VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Sveikata

08.21. Actekų medicina

Nijolė Kavaliauskaitė – Hunter

 

Manau, kad nereikia priminti, kas buvo actekai ir jų kultūra. Vienos iš labiausia klestėjusios imperijos iki kolumbiniame periodeimperijos gyvavimo vieta – Meksika. Pažymėtini jų išradimai:

1. Skleidė privalomo išsimokslinimo kiekvienam, nepriklausomai nuo klasės, idėją. Daugelyje šalių mokslo siekė tik aukštosios visuomenės vaikai, tačiau actekų imperijoje, išsimokslinimas buvo prieinamas nepriklausomai nuo to, kas tavo giminė.

2. Kukurūzų spragėsiai. Mažai kalorijų turintis, bet įvairiomis mineralinėmis medžiagomis garsėjantis užkandis. Šis "actekų išradimas" buvo žinomas dar prieš imperijai suklestint. Tačiaujų dėka tapo žinomas pasauliui. Atvykęispanų kolonistai šį užkandį išvydo kaip galvos papuošalą, besipuikuojantį ant kukurūzo ir vaisingumo Dievo Tlaloc galvos. Netrukus ispanų    metraščiuose rastas įrašas, kad actekai turi "tokį grūdą, kuris karštyje sprogdamas išsiskleidžia ir atrodo kaip ,,balta gėlė".

3. Šokoladą, kurį visi mėgstame pasauliui pristatė Meksika. Majai šokoladą laikė vertybe, naudojo kaip valiutą. O actekams kakavos pupa buvo duoklės dalis.

4. Kramtomoji guma buvo pagaminta iš amžinai žaliuojančiojo Centrinėje Amerikoje augančio ,,Sapodilla’’ medžio sulos.Paprasčiausia sukietėjęs skystis tapo guma. Imperijon įsiveržę ispanų kolonistai atkreipė dėmesį, kad beveik visi gyventojai ir net actekų prostitutės, stovėjusios gatvės kampuose, ją kramtė. Dar iki ispanų atvykimo, actekai turėjo gumos prekybos maršrutus, tačiau atklydėlių buvo sunaikinti.  Guma nugrimzdo praeitin, apie ją prisiminta tik po 350 metų.

5. Antispazminis vaistas. Jau anuomet actekų medicina buvo toliau pažengusi nei Europos.  Jie buvo atradę vaistą, kuris atpalaiduodamas raumenis galėjo sustabdyti nevalingus traukulius. Tai buvo ženklus indėlis anuometinėje chirurgije. Tas vaistas buvo gėlė, vadinama ,,Kryžiažiede’’ arba kitaip ,,Aistros gėle’’.  Ir iki šiol ji randama Meksikos teritorijoje. ,,Aistros gėlė’’ yra naudojama kaip homeopatinis vaistas, padedantis kovoti su nemiga, epilepsija bei dideliu kraujospūdžiu.

 Iš prigimties būdami žmogaus kūno stebėtojai, actekai žymiai pažengė medicinos srityje. Jų domėjimoi objektas buvo augalai, jų savybės, puoselėjo augindami dideliuose soduose. Neatmetama versija, kad pirmieji botanikos sodai užgimė actekų imperijoje, būtent, actekų imperatorius Montesuma I, XV amžiuje įkūrė pirmąjį botanikos sodą. Po pergalių ėmėsi vienyti užkariautas naujas žemes iš šių užvaldytų žemių  parsigabendamas ne vien aukso, bet ir botanikos gėrybių savo įkurtiems sodams. Užkariavęs teritorijas, jis parsivedė vergų, kurie tuose soduose dirbo, prižiūrėdami augalus.  O medikai stebėjo, kaip vaistažolės veikia gydančiuosius. Netgi įsibrovėliai ispanai pripažino, kad actekų medicina yra pažangesnė nei jų, europiečių. Atvykėlis ispanas rašė, kad actekų gydytojai turi daugiau patirties, jie geba pagelbėti tiems, kurie serga chroniškomis ir labai rimtomis ligomis.

        Vienas iš žymesnių darbų, atskleidžiantis actekų augalų naudojimą gydymo tikslams, buvo Badianus Manuskriptas, parašytas 1552 metais, kitaip apibūdinamas kaip ,,knygelė apie mediciną’’. Manoma, kad ją parašė ir iliustravo Martinus, o Badianus išvertė į lotynų kalbą. Jame aprašyta daugiau nei 180 augalų ir medžių.

Štai keli receptai: Kraujui bėgant iš nosies sustabdyti buvo siūloma naudoti vandens dilgelės lapų košę.

Taip pat ,,Calliandra anomala’’ gražiais žiedais žydinčio šakoto krūmo sulą patalpindavo nosin ir ligonis nugrimzdavo į gilų miegą. Kosuliui malšinti iš minėto augalo šaknų išspausdavo sultis, jas sumaišydavo su medumi ir šaltinio vandeniu.

