Sveikata
03 09. Dainuojanti revoliucija 2
Gyd. Alvydas Repečka
1988 m. vasarą Taline dalyvavau Estijos jaunimo forume. Susipažinau su vaikinu, kuris leido estišką laikraštuką jaunimui. Kilo mintis atgaivinti laikraštį ,,Aušrinę”, kurį Stasys Šilingas leido nuo 1910 m., skirtą gimnazistams ir studentams. Arvydas Juozaitis iš sąjūdiečių kasos skyrė 500 rublių ir 1988 m. rugsėjo 1 d. vėl pasirodė trečias Sąjūdžio laikų laikraštis - atgimusi ,,Aušrinė”. Antrasis numeris išėjo su priedu - dainynu, kurio įkvėpėjas buvo Tomas Juzeliūnas su draugais, Konservatorijos studentais. Bene pirmą kartą dar sovietiniais laikais buvo išspausdinti Lietuvos himno žodžiai su gaidomis. Antrajame ,,Aušrinės” numeryje buvo straipsnis ,,Dainuojanti revoliucija” – mano reportažas apie tai, ką patyriau Estijoje tų metų birželio mėnesį. Malonu, kad vėliau Lietuvos Atgimimas iki nepriklausomybės atkūrimo buvo vadinamas ,,Dainuojančia revoliucija”.
Prabėgus daugiau nei dviem dešimtims metų, vėl griebiuosi ,,plunksnos”. Šį kartą apie šventes ir dainavimo naudą sveikatai. Kas moka švęsti, tas geriau dirba. Mėgstantys dainuoti yra sveikesni ir gyvena ilgiau.
Straipsnio „,Pachmielas be kabučių“ pagrindinis tikslas buvo nuimti kabutes nuo žodžio pachmielas. Ne nuodėmė pasikartoti, kad tai, kas yra pachmielas, vadinti pagiriomis - yra nedovanotina klaida. Pagirios ir pachmielas (gal pagirčios) ne tik kalbiniu požiūriu yra antonimai, bet ir fiziologiškai yra priešingos būsenos, lemiančios skirtingą elgesį. Tokia žmogaus, kuris kitą dieną po baliaus jaučia pagirias, būsena mediciniškai vadinama asteniniu sindromu (gr. astheneia - silpnumas) ir (gr. syndrome - sankaupa, t.y. savijautos simptomų visuma). Šio sindromo būdingiausi simptomai - nusilpimas ir troškulys, todėl žmogus pagiriojasi, gerdamas skysčius (vandenį, arbatėlę su citrina ir medumi, kopūstų sunką ir t.t.). Žmogaus, kuris linkęs daryti pachmielą, būsena mediciniškai nusakoma kaip abstinentinis (lot.susilaikymas) sindromas (dar vadinamas nutraukimo sindromu). Jo pagrindinis simptomas yra įvairaus lygio nerimas (svyruoja nuo beveik nejuntamo nerimuko iki panikos ir mirties baimės), o svarbiausia - tų, kurie jau įgudo sekančią dieną po išgertuvių daryti pachmielą, nekankina troškulys - jiems ,,gamta neprimena”, kad grąžintų prarastus skysčius. Esant nerimui, jie pagal principą ,,nuo kuo susirgai, tuo ir gydykis“ geria alkoholį, ir tam kartui nerimas atslūgsta, sveikata pasitaiso (kodėl pasitaiso sveikata – kitame straipsnyje). Palaipsniui, nežinant ir nejaučiant, pachmielo patirtis ,,įauga į kraują“, tampa savastimi. Bausmė ateina vėliau. Daugelis ,,pachmielo ideologijos išpažinėjų“ ilgainiui tampa priklausomi. Žmonės dažnai mano, kad pachmielas yra tik tada, jei tik iš ryto, jei drebančiomis rankomis... Svarbu suvokti, kad tol, kol iš organizmo pilnai nepašalinamas vakarykštis alkoholis, vartojimas kitą dieną - tai pachmielas. Kai kurie jaunuoliai įtvirtina pachmielo darymą, kol kepenys alkoholį dar skaldo, vadinkime beprobleminiu režimu. Vieną ,,gražią dieną“ vyksta virsmas - alkoholio skaldymas jų kepenyse pasikeičia į maratoninį ar alkoholiko režimą, o patirtis lieka vakarykštė. Toji patirtis ir apgauna. Retas susimąsto, kad jei antrą vestuvių dieną vartojamas alkoholis – tai pachmielas. Dvi tris dienas paeiliui pakaušę studentai dūksta diskotekose – tai pachmielas. Ilgieji švenčių savaitgaliai, kai susirenka giminės ir tris dienas nepakyla nuo stalo – pachmielas. Žinia, įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Tad dalis šiandieninio jaunimo, atsainiai vartojančio alkoholį, o ypač tie, kurie įgunda ar jau įgudo daryti pachmielą, rizikuoja dėl šiandieninio nežinojimo ateityje neišvengti atsakomybės. Vyresni, jau turintys problemų dėl alkoholio, t.y. maratonininkai (daugiadienininkai) ar sergantys alkoholizmu, būdami jauni, išmoko daryti pachmielą, tada problemų nebuvo, šiandien savo vargo ir priešui nelinkėtų. Anot Ernesto Hemingvėjaus, jie - ,,prarastoji karta“.
Man rūpi auganti karta. Visiems verta žinoti, kad plaučių kvėpuojamasis paviršius (plaučių išklotinė) sudaro 70 – 90 kv. metrų!!! Daugeliui tą sunku suvokti. Buvau tarp pirmųjų oreivių Lietuvoje. Įsivaizduokite karšto oro balioną, kompaktiškai sudėtą maiše, kuris telpa į gondolą. Kai pripučiame balioną, jis pavirsta sulig penkiaaukščiu namu. Gamta yra nuostabiai protinga. Į mažą tūrį, t.y. krūtinės ląstą, ,,sukišo“ milžinišką plotą. Plaučius sudaro apie 700 milijonų alveolių, t.y. mikroskopinių pūslelių. Lotyniškai ,,perspiratio insensibilis“ reiškia stebuklingą prakaitavimą. Matome, kaip prakaituojame per odą, ypač pirtyje. Bet retas suvokia, kad plaučių kvėpuojamasis paviršius yra dešimteriopai didesnis už odos paviršių. Suaugęs žmogus per parą iškvėpuoja (išgarina) vidutiniškai apie pusę litro vandens. Vartojant alkoholį, kvėpuojant išgarinama gerokai daugiau. Alkoholis, įsisiurbęs per virškinimo traktą, atplaukęs į kepenis, skaldomas, virsta nuodu (alkoholio skilimo produktai), kuris, pakliuvęs į bendrą kraujotaką, plaukdamas per plaučius, kvėpuojant šalinamas. Todėl, jei švęsdami dainuosime ir šoksime, sekančią dieną bus didesnė tikimybė lengvoms pagirioms negu ,,lengvam“ pachmielui.
Pamenu giminės šventes vaikystėje, kai užstalės dainos viena sekė kitą, tada vaikai sau žaisdami dainas savaime išmokome. Dabar neretai kitaip. Dažniausia ,,dainuoja ir šoka televizorius“. Net neturint balso ir klausos, naudingiau dainuoti ar pritarti, negu tik klausyti. Esame dainuojanti tauta, turinti balsingą kalbą, neišsemiamą dainų aruodą. Save gerbiantys šeimininkai, rengdami šventę, pirmiau tepasiruošia mėgstamų dainų spausdintus tekstus ir išdalina svečiams, o tik po to tegalvoja apie pokylio stalo gausą. Kai toks šventimas taps visuotine norma, pajusime tikrą sueigos džiaugsmą - bendrumą, pakilią nuotaiką ir, svarbiausia, būsime sveikesni. Padarykime naują dainuojančią revoliuciją. Švęsdami alkoholį vartokime saikingai ir būtinai dainuokime. Bendras artimų žmonių dainavimas sukuria ypatingą šventės dvasią, dainavimas kartu geriausiai sutaiko. Ginčuose retai, o sutartinių dainavime visada gimsta tiesa.
Atgal
