VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Sveikata

12.26. Ar būtina tikėti sapnais?

Aleksandras Šidlauskas

 

Ko tiktai nepripasakojama apie sapnus! Visais amžiais ir visais laikais sapnai tapdavo dažno pokalbio svarbiausia tema. “Gyvenimas – tai sapnas“. Iš pasąmonės šoktelėjo ši glausta frazė, ištarta viename spektaklyje. Galima būtų be jokios piktdžiugos perfrazuoti šią mintį... „Sapnas – tai gyvenimas“. Taip pat nebūtų labai nutolta nuo tiesos, juolab, kad, iš tikrųjų, pamatinis sapno pagrindas – gyvenimas – ir buvęs, ir dabartis, ir rytdienis.

Pixabay.com

Kalbėti apie sapnus – tai ieškoti bendrojo vardiklio, kuris moksliškai apibūdintų sapno alfą ir omegą. Tai padaryti yra perdėm sunku, nors garsių filosofų ir psichologų apie sapnus yra nemažai parašyta. Rašytojai savo prozos kūriniuose dažnai savo veikėjus panardina į sapnų karalystę kaip siužeto tąsą, kaip veikėjų vidinių pergyvenimų atspindį. Šiuo atveju lietuvių literatūroje nepralenkiamas buvo Jonas Mikelinskas, kuris labai domėjosi savo sapnais, ieškodamas sąryšingumo tarp sapno ir gyvenimo tikrovės, tarp pasąmonės labirintų ir archetipinių vaizdinių.

Kai kas sapnuoja spalvotus pasaulius, kai kas vos pabudęs tuojau pat stveriasi seniai išleistų sapnininkų ir ieško savojo sapno turinio išaiškinimo. Nuotaika nesugenda, jeigu sapnininkas „atskleidė“ ką nors teigiama, gražaus ar malonaus. Tuo tarpu, jei jis „papasakojo“ kažką liūdno, neperspektyvaus, nerimastingo, tai toks sapnuotojas suirzta, praranda ir nuotaiką, ir apetitą. Sapnais dažniau patiki ir pasitiki moterys, kurių psichinė struktūra yra jautresnė, gyvybingesnė ir paklusnesnė. Tuo būdu jos mano, kad sapnuose „gyvena“ arba praėjusiį arba būsimą gyvenimą, kuris lygu „suprojektuoja“ ateitį. Tokios sapnuočių vizijos dažnąsyk primena tai, kas buvo nutikę, jose susitinkama su gyvaisiais arba mirusiaisiais, kurie galbūt kažką nori pasakyti ko neišsitarė gyvi būdami.

Tikėjimas ar netikėjimas sapnais yra kiekvieno asmens duotybė, privatus įsitikinimas, keistokas įprotis, pagaliau kasdienybės paįvairinimas, bendravimo būdo pratąsa. Psichologai, psichoterapeutai ir filosofai daugelį kartų nuo senovės laikų gilinosi į sapnų pasaulį, bandė paaiškinti jo ištakas ir išdavas, sapnus glaudžiai siejo su kiekvieno žmogaus personalumu, ligomis, religiniais įsitikinimais, mistiniais samprotavimais, netgi dieviškumo įvaizdinijomis. Iki šių dienų sapnuose itin daug neaiškumų ir nesuprastų reiškinių. Manoma, kad galima susapnuoti praėjusių kartų senolių arba prosenolių buvusių gyvenimų potyrius ir jų kasdienybę. Manoma, kad sapnuose šimteriopais ryšiais persipina žmogaus patirtieji įspūdžiai, skaitytų knygų, matytų filmų siužetai, fantastiniai vaizdiniai, kasdieniškieji prisiminimai. Tuo patikėti įmanoma, tačiau sapnų pasaulį sieti su antgamtės jėgomis, nebūto pasaulio buvimu, mediumų prisišaukimais, astrologiniais pasvaičiojimais – abejotinas reikalas. Suprantama, jokiais dekretais ar nuorodomis niekas neprivers tikėti ar netikėti, turėti vienokią ar kitokią nuomonę. Kas nutiko su prievartiniais sovietmečio ateistinio „auklėjimo“ principais, vyresnioji šiandienė kartą dar labai gerai prisimena. Žmogaus psichika yra nepaprastai imlus ir sudėtingas fiziologinio tapsmo reiškinys, kad galima būtų lengvabūdiškai spręsti ir nuspręsti, juolab, kai visai tampa ideologine ar imperine prievarta.