      Sarsaparillos (ženšenio) lapus naudojo žaizdoms gydyti.  Jie trindavo lapais žaizdas, taip pat gydydavo spuogus, šlapimo takų sutrikimus, jie tiko netgi pakilus kūno temperatūrai.

      Anuomet actekų gydymo praktika europiečiams pasirodė ganėtinai keista. Pavyzdžiui, receptas ,,skausmui ar karščiui širdyje" gydyti  susidėjo iš šių dalių: auksinio, žalsvai melsvo, raudono koralo masės bei sudegintos elnio širdies. Kuomet europiečiai nepakeliamągalvos skausmą gydė įpjaudami ašmenimis kaukolę, padarytomis iš vulkaninio stiklo. Skausmui malšinti actekai naudojo Meksikos aguoną su dygliais.  Amerikietišką agavą naudojo kaip dezinfekavimo priemonę, žaizdų gydymui. Po to buvo įrodyta, kad šio augalo sultys gali užmušti auksinį stafilokoką ir  E. coli bakteriją.

      Actekai buvo pranašesni už užkariautojus ispanus  karo padarytų žaizdų gydyme. Europoje žaizdos buvo gydomos jas prideginant su karštu aliejumi, todėl šalia armijos gydytojo palapinės nuolatos virdavo katilas su aliejumi. Besimeldžiant buvo lūkuriuojama pūlių provėržos, kurie anuomet buvo geras ženklas. Tuo metu actekai plovė žaizdas su šlapimu, po to jas patepdami vaistiniu augalu tam, kad sustabdytų kraujavimą. Naudojo Agavos sultis su druska arba be jos, kad sustabdyti infekciją ir skatinti gydymą. 1984 metais Judy Davidson įrodė,  kad agavos sultys turi antibijotinių savybių. Argentiniečių chirurgai naudojo granuliuotą cukrų infekcijoms gydyti.

        Naujojo pasaulio, kaip žemyno atradimas sukėlė neįprastą susidomėjimą Europoje. Ekspedicijų aprašymuose buvo tiesos su mistikos elementais, kad šioje teritorijoje laksto neįprasti laukiniai gyvūnai. Kilo gilus susidomėjimas jų valgomu maistu, augalais ir homeopatiniais augalais, kurie buvo aptinkami šioje šalyje Tuomet Ispanijos  Karalius Filipas II pasiuntė Francisco Hernándezą, vieną iš karaliaus gdytojų, mokslinei ekspedicijai į Naująjį pasaulį. Hernándezas buvo įpareigotas atlikti kruopščias studijas kas liečia gydomuosius augalus augančius Naujoje Ispanijoje ir Peru, taip pat susipažinti su jų vartojimu bei augimo salygomis.         Hernandezas nuleido bures naujai atrastame pasaulyje rugpjūčio 1570 metais ir kartu sūnumi keliavo po Meksiką ir Centrinę Ameriką renkant ir klasifikuojant botanines vertybes. Jis taip pat studijavo medicinos pasiekimus, Hernándezas rinko informaciją, bendravo su vietiniais žiniuoniais, atliko savo išvadas  pansašias į antikos mediko K. E Galeno, kuris buvo populiarus kažkuomet Europoje. Hernandezas išbuvo iki 1577 - ųjų. Dirbamų darbų apimtis buvo tiokia didelė, kad teko pasitelkti daug pagalbininkų, tačiau taip ir nenusigavo iki Perú. Tyrėjas didžiavosi nuveikta didelių darbų apimtimi, savimeilę skatino tai, kad jam pavyko susisteminti indėnų botanikos vertybes. Jį stebino nesuskaičiuojamas jam nežinomų augalų skaičius, tačiau lengvai atpažįstamų indėnams, kurie jo manymu buvo barbarai, neturintys reikiamo išsilavinimo.

Tačiau jo knygos originali versija, kurioje buvo aprašyti actekų augalai, mineralai, gyvūnai su nepakeičiamomis iliustracijomis, buvo sunaikinti karaliskuose namuose įvykus gaisrui 1671 metais.                     

Tačiau žinios apie sudegusią knygą buvo bandomos prikelti iš pelenų.

       Ne vien pažangos buvo jų gamtinėje civilizacijoje, bet ir prietarų, kurie šiuo metu kelia juoką. Pvz: besilaukiančioms moterims buvo patariama su savimi nešiotis medžio pelenų tam, kad atbaidytų vaiduoklius, pasirodančius tamsoje.  Priešingu atveju, vaiduoklis galėjo pakenkti kūdikiui. Joms buvo neleistina kramtyti gumą bijant, kad kūdikio burna sutins.

Atgal