VISUOMENĖ
02 16. Saulės taku (1 dalis)
Dr. Algirdas Kavaliauskas
Stirnabalė berniukui nedavė ramybės: jeigu stirnų bala, tai kur dėjosi tos stirnos, jeigu jų nė vienos nesimato. Nors ką stirnos šioje baloje – kelmuotame raiste, priaugusiame alksnių ir karklų su vienu kitu beržu – galėjo veikti, vaikas neišmanė. Nebent tik nedidelėje pievelėje link upelio galėjo sultingoje žolėje pasiganyti. Žinoma, jis didelis, tas raistas, net didesnis už čia pat žaliuojančius daržus, kuriuose nuo lygiose vagose augančių burokų, atėjus laikui, motina priskindavo lapų, glėbeliais tarpuvagėse suguldydavo į krūveles, kurias vaikas sunešdavo į galudaržį. Tada nuo diendaržio atsitempdavo nediduką lengvą karutį, su kaupu prikraudavo lapų ir, nuvežęs prie tvarto, palikdavo. Savo darbu vaikas didžiavosi, buvo patenkintas, nes motina dėkodavo šauniajam pagalbininkui ir, ištikimo namų sargo mišrūno šuns lydimam, leisdavo į mišką riešutauti ar uogauti. Berniukas ir neprašytas kituose darbuose padėdavo motinai, kartais ir tėčiui, bet kad jo, dirbusio už save ir už žmoną, kuriai valdžia leisdavo ir namuose darbo metu pabūti, nueiti pasirūpinti kare šeimą praradusia nusenusia giminaite ir, žinoma, savo judrų kaip vijurkas mažį prižiūrėti, – dieną namuose tėtį retai tematė, o kitokių darbų, vaiko supratimu, namuose nebuvo. Berniukas dar nužvelgė mažų burokų vagas, žydinčių agurkų ežias, stabtelėjo prie apvagotų bulvių, apkauptų pomidorų su griežčiais, į mamos nuravėtas braškes, dar prie avietyno sustojo, bet uogoms maloninti gomurį dar buvo anksti.
Anksčiau daržai su bulvėmis buvo slėsnesnėse ir derlingesnėse vietose. O šiose jauros sunkiose, vasarą išdžiūstančiose ir suskylančiose žemėse, kaip reikiant patręšti, iki pat miško mūru stovėjo žiemkenčiai, į kuriuos ir murktelėjo girtų baudėjų varomi naujai valdžiai nepaklusnūs gyventojai. Taip bėglių ir nesurado. Dėl to valdžios nepasitenkinimas tik didėjo. Atrodo, gal net iš kito rajono atkelta nauja valdininkė problemą išsprendė: prie Stirnabalės uždraudė sėti ne tik žiemkenčius, bet ir vasarojų. Šeimininkui dar atvežus kelis vežimus pievinio juodžemio ir dar patręšus, vietoj javų suvešėjo, sulalėjo linksmi daržai ir ankstyvosios bulvės.
Mama kuitėsi lauko virtuvėlėje ir prašė sūnaus nesimaišyti po kojomis, o kitur nebuvo kas veikti. Atėjo pats laikas vėl užsiimti Stirnabale. Berniukas patraukė prie raisto, kuris tik taip vadinosi, nes buvo neklampus ir atšilus orams, ne kartą vaiko visas išbraidytas. Bet vaikas nenutraukė žvalgytuvių, pagaliau jis turi surasti gudriai pasislėpusias stirnas. Pasitaikydavo, kad kartais berniukas, pataikęs į gilesnę vietą, vos ne iki pažastų panirdavo, bet neišsigąsdavo, nes tėčio buvo išmokytas plaukti. Kaip reikiant sušlapęs skuosdavo namo persimauti kelnaičių ir persirengti marškinėlių, o sugrįžęs vėl, lyg niekur nieko, tęsė savo ieškojimus. Kelmuose, apaugusiuose tankia didele žole ir jaunomis medžių ataugomis, surasdavo pempių lizdų net su kiaušiniais, bet, kaip tėvų lieptas, jų nelietė. Dar matė kiškių, kurie šokinėjo kelmais, išbaidė ir nuvijo kiškio ar pempės tykojusią lapę, bet stirnų tai tikrai niekur nebuvo. Todėl berniukas raistą pervadino Pempebale. Tik kas iš to – suaugusieji į jo išradingumą nekreipė dėmesio ir kaip anksčiau vadino Stirnabale. Matydama dėl akivaizdžios neteisybės drėkstančias vaiko akis, motina ramino berniuką: gali būti, kad stirnos dėl žiaurių žmonių elgesio į saugesnę vietą pasitraukė ar dėl kokių nors piktavalių užgaidų pempėmis pavirto, kaip kad broliai juodvarniais skraidė, bet, jeigu vaikai klausys tėvelių ir darys gerus darbus, vėl viskas pasikeis į gera.