Enciklopedijose ir žinynuose sapnai paaiškinami tiesmukiau ir paprasčiau, paminint, kad šiais klausimais pastoviai domėjosi psichologai ir fiziologai K.Jungas, A. Adleris, I.Pavlovas. Prisimintina, kad pirmuose pasaulio literatūros tekstuose (šumerai, akadai, babiloniečiai) jau plačiai kalbama apie sapnus kaip pomirtinio ar priešmirtinio gyvenimo vaizdinius, paslaptingus protausenos reiškinius, nepaaiškinamus asmens tikėjimo paveikslus, užgimstančius ir pranykstančius amžinybėje. Dėl to minėtuose testuose tiktai konstatuota, bet nei džiūgauta, nei pergyventa, nei filosofuota.

Sapnas tampa kasdienybės būtimi, pasipasakojimo objektu, kartais, pasitelkiant senuosius sapnininkus, bandoma išsiaiškinti jų, tarsi „užkoduotas“ slaptąsias prasmes. Gerai, jeigu toks sapnų „vadovėlis“ nupieštų teigiamą paveikslą, o jeigu šis sapnas siejamas su mirtimi, nelaimėmis, ligomis, nesekmėmis. Tad, žmogus gali ilgam prarasti nuotaiką, netgi pakrikti psichika. Tieji tariamieji „horoskopai“ labiausiai buvo būdingi seniesiems, mažamoksliams žmonėms. Šiandien gi į sapnus bandoma daugeliu atveju pažvelgti per mokslinio aiškinimo prizmę. Pripažįstama (tuo kiekvienas pats galėjo įsitikinti), kad sapnų turinys dažniausiai būna nerišlus, nelogiškas, pasakiškas ar archetipiniais vaizdiniais padvelkiantis. Mokslininkų teigta ir teigiama, kad sapnas – tai greitojo miego fazės padarinys, kad jis tiesiogiai susijęs su jutiminiu pažinimu, įsitikinimais ar tikėjimais, emocinio pasaulio atspindžiais. Ne paskutinį vaidmenį atlieka intensyvus mąstymas, ligos, netgi temperamentas ir charakteris. Panašiai yra samprotavęs savo filosofinėse studijose didysis graikų mąstytojas Aristotelis, sugebėjęs į tikrovę žvelgti materialiais pagrindais (priešingai Platonui). Smegenų ląstelienos darinių yra nesuskaitomi milijardai, kurie atsiranda iš gyvenimo patirties, iš mokslinio ar juslinio pasaulio pažinimo, kas sudaro sąlygas rastis įvairiausioms sapnų kombinacijoms, ir labai realioms, ir fantastinėms, ir siurrealistinėmis. Ne vienas pasaulio mokslininkas ir menininkas yra teigęs, kad jis susapnavo formulės sprendinį, paveikslo viziją, romano siužetą, mokslinio dėsnio užuomazgą. Jeigu dažnas žmogus savo sapnus fiksuotų, t.y. užrašinėtų, ir paskelbtų, galima būtų nemažai sužinoti ir apie sapnuotoją ir apie jo mentalitetą, ir apie jo gyvenimo bei kasdienybės potyrius. Pradėjus tyrinėti pasąmonės reiškinius, į sapnų „tikrovę“ buvo įnešta daug naujo. Šios srities pradininkas buvo garsusis austrų neuropatologas ir psichiatras Zigmundas Froidas. Jo nuomone, pasąmonė – tai instinktyvūs impulsai, nepatenkinti potraukiai, kurių turinys veržte įsiveržia į sapnus, kai žmogaus smegenys nėra apkrautos išorinėmis dienos pagavomis, o tarsi atsipalaiduoja ir sudirgina tam tikras smegenų dalis, kuriose ir gimsta sapnų vaizdiniai, fantasmagoriškos vizijos, realiai nerealūs paveikslai, senieji prisiminimai arba būsimojo gyvenimo piešiniai. Pasąmonė tarsi „ginčijasi“ su sąmone ir stengiasi pastarąją nugalėti. Ramybės būsenoje smegenys lengvai pasiduoda šiai naktinei invazijai. Suprantama, sapnininkai – geriausia visa paaiškinanti „knyga“. Gaila, kad jas rašė ne mokslo žmonės, o paprasčiausi raštininkai, mokėję gražiai fantazuoti ir įtikinėti abejojančius, nusivylusius, dvasiškai pasimetusius žmones. Šiandien tuo užsiima horoskopų rašeivos ir astrologės.

