VISUOMENĖ
05 29. Gyvenimo kely
Alfonsas Kairys
Netrumpame gyvenimo kely sutikau žmonių, linkusių padėti kitam, gyvenančių kitų skausmu.
Ir - besišypsančių: kalaviją užantyj šypsena pridengiančių. Patarimas paprastas: venk būtent tokių, nes jie išduos, parduos ir ... nusijuoks.
Kraupu...
Kraupu! Kraupu, kai matai gatvėje stingstantį kraują – žmogaus gyvenimą...
Jai tik devyniolika. Ji nė karto nemylėjusi, nė karto nemylėta, ji būsimoji GAL fizikos teoretiko, gal medicinos tyrėjo, gal į Žvaigždes galėjusiojo pakilti būsimoji motina...
Bet dabar jos kraujas atšaldamas šildo asfaltą.
Tuoj atvarys Greitoji... Ištars skaudų, iki širdies gelmių skaudų: ,,Mirusi“ ir, kaip daugelį, išveš, išveš į NEBYLIĄJĄ TYLĄ.
Ilgai sapnuos košmariškus sapnus ją partenkusios, superiniu greičiu per pėsčiųjų perėją skriejusios prabangios mašinos savininkė... jos bendraamžė.
Ilgai...
Pagalvoji: gal mūsų mintis galėtų sukurti greičio mažintuvą, nepriklausomą nuo vairuojančiojo norų.
Ir tada angelai gal mažiau sutiktuvių Danguje ruoštų...
Ateinu ateinu
Spurdu motinos paširdžiuos.
Išleiskit į laisvę:
Aš jos taip ilgiuos.
O kas yra laisvė -
Dar nežinau
Gal prasčiau negu įsčiose?
O gal geriau...
VBG
„Viskas bus gerai“-, sakė mane gimdžiusioji.
,,Viskas bus gerai,“- tarė alkanam patale.
Ir alkanas ėjau per gyvenimą.
Ir sakiau sau: Viskas bus gerai.
Gerai, kai valgyt norėjosi, bet kąsnio neturėjau..
Gerai, kai miegot norėjosi, bet apsiklot kuo neturėjau.
Gerai, kai darbdavys tyčiojosi.
Gerai, kai...
Ką reiškia gimti ir kęsti lydimam žodžių VISKAS BUS GERAI...
Buvo, yra
Buvo, yra:
Dūzgia pjūklas.
Buvo, yra:
Žviegia pjūklas.
Buvo, jau nebėra,
Ir nutilo pjūklo daina:
Taip pušys draugus skaičiuoja.
O taip laikas mus skaičiuoja:
Buvo yra, jau nebėra...
Virsmas
Žmogaus rankose dūzgiantis pjūklas artinasi prie aukos, daug metų jį girdžiusios savo pušų aromatu - žaliaskarės. Pjūklo aštrūs dantys įsikerta į skarotą gyvybę. Pušis dar nepasiduoda, dar nepasiduoda, bet atsispirti nepajėgia ir - vaitodama krenta. Ir virs ji kokiu nors medžio statiniu ar ugnies kaitra. Taip už savo mirtį atsidėkos žmogui, o mes kuo virsime ir kuo, kam ir kiek atsidėkosime?
Laukimas
Koks baisus laukimas – laukt ir nesulaukt.
Nesulaukus laukt
Tikint sulaukt.
Kas yra šventė
Akis pramerkei -
Ir šventė:
Tu gyveni!!!
Žmogaus džiaugsmas
Tai atvykimas į jam nežinomą, nepažįstamą, paslaptimis apgaubtą, pasaulį,
tai jo augimas, branda,
tai atjauta svetimam ir geras žodis bei darbas, skirtas jam,
tai 10 DIEVO ĮSAKYMŲ jo širdy ir lūpose, jo veiksmuose.
Akimirka
Aš – akimirka,
Tu – akimirka.
Mes visi -akimirka.
Kad būtume verti akimirkos,
gyvenkime turininga akimirka.
Kai pamačiau
Kai pamačiau Tavo smilkiniuos sidabro giją – ir prisiminiau: pirmą susitikimą alyvų kvapuos, pirmą medaus bučinį, pirmą prisilietimą, pirmą saulėlydį, su šypsniu mus pasitikusį pirmą rytą.
Ir ... juk niekada nebūna žodžio pirmas: nei ilgesio, nei nerimo, nei ašaros. Niekad nebūna antro, trečio... be pirmo.
Atmintis tai lai atgaivina ir saugo savyje.
Branginkime pirmą, kad būtų begalė paskesnių...
Prisimenu
Prisimenu valsą lėtą, pasiutusią polką, armonikos siautuly.
Prisimenu gegužinių berželių sprogstančių kvapą, prisimenu tave ir save svaigstančių pavasarinių berželių glėby. Tai buvo senokai, o atmintyj - tik šiandien...
Bučinys gatvėje
Ilgai ir skausmingai saldus... Abiem saldus. Juk bučiuodamiesi dalinam save. Dalinkimės, kol jauni ir kai subręsim, ir kai mums pasakys: senjorai esat, atsakysim: Bučiny mes visi ir visada JAUNI...
Kaip priprast prie skaičiaus
Kaip įdomu: turėjo milijoną, buvo milijonierius, o dabar kaip jį pavadintume? Beveik 300 tūkstantininku ir dvi šimtosios centininku. Sunku įprasti, o ... reikės, kol iki milijono priartės. Sėkmės linkėti reikėtų, artėsiantiems prie savo prakaitu uždirbtų - jau ne litų...
Atgal
.jpg)