Vaikas labai stengėsi būti geras. Neprašytas iš malkinės prie lauko virtuvėlės prinešdavo malkų, dirbo, kas tėvų buvo pasakyta, net žiemą per sniegą nuklampodavo pasižiūrėti – bene sugrįžo kokia stirna. Bet kur tau, net stirnų pėdų sniege nesimatė. O Stirnabalė per pavasario atlydį didžiuliu ežeru virsdavo, iš kurio žemesne vieta ištekėjo upeliukas su purienomis nusėtais krantais. Net eidamos pro šalį apylinkių moterys sulėtindavo žingsnį, grožėjosi ir gyrė geltonąjį gamtos stebuklą, o kitos būdavo pasikaišo ilgų andarokų padalkas ir arčiau upelio patraukdavo.
Tėtis nemėgo svetimybių nei savo namuose, nei gimtojoje kalboje. Jo žmona gal ir neturėjo daug sijonų, bet mergautiniame kupare gulėjo visai naujas pusvilnonis sijonas ir vyrui labai patinkantis ilgas, galima sakyti, žemę šluojantis lininis sijonas, sulankstytas prie pat sutuoktinio vizitinių kelnių. Jis kartą net papriekaištavo pas žmoną užsukusiai davatkėlei, kam slavizmais teršia gimtą kalbą. Ta net akis išvertė: kur tai matyta, kad savamokslis pribuišis mokslų ragavusią moterį mokytų. Bet pribuišis almužnos neprašydavo, savo rankomis šeimą išmaitino, o mokslų ragavusi moteris norėjo ir almužnos paragauti. Tiesa, jis buvo senas užkurys, o pribuišiais labiau tiko pokario persikėlėlius vadinti. Tačiau viskam yra gražūs lietuviški žodžiai, bet negi pasiginčysi su moterėlėmis, kai pats klebonėlis vos lietuvišką žodį su žodžiu suduria. Moterėlės išsijuosusios gynė dvasininką ir svetimybes: taip senovėje kalbėjo! Gal kai kur ir kalbėjo senovėje. Jeigu geriau pagalvotų, tai susimąstytų: o kaipgi kitaip galėjo kalbėti, kai lietuvių kalba buvo niekinama ir rašytas lietuviškas žodis draudžiamas, už jį bausdavo. Vyro tėvai vieną kitą iš pačios Tilžės atvežtą lietuvišką knygelę nusipirkdavo. Tai va, suzmekę tie svetimėjantys pyragai... Oi, visko būdavo lietuvių kalbos draudimo laikais...