Į sapnus žiūriu labai realiai, visai ne pragmatiškai, nesidomėdamas nei sapnininkais, nei senų močiučių išaiškinimais, kurie toliau kiemo tvoros nenuveda. Visų pirma, pats to sapno turinys man yra labai įdomus, dažnai kontraversiškas ir beapeliacinis. Sapno sureikšminimas reikštų metafizines išmones, sumitologintas sampratas. Kartais pagalvoju, kad vienu ar kitu atveju susanuoju tėvus, savo kaimiečius ar bendraklasius, realius asmenis, su kuriais daug bendrauta, o kartu jie gerai pažinta. Tuo tarpu kiti sapnai man „pasakoja“ amerikietiškos gamtos paveikslus, ten nebūta, bet kažkada geidauta ton šalin nukeliauti. Vadinasi, smegenyse sukaupiama betarpiškai tam tikra informacija iš prisiminimų, pokalbių, pamąstymų, buvusių emocinių įspūdžių, kurie stipriai sąmonėn (ir pasąmonėn įsirėžė, netikėtai susivaizdina sapnuose. Tai tarsi ugnikalnio įsiveržimas, tarsi didžiulė vandens patranka. Ir čia tarsi nieko stebėtino nėra. Kadangi nežinau ir, matyt, nesužinosiu kitų asmenų patirčių, vadinasi, nesukaupus pakankamai domenų, daryti toleregiškas išvadas būtų keista ir beprasmiška. Yra kaip yra, tegul būna taip, kaip yra, nes niekas nieko pakeisti negali. Sapnas neprognozuojamas tarsi rytdienos ekonominių rodiklių išmąsta.

