laivas, turi jaustis kaip namie, tada vėl ir vėl prašysis plaukti į Klaipėdą. Vadinasi, kels Lietuvos ekonomiką. O ką reiškia iš kur atsiradę , kažkokiam skelbime matytas pavadinimas NAVALIS“, klausiu direktorės. Ar nuo rusiško žodžio „navalitsa“ (rus. „sugulti“)?. Ponia juokiasi: nepriimčiau tavęs anglų kalbos mokyti, tai nuo angliško žodžio „naval“ (liet. „jūrų, j8rinis“).
Beje, toks savęs pardavinėjimo būdas, t.y. prekyba žmonėmis (liberalų ir globalistų laikomas moralus kaip pasipinigavimas dirbant antraeilėse pareigose, kai vyrai žmonas išnuomoja kitiems) daug kur paplitęs ir net aprašytas grožinėje literatūroje, žr. priede Nr. 55 „Paprasta byla“ (ten irgi yra pikantiškas vaizdelis, kai vyras savo mylimosios laukia viešbučio bare, kol ji aptarnauja „klientą“).
O vienas airis, nuvažiavęs į Tailandą knygos apie jį rašyti, įsimylėjo žvitrią naktinio klubo šokėją. Susitarė dėl vedybų, susipažino su tėvais, padovanojo jiems pikapą. Prieš pat vestuves turėjo išvykti į Airiją su gera žinia savo tėvams.
Atgal
.jpg)