***
Purienų grožis ne visų akis malonino. Geltonos spalvos nemėgo iš bažnytkaimio su įvairiais patikrinimais, nurodymais atvažiuojanti naujoji didelė viršininkė, kurią berniukas iš tolo pažindavo iš jos viršugalvyje susukto didžiulio kuodo ir moters apkūnumo, kuriam neprilygo nė viena apylinkių moteris. Miestelio aludėje, valdininkei įėjus, apie ją vienas alučio mėgėjas, bokale jau spėjęs pamirkyti ūsus, pašmaikštavo: aure, dvi moteriškaitės atėjo ir šmaikštuolis iš aludės išvirto su dviem nosimis. Pasitvirtino močiutės pastebėjimas: valdžia visur turi savo žmonių. Ar tie žmonės mėgsta tą valdžią, tai jau kitas reikalas. Sunku pasakyti visų aplinkinių požiūrį į naująją valdininkę, bet jų daugumos buvo aiškus neigiamas požiūris. Moteris buvo nemažo ūgio, ir tikrai nešpėtno veido, tik visada suraukusi antakius, mokanti skvarbiu žvilgsniu kiaurai permatyti žmogų. Vaikas kaip tik su tokiais antakiais ir skvarbiomis akimis įsivaizdavo valdingus ir valdžia pertekusius žmonės, o ji, anot girdėtų kalbų, buvo tokia valdinga, jog ir savo vyrą po padu laikanti, matyt, kad neištrūktų ir nepaspruktų. Berniukas net užjautė nediduką irgi visad susiraukusį nemažiau už žmoną kerštingą pikčių, Bet ar galėjo vyras būti kitoks, tokios moters padu prispaustas, vaikas neišmanė. Visos užuojautos ir gailestis vaikui išgaravo, kai jis nugirdo baisią žinią, šiuose kraštuose dar negirdėtą: pikta ir rūsti moteriškė, vietinių gyventojų vadinama žvėrimi, su savo papadiniu vyru jau suėdę ne vieną dorą žmogų. Berniukui buvo baisu, kad žmonės ėdami. Močiutė vėl bus nesuklydusi laikmetį apibudindama: baisūs laikai užėjo į gimtąją Aukštaitiją, pavertę kraštą tikrų tikriausia ašarų pakalne. Tiem žmogėdrom, kitaip juk nepavadinsi, matyt, patiko žmonių ašaros, nes ypač tas sijonuotas, o kartais būdavo net kelniuotas, ko iki šiol šiuose kraštuose niekas nebuvo matęs, žvėris į šias vietas nežinia iš kurios pasvietės atsibastė ir vietinius skriaudė. Vaikas girdėjo žmones sakant, kad gal iš nelabojo pašalio neregėta nelaimė atslinko, bet žmonėms gal ir nereikėjo žinoti, jeigu valdžia juos savo tvirčiausiu ramsčiu vadino. Tėvas uždraudė ne tik apie neprašytą viešnią ką nors klausti ar sakyti, bet jos minėti vienkiemyje buvo nevalia. Vaikas mintyse ją įvardijo nuodėme, nes nuodėmės vienkiemyje irgi buvo užgintos.
Nuo ankstyvo ryto gyventojai buvo varomi į valdiškus darbus, o kad tuose darbuose ir motinos rankų prireikė, tai likęs namuose vienas berniukas, nuveikęs kas reikalinga, slankiojo pastatų pakampiais, paskui pašlitinėjo padaržiais, parugiais ir atsidūrė ties kaimynų namais, prie kurių saulės atokaitoje savo kaulus šildė senelis, jau tikras karšinčius, per gyvenimėlį patyręs šilta ir šalta, išgyvenęs tikrą artimųjų jausmą ir savųjų išdavystę. Jis pažino berniuką, su kurio seneliu į šokius traukė mergų kirkinti, tad pakvietė mažių prisėsti, pailsėti, esą kojose tiesos nėra.
– Visur nėra tiesos. – atsiduso vaikas. – Net Stirnabalės nenori pervadinti, nors ten nėra stirnų.
– O kam pervadinti? Nėra stirnų, bet ten yra dvasios! Stirnabalė sklidina paslapčių! – Senelis prisimerkęs žiūrėjo į mažiaus akis ir matė savo jaunystę, kuri su kiekviena diena ėjo tolyn taku, jungiančiu jį ir jo pasišalinimą.
Paslaptys, galima sakyti, buvo berniuko pašaukimas. Jis mokėjo skaityti ir tik tykojo kokią čia paslapčių knygą nutverti. Jis jau žinojo kas ir kodėl sugriovė jūros dugne buvusius deivės gintaro rūmus; žinojo, kodėl ir kas vakarais, kai marių bangos nerimauja, pakrantėje verkia ir vaitoja; kodėl ir kaip nuskendo didingas Čičinsko dvaras ir dar daugiau kitų slaptų nutikimų žinojo, o kas tokio ypatingo buvo nutikę prie pat jų namų, vaikas net numanyti negalėjo. Jis pakartojo prašymą.