Antra vertus, kiekvienas žmogus laikas nuo laiko „pasikviečia“ į nakties antrąją pusę tuos pačius asmenis, įvykius, atsiminimus, nuotykius. Tai kelionių, mokslo vaizdiniai, tai erotinio žmogaus pasaulio patirtiniai atspindžiai. Lauk nelaukęs sapno: jeigu jis nebūna pasąmonės paviršiuje, tai jo jokiais balsais ir garsais iš tų gelmenų neprisišauksi. Sapnai tai nelyginant savojo emocinio pasaulio papildas, tikrovės praplėtimo ribos. Ypač moterys mėgsta nupasakoti savo sapnų turinį, nes jos pasaulį suvokia jautriau, šiek tiek intuityviau, lyginant su racionalesniu vyrų mąstymu ir matymu. Moterys mintija, kad jos sapnuose tarsi pabendrauja su tais, kurie jau yra išėję iš šio pasaulio, tuo atgaivindamos atmintį, buvusių susitikimų įspūdžius. Toks sapninis jaudinimasis nelyginant dvasinė iškrova. Tiesa, sapnai ne kasnakt „neša“ teigiamą, laukiamą informaciją. Juose susikaupia nelaimių, įvairių neigiamybių sankaupa. Tuo būdu tikintis sapnais pradeda pergyventi, nes tos nakties signalas „pranašauja“ tai mirtį, tai ligas, tai kitokias nelaimes, kurios gali gerokai sujaukti kasdienybę, nes tariamų nelaimių laukimas vis neramina, erzina, sekina organizmo gyvybingąsias galias. Gydytojai ne kartą yra kalbėję, kad atitinkami sapnai gali pranašauti ligą ar jos pirminius simptomus. Sunku tikėti ar netikėti, nes vargu ar yra sukaupta pakankama informacija, kuri galėtų gydytojui padėti, tiriant ir gydant savo pacientą. Pagalvojau ar visuomet sapnuotojas absoliučiai tiksliai gali nupasakoti sapno turinį. Tikėjimas sapnais ar netikėjimas jais yra perdėm privatus reikalas, juolab, kad pastaraisiais metais žiniasklaida vis mažiau apie tai rašo ir kalba. Regis, psichologų ir psichoterapeutų ateityje dar laukia nemaži uždaviniai, kad prasmingiau būtų ištirta ir apibūdinta sapnų semantinis pagrindimas. Žmonės tuo domisi, ir ateina laikas, kai apie sapnus reikia kalbėti ne metafizikos ar virtualybės „kategorijomis“, bet daugmaž racionaliomis (ne intuityviomis) išvadomis.

Psichologijos mokslo laukia, mano manymu, itin sudėtingas uždavinys. O sapnininkus tiktai dėl įdomumo galima kiekvienam pasiskaityti, neprarandant blaivaus proto, bet pasitelkiant jau esamas mokslines žinias. Jei sapnų pasaulis nebūtų toks įdomus, jei nemasintų jų turinys, žmonės juo nesidomėtų, apie tai vieni kitiems nesipasakotų. Manau, gydytojams neurologams ir psichoterapautams reikėtų giliau praskleisti sapnuočių prasmyną, kaupti pacientų duomenis, intensyviau brautis į šią žmogaus pasąmonės sritį, galbūt sąryšingiau su sapnais bandyti sieti kai kurias ligas.

Pastaruosius trejus metus sistemingai fiksavau savo sapnus, užrašinėjau jų turinį, „susipažinau“ su paslaptingųjų miego naktų veikėjais, pažįstamais ir svetimais, artimais kaimynais ar tolesnėmis giminėmis. Dažnai sapnuose pasileisdavau keliauti po Europą ir egzotiškesnius kraštus (mėgstu kelionių laidas televizijoje), dešimtį kartų sugrįždavau į gimtąją tėvų sodybą, ilgai kalbėdavausi su tėveliu, o su mama ir seserimis nekart traukėme dainą. Gyvenimo darbai visuomet kiekvienam įstringa sąmonės gelmėn, todėl ir mano sapnuose vis atsiverdavo Šilalės, Telšių ir Vilniaus (čia darbavausi) vaizdiniai su savo gamtovaizdžiais, bendradarbiais ir bendraminčiais, keistais susitikimais ir dar keistesniais poelgiais ar pokalbiais. Kadangi niekuomet manęs kasdienybė neapleidžia, tad ir man teko „pabūti“ dainininku, pianistu ir dirigentu, o „darbai“ tėvo kalvėje, malūne, daržuose, pievose, ganyklose vėl sugrąžindavo į vaikystės ir paauglystės dienas. Tuo būdu kasdienybė, papildyta ir papildoma sapnų vizijomis, suteikia realią galimybę sugrįžti į praeitį, vis pabendrauti su vaikais ir giminėmis, vis pavaikščioti ir realiais keliais ar paskrajoti fantazijų sparnais po praeitį, dabartį ir ateitį.

sveikatosgidas

Atgal