Senelis stengėsi grįžti atminties taku ir mažiui kuo smulkiau papasakoti, kokie neįtikėtini dalykai buvo atsitikę, kai karšinčius dar su berniuko seneliu po šokių paneles lydėdavo. Lietuviai, nepriklausomai nuo amžiaus, visada nekentė svetimųjų valdžios, kuri kėsinosi į lietuvių žemės. Vietiniai norėjo būti laisvi ir orūs, kaip senovėje. Tačiau svetima jėga pakeitė tvarką. Besipriešinančius svetimybėms žandarai persekiojo. Tąkart atsiviję iki Stirnabalės, anksčiau tiesiog raistu vadintos, ir, apsupę žymiai skaitlingesniu būriu. nelygioje kovoje nepasiduodančius lietuvius naikino: šaudė, durtuvais badė, kardais kapojo, kraujo klanuose springti palikdavo. Aplinkui vanduo nuo kraujo raudonavo. Žmonių kūnai gulėję pakrantėje, plaukioję vandenyje. Žandarai vaikščiojo tarp kūnų ir prie šautuvų pritvirtintais durtuvais pribaigdavo sužeistą kovotoją. Ir štai, žandarams artėjant prie tos vietos, kur dabar išteka upeliukas, sužeistas kruvinas vyras atsistojo ir sušuko: „Gal mūsų ir daug sunaikinsite, bet lietuviškos dvasios – niekada!“ Žmogus žengė porą žingsnių, nėrė į pavasarinius upelio vandenis ir dingo.
Kitas kovotojas, priėjus žandarams, sukaupęs visas jėgas pasikėlė ant alkūnių ir žiūrėjo tiesiai budeliams į akis.
– Mes sunaikinsime jus ir jūsų dvasią, – pasakė nusikeikęs ir, keldamas šautuvą su durklu, žandaras ruošėsi smogti.
– Niekada! Neįstengsite!
– Kodėl? – nustebo nuleisdamas ginklą žandaras.
– Todėl, kad čia Lietuva ir joje jos dvasios sunaikinti neįmanoma.
– Kodėl? – vis dar nesuprato žandaras.
– Todėl, kad danguje saulės šviesos negalima sunaikinti!
Priėjęs kitas žandaras norėjo pribaigti sužeistąjį, bet pirmasis kažkaip keistai perkreiptu veidu smarkuolį sulaikė: „Neliesk, pats pastips...“
Kai ryte atvažiavo vežimai surinkti nukautųjų kūnų, jų nerado, nes jų nebebuvo, o tik tolėliau ganėsi pulkelis stirnų, kurios, pamatę atvykusius vežimus ir ginkluotus žmones, nušuoliavo į girią. Nuo tada ir pavadino bevardį raistą Sirnabale, ir nors jos vanduo apsivalęs, bet žuvys nesiveisė. Žinovai sakė, kad žuvims per skaudi vandens saugojama nekaltųjų kančia. Radosi dvi pamaldžios moterėlės mėnulio šviesoje mačiusios danguje sutviskusią pašvaistę – išryškėjusios vaivorykštės viduriu spindėjęs geltonas, tikriausiai auksinis, takas, kuriuo nukauti narsūs kovotojai už savo kraštą, traukdami senolių dainas, kilo į dangų. O ryte vietos gyventojai neteko žado: upeliukas, kurio krantuose niekada neaugo purienos, geltonavo nuo jų žydėjimo. Radosi pora davatkėlių, tikrai mačiusių, kaip staiga paryčiui atsiradusiu geltonu taku mūsų bočiai kilę į aukštybes, iš kur jų dvasios skirstėsi po plačią Lietuvos žemę. Kiekvienas grumstelis ar rasos lašelis teisingam žmogui seka kvapą užgniaužiančias lietuviškas legendas. Vaikas išplėtęs akis žiūrėjo seneliui tiesiai į lūpas ir atidžiai klausė, kad nepraleistų nė menkučio žodelio. Jis neabejojo, kad taip buvo ir įtikėjo, jog lietuviškos dvasios sunaikinti neįmanoma. Senelis ne mažiau atidžiai stebėjo berniuką, kuris sakėsi bijąs ką nors praleisti ar išgirdęs užmiršti. Senelis jį nuramino: neužmirši, dar nesusikūrei užmiršimo tako, nes neturi to, ką tuo taku norėtum nuvesti į užmarštį.
Vaiko paklaustas apie žvėrimis virtusius žmones, senelio veidą išvagojo dar gilesnės raukšlės ir jis samprotavo, kad atsibastėliai iš toliausių tolių, gal net iš nežinomos pasvietės, nepajėgia suprasti vietinių.
Atgal
.jpg)
